Laidojimo tradicijos: daug papročių nuėjo užmarštin 
Įkelta:
2021-10-27
Nuotrauka
k
Nuotraukos autorius:
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
,
Nuotrauka
k
Nuotraukos autorius:
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
,
Nuotrauka
k
Nuotraukos autorius:
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
,
Nuotrauka
k
Nuotraukos autorius:
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar. 

Netektis – viena skaudžiausių patirčių žmogaus gyvenime. Patiriant didžiulį išgyvenimą visgi tenka artimąjį Anapilin išlydėti deramai ir su pagarba. Net ir paskutinė žmogaus kelionė laikui bėgant keičiasi, kaip ir keičiasi visas mūsų žemiškasis gyvenimas. 

Dar prieš keletą metų buvo įprasta mirusiojo kūną laikyti dvi naktis ir laidoti tik trečią parą. Kodėl taip elgdavomės ir kodėl dabar šarvojimo laikas neribojamas, klausėme Tauragės Šv. Trejybės bažnyčios klebono Mariaus Venskaus. 

„Trijų dienų šarvojimo laikas buvo siejamas su Kristaus prisikėlimu – Kristus prisikėlė po trijų dienų, ir tai integruota į mūsų laikus. Reikia paminėti, kad šiuolaikinė medicina čia taip pat vaidina deramą vaidmenį. Dabar medikai mirtį diagnozuoja tiksliai. Anuomet pasitaikydavo atvejų, kai žmogus, laikytas mirusiu, atsikeldavo. Kalbama apie letargo miegą, kitus tuometinei medicinai neįveikiamus reiškinius. Keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai. Jei atlieka apeigas ir nesilaiko nuostatos „kad tik greičiau“, tuomet viskas yra žemiška“, – svarsto jis. 

Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Senesniuose įrašuose aptinkame faktą, jog mirusįjį reikėdavo palaidoti iki pietų. Ar tai turi teologinį pagrindą? 

„Anksčiau nebuvo tiek privataus transporto, žmonės turėdavo vieni kitus pasiekti visuomeniniu transportu, galiausiai laidojimo paslaugos nebuvo taip sukoncentruotos ir pasiruošimas trukdavo kur kas ilgiau, todėl reikėdavo daug daugiau laiko. O bažnyčia nereglamentuoja laidojimo laiko. Religinio aspekto šioje vietoje nėra, laikrodis ir laikas čia nesvarbus. Tiesiog stengiamės tai atlikti pirmoje dienos pusėje, kad atvykę pagerbti Velionį žmonės neišskubėtų į namus palikę artimuosius giliame skausme, kad dar pabūtų ilgiau. Galiausiai, kad savo transportu atvykę pasiektų atokiau esančius namus“, – teigia klebonas.

Išlydint velionį Anapilin keičiasi ne tik papročiai, bet ir „mados“

Dažnas dar prisimena laikus, kai ištikus nelaimei – mirus artimajam – namuose kildavo tikras sąmyšis: iš kambarių nešami baldai, iš turimų lentų, durų konstruojamas šarvojimo stalas, kambario sienos dengiamos austiniais užtiesalais. Jų turėdavo kaimo audėjos. Aukštai sienose būdavo prikalama vinių vainikams kabinti. Lempa būtinai būdavo pridengiama juoda skarele. Namuose uždengdavo visus esančius veidrodžius. O kitose namų patalpose vykdavo pasiruošimas gedulingiems pietums: būdavo skerdžiamos kiaulės, samdoma gaspadinė ir ruošiamasi gedulingiems pietums. Visas maistas būdavo ruošiamas namuose: šalti užkandžiai, vyniotiniai, karšti patiekalai, mišrainės ir kt.

Šiuo metu visas su kelione Anapilin susijusias paslaugas galima nusipirkti. 

Žmonės, atliekantys šią paslaugą, siūlo velionio palaikų paėmimą iš mirties vietos, nuvežimą į morgą, parvežimą, paruošimą paskutinei kelionei – nuprausimą, aprengimą. Dažnai verslininkai, teikiantys šias paslaugas, glaudžiai bendradarbiauja ir gali pasirūpinti šarvojimo salės nuoma, giedotojais, gėlėmis, duobės iškasimu, palaidojimu arba tai atlieka patys. Verslininkų, atliekančių šias paslaugas duomenimis, vidutinės laidotuvės perkant paslaugą nuo mirusiojo paėmimo iš namų iki palaidojimo, artimiesiems vidutiniškai kainuoja nuo 900 iki 1800 eurų. Tai kainos, vyraujančios rajoninio tipo mieste.  Jei velionis laidojamas iš karto, be šarvojimo laiko, gali pakakti vienkartinės laidojimo pašalpos, kuri dabar yra 312 eurų. 

Iš senų laikų grįžta kremavimas

Reikėtų paminėti, kad iš senų laikų sugrįžta mirusiojo kūno kremavimas. Lietuvoje mirusiųjų palaikų kremavimas buvo įteisintas 1932 m., o jau 1936 m. Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas.

2009 m. teko organizuoti Mažosios Lietuvos signataro Jono Vanagaičio palaikų perlaidojimą iš  Detmoldo kapinių (Vokietija) į Bitėnų kapines Pagėgių savivaldybėje. Į tėviškę buvo parvežta urna, todėl teko domėtis, kaip taisyklingai reikėtų palaidoti palaikus urnoje. Atkreipiu dėmesį, tai buvo prieš 11–12 metų, tačiau konkretaus atsakymo niekas nedavė. Tai leidžia daryti prielaidą, kad 2010 metais urnos laidojimas dar nebuvo itin paplitęs reiškinys. 

2011 m. Kėdainiuose buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje krematoriumas, kuriame galima kremuoti 4000 kūnų per metus. Kremavimo paslaugas atliekantys paslaugų teikėjai tokį laidojimo būdą įvardina kaip estetiškesnį ir mažiau artimuosius traumuojantį laidojimo būdą. 

Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Kremavimo paslaugos ypač populiarios laidojant intelektualus, žinomus visuomenės ar veikėjus. Susidarius eilėms kremuoti palaikai kartais gabenami į kaimyninę Lenkiją, kurioje paslaugos kainuoja kur kas pigiau. Kėdainiuose ši paslauga kainuoja nuo 400 iki 700 eurų, priklausomai nuo to, ar užsakovas naudosis transporto paslaugomis. Tada kainą dar koreguos atstumas.

Laidotuvių išlaidas šiais laikais yra labai sunku numatyti. Tai lemia daug veiksnių. Tačiau vidutinės išlaidos palydint žmogų į paskutinę kelionę siekia apie 3000–4000 eurų. 

Kalnų giedojimą keičia muzika

Kas gi vyksta šarvojimo salėje, kurioje būna pašarvota urna su mirusiojo palaikais? Jei Anapilin išlydimas garbingo amžiaus žmogus, tradicijos dažniausiai išlieka tokios pačios – vakare velionis „apgiedamas“. Pastaruoju metu visiškai baigia išnykti tradicinis „kalnų giedojimas“. Ši giedojimo tradicija nuo 2020 metų kovo 4 dienos yra įtraukta į Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. 

Vos prieš 3–5 metus, prasidėjus giedojimui, šermenyse buvo nepriimta vaikščioti. Laikui bėgant to visiškai imta nepaisyti ir giedojimo metu žmonės ateina, išeina iš šarvojimo salės kada panorėję. Tik garbingo amžiaus žmonės arba giliau tikintys parodo pagarbą velioniui, jo artimiesiems ir šio ritualo metu nevaikšto.

Šiais laikais vietoj giedojimo laidotuvių metu dažnai galima išgirsti pasaulietiškas giesmes ar net lyriškas dainas. Jei prieš keletą metų per laidotuves būdavo grojama varinėmis dūdomis ar elektriniais klavišiniais instrumentais, tai šiandien laidotuvių muzikantai groja kas kuo moka: smuiku, dūdomis, kanklėmis, klavišiniais instrumentais arba gieda pagal fonogramą. Tačiau šermenų metu, vakarais ir išlydint į paskutinę poilsio vietą išliko tradicija velionį „apgiedoti“ giedant gyvai. Pasitaiko išimčių, kai artimieji, taupydami lėšas ar jų tiesiog neturėdami, naudoja audioįrašus. Arba kai giedotojų reikiamu metu tiesiog nėra, tam laikui jie būna jau užsakyti. 

Dienos metu šarvojimo salėje dažniausiai skamba klasikinė arba kita gedulinga muzika. Pasitaiko atvejų, kai į šermenis kviečiami pavieniai atlikėjai, ypač jei jų yra mirusiojo aplinkoje, giminėje ar  darbovietėje. Jie atlieka keletą giesmių mirusiajam pagerbti. Nepriklausomai nuo to, ar velionio palaikai šarvojami urnoje, ar karste, giedojimo ypatumai stebimi tokie pat. 

Pašarvojus palaikus urnoje tapo įprasta demonstruoti vaizdinę medžiagą iš velionio gyvenimo akimirkų. Ypač jei Anapilin išlydimas jaunesni žmogus. Arba paruošiami lankstinukai, kuriuose surašomi pagrindiniai velionio gyvenimo faktai. Jei velionis pašarvotas karste, vaizdinė medžiaga nenaudojama. 

Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Gėlės – daugiausia baltos

Dėl gėlių, puokščių, vainikų nėra nusistovėjusios tvarkos, tai labiau skonio reikalas. Tačiau jeigu prieš 5–7 metus dar galima buvo laidotuvių metu pamatyti įvairių spalvų gedulingų puokščių, tai pastaruoju metu vyrauja balta spalva. Retais atvejais galima pamatyti kitų spalvų puokštes. Margų spalvų puokštes dažniau galima pamatyti ant kapų, bet ne laidotuvių metu. Einant pagerbti mirusiojo kartais nešamos gedulo žvakės. 

Palydėdami artimąjį į paskutinę kelionę giminės ir artimieji rankose neša po du baltus gėlės žiedus. 

Teko girdėti kunigo raginimą nenaudoti traškančio popieriaus gedulingoms puokštėms apipavidalinti, neva popieriaus traškėjimas trikdo visų susikaupimą ir rimtį. 

Pastaruoju metu tampa vis labiau populiaru pagarbą artimiesiems išreikšti pinigine parama, kuri tikrai visada praverčia. Pinigai dedami į aukų dėžutę, kuri stovi prie velionio portreto ir informacijos apie velionį, laidotuves. Kiti pinigus deda į gedulo vokus ir atiduoda artimiesiems, kiti tiesiog padeda prie karsto ar urnos. 

Prie įėjimo į šarvojimo salę ant stalelio statomas velionio portretas ir informacija, kada gimęs velionis, kada ir kur bus laidojamas, kur ir kada už velionį bus aukojamos šv. Mišios.  

Karstą veždavo sunkvežimiu

Jei šiandien į paskutinę kelionę velionį veža katafalkas, tai dar maždaug iki 2000 m. į kapines karstą veždavo bortiniu sunkvežimiu. Būdavo nuleidžiami sunkvežimio bortai. Jie puošiami austiniais juodai baltais užtiesalais. Prie sunkvežimio kabinos bortas būdavo apkaišytas berželiais, o jei laidotuvės vykdavo žiemą – eglutėmis, pušimis. Karstą dalį kelio nešdavo ir tik vėliau susėsdavo į mašinas palydėti į kapines. Ypač jei pakeliui pasitaiko velionio namai ar darbovietė, iš pagarbos velioniui stengdavosi šią kelio atkarpą karstą nešti. Šiais laikais katafalkas veža velionį iki pat kapinių, o nešamas jis nuo kapinių vartų iki duobės. 

Pagal Skaudvilės gyventojos Antaninos Petkevičienės, gimusios 1915 m., užrašytus prisiminimus, vietą laidojimui parinkdavo kunigas. Vėliau šios teisės suteiktos kapinių sargui, anot Antaninos, „kapininkui“. 

Jei kapinės yra pripažintos neveikiančiomis, jose laidoti negalima. Jei kapinės yra pripažintos riboto laidojimo, jose galima laidoti į jau esančią giminės ar šeimos kapavietę. 

Ankstesniuose užrašymuose apie laidojimą dažnai galima rasti apie savižudžių, nekrikštų arba negavusių paskutinio patepimo laidojimą kapinių kampe arba net už kapinių tvoros. A. Petkevičienė pasakojo: „Velionio karstą keldavo per kapinių tvorą, o ne įnešdavo pro vartus. Juos laidodavo įvairiu paros metu. Kartais net iš po nakties galėdavai rasti naujai supiltą kapo kauburėlį“. 

Pasak klebono M. Venskaus, čia vėl permainas įnešė pats gyvenimas: „Žmogaus kelionė negali kirstis su jo sąžinės laisve. Jei velionis niekada nėjo į bažnyčią, buvo netikintis, o artimieji ateina ir prašo atlikti laidojimo apeigas, klausiame, ar jie neina prieš mirusiojo valią. Dažniausiai jie pasielgia prieš mirusiojo valią ir bažnyčios paslaugų nori. Anksčiau savižudybę traktavome kaip panieką Dievo dovanai – gyvybei. Dabar  reikia suprasti, kad laikai visiškai ne tokie. Psichologijos mokslas įrodo, kad atimti sau gyvybę dabar gali ir giliai tikintis žmogus. Krikščionybėje svarbiausias – žmogus, todėl į besikeičiančius reiškinius žvelgiame atsargiai, visų pirma pagerbdami žmogų“.  

Anksčiau nuolatinių duobkasių nebūdavo. Duobę kasdavo paprašyti kaimynai, giminės. Su duobkasiais būdavo atsiskaitoma lauknešėliu, kuriame būdavo alaus, degtinės. Duobkasius  pavaišindavo pietumis. Dabar šias paslaugas vėlgi atlieka verslininkai. 

Anksčiau velionio karstą nešdavo artimieji, pažįstami. Dabar šią paslaugą teikia laidojimo įmonės. Tačiau pasitaiko atvejų, kad kai giminė plati, iš pagarbos mirusiajam karstą neša artimieji. 

Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Atmintyje išlikęs nešikų aprišimas lininiais rankšluosčiais, vėliau – austomis juostomis. Pasak A. Petkevičienės, rankšluosčiai likdavo kaip padėka nešikui už atliktą paslaugą. O dar anksčiau nešikus apjuosdavo stuomeniu – linine balta drobė, iš kurios išeidavo pasiūti baltinius. 

Šiais laikais nešikai dažniausiai apsiaučiami vienodomis skraistėmis, aprengiami vienodais švarkais, paltais, priklausomai nuo metų laiko. Estetikai skiriama daug dėmesio. 

Prakalbos prie kapo duobės buvo ir yra sakomos, tačiau pastaruoju metu tai daroma vis rečiau, nebent laidojamas žinomas žmogus, nusipelniusi asmenybė. 

Ant kapo – kryžiaus ženklas

Kapo duobės puošimas atsirado apie šeštąjį dešimtmetį. Anksčiau kapo duobę puošdavo eglių šakomis ir gana gausiai, beveik uždengdami visą ertmę. Gėlėmis duobės nepuošdavo tik dėl to, kad eidami į laidotuves nešdavo kur kas mažiau gėlių. Pateikėja pasakojo, kad gigantomanijos laikais, apie 1970-uosius, duobes išklodavo lovatiesėmis ar lino drobe.  

Karstą į duobę leisdavo vadžiomis ar juostomis. Vėliau pradėtos naudoti specialios juostos, kurios būdavo laikomos varpinėje, prie bažnyčios. Šiais laikais neakcentuojama juostų išvaizda, naudojamos stiprios, patikimos juostos. 

Prieš užkasant velionį į duobę mesdavo žemės saujelę. Pirmiausia tai atlikdavo artimieji, linkėdami minkštos žemelės, išreikšdami pagarbą mirusiajam. Po jų tai darydavo kas panorėję. Ši tradicija yra išlikusi ir dabar. 

Ant supilto kapo kastuvo kotu duobkasiai įspaudžia kryžiaus ženklą. Šis veiksmas atliekamas ir dabar. 

Pastaruoju metu vis dažniau supylus kapo kauburėlį tampa populiaru gražiai jį išpuošti. Iš gausybės atneštų gėlių, nukarpant kotus, sudedami ornamentai. 

Gedulingi pietūs šiais laikais užsakomi kavinėse, kitose maitinimo įstaigose. Provincijoje dažnas atvejis, kai bendruomenė turi savo laisvalaikio salę, gedulingi pietūs organizuojami ten, o maistas  užsakomas iš tokias paslaugas teikiančių verslininkų.    

Didelis paminklas rodė statusą

Pasak A. Petkevičienės, maždaug iki 1930 m. kapinių beveik niekas neprižiūrėdavo. Jose net ganydavosi avys, ožkos. Ant kapo pasodindavo vieną kitą tradicinę darželio gėlę – bijūną, jurginą. Nuo 1950 iki maždaug 1985 m. buvo statomi lieti betoniniai, ne kryžiaus formos paminklai, su velionio nuotrauka. 

1960–1970 m. statant antkapius vyravo gigantomanija. Laikytasi nuostatos, kad kuo didesnis paminklas, tuo didesnė pagarba mirusiajam, arba tiesiog didelis paminklas rodydavo statusą visuomenėje. XX–XXI a. pradžioje ypač daug dėmesio skiriama kapaviečių tvarkymui. Statomi prabangūs paminklai. Pastaruoju metu kapavietės masiškai uždengiamos granito plokštėmis, akmens masės plytelėmis. Manoma, kad tai susiję su masiška emigracija. Atsirado kapaviečių priežiūros verslas, kuomet artimieji gali šią paslaugą užsakyti. Sutvarkius kapavietę, technologijų pagalba galima persiųsti fotografiją ir elektroninės bankininkystės pagalba gauti uždarbį. 

Palaidojus statomas laikinas medinis kryžius. Tačiau jei kapavietėje jau yra palaidota, laikinojo kryžiaus atsisakoma. 

Laidoti į tą pačią duobę kelis šeimos narius buvo negalima. Dabar į tą pačią duobę yra laidojama, bet praėjus ne mažiau kaip 25 metams. Tai reglamentuoja galiojantys teisės aktai. 
Minėtos gigantomanijos laikais ant paminklų būdavo įprasta rašyti ilgas ketureiles sentencijas. Šiuo metu sentencijų dažniausiai atsisakoma, paliekant ant paminklo tik įrašą su velionio vardu, pavarde, gimimo ir mirimo data.

Gedulo akcentai nebesvarbūs

Gedėjimui šiais laikais skiriama vis mažiau išorinio dėmesio: t. y. Jei anksčiau artimieji gedėdavo vilkėdami juodais rūbais, vyrams ant švarko atlapo būdavo prisiuvama juoda gedulo juostelė, moterys nešiodavo juodą skarelę ar šalikėlį. Mamos, tėvo buvo gedima vienerius metus, brolio, sesers – pusę metų. 

Šiuo metu gedėjimo laikas neakcentuojamas. Tai yra kiekvieno žmogaus vidinė būsena. Gedulo akcentai taip pat nebesvarbūs. Juos dažniausiai galima pamatyti tik laidotuvių metu. Šią tradiciją dar palaiko vyresni arba giliau tikintys žmonės.

Pirmą kartą mirusysis būdavo minimas po 4 savaičių. Tai vadinama keturnedėliu. Mišios būdavo užperkamos po metų (metinės). Šiais laikais mirusysis pirmą kartą minimas praėjus devynioms dienoms po mirties (devintinės). Šių datų minėjimas – tai užsakytos Šv. mišios, kapo lankymas. 

Lapkričio 1 dieną minima Visų mirusiųjų diena, lapkričio 2 dieną – Vėlines. Nuo 1990 m. lapkričio 1 diena paskelbta nedarbo diena. O nuo 2020 m. LR Seimas paskelbė dar vieną nedarbo dieną – Vėlines, lapkričio 2 dieną.  

Šiomis dienomis lankomi artimųjų kapai, susitinkama su giminaičiais. Kai lapkričio 1-oji tapo laisvadieniu, o tai įvyko atgavus nepriklausomybę, neliko masinių Visų mirusiųjų dienos minėjimų. Iki 1990 m. jie būdavo organizuojami. Renginį organizuodavo kultūros namų darbuotojai. Kapinėse būdavo sukraunamas ir uždegamas aukuras. Daugelyje kapinių aukuras būdavo pastatytas stacionarus. Jis simbolizuodavo amžiną mirusiųjų atminimą. Numatytu laiku, po šv. Mišių, būdavo organizuojami minėjimai, skaitomos eilės, grojama lyriška muzika ar leidžiami atitinkami muzikiniai įrašai. Renginiai būdavo įgarsinami, tad girdėdavosi gana toli nuo kapinių. Kunigai šiuose renginiuose nedalyvaudavo. 

Nuotrauka
spaudos

 
Tauragės kultūros centro Paveldo tarnybos vyr. specialistė Svetlana Jašinskienė 

 

 

Nuotrauka
šokiai
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2024-06-30
Vilniuje šeštadienį prasidėjo Šimtmečio Lietuvos dainų šventė. Prie jos didžiulėmis pajėgomis prisijungė ir seniausias (kitąmet švęs septyniasdešimtmetį, – aut. past.) Tauragėje šokių ir dainų ansamblis „Jūra“. Šiemet tauragiškiai itin vertinami šventės Ansamblių vakaro režisierės Leokadijos Dabužinskaitės: ji krašto ansamblio baletmeistėrės Vilijos Krūgelienės paprašė specialiai šventei suburti merginų kolektyvą.
Nuotrauka
vejava
Organizatorių nuotraukos
Įkelta:
2024-05-10
Šio mėnesio 18 dieną senjorų liaudiškų šokių kolektyvas „Vėjava“ mini savo veiklos dvidešimtmetį. Kaip apie šokėjus atsiliepia jo vadovai, darbas vyresnių asmenų kolektyve yra įkvepiantis. Brandaus amžiaus sulaukę šokėjai pasižymi profesionalumu, laisvumu scenoje ir itin gera nuotaika: senjorai mėgaujasi kiekviena repeticija, koncertu ir vienas kito kompanija.
Nuotrauka
dainų
Lina Buchlickaja nuotraukos
Įkelta:
2024-04-22
Šį šeštadienį Tauragę garsino Pagramančio regioniniame parke prie apžvalgos bokšto įvykęs  artėjančiai Lietuvos Dainų šventei skirtas renginys. Prie Jūros ir Akmenos upių santakos pasirodė apie 350 tautinės muzikos atlikėjų. Tauragės kultūros centro bendruomenei tokio masiškumo renginys buvo didžiulis iššūkis.
Nuotrauka
dainų
Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-04-04
Kaip abiturientai nuo šimtadienio su džiaugsmu ir nerimu pradeda skaičiuoti dienas iki egzaminų, taip ir kultūros atstovai, saviveiklininkai po apžiūrų pradeda laiko atskaitą iki dainų šventės. Šiemet ji – neeilinė. Lietuvos Dainų šventė minės 100 jubiliejų. Net ir kelis dešimtmečius dalyvaujantys Dainų šventėse, jaudinasi, tikėdamiesi, kad būtent jų kolektyvas paklius į jubiliejinę šventę.
Nuotrauka
knyga
Įkelta:
2023-12-06
Tauragės kraštotyros draugija dar praėjusiais metais susivienijo bendram darbui. Draugijos nariai nutarė dar labiau įprasminti ir išsaugoti paveldosaugininko Edmundo Mažrimo surinktą informaciją apie Tauragės rajone buvusius ir kai kuriuos dar išlikusius dvarus.
Nuotrauka
kapines
Reginos Bliūdžiuvienės nuotrauka
Įkelta:
2023-11-23
Šiais metais žygaitiškė, pedagogė, poetė Regina Bliūdžiuvienė išleido knygą „Sakralioji Žygaičių kapinių erdvė“ apie porą metų tyrinėtas Žygaičių miestelio kapines. Knyga liudija istoriją, nes po kelerių metų išleidus knygą kai kurių paminklų kapinėse jau nebeliko. 
Nuotrauka
pastas
Viktoro Jokubaičio asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-16
Pašto veikla kaip komunikacijos priemonė tarp žmonių skaičiuojama tūkstančiais metų. Ilgą laiką Tauragės paštui vadovavęs Viktoras Jokubaitis įsitikinęs, kad kiekvienos valstybės kertinis pamato akmuo yra ir turi būti paštas, nesvarbu, koks technologinis progresas egzistuoja pasaulyje. Lietuvos paštas įkurtas prieš 105 metus lapkričio 16-ąją. Šia proga V. Jokubaitis ir buvusios jo kolegės pasidalijo prisiminimais.
Nuotrauka
adakavas
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Žymiausias kultūros paminklas Adakave, kaip teigia istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai knygoje „Pietų Karšuva“, – Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1793 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių ir Adakavo dvaro sodybos komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia valstybės saugomi ir į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2003 m. 
Nuotrauka
archyvai
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pasidalijo nuotraukomis, kuriose užfiksuota mažos, bet reikšmingos mūsų krašto istorijos detalės. Šį kartą muziejininkai pristatė Spaustuvės g. pastato, kuriame veikė fotoateljė, ir batsiuvystės Skaudvilėje istorijos detales. 
Nuotrauka
Seminarija
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-11-01
Rugsėjo 20-ąją sukako 100 metų, kai 1923 m. buvo įsteigta Tauragės mokytojų seminarija. Ši mokslo įstaiga, pasak B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos, paliko ryškų pėdsaką krašto švietimo ir kultūros istorijoje. Joje dirbę savo profesijai atsidavę pedagogai išugdė šviesią inteligentų kartą: daug savo darbą mylinčių mokytojų (tarp jų – ir Klaipėdos kraštui), iškilių mokslo ir visuomenės veikėjų.
Nuotrauka
baznycia svc trejybes
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-10-25
Šiemet sukanka 120 metų, kai buvo pastatytas dabartinis Švč. Trejybės katalikų bažnyčios pastatas. Pirmoji katalikų bažnyčia Tauragėje iškilo dar XVI a. I pusėje, kai Tauragės dvaro savininkė Jadvyga Bartoševičienė skyrė finansavimą jos statyboms. Metams bėgant keitėsi medinės bažnyčios vieta bei architektūra.
Nuotrauka
Sondros Vaišvilaitės knygos „Šviesybių namai“ nuotrauka
Iš knygos „Šilalės kraštas. III Nacizmo ir bolševizmo laikotarpis 1940–1953“) 
Įkelta:
2023-10-18
Yra žmonių, kurių nelaidoja kapinėse, kurie iki šiol liko nepalaidoti artimųjų širdyse, nes niekas nepasakė, kur ilsisi tie jauni vyrai, kovoję už gražesnį ir geresnį mūsų gyvenimą. Nežinomi jų kapai, gyvenimo istorijos, liko užmirštos ir nepapasakotos kovos ir meilės legendos. Sondrai Vaišvilaitei tokias mintis ir jausmus vėl į paviršių iškėlė Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos „Aukuro“ rinktinės štabo ir 13-osios „Eimučio“ būrio kovotojų žūties metinės. Mat tarp tada žuvusiųjų – ir jos giminaitis Simas Macaitis.
Nuotrauka
putvinskis
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 6-ąją minimos Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio 150-osios gimimo metinės. Šiai datai paminėti penktadienįTauragėje vyko šventinis renginys. O skaitytojams pateikiame trumpą istorinių faktų apie sąjungos įkūrėją santrauką. 
Nuotrauka
gaure
Antano Kiniulio nuotrauka
Įkelta:
2023-09-21
Šiais metais sukanka septyniasdešimt penkeri metai nuo Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės štabo ir „Eimučio“ būrio kovotojų žūties. Partizanus 1948 m. rugsėjo 15 d. užpuolė daugiau kaip 100 sovietinių MGB karių ir Tauragės stribų. Po įnirtingos, tris valandas trukusios kovos dauguma partizanų žuvo. Laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Gaurės miestelyje. Vėliau, vietinių gyventojų teigimu, partizanų palaikai buvo sumesti į šulinį. Partizanų atminimui skirtas paminklas stovi Purviškių miške, o Gaurėje pašventintas kovotojų atminimui skirtas kryžius. 
Nuotrauka
sajudis
Benjamino Pociaus nuotrauka
Įkelta:
2023-09-20
Ką šiandien reiškia Sąjūdis, ar reiškia? Vieniems tai prisiminimai ir buvusi aktyvi veikla. Kiti mažai apie tai kalba, treti žino, kas tai, bet nežino, ką apie tai pasakyti. O ką apie sąjūdį pasakoja eksponatai? Sąjūdžio kambaryje (Tremties ir rezistencijos muziejuje) eksponuojami tauragiškių dovanoti, perduoti daiktai, dokumentai, bylojantys Sąjūdžio laikotarpį tiek Tauragėje, tiek Lietuvoje. 
Nuotrauka
sartininkai
„Sakralinis paveldas“ feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-09-14
Sartininkai gali didžiuotis dviem nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau šįsyk apie vieną jų – Šv. Jurgio bažnyčią. Šiemet šiai bažnyčiai sukanka 236 metai. Parapijos pastatų ansamblio viduje saugomi įspūdingi meno kūriniai bei istorinių asmenybių atminimas. 
Nuotrauka
sleivys
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvų nuotrauka
Įkelta:
2023-09-06
Prie dvasinių vertybių budintys ir tautos labui triūsiantys žmonės visiems laikams lieka tarsi negęstantys švyturiai. Kaip rašo Teklė Mozerytė („Tauragiškių balsas“, 1996), gauriškiams toks švyturys buvo, yra ir liks Kazimieras Šleivys. Jis, kaip neišsenkantis šaltinis, kupinas pačių netikėčiausių sumanymų, išplėtojo aktyviai ir vaisingą veiklą savo parapijoje ir ne tik joje. Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas K. Šleivys šioje parapijoje ištarnavo 25-erius metus. Jis buvo ne tik 50-ies kaimų parapijos klebonas, bet ir energingas visuomenininkas: suorganizavo savivaldybę, verbavo savanorius, įsteigė parapijos namus, pradžios mokyklą.  
Nuotrauka
kazakevicieneVida
Bibliotekos archyvų ir asmeninio V. Kazakevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2023-08-31
Birželio 3-ąją sukako 35 metai, kai 1988 metais buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Tuomet visame krašte pradėtos kurti rėmimo grupės. Ne išimtis ir Tauragė. Mūsų mieste iniciatyvinė sąjūdžio grupė susikūrė rugsėjo 28 d. Tauragiškiai, neabejingi Sąjūdžio idėjai, rinkosi miesto bibliotekos skaitykloje. Tuo metu Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė buvo Vida Kazakevičienė. Šiandien, prabėgus 35 metams, su ja kalbėjomės apie tą reikšmingą laikotarpį. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-08-09
Šiemet, minėdami 35-erius metus, kai Lietuvoje įkurtas Sąjūdis, prisimename apie Sąjūdžio gimimą, veiklą Tauragėje bei rajone. Rugsėjo 28-ąją tauragiškiai minės savo Sąjūdžio 35-metį – tądien prieš 35 metus miesto centrinėje bibliotekoje pirmą kartą susirinko iniciatyvinė sąjūdžio grupė. Sąjūdis aktyviai veikė ne tik pačioje Tauragėje, bet ir rajone. Ypač aktyvūs buvo skaudviliškiai. Tad savo prisiminimais apie Sąjūdžio veiklą Skaudvilėje dalijasi skaudviliškis Ričardas Paulauskas. 
Nuotrauka
marcelė
Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos feisbuko nuotraukos
Įkelta:
2023-08-02
Marcelė Kubiliūtė – spaudos ir visuomenės veikėja, Lenkų karinės organizacijos (POW) 1919 m. rengto perversmo prieš Lietuvos valstybę užkardytoja, tremtinė  ir viena paslaptingiausių Lietuvos asmenybių. Liepos 28-ąją – 125-osios jos gimimo metinės. Už nuopelnus ji apdovanota Vyčio kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinais, Šaulių žvaigžde. Tauragiškiai gali didžiuotis, kad po tremties gerų ir drąsių žmonių dėka ši iškili moteris 1950–1956 m. gyveno ir dirbo Tauragėje. Lietuvos Respublikos Seimas 2023-uosius paskelbė Marcelės Kubiliūtės metais.
Nuotrauka
remeikis
Algirdo Remeikio asmeninio albumo nuotraukos
Įkelta:
2023-07-26
Algirdas Remeikis daugeliui tauragiškių žinomas kaip buvęs Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiasis specialistas arba kaip tapytojas. Bet mažai kam žinoma, kad Algirdas gimęs Kazachstane, tremtinių šeimoje. Paprašytas jis noriai pasidalijo savo prisiminimais nuo tremties iki darbo Kultūros paveldo departamente, kuris buvo glaudžiai susijęs ir su sąjūdžio, kurio įsikūrimo Tauragėje 35-metį minėsime rugsėjį, veikla.
Nuotrauka
lankininkai
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-07-20
Šiemet minimos jau 160-osios sukilimo Raseinių apskrityje metinės, kuriose dalyvavo ir Batakių bažnyčios vikaras. Šis įvykis lėmė, kad caro valdžia uždarė Teodoravo (Lankininkų) dvaro koplyčią.
Nuotrauka
lomiudvaras
kvr.kpd.lt/Vaido Gargaso nuotrauka
Įkelta:
2023-06-15
Lomių dvaras vienas iš Tauragės rajone saugomų kultūros vertybių, 2003 metais įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Dvaras, pasak istorinių šaltinių, egzistavo jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, tad turėjo ne vieną savininką.
Nuotrauka
Bagdonas
Tauragės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2023-06-08
„Parašykit į laikraštį nuo manęs tokius žodžius: „Padariau, ką galėjau, atleiskit už tai, ko nespėjau padaryti, ir tęskite mano darbus toliau“. Taip keletą mėnesių iki mirties sakė tautodailininkas Antanas Bagdonas. Šiemet birželio 13-ąją jam būtų sukakę 95-eri. Tautodailininkas, Tauragės garbės pilietis Antanas Bagdonas – daugelio kūrinių autorius, šviesus ir tiesus žmogus. Jo darbai puošia ne vieną Tauragės ir kitų miestų kampelį.
Nuotrauka
sartininku baznycia
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-01
Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1934-aisiais, o parapijos ištakos – gretimame, vos už trijų kilometrų buvusiame ir jau išnykusiame Margiškių kaime. Tikėtina, kad ten parapija gyvavo gal net XIX a. pradžioje. Istorinių faktų apie parapiją daug rasti nepavyko.