Tada buvo kiti laikai...
Įkelta:
2021-09-16
a
Nuotraukų koliažas

Pirmoje nuotraukoje: iš kairės Olga Redeckienė, Helga Levickienė (Redeckytė) ir Rasa Levickaitė-Šerpytienė 

 

,
a
R. Levickaitės-Šerpytienės albumo nuotraukos

Mažiausia centre – Helga, ją apkabinusi Marta Kelerienė

 

,
a
R. Levickaitės-Šerpytienės albumo nuotraukos

Marta ir Johanas Keleriai

 

 

A
A

Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus. 

Laiminga pradžia 

Tada buvo kiti laikai... Gal ne… Greičiau tokie patys. Žmonės mylėjo, kūrė, statė namus, gimdė vaikus. Turbūt taip pat norėjo atsigulti vakare, po dienos rutinos, į švarią lovą, prieš tai pavalgę ir pamaitinę savo vaikučius. Bent jau mano močiutė, mes ją vadindavome babute, to norėjo, tai darė, to siekė. 

Olga Redeckienė, iš tėvų paveldėjusi Kelerytės pavardę, gimusi 1913 m. gruodžio 25 d. Jauna, nedidukė, mėlynų akių, visiškai smulkutė mergina ištekėjo už savo išrinktojo mylimo Rychardo Redecko. Tai buvo vokiečių karininkas. Jau gimus vaikams šeima išsikraustė gyventi į Berlyną. Rychardas juk karininkas. Ten Olga gyveno kaip karininko žmona – jokio nepritekliaus, balta lovos patalynė, maistas pristatomas į namus (tokia, matyt, buvo vokiečių armijos politika). Jauna moteris augino keturis vaikus – Rychardą, Gerchardą, Ingrid ir dar vieną mergaitę (vardo nepamena).

Į Lietuvą 

Prasidėjo karas. Vokiečių karininkas toliau sąžiningai tarnavo tėvynei Vokietijai. O žmona Olga augino vaikus... iki kol Rychardas buvo sužeistas ir pateko į „padalinto“ Berlyno ligoninę vakarinėje pusėje. Redeckų namai buvo rytinėje pusėje. Šeima buvo išskirta. Jaunai moteriai neliko nieko kito, kaip bandyti grįžti į Lietuvą, pas tėvus, į Lylavėnų kaimą Tauragės rajone. Prasidėjo ilga, labai ilga kelionė namo. O šios kelionės kelias buvo nuklotas lavonais, sunaikintais miestais. Pakeliui Olga prarado abi dukras. Jos neatlaikė badavimo bei vargo. Abu sūnūs išgyveno. Lylavėnuose laukė tėvai Keleriai. Čia lyg viskas nusistovėjo, nurimo. Nors ir be vyro Rychardo, kuris dingo be žinios, Olga gyveno toliau. Neilgai… 

a
R. Levickaitės-Šerpytienės albumo nuotraukos

Areštas

Beldimas į trobos duris 1949-ųjų birželio 23-osios naktį reiškė – areštas. Areštas už tai, kad buvai vokiečio žmona, kad padėjai partizanams...

Po suėmimo Olga atvežama į Tauragę, į Šubertinės areštinę. Nuo tos akimirkos žodžiai „nežinau“, „nepadėjau“, „nedariau“ nebegalioja.  Kamera, menkas gultas, pusrūsio langelio grotos. Viskas, ką turi. Kažko dar trūksta? Tada tardymai. Kasdieniniai, alinantys. Labiausiai įsiminė monotoniški sudavimai su liniuote per nugarą. Vienas paskui kitą. Olga pamena, kaip sėdėjo ant taburetės, mažos, nudėvėtos. Tardymą vedė kažkoks leitenantas. Tardymas buvo ilgas ir skausmingas. Tada Olga neatlaikė ir nutvėrusi taburetę vožtelėjo rusui... Po to sukniubo. Sukniubo, nes nualpo. Olga laukėsi dar vieno vaikelio. Pakviestas medikas greitai nustatė, kad moteris laukiasi. Padėtis kiek pasikeitė. Olga ramiai leido laiką savo kameroje. Tuo laiku jau buvo šalta. Šalta taip, kad teko kelias naktis praleisti tupint… ant kameros draugės lavono. Tokia buvo realybė. Tik taip buvo įmanoma nenušalti  kojų. Leisdama dienas kameroje Olga matė, kaip Šubertinės kieme, ties lauko tualetu, kelis kartus buvo užkasti žmonės. Nereikalingi įkalčiai, kurie, matyt, nieko nepasakė. Nėščią Olgą buvo nutarta išvežti į Macikų kalėjimą Šilutės rajone. Ten ir gimė dukrytė Helga. Tai įvyko 1950-ųjų kovo 10-ąją. Gimdymas, priežiūra kalėjime buvo visai pakenčiami. Prižiūrėtojos elgėsi pagarbiai.

Tremtis  

Pagaliau galutinis nuosprendis – kalta, ištremti į kalėjimą prie Maskvos. Laikina stotelė. Olgai pasisekė, ji su kūdikiu. Jai leista mergaitę turėti iki tol, kol ją maitins. Taip ir leido savo dienas, šildydamos, guosdamos viena kitą. 1952 metų pradžioje Olga gavo teisę pasirinkti: arba vaiką turi pasiimti giminaičiai, arba bus perduotas į vaikų namus. Olgos tėtis, kažkada tarnavęs caro Nikolajaus II asmens sargybiniu (savo dukrą pavadino būtent caro dukros Olgos vardu, nes labai patikusi) ryžtasi vykti į Maskvą ir parvežti anūkėlę į namus. Helga apsigyveno pas du nepažįstamus žilstelėjusius žmones. Vėliau jie jai tapo visu jos gyvenimu. Tai buvo jos tikri seneliai Marta ir Johanas Keleriai. O Olga iš Maskvos ištremiama į Komijos ATSR.

Savo mamą Helga (giminaičių meiliai vadinama Elike) pamatė tik 1958 metais. Eliki, įbėgusi į namus pamatė seną, žilą, sulysusią moterį. Tai buvo jos mama, Olga Redeckienė (Kelerytė). Moteris, kuri praėjo pragarą, panieką, patyčias. Moteris, kuri pagimdė septynis vaikus, iš kurių du neišgyveno. 

spaudos

 

 

 

a
Nuotraukų koliažas

Pirmoje nuotraukoje: iš kairės Olga Redeckienė, Helga Levickienė (Redeckytė) ir Rasa Levickaitė-Šerpytienė 

 

,
a
R. Levickaitės-Šerpytienės albumo nuotraukos

Mažiausia centre – Helga, ją apkabinusi Marta Kelerienė

 

,
a
R. Levickaitės-Šerpytienės albumo nuotraukos

Marta ir Johanas Keleriai

 

 

lauksargiai
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ nuotraukos
Lauksargių istorija trumpai
Įkelta:
2024-09-30
Beveik prieš metus pasirodė autoriaus knyga „Lauksargiai – Mažosios Lietuvos dalis“. Išleista Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva šimtmečiui atminti, ji tapo ne vienerius metus kauptos medžiagos kulminacija. Susidomėjimas knyga buvo netikėtai didelis, tad 400 knygų tiražas beveik baigėsi. Tačiau gal dar liko žmonių, besidominčių krašto istorija, kurie nevartė knygos, bet norėtų sužinoti, apie ką joje pasakojama.
Macijauskas
Asmeninio archyvo nuotrauka
Kęstutis Macijauskas – teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas, dramaturgas...
Įkelta:
2024-09-27
„Kaip garbę priimu kvietimą tapti Tauragės – Lietuvos kultūros sostinės ambasadoriumi. Čia, ant Jūros upės kranto, prabėgo mano vaikystė, paauglystė ir dalis jaunystės. Čia pirmą kartą susidūriau su teatru, lankydamas Jaunimo dramos studiją Kultūros namuose. Dabar jau daug metų dirbu Klaipėdos dramos teatre aktoriumi ir režisieriumi. Tačiau išvykęs iš Tauragės, stengiausi nuo jos neatitolti, visada ją laikiau savo mylimiausiu miestu. Ir dabar su pasididžiavimu ir džiugesiu širdy matau, kokia ji išgražėjusi ir jauki. Tai mano miestas, į kurį grįžau gyventi“, – taip pernai, kai Tauragė buvo Lietuvos kultūros sostinė, yra kalbėjęs Kęstutis Macijauskas. Dabar jo gyvenimas ir yra tarp Klaipėdos ir Tauragės.
gud
Nemakščių choras su vadovu ir įkūrėju J. Gudavičiumi (pirmas dešinėje). Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka
Kodėl Juozapą Gudavičių reikia „dalintis“ su Panevėžio kraštu
Įkelta:
2024-09-27
Dažnas tauragiškis net nežino, kad patriotiškos dainos „Kur giria žaliuoja“, tapusios visos  100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis,  galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje.
gud
Lietuvos kariuomenės Ldk Gedimino pirmojo pėstininkų pulko orkestras. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka.
Kad giria žaliuotų, o tauragiškiai žinotų
Įkelta:
2024-09-23
Visoje Lietuvoje šiomis dienomis skambėjo ir skambės, manau, dar ilgai  mūsų kraštiečio sukurta  daina „Kur giria žaliuoja“, tapusi visiems tokia brangi ir sava. Aš drįstu ją lyginti su J. Naujalio Ir Maironio „Lietuva brangi“ ar J. Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“.  O dažnas tauragiškis net nežino, kad šios dainos, tapusios visos  100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis,  galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje
baltijos
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvas
Baltijos kelio 35-metį tauragiškiai įprasmins savo atminimo ženklu
Įkelta:
2024-08-23
Baltijos kelias, vadinamas keliu į laisvę, tautiečių sąmonėje iškyla kaip Sąjūdžio kulminacija – kertinis įvykis, užtvirtinęs Baltijos šalių laisvės siekį, signalizavęs bręstančius ryžtingus nepriklausomybės atkūrimo veiksmus. Šiemet rugpjūčio 23-ąją minime Baltijos kelio 35-etį. Per Tauragę nuvilnys šiai istorinei datai skirti minėjimo renginiai, o tauragiškiai galiausiai turės savo atminimo žymenį istorinėje Baltijos kelio vietoje.
šokiai
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Dainų šventei besiruošianti „Jūra“: laukiame akimirkos, kai visi tampame seserimis ir broliais
Įkelta:
2024-06-30
Vilniuje šeštadienį prasidėjo Šimtmečio Lietuvos dainų šventė. Prie jos didžiulėmis pajėgomis prisijungė ir seniausias (kitąmet švęs septyniasdešimtmetį, – aut. past.) Tauragėje šokių ir dainų ansamblis „Jūra“. Šiemet tauragiškiai itin vertinami šventės Ansamblių vakaro režisierės Leokadijos Dabužinskaitės: ji krašto ansamblio baletmeistėrės Vilijos Krūgelienės paprašė specialiai šventei suburti merginų kolektyvą.
vejava
Organizatorių nuotraukos
„Vėjava“ švenčia: šeštadienį minės veiklos dvidešimtmetį
Įkelta:
2024-05-10
Šio mėnesio 18 dieną senjorų liaudiškų šokių kolektyvas „Vėjava“ mini savo veiklos dvidešimtmetį. Kaip apie šokėjus atsiliepia jo vadovai, darbas vyresnių asmenų kolektyve yra įkvepiantis. Brandaus amžiaus sulaukę šokėjai pasižymi profesionalumu, laisvumu scenoje ir itin gera nuotaika: senjorai mėgaujasi kiekviena repeticija, koncertu ir vienas kito kompanija.
dainų
Lina Buchlickaja nuotraukos
Šventė baigėsi, liko geros emocijos ir pusantro šimto inkilų
Įkelta:
2024-04-22
Šį šeštadienį Tauragę garsino Pagramančio regioniniame parke prie apžvalgos bokšto įvykęs  artėjančiai Lietuvos Dainų šventei skirtas renginys. Prie Jūros ir Akmenos upių santakos pasirodė apie 350 tautinės muzikos atlikėjų. Tauragės kultūros centro bendruomenei tokio masiškumo renginys buvo didžiulis iššūkis.
dainų
Tauragės kultūros centro nuotraukos
Į Dainų šventę - daugiau nei 500 tauragiškių
Įkelta:
2024-04-04
Kaip abiturientai nuo šimtadienio su džiaugsmu ir nerimu pradeda skaičiuoti dienas iki egzaminų, taip ir kultūros atstovai, saviveiklininkai po apžiūrų pradeda laiko atskaitą iki dainų šventės. Šiemet ji – neeilinė. Lietuvos Dainų šventė minės 100 jubiliejų. Net ir kelis dešimtmečius dalyvaujantys Dainų šventėse, jaudinasi, tikėdamiesi, kad būtent jų kolektyvas paklius į jubiliejinę šventę.
knyga
Edmundo Mažrimo rinkta informacija apie dvarus nugulė knygoje
Įkelta:
2023-12-06
Tauragės kraštotyros draugija dar praėjusiais metais susivienijo bendram darbui. Draugijos nariai nutarė dar labiau įprasminti ir išsaugoti paveldosaugininko Edmundo Mažrimo surinktą informaciją apie Tauragės rajone buvusius ir kai kuriuos dar išlikusius dvarus.
kapines
Reginos Bliūdžiuvienės nuotrauka
Kapinių istoriją primena knyga: populiariausias simbolis – ąžuolo šakelė
Įkelta:
2023-11-23
Šiais metais žygaitiškė, pedagogė, poetė Regina Bliūdžiuvienė išleido knygą „Sakralioji Žygaičių kapinių erdvė“ apie porą metų tyrinėtas Žygaičių miestelio kapines. Knyga liudija istoriją, nes po kelerių metų išleidus knygą kai kurių paminklų kapinėse jau nebeliko. 
pastas
Viktoro Jokubaičio asmeninio albumo nuotrauka
Lietuvos pašto 105-ąją sukaktį pasitinkant
Įkelta:
2023-11-16
Pašto veikla kaip komunikacijos priemonė tarp žmonių skaičiuojama tūkstančiais metų. Ilgą laiką Tauragės paštui vadovavęs Viktoras Jokubaitis įsitikinęs, kad kiekvienos valstybės kertinis pamato akmuo yra ir turi būti paštas, nesvarbu, koks technologinis progresas egzistuoja pasaulyje. Lietuvos paštas įkurtas prieš 105 metus lapkričio 16-ąją. Šia proga V. Jokubaitis ir buvusios jo kolegės pasidalijo prisiminimais.
adakavas
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – žymiausias kultūros paminklas Adakave
Įkelta:
2023-11-08
Žymiausias kultūros paminklas Adakave, kaip teigia istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai knygoje „Pietų Karšuva“, – Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1793 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių ir Adakavo dvaro sodybos komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia valstybės saugomi ir į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2003 m. 
archyvai
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka
Muziejaus eksponatai pasakoja
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pasidalijo nuotraukomis, kuriose užfiksuota mažos, bet reikšmingos mūsų krašto istorijos detalės. Šį kartą muziejininkai pristatė Spaustuvės g. pastato, kuriame veikė fotoateljė, ir batsiuvystės Skaudvilėje istorijos detales. 
Seminarija
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Tauragės mokytojų seminarijai – 100 metų
Įkelta:
2023-11-01
Rugsėjo 20-ąją sukako 100 metų, kai 1923 m. buvo įsteigta Tauragės mokytojų seminarija. Ši mokslo įstaiga, pasak B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos, paliko ryškų pėdsaką krašto švietimo ir kultūros istorijoje. Joje dirbę savo profesijai atsidavę pedagogai išugdė šviesią inteligentų kartą: daug savo darbą mylinčių mokytojų (tarp jų – ir Klaipėdos kraštui), iškilių mokslo ir visuomenės veikėjų.
baznycia svc trejybes
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Tauragės Švč. Trejybės katalikų bažnyčiai – 120 metų
Įkelta:
2023-10-25
Šiemet sukanka 120 metų, kai buvo pastatytas dabartinis Švč. Trejybės katalikų bažnyčios pastatas. Pirmoji katalikų bažnyčia Tauragėje iškilo dar XVI a. I pusėje, kai Tauragės dvaro savininkė Jadvyga Bartoševičienė skyrė finansavimą jos statyboms. Metams bėgant keitėsi medinės bažnyčios vieta bei architektūra.
Sondros Vaišvilaitės knygos „Šviesybių namai“ nuotrauka
Iš knygos „Šilalės kraštas. III Nacizmo ir bolševizmo laikotarpis 1940–1953“) 
Senos žaizdos negyja: prisimenant tuos, kurie už mūsų laisvę sumokėjo gyvybe
Įkelta:
2023-10-18
Yra žmonių, kurių nelaidoja kapinėse, kurie iki šiol liko nepalaidoti artimųjų širdyse, nes niekas nepasakė, kur ilsisi tie jauni vyrai, kovoję už gražesnį ir geresnį mūsų gyvenimą. Nežinomi jų kapai, gyvenimo istorijos, liko užmirštos ir nepapasakotos kovos ir meilės legendos. Sondrai Vaišvilaitei tokias mintis ir jausmus vėl į paviršių iškėlė Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos „Aukuro“ rinktinės štabo ir 13-osios „Eimučio“ būrio kovotojų žūties metinės. Mat tarp tada žuvusiųjų – ir jos giminaitis Simas Macaitis.
putvinskis
Aušros Augustytės nuotrauka
Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio 150-osios gimimo metinės
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 6-ąją minimos Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio 150-osios gimimo metinės. Šiai datai paminėti penktadienįTauragėje vyko šventinis renginys. O skaitytojams pateikiame trumpą istorinių faktų apie sąjungos įkūrėją santrauką. 
gaure
Antano Kiniulio nuotrauka
Partizanų žūties 75-mečio paminėjimas: Gaurėje pašventintas kryžius
Įkelta:
2023-09-21
Šiais metais sukanka septyniasdešimt penkeri metai nuo Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės štabo ir „Eimučio“ būrio kovotojų žūties. Partizanus 1948 m. rugsėjo 15 d. užpuolė daugiau kaip 100 sovietinių MGB karių ir Tauragės stribų. Po įnirtingos, tris valandas trukusios kovos dauguma partizanų žuvo. Laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Gaurės miestelyje. Vėliau, vietinių gyventojų teigimu, partizanų palaikai buvo sumesti į šulinį. Partizanų atminimui skirtas paminklas stovi Purviškių miške, o Gaurėje pašventintas kovotojų atminimui skirtas kryžius. 
sajudis
Benjamino Pociaus nuotrauka
Sąjūdžio atmintis saugoma eksponatuose
Įkelta:
2023-09-20
Ką šiandien reiškia Sąjūdis, ar reiškia? Vieniems tai prisiminimai ir buvusi aktyvi veikla. Kiti mažai apie tai kalba, treti žino, kas tai, bet nežino, ką apie tai pasakyti. O ką apie sąjūdį pasakoja eksponatai? Sąjūdžio kambaryje (Tremties ir rezistencijos muziejuje) eksponuojami tauragiškių dovanoti, perduoti daiktai, dokumentai, bylojantys Sąjūdžio laikotarpį tiek Tauragėje, tiek Lietuvoje. 
sartininkai
„Sakralinis paveldas“ feisbuko nuotrauka
Sartininkų Šv. Jurgio bažnyčios istorijos pėdsakais
Įkelta:
2023-09-14
Sartininkai gali didžiuotis dviem nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau šįsyk apie vieną jų – Šv. Jurgio bažnyčią. Šiemet šiai bažnyčiai sukanka 236 metai. Parapijos pastatų ansamblio viduje saugomi įspūdingi meno kūriniai bei istorinių asmenybių atminimas. 
sleivys
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvų nuotrauka
Knygnešių armijos eilinis: kunigas Kazimieras Šleivys
Įkelta:
2023-09-06
Prie dvasinių vertybių budintys ir tautos labui triūsiantys žmonės visiems laikams lieka tarsi negęstantys švyturiai. Kaip rašo Teklė Mozerytė („Tauragiškių balsas“, 1996), gauriškiams toks švyturys buvo, yra ir liks Kazimieras Šleivys. Jis, kaip neišsenkantis šaltinis, kupinas pačių netikėčiausių sumanymų, išplėtojo aktyviai ir vaisingą veiklą savo parapijoje ir ne tik joje. Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas K. Šleivys šioje parapijoje ištarnavo 25-erius metus. Jis buvo ne tik 50-ies kaimų parapijos klebonas, bet ir energingas visuomenininkas: suorganizavo savivaldybę, verbavo savanorius, įsteigė parapijos namus, pradžios mokyklą.