Archyvų paslaptys

Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Tęsdami pasakojimus apie tragišką pokario laikotarpį pristatome dar dvi skaudžias istorijas apie tauragiškių patirtus išgyvenimus, kurias Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkei Aušrai Norvilienei papasakojo Danutė Katinaitė-Juodelienė ir Virginija Martutaitienė.

6 metai tremtyje

Danutė Katinaitė-Juodelienė – Gedimino Katino ir Kazimieros Brazaitės-Katinienės dukra, gimusi tremtyje. G. Katinas, buvęs Tauragės politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas, aktyvus Sąjūdžio narys, K. Katinienė – buvusi Kęstučio apygardos partizanų ryšininkė. Deja, šiandien tarp gyvųjų abiejų jau nebėra. Apie a. a. G. Katiną straipsnis „Tauragės žiniose“ buvo publikuotas 2020 09 04. Šiandien prisiminsime K. Katinienę. Apie mamą prisiminimais dalijasi duktė Danutė.

K. Brazaitė-Katinienė gimė 1923 m. Jurbarko r. Eržvilko valsčiaus Pašaltuonio pašto Balabaukščių kaime. Brazų šeima gyveno šalia miškų, tad pokario laikotarpiu pas juos buvo slėptuvė partizanams. Kazimiera buvo vyriausia šeimoje. Daug jos bendraamžių jaunuolių jau buvo miškuose. Brolis Antanas įstojo į Kęstučio apygardos rinktinę. Neatsiliko ir ji, tapo ryšininke. 1947 m. pavasario pradžioje mama gavo užduotį – pristatyti laišką į Eržvilką. Laiške buvo parašyta rusų karininko pavardė ir kada jis ten turėjo atvykti. Apie tai žinojo, kaip savo prisiminimuose teigė Danutės mama, tik trys asmenys. Laišką ji pristatė, nors ir teko eiti  8 kilometrus per miškus, nes  eiti keliu buvo pavojinga. Po trijų dienų ankstų rytą į Brazų namus atvažiavo stribai ir rusų karininkas. Kazimierą išsivežė į Tauragę. Taip 1947 m. kovo 26 d. Kazimiera Brazaitė buvo įkalinta Šubertinės areštinėje. 

Pasak nuteistosios pasakojimų, Šubertinėje vyrų ir moterų buvo daug. Ten rado ir  bendraminčių – vaikinų bei merginų iš savo kaimo. Visi buvo rūsyje. Kad kaliniai buvo žiauriai mušami, buvo galima spėti iš girdimų riksmų. Mamą tardė rusas, kuris mokėjo lietuviškai. Ji neprisipažino, kad yra ryšininkė ir kad nešė laišką į nurodytą vietą. Deja, pasirodo, enkavėdistai jau viską žinojo. Vienas iš tų trijų asmenų buvo užverbuotas ir išdavė Kazimierą. Keturių tardymų metu ji buvo stipriai mušama, galva daužoma į sieną. Jai spengė ausyse, pykino, skaudėjo galvą. Buvo išsekusi. Nors Kazimiera neprisipažino, jai pasakė, kad gali tylėti ir toliau, vis tiek nuteista 6 metams lagerio ir bus išvežta į Sibirą, kur galės ir supūti. Po nuosprendžio ją kartu su kitais išvežė į Kauno geležinkelio stotį, o iš ten – į Sibirą, į Norilską – amžinojo įšalo žemę. 

„Kelionė buvo siaubinga, norėjosi mirti“, – sakė mama. Ten, Sibire, sustojo daugelio gyvenimas ir jaunystė. Prisimindama gyvenimą Norilske mama pasakojo, kad labiausiai jai įsiminė didelės sniego audros, sunkūs alinantys darbai – rąstų ruošimas, cemento krovimas į maišus... Visuose sunkumuose jėgų išgyventi teikdavo tik malda ir daina. Mama ten išbuvo visą jai skirtą laiką – 6 metus.  

Nuosprendis – 25 metai

Virginiją Martutaitienę, buvusią  Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėją, pažįsta daugelis, bet mažai kas žino, kad jos babutė (mamos mama) buvo ištremta į Sibirą. Susipažinusi su babutės byla, A. Norvilienė papasakojo dar vieną istoriją, susijusią ir su rezistenciniu laikotarpiu, ir su Šubertine. 

Nuotrauka

Veronika Dargelienė, Baltramiejaus, gyvenusi Balandiškių kaime, Tauragės r., buvo suimta 1951 m. rugsėjį. Sulaikymo ir kratos protokolą užpildė tas pats Klaipėdos srities Tauragės RS MGB darbuotojas, vyr. leitenantas Krainev, kuris buvo minimas ir B. Toliušytės-Stanevičienės prisiminimuose („Praeities liudininkai byloja: Toliušių šeimos išgyvenimai“/„Tauragės žinios“, 2021 09 10). Daugybėje dokumentų apie V. Dargelienę pažymima, kad ji gimė 1909 m. Varnaičių kaime, Skaudvilės r., Klaipėdos sr., buvo našlė. Profesijos ir specialybės neturinti, bet esanti kolūkietė Tauragės rajono kolūkyje „Raudonoji žvaigždė“. Išsilavinimas – 4 (kitur rašoma 3) pradinės mokyklos klasės. Kuo gi buvo kaltinama našlė, 3 vaikų motina, nepartinė, valstiečių vidutiniokų grupei priskirta V. Martutaitienės babutė? 

Šūsnyje apklausos protokolų, įvairių nutarimų, pažymų, anketų teigiama, kad V. Dargelienė nuo 1948 m. palaikė nusikalstamus ryšius su ginkluotos nacionalistinės gaujos „Rolandas“, veikusios Tauragės rajono teritorijoje, vadeiva Viktoru.

Nutarime areštui parašyta: „1948 m. rudenį, Dargelienei sutikus, jos vienkiemyje (daržinėje, žemėje) banditai sau įsirengė bunkerį, kuriame tris mėnesius slapstėsi. Į Dargelienės ūkį banditai pristatydavo prisiplėštų produktų (mėsos, grūdų), iš kurių ji jiems gamindavo maistą. Be to, Dargelienė skalbdavo banditams jų skalbinius“. Kartu su Veronika buvo apklausiamas ir jos sūnus Zigmas Dargelis, gimęs 1935 m. Enkavėdistai jo klausinėjo apie mamą, kas ir kada mamos ūkyje įrengė bunkerį, kas iš banditų ten slapstėsi. Buvo suimtas ir tardomas ir Veronikos ūkyje samdiniu dirbęs Jonas Macijauskas, gimęs 1918 m. Lybiškių k., Skaudvilės r. Jis buvo kaltinamas už bendradarbiavimą su banditais (taip visuose dokumentuose buvo vadinami partizanai), „iki arešto dienos buvo banditų ryšininkas, pravarde Pilotas. Apklausos buvo vedamos lietuvių kalba, vertėjaujant RS MGB vertėjui Ruliui. Visų čia minėtų „kaltinamųjų“ apklausos buvo vykdytos  Tauragės Šubertinėje. Šioje byloje buvo minimos dar kelios pavardės tų, kurie slapstėsi Dargelienės bunkeryje: Rukas Steponas-Skautas, Šeputis Vincas-Skaistgiris.

Kaip rašoma Virginijos mamos prisiminimuose, Veronika areštinėje buvusi neilgai. Po tardymų Dargelienė buvo išvežta į Šilutės kalėjimą, o paskui –  į Karagandą.  Nuosprendis – 25 metai. Po Stalino mirties, išbuvusi tremtyje 5 metus, Veronika grįžo į Lietuvą. V. Martutaitienė kartu su babutės byla pateikė ir LR Aukščiausiojo teismo pažymėjimą, kuris teigia „Pagal 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ jis (ji) yra nekaltas (-a) Lietuvos Respublikai ir yra atstatomos visos jo (jos) teisės“. 

Sklaidydamas šios bylos lapus susimąstai. Taip, NKVD dokumentai užpildyti tvarkingai: su visomis datomis, parašais, nurodytas net apklausų pradžios ir pabaigos laikas. Byloje net įsegtas žodinis portretas, kuriame detaliai surašyta visa Veronikos išvaizda. Bet, žinant Šubertinės tuometinę aplinką, tvarką, tardytojų metodiką apklausų metu, prieš akis iškyla visai kitoks vaizdas. Nors ir nėra užprotokoluota nė vieno spyrio, nė vieno smūgio, bet aišku, kiek  skausmo, užgauliojimų teko patirti ir Veronikai, ir jos sūnui Zigmui, ir samdiniui-ryšininkui Jonui, ir visiems, kuriems teko čia pakliūti. 

Praėjo nemažai laiko nuo to meto, kai Šuberto pastatytas namas buvo kalėjimas. Nemažas laiko tarpas, kad praeities šešėliai nurimtų, išsisklaidytų. Visa tai – jau praeitis. Bet savo tautos praeities pamiršti negalima, juolab kad namas, atlaikęs karo smūgius, išliko. Išliko tam, kad pasakotų istoriją gyviems.