Gedulo ir vilties diena: tremties liudijimai
Įkelta:
2021-06-09
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Miško darbai. Chazanas. Skaudvilės krašto muziejaus archyvų nuotraukos

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Rozalija ir Antanas Stirbai su vaikais tremtyje

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Tautinių šokių ratelis Chazane

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Tremtinių vaikų krikštynos. 1961 m. Kunigas lietuvis atvykęs iš Taišeto. Altorėlis įruoštas kambaryje. Chazanas

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Zulumajaus mokykloje 1954 m. Valerija Žukauskaitė (pirma iš dešinės)

informacija@taurageszinios.lt
A
A

Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus. 

Iš Elenos Elvikytės-Jocienės prisiminimų

Neatlikau žygdarbių, bet kartu su visais kitais, labiau tėvynei nusipelniusiais bendražygiais, Sibiro lageriuose praleidau 8 savo jaunystės metus. Mano kaltė buvo ta, kad mylėjau  tėvynę, be to, mėgau rašyti, užsirašinėdavau savo mintis, kūriau eilėraščius. Man nežinomais keliais vienas kitas rašinėlis pateko į saugumo rankas. Už tai mane areštavo 1948 m. spalio 13 d. Tardė mane dvi savaites. Vis liepdavo rašyti autobiografiją, matyt, tyrė braižą. Kartais padejuodavo, kad nuobodu su manimi dirbti, tad kad būtų įdomiau ir turėčiau laiko pagalvoti, pasodindavo į karcerį. Tardymo metu jame praleidau 7 paras. Teismas man skyrė 8 metus tremties. Netrukus laukė kelionė į šiaurę. Vykome gyvuliniuose vagonuose. Vežė visą mėnesį, buvo sunku – trūko oro ir vandens. Daugiausia laiko praleidome stotyse.

Tremtyje prabuvau tarp Taišeto ir Bratsko. Vienoje vietoje ilgai nelaikydavo, bet ir toli neveždavo. Teko dirbti įvairius darbus – žemės ūkis, miško kirtimas. Kartais pasisekdavo padirbėti ligoninėje, nes Lietuvoje iki ištrėmimo dirbau sesele.

Nepamiršiu aš dainų,

Nei sodely vyšnių

– Juk vis tiek aš kada nors,

Tėviškėn sugrįšiu!

 

Aš sugrįšiu takeliu

Kur daržely rūtos,

Nors tai bus žiema gili,

Ar senatvė būtų!

 

O jei mirsiu tai ir čia

Lietuva sapnuosis,

Nors žemelė svetima

Kaulus dengs baltuosius.

 

         Elena Elvikytė – Jocienė

              1954 m. Taišetas

 

Iš Valerijos Žukauskaitės prisiminimų

Mūsų šeimą trėmė kaip buožes, nes valdėme 21 ha žemės. Atvykę uniformuoti rusai, liepė tėvui kinkyti arklį į vežimą ir per  valandą susidėti daiktus. Įsidėjome 2 maišus ruginių miltų, šiek tiek lašinių, taukų, duonos, rūbų. Pavasaris, todėl jau buvo pasibaigusi rūkyta mėsa. Ištremta visa šeima – mama, tėtis, aš, sesė, du broliai ir močiutė. Kelionėje, keliose stotyse davė sriubos, bet kadangi traukinys vėluodavo, sriuba išvirta prieš 2–3 dienas būdavo pasenusi, todėl valgėme savo maistą. Nuvykus mums liepė patiems pasistatyti savo būstą – davė lentų. Dirbome prie siaurojo geležinkelio tiesimo. Nedirbo tik močiutė. Nedirbančiam žmogui per dieną buvo skiriama 300 g duonos, dirbančiam – 500 g. Vėliau pradėjome sodinti bulves, kurių gavome iš vietinių. Pastarieji jų neaugino, nes nemokėjo, Tačiau ilgainiui lietuviai juos tai daryti išmokė.

Į mokyklą niekas neragino, nors ir labai norėjau mokytis, tačiau vis abejojau, bijojau bado. Kartą lūžo ranka ir nebegalėjau dirbti, tad nusprendžiau, kad atėjo laikas mokslams. Buvo sunku. Vadovėlių nedavė. „Fašistams nereikia“, – sakydavo mokytoja. Kartais vadovėlius gaudavau iš vietinių moksleivių, tad vakare pasidarydavau santraukas. Bendrabutyje, kur gyvenau buvo labai šalta, negalėdavau užmigti. Buvo dienų, kai maitinausi tik duona ir vandeniu. Tačiau man pasisekė  ir baigiau institutą, dėka vienos rusės mokytojos, kuri man padėjo ir rekomendavo, nes tremtinių į aukštąsias mokyklas nepriimdavo. Visą tremties laiką nelaimės lydėjo mūsų šeimą – brolis nukrito nuo 7 m aukščio štabelio, tėvui atliekų smulkintuvas nutraukė ranką, kitas brolis įkrito į šachtą ir susilaužė ranką, mirė močiutė.

Sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Ir mes pripratome prie naujų nelengvų sąlygų. Man buvo 19 metų, pati jaunystė. Pradėjome lankyti šokius, burtis į grupeles. Atsirado naujos pažintys, meilė. Prasidėjo vestuvės, krikštynos. Kol gyvas žmogus, turi gelbėtis...

Iš Stefanijos Stirbaitės-Petravičienės prisiminimų

Baisiausią dieną mūsų gyvenime atvyko stribai ir pasakė, kad reikia važiuoti į Sibirą. Tėvai išsigando. Mama verkė apsikabinusi 4 mažamečius vaikus. Vienas rusas, pasidėjęs šautuvą, ėmė staltieses, lovatieses ir krovė, rišo į jas daiktus, sakydamas: „Ten gyventi reikės“. Ką jis įdėjo, tą ir turėjome – patalynę, rūbus, maistą. Nebuvo įdėta žieminės avalynės, dėl to vėliau vargome, šalome. Kelionė buvo siaubinga. Sustojus traukiniui visi bėgo vandens. Sėmė iš balos, upės, šulinio. Sargybiniai varydavo atlikti gamtinius reikalus, šaukdami: „Pod vagonam“. Kareiviai apsupdavo, niekas nesigėdijo.  

Tremtyje labai skurdome. Trūko maisto. Pagalves, laikrodį išmainėm į duoną. Kaimynai, giminės atsiųsdavo šiek tiek siuntinių, kuriuose rasdavome sviesto, taukų, lašinių. Mama ardė vilnones lovatieses, mezgė vaikams kojines. Gyvenimas pagerėjo tik po 2–3  metų. Įsigijome ožką, pasisodinome bulvių. Gyvenome Chazane, kur buvo daug lietuvių. Apsipratome, susidraugavome. Gyvenimas ėmė tekėti savo vaga. Buvo susibūrusi net lietuvių muzikantų kapela, tautinių šokių ratelis. Rūbus įsigijome įvairiausiais keliais – kas pasisiuvo, kam atsiuntė.  Mus, vaikus, varė į mokyklą. Rusiškai nemokėjom, bet jokių nuolaidų nebuvo. Mano brolis Antanukas nenorėjo eiti į mokyklą, jam nesisekė rusų kalba, jį skriaudė vietiniai  berniukai, nuolatos kamavo Lietuvos ilgesys. Dėl šių priežasčių vieną dieną su draugu pabėgo. Jam tada buvo tik 12 metų. Pinigų neturėjo, sėdo į traukinį slapčia ir išvyko Lietuvos link. Slėpėsi kupe, anglyse. Kartais pamaitindavo pakeleiviai, o kartais net po 4–5 dienas būdavo alkani. Po mėnesio kelionės pasiekė Lietuvą sulysęs, alkanas. Prisiglaudė pas dėdę. Jis parašė laišką tėvams ir pranešė apie brolį. Iki tol tėvai nieko apie jį nežinojo ir su nerimu laukė bet kokios žinios.  

Mane, kaip nepilnametę, iš tremties išleido anksčiau. Grįžau 1956 m. pavasarį. Su broliu apsigyvenome savo ūkyje. Vėliau grįžo mama su mažąja sesute, o dar vėliau ir tėtis su likusiomis seserimis.

Parengė Inga Nagaitienė 

Nuotrauka
spaudos

 

Nuotrauka
šokiai
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2024-06-30
Vilniuje šeštadienį prasidėjo Šimtmečio Lietuvos dainų šventė. Prie jos didžiulėmis pajėgomis prisijungė ir seniausias (kitąmet švęs septyniasdešimtmetį, – aut. past.) Tauragėje šokių ir dainų ansamblis „Jūra“. Šiemet tauragiškiai itin vertinami šventės Ansamblių vakaro režisierės Leokadijos Dabužinskaitės: ji krašto ansamblio baletmeistėrės Vilijos Krūgelienės paprašė specialiai šventei suburti merginų kolektyvą.
Nuotrauka
vejava
Organizatorių nuotraukos
Įkelta:
2024-05-10
Šio mėnesio 18 dieną senjorų liaudiškų šokių kolektyvas „Vėjava“ mini savo veiklos dvidešimtmetį. Kaip apie šokėjus atsiliepia jo vadovai, darbas vyresnių asmenų kolektyve yra įkvepiantis. Brandaus amžiaus sulaukę šokėjai pasižymi profesionalumu, laisvumu scenoje ir itin gera nuotaika: senjorai mėgaujasi kiekviena repeticija, koncertu ir vienas kito kompanija.
Nuotrauka
dainų
Lina Buchlickaja nuotraukos
Įkelta:
2024-04-22
Šį šeštadienį Tauragę garsino Pagramančio regioniniame parke prie apžvalgos bokšto įvykęs  artėjančiai Lietuvos Dainų šventei skirtas renginys. Prie Jūros ir Akmenos upių santakos pasirodė apie 350 tautinės muzikos atlikėjų. Tauragės kultūros centro bendruomenei tokio masiškumo renginys buvo didžiulis iššūkis.
Nuotrauka
dainų
Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-04-04
Kaip abiturientai nuo šimtadienio su džiaugsmu ir nerimu pradeda skaičiuoti dienas iki egzaminų, taip ir kultūros atstovai, saviveiklininkai po apžiūrų pradeda laiko atskaitą iki dainų šventės. Šiemet ji – neeilinė. Lietuvos Dainų šventė minės 100 jubiliejų. Net ir kelis dešimtmečius dalyvaujantys Dainų šventėse, jaudinasi, tikėdamiesi, kad būtent jų kolektyvas paklius į jubiliejinę šventę.
Nuotrauka
knyga
Įkelta:
2023-12-06
Tauragės kraštotyros draugija dar praėjusiais metais susivienijo bendram darbui. Draugijos nariai nutarė dar labiau įprasminti ir išsaugoti paveldosaugininko Edmundo Mažrimo surinktą informaciją apie Tauragės rajone buvusius ir kai kuriuos dar išlikusius dvarus.
Nuotrauka
kapines
Reginos Bliūdžiuvienės nuotrauka
Įkelta:
2023-11-23
Šiais metais žygaitiškė, pedagogė, poetė Regina Bliūdžiuvienė išleido knygą „Sakralioji Žygaičių kapinių erdvė“ apie porą metų tyrinėtas Žygaičių miestelio kapines. Knyga liudija istoriją, nes po kelerių metų išleidus knygą kai kurių paminklų kapinėse jau nebeliko. 
Nuotrauka
pastas
Viktoro Jokubaičio asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-16
Pašto veikla kaip komunikacijos priemonė tarp žmonių skaičiuojama tūkstančiais metų. Ilgą laiką Tauragės paštui vadovavęs Viktoras Jokubaitis įsitikinęs, kad kiekvienos valstybės kertinis pamato akmuo yra ir turi būti paštas, nesvarbu, koks technologinis progresas egzistuoja pasaulyje. Lietuvos paštas įkurtas prieš 105 metus lapkričio 16-ąją. Šia proga V. Jokubaitis ir buvusios jo kolegės pasidalijo prisiminimais.
Nuotrauka
adakavas
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Žymiausias kultūros paminklas Adakave, kaip teigia istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai knygoje „Pietų Karšuva“, – Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1793 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių ir Adakavo dvaro sodybos komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia valstybės saugomi ir į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2003 m. 
Nuotrauka
archyvai
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pasidalijo nuotraukomis, kuriose užfiksuota mažos, bet reikšmingos mūsų krašto istorijos detalės. Šį kartą muziejininkai pristatė Spaustuvės g. pastato, kuriame veikė fotoateljė, ir batsiuvystės Skaudvilėje istorijos detales. 
Nuotrauka
Seminarija
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-11-01
Rugsėjo 20-ąją sukako 100 metų, kai 1923 m. buvo įsteigta Tauragės mokytojų seminarija. Ši mokslo įstaiga, pasak B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos, paliko ryškų pėdsaką krašto švietimo ir kultūros istorijoje. Joje dirbę savo profesijai atsidavę pedagogai išugdė šviesią inteligentų kartą: daug savo darbą mylinčių mokytojų (tarp jų – ir Klaipėdos kraštui), iškilių mokslo ir visuomenės veikėjų.
Nuotrauka
baznycia svc trejybes
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-10-25
Šiemet sukanka 120 metų, kai buvo pastatytas dabartinis Švč. Trejybės katalikų bažnyčios pastatas. Pirmoji katalikų bažnyčia Tauragėje iškilo dar XVI a. I pusėje, kai Tauragės dvaro savininkė Jadvyga Bartoševičienė skyrė finansavimą jos statyboms. Metams bėgant keitėsi medinės bažnyčios vieta bei architektūra.
Nuotrauka
Sondros Vaišvilaitės knygos „Šviesybių namai“ nuotrauka
Iš knygos „Šilalės kraštas. III Nacizmo ir bolševizmo laikotarpis 1940–1953“) 
Įkelta:
2023-10-18
Yra žmonių, kurių nelaidoja kapinėse, kurie iki šiol liko nepalaidoti artimųjų širdyse, nes niekas nepasakė, kur ilsisi tie jauni vyrai, kovoję už gražesnį ir geresnį mūsų gyvenimą. Nežinomi jų kapai, gyvenimo istorijos, liko užmirštos ir nepapasakotos kovos ir meilės legendos. Sondrai Vaišvilaitei tokias mintis ir jausmus vėl į paviršių iškėlė Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos „Aukuro“ rinktinės štabo ir 13-osios „Eimučio“ būrio kovotojų žūties metinės. Mat tarp tada žuvusiųjų – ir jos giminaitis Simas Macaitis.
Nuotrauka
putvinskis
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 6-ąją minimos Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio 150-osios gimimo metinės. Šiai datai paminėti penktadienįTauragėje vyko šventinis renginys. O skaitytojams pateikiame trumpą istorinių faktų apie sąjungos įkūrėją santrauką. 
Nuotrauka
gaure
Antano Kiniulio nuotrauka
Įkelta:
2023-09-21
Šiais metais sukanka septyniasdešimt penkeri metai nuo Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės štabo ir „Eimučio“ būrio kovotojų žūties. Partizanus 1948 m. rugsėjo 15 d. užpuolė daugiau kaip 100 sovietinių MGB karių ir Tauragės stribų. Po įnirtingos, tris valandas trukusios kovos dauguma partizanų žuvo. Laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Gaurės miestelyje. Vėliau, vietinių gyventojų teigimu, partizanų palaikai buvo sumesti į šulinį. Partizanų atminimui skirtas paminklas stovi Purviškių miške, o Gaurėje pašventintas kovotojų atminimui skirtas kryžius. 
Nuotrauka
sajudis
Benjamino Pociaus nuotrauka
Įkelta:
2023-09-20
Ką šiandien reiškia Sąjūdis, ar reiškia? Vieniems tai prisiminimai ir buvusi aktyvi veikla. Kiti mažai apie tai kalba, treti žino, kas tai, bet nežino, ką apie tai pasakyti. O ką apie sąjūdį pasakoja eksponatai? Sąjūdžio kambaryje (Tremties ir rezistencijos muziejuje) eksponuojami tauragiškių dovanoti, perduoti daiktai, dokumentai, bylojantys Sąjūdžio laikotarpį tiek Tauragėje, tiek Lietuvoje. 
Nuotrauka
sartininkai
„Sakralinis paveldas“ feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-09-14
Sartininkai gali didžiuotis dviem nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau šįsyk apie vieną jų – Šv. Jurgio bažnyčią. Šiemet šiai bažnyčiai sukanka 236 metai. Parapijos pastatų ansamblio viduje saugomi įspūdingi meno kūriniai bei istorinių asmenybių atminimas. 
Nuotrauka
sleivys
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvų nuotrauka
Įkelta:
2023-09-06
Prie dvasinių vertybių budintys ir tautos labui triūsiantys žmonės visiems laikams lieka tarsi negęstantys švyturiai. Kaip rašo Teklė Mozerytė („Tauragiškių balsas“, 1996), gauriškiams toks švyturys buvo, yra ir liks Kazimieras Šleivys. Jis, kaip neišsenkantis šaltinis, kupinas pačių netikėčiausių sumanymų, išplėtojo aktyviai ir vaisingą veiklą savo parapijoje ir ne tik joje. Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas K. Šleivys šioje parapijoje ištarnavo 25-erius metus. Jis buvo ne tik 50-ies kaimų parapijos klebonas, bet ir energingas visuomenininkas: suorganizavo savivaldybę, verbavo savanorius, įsteigė parapijos namus, pradžios mokyklą.  
Nuotrauka
kazakevicieneVida
Bibliotekos archyvų ir asmeninio V. Kazakevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2023-08-31
Birželio 3-ąją sukako 35 metai, kai 1988 metais buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Tuomet visame krašte pradėtos kurti rėmimo grupės. Ne išimtis ir Tauragė. Mūsų mieste iniciatyvinė sąjūdžio grupė susikūrė rugsėjo 28 d. Tauragiškiai, neabejingi Sąjūdžio idėjai, rinkosi miesto bibliotekos skaitykloje. Tuo metu Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė buvo Vida Kazakevičienė. Šiandien, prabėgus 35 metams, su ja kalbėjomės apie tą reikšmingą laikotarpį. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-08-09
Šiemet, minėdami 35-erius metus, kai Lietuvoje įkurtas Sąjūdis, prisimename apie Sąjūdžio gimimą, veiklą Tauragėje bei rajone. Rugsėjo 28-ąją tauragiškiai minės savo Sąjūdžio 35-metį – tądien prieš 35 metus miesto centrinėje bibliotekoje pirmą kartą susirinko iniciatyvinė sąjūdžio grupė. Sąjūdis aktyviai veikė ne tik pačioje Tauragėje, bet ir rajone. Ypač aktyvūs buvo skaudviliškiai. Tad savo prisiminimais apie Sąjūdžio veiklą Skaudvilėje dalijasi skaudviliškis Ričardas Paulauskas. 
Nuotrauka
marcelė
Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos feisbuko nuotraukos
Įkelta:
2023-08-02
Marcelė Kubiliūtė – spaudos ir visuomenės veikėja, Lenkų karinės organizacijos (POW) 1919 m. rengto perversmo prieš Lietuvos valstybę užkardytoja, tremtinė  ir viena paslaptingiausių Lietuvos asmenybių. Liepos 28-ąją – 125-osios jos gimimo metinės. Už nuopelnus ji apdovanota Vyčio kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinais, Šaulių žvaigžde. Tauragiškiai gali didžiuotis, kad po tremties gerų ir drąsių žmonių dėka ši iškili moteris 1950–1956 m. gyveno ir dirbo Tauragėje. Lietuvos Respublikos Seimas 2023-uosius paskelbė Marcelės Kubiliūtės metais.
Nuotrauka
remeikis
Algirdo Remeikio asmeninio albumo nuotraukos
Įkelta:
2023-07-26
Algirdas Remeikis daugeliui tauragiškių žinomas kaip buvęs Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiasis specialistas arba kaip tapytojas. Bet mažai kam žinoma, kad Algirdas gimęs Kazachstane, tremtinių šeimoje. Paprašytas jis noriai pasidalijo savo prisiminimais nuo tremties iki darbo Kultūros paveldo departamente, kuris buvo glaudžiai susijęs ir su sąjūdžio, kurio įsikūrimo Tauragėje 35-metį minėsime rugsėjį, veikla.
Nuotrauka
lankininkai
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-07-20
Šiemet minimos jau 160-osios sukilimo Raseinių apskrityje metinės, kuriose dalyvavo ir Batakių bažnyčios vikaras. Šis įvykis lėmė, kad caro valdžia uždarė Teodoravo (Lankininkų) dvaro koplyčią.
Nuotrauka
lomiudvaras
kvr.kpd.lt/Vaido Gargaso nuotrauka
Įkelta:
2023-06-15
Lomių dvaras vienas iš Tauragės rajone saugomų kultūros vertybių, 2003 metais įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Dvaras, pasak istorinių šaltinių, egzistavo jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, tad turėjo ne vieną savininką.
Nuotrauka
Bagdonas
Tauragės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2023-06-08
„Parašykit į laikraštį nuo manęs tokius žodžius: „Padariau, ką galėjau, atleiskit už tai, ko nespėjau padaryti, ir tęskite mano darbus toliau“. Taip keletą mėnesių iki mirties sakė tautodailininkas Antanas Bagdonas. Šiemet birželio 13-ąją jam būtų sukakę 95-eri. Tautodailininkas, Tauragės garbės pilietis Antanas Bagdonas – daugelio kūrinių autorius, šviesus ir tiesus žmogus. Jo darbai puošia ne vieną Tauragės ir kitų miestų kampelį.
Nuotrauka
sartininku baznycia
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-01
Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1934-aisiais, o parapijos ištakos – gretimame, vos už trijų kilometrų buvusiame ir jau išnykusiame Margiškių kaime. Tikėtina, kad ten parapija gyvavo gal net XIX a. pradžioje. Istorinių faktų apie parapiją daug rasti nepavyko.