Autentiškuose prisiminimuose atgyja tragiška Tauragės istorija
Įkelta:
2022-01-19
Nuotrauka
jonusaitis
Aprašymas

Algirdas Jonušaitis. Šeimos archyvo nuotraukos

,
Nuotrauka
jonusaitis
Aprašymas

Algirdas Jonušaitis. Šeimos archyvo nuotraukos

 

,
Nuotrauka
jonusaitis
Aprašymas

Algirdas Jonušaitis. Šeimos archyvo nuotraukos

 

,
Nuotrauka
jonusaitis
Aprašymas

Algirdas Jonušaitis. Šeimos archyvo nuotraukos

Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusį projektą „Tauragės archyvų paslaptys“, gavę SRRF dalinį finansavimą, tęsime ir šiemet, toliau visuomenei pristatydami Tauragės krašto istorinius, kultūrinius, etnografinius lobynus, saugomus Tauragės krašto muziejuje ir jo skyriaus Tremtinių ir rezistencijos muziejaus archyvuose. Tauragės kraštas turi kuo didžiuotis, ką atskleisti ar priminti ne tik vietiniams, bet ir svetur gyvenantiems ir skaitantiems interneto svetainę www.taurageszinios.lt Istorinės, kultūrinės informacijos sklaidai ir skirtas projektas. Suplanuoti penki publikacijų ciklai. Veiklą jau 31-us metus tęsiantis Tauragės krašto muziejus „Santaka“ organizuoja daugybę įvairių renginių, parodų, ekspozicijų pristatymų, yra modernus, inovatyvus, jame sukaupta per 20 tūkst. eksponatų. Seniausiems jų bus skiriamas daugiausia dėmesio – fotografijomis iliustruotose publikacijose bus pasakojama apie įdomiausius, seniausius, išskirtiniausius muziejaus saugyklose esančius eksponatus. Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka irgi yra tapusi ne tik kultūros, meno sklaidos vieta, bet ir yra sukaupusi labai daug kraštotyros medžiagos. Remiantis ja bus rengiamas publikacijų ciklas „Kraštotyros lobynai“, skirtas krašto kaimų, dvarų istorijai prisiminti. Tauragė garsi ir savo kūrėjais – cikle panagrinėsime kelių menininkų kūrybos reikšmę krašto kultūrai. Ciklas „Bažnyčių istorija“ skatins dorovinių ir dvasinių vertybių sklaidą. Publikacijos bus rengiamos apie Tauragės krašto bažnyčių, kurių skaičiuojama beveik 20, istorijas, kunigus. Veiklą plečiančio Tremtinių ir rezistencijos muziejaus tikslas – išsaugoti prisiminimą apie partizanų kovas, tremtinių ir politinių kalinių išgyvenimus ir visa tai perduoti po mūsų gyvensiančioms kartoms. Tad cikluose „Tremties ženklu pažymėti“ ir „Partizanų keliais“ publikuosime pasakojimus apie sunkius išgyvenimus tremtyje, Tauragėje kalintų tautiečių prisiminim, iš tremties parsivežtų ir muziejaus eksponatais tapusių brangių daiktų istorijas. Pristatome ir pirmąją istoriją. 

Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę.  Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą,  1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.

Karo nuojauta

Tauragėje tada gyveno daug rusų kariuomenės karininkų su savo iš Rusijos atsivežtomis žmonomis. Miesto gyventojų nuotaika pasidarė labai įtempta, nes aplink buvo daug kariuomenės ir darbo dalinių, kurie pradėjo prie Jūros upės statyti kariškus apsigynimui bunkerius, cementinius su šaudymui paliktomis angomis. Tos buvo nukreiptos į Vokietijos sieną, vos už keliolikos kilometrų. Taip arti jau buvome prie Vokietijai prijungto Klaipėdos krašto. Tos pasienio zonos gyventojai buvo suvaržyti laisvai tęsti ūkiškus darbus laukuose, lyg namų arešte, nes reikėjo turėti leidimą keliauti.

Prasidėjo miesto gyventojų tardymai, apklausinėjimai. Gavus pakvietimą reikėjo nuvykti į KBG būstinę, kuri buvo dideliame mūriniame name, vadinamam Šubertine, nes anksčiau gyveno Šubertų šeima. Ten nuvykti buvo pakviesta ir mano motina, kuriai teko susipažinti su tardytojais ir atsakyti į daugybę klausimų. <…> Atsimenu, kad ir man tokius klausimus davė, kai pirmą dieną atvykome į Tauragę. <…> 

Taip pamažu slinko laikas. Pro mūsų namą Stoties gatvėje ėjo rusų kariuomenės atvežti darbo daliniai prie Jūros kranto statybos. Visai netoli mūsų buvo aukštas Jūros krantas, nuo kurio galėjai matyti lygumas ir žemas vietas. Statyba ėjo dieną ir naktį. Buvo aišku, kad tikrai ruošiamas pasienio gynybos sutvirtinimas. Gandai ėjo, kad netrukus bus karas su Vokietija ir Rusijos sąjunga. <…> Tuo laiku visur turėjai būti atsargus ir nepareikšti savo tikros nuomonės. Turėjai tik paklusniai dirbti, klausyti įsakymų iš komunistų partijos centro Maskvoje, jų norams kraštą paversti Rusijos provincija. Pasikeitė visas krašto gyvenimas. Nebuvo galima Lietuvoje laisvai gyventi, kaip buvo prieš okupaciją. KGB veikla buvo klastinga. <…>

Mokytojų seminarijos direktorius Martynas Lacytis

Tauragės mokytojų seminarijos direktorius tuo laiku buvo Martynas Lacytis. Mūsų šeimoje jis buvo senas pažįstamas, lietuvininkas, Klaipėdos krašte žymus asmuo. Jis per pirmąjį karą tarnavo vokiečių kaizerio kariuomenėje ir turėjo karininko laipsnį. Vėliau Klaipėdos krašte dirbo mokyklų inspektorium. Mano motina žinojo jo visą gyvenimo istoriją. <…> Kai vokiečiai 1939 metais atplėšė Klaipėdą nuo Lietuvos, M. Lacytį naujieji okupantai išvarė per sieną į Didžiąją Lietuvą. Ir taip jis atsidūrė Tauragėje. Turėdamas atsakomingas pareigas mokytojų seminarijoje, būdavo dažnai kviečiamas į Šubertinę. Ten jam tekdavo aiškintis dėl mokyklos klasėse „tėvo Stalino“ paveikslo nukabinimų ir kitokių mokinių demonstracijų prieš rusus. Jis žinojo, kad mokykloje yra užverbuoti KGB agentai, kurie viską, kas dedasi mokykloje, pranešdavo jiems. Tokioje padėtyje reikėjo labai atsargiai pasiaiškinti. Jis norėjo atsikratyti nuo tų šnipų, kurie stengėsi jam pakenkti, likti nepatikimam jo darbe.

Šnipai žinojo, su kuo M. Lacytis draugauja. Dažnai M. Lacytis ateidavo pas mus į namus. Jis labai mėgo muziką. O mes turėjom pianiną, kuriuo mėgdavo skambinti savo mėgiamas dainas, muzikos kūrinius ir skambindavo be gaidų. Jo visi apsilankymai pas mus būdavo sekami, jis tai tikrai žinojo. Jis sugalvojo būdą, kaip suteikti šnipui įspūdį, kad jis palankaus nusistatymo komunistinei sistemai. Mes su juo susitarėme, kai jis vėl pas mus ateis ir žinos, kad jį seka, tada pradės mums pasakoti apie naują gyvenimą, kurį „tėvas Stalinas“ atnešė Lietuvai. Visa tai, žinoma, išgirs šnipas, atėjęs prie namo pasiklausyti.

Mūsų gyvenamas namas buvo labai arti prie gatvės, gal apie metrą nuo sienos iki šaligatvio ir tarpe medinės tvorelės. M. Lacyčio planas buvo, kad aš, užlipęs į palėpę, galėsiu iš ten matyti vartelius ir gatvę, namą, kuriame gyveno šnipas. 

Kai M. Lacytis atėjo, sutarėm, kad aš palėpėj, kai  pamatysiu šnipą ateinantį, duosiu ženklą, pabelsiu į grindis. Nereikėjo ilgai laukti ir pamačiau, kad per gatvę ateina vyriškis. Buvo jau sutemę. Vyriškis atvėrė vartelius ir įėjęs į kiemą juos iš lėto uždarė. Priėjo prie namo, kur jo negalėjau matyti. Jau reikėjo duoti M. Lacyčiui ženklą. Pabeldžiau į grindis ir apačioje kambaryje tai išgirdęs jis garsiai pradėjo kalbėti mano motinai, kad šnipas išgirstų, kaip jis aiškina apie „Stalino saulę“. Gana ilgai jis pasakojo. Motina pagalvojo, kad jau gana šnipas girdėjo, išėjo į prieangį ir pamažu pradėjo atidaryti duris į lauką, kurios kaip tyčia tada labai garsiai girgždėdavo. Šnipas, išgirdęs, kad jau namo durys atidaromos, skubiai ne per vartelius, bet tiesiog per tvorelę peršoko ir nubėgo skersai gatvės į namus. Viską mačiau per palėpės langelį. M.Lacytis tada buvo labai patenkintas, kad pagaliau jis turi liudininką, kurio pranešimas KGB agentams turėtų duoti kitaip apie jį galvoti ir jo užimtą mokyklos direktoriaus vietą.

Nuotrauka
jonusaitis

                 

1941 metų birželis Tauragėje

Prasidėjo mieste ir apylinkėse žmonių areštai. Iš namų paimtos šeimos buvo vežamos kariškais sunkvežimiais prie gelžkelio stoties, kur prie sandėlių stovėjo prekiniai vagonai, į kurios tada sutalpindavo visus areštuotus. Supratome, kad yra ruošiamas traukinys, kuris veš žmones į tremtį, į Sibirą, kur vežamųjų šeimų laukia nežinomybė. Mačiau, kai nakties metu mūsų gatve, kuri vedė tiesiog į gelžkelio stotį, važiavo kariški sunkvežimiai, pakrauti su būsimais tremtiniais ir jais lydinčiais kareiviais sargybiniais. Visi buvome labai išsigandę, nes nežinojome, kada ateis mūsų eilė. Žinojau, kad motinos pasas jau buvo KGB įstaigoje, todėl negalėtumėm iš miesto išvykti neturėdami paso. Visi keliai iš Tauragės buvo saugomi ir turėjai turėti leidimą išvykti, kurį tik iš saugumo įstaigos galėjai gauti. Atsirado gerų žmonių, kurie suprato areštuotų traukiniuose šeimų padėtį. Jie sužinojo, kaip galima jiems padėti, palaikyti su jais ryšius. Motina pažino stoties viršininką, iš kurio sužinojom, kada bus paruoštas traukinys ir numatyta išvežimo data. Tos žinios greit pasiekė tuos, kurių artimieji buvo jau paruošti išvežimui traukiniu. 

Birželio 22-oji 

Atėjo sekmadienio rytas. Pradėjo švisti, lauke tylu. Buvo 1941-ųjų metų birželio 22-oji diena. Staigiai pasigirdo baisus trenksmas, sprogimas pirmos patrankos šūvio, kuris krito visai netoli nuo namų. Ten pataikė į batsiuvio dirbtuvėlę, prie Vaižganto ir Stoties gatvių sankryžos. Buvo tik penkta valanda ryto. Visi lyg laukėme to ženklo, kad karas prasidėjo Vokietijos su Sovietų Rusija. Greit apsirengėm ir aš su seserimis bėgome į tetos namą. Bėgdami gatve girdėjome kitus sprogimus, kurie buvo labai arti, net girdėjome sviedinių skeveldras, lekiančias aplink. Tuo pačiu metu išgirdome lengvų lėktuvėlių ūžimą, tai buvo artilerijos žvalgai. Jau prasidėjo dažnesnis patrankų sviedinių kritimas, sprogimas.

Nuo tetos namo, toliau nuo gatvės, buvo laukas, kuriame rusų kariuomenė statydavo savo sunkvežimius. Jų dauguma buvo pritaikyti vietoj skysto kuro vartoti dujų generatorių, kūrenamą malkomis. Jų buvo pilnas laukas ir buvo geras taikinys vokiečiams. Pasigirdo atlekiančių lėktuvų motorų ūžimas, kuris buvo daug garsesnis, tai buvo bombonešiai. Pasigirdo krintančių bombų švilpimas. Jų sprogimas ėjo vienas po kito ir girdėjom, lyg sprogimai vis artėja. Mūsų laimei, pasibaigė tas bombardavimas ir vokiečių lėktuvai nuskrido. Aplink šaudė iš mažesnių pabūklų, nes jų sprogimai silpnesni, bet dažnesni.

Taip praėjo valandėlė, ir vėl staiga – baisus trenksmas. Išgirdom, kad kas nors nukrito kambaryje. Aš tada per grindų angą pažiūrėjau į kambarį ir pamačiau, kad gėlių puodynė nukrito nuo palangės ir sudužo. Tas mus išgąsdino, ir teta visai išbalo. Kiek vėliau sužinojom, kad tai buvo Jūros tilto sprogdinimas. Rusai jau seniai buvo tą paruošę ir visada tą tiltą labai saugodavo. Prie jo būdavo keli sargybiniai ir neleisdavo ant tilto stovėti.

Prasidėjo didelių patrankų dvikovė. Girdėjome vokiečių, taip pat ir rusų patrankų šovinių skridimą virš galvų. Tai buvo jau sunkiosios patrankos. Šovinių sprogimo negirdėjome, nes taikiniai buvo toliau už miesto ribų. Pagaliau prasidėjo šaudymas iš šautuvų, kuris vis artėjo. Pasigirdo automato šūviai visai arti. Aš per rūsio angą pamatuose, kuri buvo gatvės pusėje, pamačiau vokiečių kareivius, einančius gatve į miesto centrą. Vokiečiai jau pradėjo miestą valyti nuo rusų slapukų kareivių. Tie dar bandė sustabdyti vokiečių kariuomenę. Žinoma, jiems tai nesisekė. Kova ėjo prie pagrindinio kelio – plento tarp Lauksargių ir Šiaulių. Vokiečiai ten bandė sunaikinti rusų motorizuotus dalinius. Kai pabūklų šaudymas sustojo, kautynės jau nuėjo toliau.

Tada mes jautėmės gana saugūs išlįsti iš savo slėptuvių, rūsių. Pamatėm, kad miesto centras dega. Vis daugiau namų degė lyg kieno padegti, staigiai iš jų pasirodydavo dūmų kamuolys ir po to liepsnos. Taip praėjo beveik pusė dienos ir grįžome į namus, nes buvome nuo pat ankstyvo ryto negėrę ir nevalgę.

Pradėjome apžiūrėti savo kiemą, kas nukentėjo nuo kautynių. Radom tik daržinės stogą pramuštą ir ant žemės plieno plokštę, kuri pusės kilometro atstumu atskrido nuo Jūros tilto. Visi nuėjom į tetos namą, ten kieme radome, kad sandėliuko sienoje artilerijos sviedinys skersai krisdamas išmušė skylę, kuri turėjo šovinio formą. Supratome, kad sandėliuke guli nesprogęs sviedinys. Perspėjom tetą, kad gali būti pavojus gyvybei.

Gatvės gale iš katalikų bažnyčios kilo dūmai, jos bokštas, nuo Jūros upės pusės, apdaužytas. Viršutinė mūrinė jos dalis nugriauta. Vis daugiau matėsi degančių mūrinių namų, o arčiau prie mūsų buvo mediniai. Buvo aišku, jeigu niekas nesustabdys ugnies plėtimo, tai ir mums teks nuo ugnies nukentėti. Tą dieną oras buvo labai gražus, giedras ir sausas. Nebuvo aplink žmonių, kurie galėtų gelbėti gesinti gaisrus, nebuvo tam priemonių, per daug gaisrų tuo pat metu. Reikėjo kiekvienam pasirūpinti nuo gaisro apsisaugoti, rasti priemonių.

Nuotrauka
jonusaitis

Mūsų gatvės pusėje gaisras nesiplėtė, nes mus skyrė Vaižganto gatvė ir gatvės kampas, kur krito pirmas patrankos sviedinys, jau buvo sugriauta batsiuvio dirbtuvėlė. Šalia jos tuščias sklypas, ten sukrauta statybinė medžiaga, o arčiau mūrinis pastatas „Darbo rūmai“. Ir čia pat mūsų medinis namelis. 

Kitoje sankryžos pusėje kampiniai namai mediniai ir liepsnos tada lengvai peršoko ir uždegė visus namus. Mes nelaukėme, kol ugnis prieis prie tetos namo, bet gelbėjom tetai išnešti iš namo daiktus į saugią vietą, už mūsų kieme esančios daržinės.

Grįždami į tetos namą nuėjom pažiūrėti, kas darosi kaimynės name. Namo durys gatvės pusėje praviros. Priėję arčiau pamatėme, kad viduje prie durų guli dvi negyvos moteriškės. Duryse matėsi padarytos skylės iš automatinio šautuvo. Supratome, kad moterys stovėjo už durų ir vokiečių kareiviai kautynių metu nelaukia, kad kas nors juos įleistų vidun. Kareiviai šaudydavo į duris dėl savo saugumo ir tik tada eidavo patikrinti, ar ten viduj nėra pasislėpusių rusų kareivių. Mums teta anksčiau aiškino, kad namo durys turi būti atidaros, jeigu bus uždarytos, tai gali būti pasekmės, kurias mes ką tik matėme. Tas viskas įvyko tam name, kur gyveno šnipas, o moterys buvo žydės. Tai buvo pirmas kartas, kai aš pamačiau žmogų, karo veiksmų užmuštą. Niekam nerūpėjo, kad čia guli negyvi žmonės, nes visi aplink skubinosi išsaugoti dar likusį turtą. Mediniai namai, sustatyti šalia viens kito, pradėjo degti taip greit, lyg būtų degtukų dėžutės.

Kur mes gyvenome, namas turėjo skiedrinį stogą, ant kurio pradėjo kristi žiežirbos iš kitos pusės gatvės degančių namų. Tada buvo aišku, kad reikia lipti ant stogo ir tas žiežirbas gesinti ir neleisti, kad uždegtų stogo. Turėjom kopėčias užlipti ant stogo, reikėjo tik pasidaryti įrankį pasiekti rusenančias žiežirbas. Čia mums pagelbėjo vyrai, kaimynai, kurie sėmė kibirais vandenį iš kieme esančio šulinio. Tada į vandenį pamirkęs šluotą su ant jos apvyniotu skuduru aš galėjau gesinti žiežirbas. Vyrai padėjo užnešti kibirais vandenį  ant stogo ir tokiu būdu sudrėkintas stogas pasidarė sunkiai uždegamas. Karštis nuo ugnies buvo didelis, stogas tada garavo nuo karščio.

Taip visa viena pusė gatvės greit užsidegė. Liepsnos kilo aukštyn. Nebuvo vėjo. Tai mūsų laimė. Namai greit sugriuvo, liko tik krūvos degėsių, kurie per naktį ruseno, skleidė degėsių kvapą. Ten galėjo būti ir negyvų gyvulių ar žmonių lavonai.

(Atsiminimų tekstas autentiškas, redaguotas minimaliai)

Nuotrauka
jonusaitis
Nuotrauka
spaudos
Nuotrauka
 Jančauskas
Įkelta:
2022-05-04
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.  
Nuotrauka
simonaityte
Įkelta:
2022-04-20
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-04-12
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Nuotrauka
nairanauskas
Įkelta:
2022-04-01
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
Nuotrauka
kronika
Įkelta:
2022-03-16
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“. „Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Nuotrauka
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-03-02
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją. 
Nuotrauka
Zima, prie barako.
Įkelta:
2022-02-22
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Nuotrauka
simonaitytė
Įkelta:
2022-01-26
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-19
Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Tęsdami pasakojimus apie tragišką pokario laikotarpį pristatome dar dvi skaudžias istorijas apie tauragiškių patirtus išgyvenimus, kurias Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkei Aušrai Norvilienei papasakojo Danutė Katinaitė-Juodelienė ir Virginija Martutaitienė.
Nuotrauka
a
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Įkelta:
2021-11-18
Ar žinote, kieno iniciatyva buvusi Rambyno gatvė Tauragėje pavadinta Tremtinių keliu?  Tai Nikodemo Krapavicko, kuris pats buvo tremtinys ir labai daug dėmesio skyrė krašto istorijai – tyrinėjo, rinko, kaupė, sistemino dokumentinę ir ikonografinę medžiagą apie tremtinius. Spalio 30-ąją sukako 110 metų, kai 1911 m. Kunigiškių kaime gimė pedagogas, tremtinys ir politinis kalinys, aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Nikodemas Krapavickas. B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje surengta prisiminimų popietė-paroda, skirta 110-osioms Nikodemo Krapavicko gimimo metinėms paminėti.
Nuotrauka
k
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2021-11-10
Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.
Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-27
Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar. 
Nuotrauka
a
Bibliotekos archyvų nuotrauka
Įkelta:
2021-10-06
Spalio 5-ąją minėjome Tarptautinę mokytojų dieną, o tai – puiki proga prisiminti ugdymo įstaigą, kurios jau seniai nebėra, bet išlikęs mokyklos pastatas kelia prisiminimus buvusiems Būdviečių mokyklos mokiniams, mokytojams. Šį kartą pateikiame dalį medžiagos, Kęsčių bibliotekininkės, šviesaus atminimo Aristidos Eglynienės surinktos iš Būdviečių aštuonmetės mokyklos, veikusios 1939–1978 m.  
Nuotrauka
tremtis
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-10-01
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių). 
Nuotrauka
a
Nuotraukų koliažas
Įkelta:
2021-09-16
Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus. 
Nuotrauka
a
Asmeninio B. Toliušytės-Stanevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2021-09-09
Laikas – kaip srauni upė, nusinešanti ir lapų gūsį, ir ledo lytį, ir Joninių vainikus, ir spalvotus žiedlapius… Ir kartu, atrodo, nusineša visus praeities įvykius. Lieka tik prisiminimai. Bet tie prisiminimai, nori nenori, atgyja, naujai išnyra kaip upės tėkmė prieš staigų posūkį. Apie rezistencinį laikotarpį Tauragės krašte, apie Šubertinę užrašyta išties nemažai skaudžių istorijų. Bet dar ne viskas papasakota, dar ne viskas užrašyta. Ir kol dar gyvi liudininkai kalba, mes fiksuojam. Pristatau naują, niekur neviešintą istoriją apie pokario laikotarpį Tauragės krašte. 
Nuotrauka
a
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2021-09-02
Jau daug metų Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ eksponatų rinkinius papildo klaipėdietės dr. Marinos Kulčinskajos, gyvenančios Švedijoje, dovanojami atvirukai, nuotraukos, kiti vertingi eksponatai, atspindintys mūsų krašto praeitį. Vertėja dirbanti moteris muziejines vertybes perka aukcionuose. Sulaukę Marinos dovanų muziejininkai džiūgauja – tai itin autentiški eksponatai, kurių įsigyti pats muziejus galimybių neturi.
Nuotrauka
kalvanas
Įkelta:
2021-08-05
Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik liuteronų bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis liko apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.
Nuotrauka
A
Įkelta:
2021-07-01
Birželio 23-ąją sukako 80 metų nuo 1941-ųjų birželio sukilimo, kai Laikinoji vyriausybė paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. O kaip galime susieti šią datą su Taurage? Vieno sukilimo vadovų žmona buvo kilusi iš Tauragės, ir iš mūsų miesto šeima 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją.
Nuotrauka
Banko rūmai
Įkelta:
2021-06-24
Sužinoję apie naujai statomą objektą, šiais laikais žmonės rūpinasi, kad jis negadintų aplinkos vaizdo. Pastatas turi būti gražus ir įdomus. Tačiau tokį požiūrį, pasirodo, žmonės turėjo toli gražu ne visais laikais. Pernelyg puošnu, paprasti ūkininkai gėdysis įžengti į vidų – taip tarpukariu skambėjo argumentai, kodėl nereikėtų statyti Tauragės banko rūmų, šiuo metu laikomų vienu žymiausių tarpukario metų architektūros pavyzdžių, kuris iki šių dienų išliko mažame Lietuvos mieste.
Nuotrauka
rec
Įkelta:
2021-06-09
Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus. 
Nuotrauka
kopaitė
Įkelta:
2021-05-31
Seniausia Tauragės kultūros įstaiga – Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka – šiemet mini  veiklos 90-metį. Jos istorijoje ryškų pėdsaką paliko pirmoji bibliotekininkė ir vadovė, aukštąjį matematikos bei fizikos mokslų išsilavinimą tarpukario Lietuvos universitete įgijusi tauragiškė Larisa Kopaitė (1899 09 07–1952 08 30). Manoma, kad tarpukario Lietuvoje ji buvo pirmoji moteris, turėjusi du aukštojo mokslo diplomus. Kviečiame iš straipsnyje minimų faktų ir atsiminimų susidėlioti šios Tauragės krašto šviesuolės paveikslą.