Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus.
Laiminga pradžia
Tada buvo kiti laikai... Gal ne… Greičiau tokie patys. Žmonės mylėjo, kūrė, statė namus, gimdė vaikus. Turbūt taip pat norėjo atsigulti vakare, po dienos rutinos, į švarią lovą, prieš tai pavalgę ir pamaitinę savo vaikučius. Bent jau mano močiutė, mes ją vadindavome babute, to norėjo, tai darė, to siekė.
Olga Redeckienė, iš tėvų paveldėjusi Kelerytės pavardę, gimusi 1913 m. gruodžio 25 d. Jauna, nedidukė, mėlynų akių, visiškai smulkutė mergina ištekėjo už savo išrinktojo mylimo Rychardo Redecko. Tai buvo vokiečių karininkas. Jau gimus vaikams šeima išsikraustė gyventi į Berlyną. Rychardas juk karininkas. Ten Olga gyveno kaip karininko žmona – jokio nepritekliaus, balta lovos patalynė, maistas pristatomas į namus (tokia, matyt, buvo vokiečių armijos politika). Jauna moteris augino keturis vaikus – Rychardą, Gerchardą, Ingrid ir dar vieną mergaitę (vardo nepamena).
Į Lietuvą
Prasidėjo karas. Vokiečių karininkas toliau sąžiningai tarnavo tėvynei Vokietijai. O žmona Olga augino vaikus... iki kol Rychardas buvo sužeistas ir pateko į „padalinto“ Berlyno ligoninę vakarinėje pusėje. Redeckų namai buvo rytinėje pusėje. Šeima buvo išskirta. Jaunai moteriai neliko nieko kito, kaip bandyti grįžti į Lietuvą, pas tėvus, į Lylavėnų kaimą Tauragės rajone. Prasidėjo ilga, labai ilga kelionė namo. O šios kelionės kelias buvo nuklotas lavonais, sunaikintais miestais. Pakeliui Olga prarado abi dukras. Jos neatlaikė badavimo bei vargo. Abu sūnūs išgyveno. Lylavėnuose laukė tėvai Keleriai. Čia lyg viskas nusistovėjo, nurimo. Nors ir be vyro Rychardo, kuris dingo be žinios, Olga gyveno toliau. Neilgai…

Areštas
Beldimas į trobos duris 1949-ųjų birželio 23-osios naktį reiškė – areštas. Areštas už tai, kad buvai vokiečio žmona, kad padėjai partizanams...
Po suėmimo Olga atvežama į Tauragę, į Šubertinės areštinę. Nuo tos akimirkos žodžiai „nežinau“, „nepadėjau“, „nedariau“ nebegalioja. Kamera, menkas gultas, pusrūsio langelio grotos. Viskas, ką turi. Kažko dar trūksta? Tada tardymai. Kasdieniniai, alinantys. Labiausiai įsiminė monotoniški sudavimai su liniuote per nugarą. Vienas paskui kitą. Olga pamena, kaip sėdėjo ant taburetės, mažos, nudėvėtos. Tardymą vedė kažkoks leitenantas. Tardymas buvo ilgas ir skausmingas. Tada Olga neatlaikė ir nutvėrusi taburetę vožtelėjo rusui... Po to sukniubo. Sukniubo, nes nualpo. Olga laukėsi dar vieno vaikelio. Pakviestas medikas greitai nustatė, kad moteris laukiasi. Padėtis kiek pasikeitė. Olga ramiai leido laiką savo kameroje. Tuo laiku jau buvo šalta. Šalta taip, kad teko kelias naktis praleisti tupint… ant kameros draugės lavono. Tokia buvo realybė. Tik taip buvo įmanoma nenušalti kojų. Leisdama dienas kameroje Olga matė, kaip Šubertinės kieme, ties lauko tualetu, kelis kartus buvo užkasti žmonės. Nereikalingi įkalčiai, kurie, matyt, nieko nepasakė. Nėščią Olgą buvo nutarta išvežti į Macikų kalėjimą Šilutės rajone. Ten ir gimė dukrytė Helga. Tai įvyko 1950-ųjų kovo 10-ąją. Gimdymas, priežiūra kalėjime buvo visai pakenčiami. Prižiūrėtojos elgėsi pagarbiai.
Tremtis
Pagaliau galutinis nuosprendis – kalta, ištremti į kalėjimą prie Maskvos. Laikina stotelė. Olgai pasisekė, ji su kūdikiu. Jai leista mergaitę turėti iki tol, kol ją maitins. Taip ir leido savo dienas, šildydamos, guosdamos viena kitą. 1952 metų pradžioje Olga gavo teisę pasirinkti: arba vaiką turi pasiimti giminaičiai, arba bus perduotas į vaikų namus. Olgos tėtis, kažkada tarnavęs caro Nikolajaus II asmens sargybiniu (savo dukrą pavadino būtent caro dukros Olgos vardu, nes labai patikusi) ryžtasi vykti į Maskvą ir parvežti anūkėlę į namus. Helga apsigyveno pas du nepažįstamus žilstelėjusius žmones. Vėliau jie jai tapo visu jos gyvenimu. Tai buvo jos tikri seneliai Marta ir Johanas Keleriai. O Olga iš Maskvos ištremiama į Komijos ATSR.
Savo mamą Helga (giminaičių meiliai vadinama Elike) pamatė tik 1958 metais. Eliki, įbėgusi į namus pamatė seną, žilą, sulysusią moterį. Tai buvo jos mama, Olga Redeckienė (Kelerytė). Moteris, kuri praėjo pragarą, panieką, patyčias. Moteris, kuri pagimdė septynis vaikus, iš kurių du neišgyveno.
