Archyvų paslaptys

Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.

Pavyko nustatyti desanto vietą

Kaip pasakoja Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis, šis renginys organizuotas ne tik dėl to, kad Seimas 2021-uosius yra paskelbęs Juozo Lukšos-Daumanto metais. 

– Šio Lietuvos partizano, desantininko kovos istorija susijusi su Tauragės apylinkėmis. Nusprendėme ją papasakoti, siekdami didinti tauragiškių susidomėjimą Laisvės kovomis ir jų herojais. O Juozas Lukša-Daumantas – visame pasaulyje žinomas kaip žmogus, pralaužęs geležinę uždangą, besąlygiškai mylėjęs Tėvynę, dėl jos paaukojęs asmeninį gyvenimą – meilę ir gyvybę, būdamas vos trisdešimties. Tai žymiausias partizanas Lietuvoje, istorinė pasipriešinimo okupacijai legenda, – pasakoja jis. 

Įdomu, kad J. Lukšos desantas buvo numestas Tauragės apylinkėse, Tyrelio miške. R. Matemaitis, padedamas Žygaičių partizaninės istorijos tyrinėtojo, miškininko Jono Nairanausko, neseniai entuziastingai ieškojo šios vietos. Jiems pavyko miško kvartalo tikslumu nustatyti galimą desanto vietą, tad šis žemėlapis irgi pristatytas renginio dalyviams. Lankytojai išgirdo tik vietiniams žygaitiškiams žinomas istorijas apie iš parašiuto medžiagos siūtas sukneles, vaikus, pavaišintus tuomet stebuklu atrodžiusia kramtomąja guma. 

Tremties ir rezistencijos muziejuje svečiavosi ir Karo istorijos rekonstruktorių klubo „Partizanas“ vadovas dr. Ramūnas Skvireckas, kuris atvežė ir pristatė visoje Lietuvoje garsią parodą „Daumanto būrys“. Rekonstruktoriams pavyko atkurti daugelį autentiškų asmeninių Juozo Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio ir Klemenso Širvio-Sakalo daiktų, desanto uniformas ir ekipuotę, desanto krovinį, ginkluotę. Dalį šių artefaktų Tremties ir rezistencijos muziejuje ketvirtadienį galėjų išvysti renginio lankytojai. 

Nuotrauka

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos

Tauragiškiams mažai žinoma istorija

Istorija apie J. Lukšos-Daumanto desantą Žygaičiuose, nors be galo įdomi, tauragiškiams mažai žinoma. Pasak R. Matemaičio, muziejus sieks ateityje dar ne kartą ją papasakoti, pristatyti, o desanto išmetimo vieta galėtų tapti patrauklia kultūrinio turizmo vieta, galbūt ten ateityje galėtų atsirasti atminimo ženklas. 

– Rezistencijos istorijos tyrinėjimai – labai svarbi Tremties ir rezistencijos muziejaus veiklos dalis, muziejininkai su užsidegimu gilinasi į šio laikotarpio paslaptis. Tačiau ne mažiau svarbia misija laikome pasakoti partizanų istorijas tauragiškiams ir miesto svečiams, ypač jaunajai kartai, pabrėžiant Laisvės kovų reikšmę Lietuvos istorijai ir dabarčiai. Didindami susidomėjimą herojų istorijomis tikime, jog tai geriausia priemonė šiais neramiais laikais pilietiškumui ugdyti, piliečių atsparumui dezinformacijai užtikrinti, – įsitikinęs jis.

Nuotrauka

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos

J. Lukšos-Daumanto reikšmę Lietuvos laisvei sunku pervertinti. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė Eglė Červinskaitė po renginio savo feisbuko paskyroje parašė: „Laisvės kovų herojaus veidas – koks jis? Man prieš akis pirmiausia iškyla Juozas Lukša-Daumantas. Neabejodamas atidavęs Tėvynei viską – jaunystę, neeilinius gebėjimus, paaukojęs meilę. Su mylima žmona, vos vedęs, turėjo išsiskirti po savaitės. Tik jo dėka Vakarų pasaulis sužinojo apie sovietų okupacinius žiaurumus. Kartu su Karo istorijos rekonstruktorių klubu „Partizanas“ Tremties ir rezistencijos muziejuje pasakojome nepamirštamą istoriją, kurios gijos veda ir į Tauragės apylinkes, Tyrelio girią. Čia buvo nusileidęs J. Lukšos-Daumanto-Skrajūno desantas. Pasakojome ne tik todėl, kad šie metai, minintys jo gimimo 100-metį, Seimo paskelbti J.Lukšos-Daumanto metais, bet ir todėl, kad tų, kuriems esame skolingi už Laisvę, istorijos negali nugrimzti į užmarštį. Manau, kad ją tauragiškiams pasakosime dar ne vieną kartą“. 

Juozo Lukšos kelias

Juozas gimė ūkininkų šeimoje, kuri turėjo 33 ha dirbamos žemės. Kaip radijo laidoje neseniai pasakojo istorikė Aistė Petrauskienė, J. Lukša atėjo iš pilietiškos, tautiškos ir labai mylinčios šeimos. Tėvai laimino Juozo ir kitų trijų sūnų pasirinkimą įsilieti į pasipriešinimą ir paaukojo savo vaikus Tėvynei: trys žuvo, vienas atsidūrė lageryje.

Juozas buvo jaunas, norėjo gyventi, mylėti ir studijuoti. Atvyko iš kaimo į Kauną, kur buvo pasirinkęs architektūros studijas. Kaip ir tūkstančiams žmonių, gyvenimas sugriuvo neturint kito pasirinkimo. J. Lukša į kovą įsiliejo dar pirmosios sovietinės okupacijos metais, vėliau pogrindyje veikė ir vokiečių okupacijos metu.

Nuotrauka

Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Pasinaudojęs suklastotais dokumentais, antrosios sovietinės okupacijos metu, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, bet kai suprato, jog yra sekamas, pasitraukė į mišką.

Būdamas gimnazistu priklausė ateitininkų organizacijai, per pirmąją sovietų okupaciją – Lietuvos aktyvistų frontui. 1941 m. buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, į laisvę išėjo tiktai karui prasidėjus.

Vokietijai okupavus Lietuvą dalyvavo pogrindinėje veikloje prieš vokiečius. Grįžus sovietams priklausė pogrindžio Lietuvos išlaisvinimo tarybai, o ją sunaikinus, buvo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas.

1945–1946 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Prasidėjus Lietuvos partizanų sąjūdžio areštams 1946 m. išėjo partizanauti, buvo paskirtas Tauro apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinės spaudos skyriaus viršininku, rezistencinių laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos keliu“ organizatorius ir redaktorius. Dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime. Nuo 1947 m. vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei.

Kartu partizanauti išėjo ir J. Lukšos broliai – Jurgis, slapyvardžiu Piršlys (žuvo 1947 m.), Antanas, slapyvardžiu Arūnas (mirė sava mirtimi 2016 m.), ir Stasys, slapyvardžiu Juodvarnis (žuvo 1947 m.) Brolis Antanas Lukša buvo paimtas gyvas, tardytas ir ištremtas į Sibirą. Už partizanų šelpimą ištremtas ir vyriausias brolis Vincas.

Nuotrauka

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos

J. Lukšos partizaninė veikla

J. Lukša vis labiau pelnė vadovybės pasitikėjimą. Galiausiai jis gavo užduotį kirsti „geležinę uždangą“. 1947 m. gegužę kartu su Jurgiu Krikščiūnu keliavo į Gdanską perduoti dokumentų ir žinių Vakarams, bet nesulaukę didelio palaikymo grįžo į Lietuvą. Praėjus pusei metų, 1947 m. gruodį, buvo paruošta nauja siunta Vakarams, kurioje – partizanų dokumentai, nuotraukos, laiškas Popiežiui apie pažeidžiamas tikinčiųjų teises. J. Lukšą išlydėjo kartu su Kazimieru Pypliu. Jie Švedijoje kurį laiką veikė su Jonu Deksniu, vėliau kelioms žvalgyboms dirbusiu agentu ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) atstovu užsienyje.

„J. Lukšos gyvenimas – sudėtingas, suvaržytas, teko nuolat keisti gyvenamąsias vietas. Kelerius metus praleidęs Prancūzijoje, tai priėmė kaip skaudulį, nes čia užsibūta per ilgai, kovos draugai su ginklu kovojo, o jis negalėjo grįžti“, – pasakojo istorikė.

Vykdydamas užduotis Vakaruose J. Lukša sutiko gyvenimo meilę – išeivę Nijolę Bražėnaitę. Tai įspūdinga meilės istorija, kuri buvo vainikuota vestuvėmis. Tačiau šeimyninė laimė netruko ilgai. Po savaitės jaunavedžiai buvo išskirti amžiams. J. Lukša turėjo grįžti į Lietuvą. Skambūs jo žodžiai: Mano mylimoji, pirma žmona yra Lietuva. Tu, Nijole, esi antra“ buvo įgyvendinti.

Nuotrauka

Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Sugrįžęs desantu į Lietuvą J. Lukša įsitraukė į A. Ramanausko-Vanago vadovaujamą Ginkluotų pajėgų štabo darbą. Užsiėmė partizaninės spaudos stiprinimu.

1950 m. J. Lukša paskirtas Ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, jis apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. Tačiau artimo draugo Jono Kukausko-Gardenio iš Paryžiaus laikų išdavystė nutraukė kovotojo gyvenimą – 1951 m. rugsėjo 4 d. jis žuvo miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu.

Kaip sako istorikė A. Petrauskienė, šio partizano gyvenimas – tarsi liudijimas apie vertybes, kurios neturi laiko, sienų ir yra aukščiau asmeninių interesų. Jis paliko atsiminimų knygą „Partizanai“, kuri buvo išleista Vakaruose, bet pats autorius jos nespėjo pamatyti. J. Lukša paliko daugybę atmintinų vietų, kur žengė jo pėdos. Jis nepaliko savo palikuonių, bet liko tie, kurie nori sekti jo pavyzdžiu.

Apie J. Lukšą yra sukurta keletas dokumentinių ir meninių filmų. 2004 m. pasirodė Jono Vaitkaus režisuota istorinė drama Vienui vieni, kovotojas taip pat minimas V. V. Landsbergio filme „Partizano žmona“, J. Ohmano „Nematomas frontas“.

Iš Vakarų grįžę partizanai desantininkai. Jie 1950 m. spalio 3 d. parašiutais nusileido Tauragės r. Žygaičių sen. Tyrelių miške. Fotografuota Kazlų Rūdos miškuose, 1950 m. spalis. Stovi iš kairės: Klemensas Širvys-Sakalas, Juozas Lukša-Skirmantas ir Benediktas Trumpys-Rytis. Fotografija saugoma LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje

Nuotrauka