Laikas – kaip srauni upė, nusinešanti ir lapų gūsį, ir ledo lytį, ir Joninių vainikus, ir spalvotus žiedlapius… Ir kartu, atrodo, nusineša visus praeities įvykius. Lieka tik prisiminimai. Bet tie prisiminimai, nori nenori, atgyja, naujai išnyra kaip upės tėkmė prieš staigų posūkį. Apie rezistencinį laikotarpį Tauragės krašte, apie Šubertinę užrašyta išties nemažai skaudžių istorijų. Bet dar ne viskas papasakota, dar ne viskas užrašyta. Ir kol dar gyvi liudininkai kalba, mes fiksuojam. Pristatau naują, niekur neviešintą istoriją apie pokario laikotarpį Tauragės krašte.
Šeimoje – 10 vaikų
Savo prisiminimais dalijasi Benita Toliušytė-Stanevičienė, gimusi 1937 m. birželio 4-ąją Tauragės r. Meižių k.(Pajūrio parapija). Šeimoje buvo 10 vaikų, tėvai turėjo 15 ha žemės, 3 gerus arklius. Tėvų sodyba buvo prie pat miško. Partizanai užklysdavo dažnai. Būdavo, „vieni ateina naktį, kiti – dieną“. Naktimis ateidavo ir „garnizonas“ (taip senolė Benita vadino stribus). Jie vis klausinėdavo, ar buvo „miškiniai“. „Partizanus mes vadindavome Lietuvos gynėjais, o stribus – „stribekais“. Partizanus atskirdavome pagal ženklus, bet buvo daug ir parsidavėlių. Kai laukdavom partizanų, būdavo sutartinis ženklas. Mes jiems ne tik duodavom maisto, bet ir išplaudavome uniformas“, – prisiminimais dalijasi Benita.
Broliai Jokimas ir Pranas
Brolio Jokimo iškart į būrį partizanai nepriėmė. Jie buvo vadinamajame 7 miško kvartale. Į mišką brolis išėjo apie 1954 m., 22-ejų. Slapyvardis – Žibutis. Kitas brolis, Pranas, buvo ryšininkas. Būtent 20-metis Pranas buvo kankintas Tauragės Šubertinėje. Norėjo į mišką išeiti ir dar vienas brolis, bet tėvas prašė neišeiti, nes nebūsią kam ūkyje dirbti. Jokimo būrys buvo apsuptas netoli Batakių. Jis anksčiau buvo sakęs, kad, jei ką, gyvas nepasiduosiąs. Jis pasikišo granatą po galva ir susisprogdino. Kūnas be galvos su dar 2 nušautais partizanais buvo parvežtas į Šubertinės kiemą ir įmestas į kalkių duobę. Tėvai tą žinią išgirdo iš kitų žmonių, kai eidavo į Šubertinę tikėdamiesi pamatyti Praną (jiems apie nukautus partizanus ir pasakė aplinkiniai). Jokimas Toliušis-Žibutis kartu su tūkstančiais kitų partizanų įamžintas Lietuvos partizanų memoriale Kryžkalnyje.

Prisimindama brolį Praną ir jo patirtas kančias Šubertinėje, Benita su didele neapykanta taria partizano Lyro vardą (Jonas Núobaras, slapyvardžiai Laimutis, Mikas, Konradas, Lyras. Gimęs 1926 01 13 Ožnugariuose, Batakių vlsč. Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, vėliau – saugumo agentas. Iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos). Pasak jos, tai buvo parsidavėlis. Jis siuntė Praną perduoti laiškelį kitam partizanų būriui. Tai buvo pasala Pranui. Jis buvo sučiuptas, buvo surastas ir tas laiškelis. Supančiotas buvo vedamas kelis kilometrus iki mašinos. Šubertinėje jis buvo tardomas elektra (pasodintas ant kėdės, ant kurios buvo įtaisyta elektros srovė), nuo kurios kūnas buvo purtomas, draskomas. Buvo žiauriai mušamas. Tardymai vykdavo naktimis, kad gatvėje nesigirdėtų riksmų. Lankyti neleido, tad siuntinių tėvai perduoti negalėjo. Po Šubertinės Pranas buvo išvežtas, tik pašnekovė neatsimena kur.
Kai Pranas buvo kalėjime, į namus atėjo KGB karininkas Krainev (Tauragės RS MGB viršininko pavaduotojas, vyr. leitenantas), kuris išsivedė tėvą į daubą, norėjo jį nušauti. „Bet mes, 5 vaikai, apsikabinom jo rankas, kojas, klykėm, maldavom, kad nenušautų, paliktų mums tėvą gyvą, kad neatimtų mūsų pagrindinės duonos“, – tokie atsiminimai įsirėžė senolei Benitai į atmintį. O tėvą nušauti norėjo už tai, kad vienas sūnus partizanas, kitas – ryšininkas, kad neva buvo „banditų šeima“.
Sugrįžo
Po kurio laiko Pranas sugrįžo į namus. Naktį pabeldus jam į langą ir paprašius įleisti tėvas iš balso nepažino. Bet kai brolis pasakė: „Tėveli, tavo sūnus Pranas parėjo“, tai tėvelis taip ir sukniubo, jį ištiko insultas, buvo atimta kalba. Ryte tėvą išvežė į ligoninę.
Likimo ironija – nepaisant Pranui klijuojamų „bandito“, „miškinio“ etikečių, vėliau Pranui teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Kaip Benita teigia, jos pačios jaunystėje būta drąsios. Pamena, kaip kartą jos „kūma“ (krikšto mama), parašiusi laišką prašė jį nunešti partizanams. Ji žinojusi tą vietą, kur dieną būdavo partizanai. Tada būryje dar ir Lyras buvo, dar buvo neparsidavęs. Grįždama pamatė nuo kalno besileidžiantį „Skiriaus garnizoną“. Ji tekina grįžo pas partizanus jų įspėti, kad ateina stribai. Stribai ją sustabdė ir paklausė, kur buvusi. Benita atsakė, kad pas draugę mokyklos reikalais.
Šiandien Benitai 84 metai, našlė. Nors puikia sveikata pasidžiaugti ir negali, bet džiaugiasi ramiu ir sočiu gyvenimu savo trobelėje Adakavo medžių apsupty, džiaugiasi matydama pro langą gausų būrį keliu krypuojančių ančiukų, džiaugiasi, kad Lietuva laisva, kad ji gyvena laisvoje šalyje.
