Gedulo ir vilties diena: tremties liudijimai
Įkelta:
2021-06-09
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Miško darbai. Chazanas. Skaudvilės krašto muziejaus archyvų nuotraukos

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Rozalija ir Antanas Stirbai su vaikais tremtyje

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Tautinių šokių ratelis Chazane

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Tremtinių vaikų krikštynos. 1961 m. Kunigas lietuvis atvykęs iš Taišeto. Altorėlis įruoštas kambaryje. Chazanas

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Zulumajaus mokykloje 1954 m. Valerija Žukauskaitė (pirma iš dešinės)

informacija@taurageszinios.lt
A
A

Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus. 

Iš Elenos Elvikytės-Jocienės prisiminimų

Neatlikau žygdarbių, bet kartu su visais kitais, labiau tėvynei nusipelniusiais bendražygiais, Sibiro lageriuose praleidau 8 savo jaunystės metus. Mano kaltė buvo ta, kad mylėjau  tėvynę, be to, mėgau rašyti, užsirašinėdavau savo mintis, kūriau eilėraščius. Man nežinomais keliais vienas kitas rašinėlis pateko į saugumo rankas. Už tai mane areštavo 1948 m. spalio 13 d. Tardė mane dvi savaites. Vis liepdavo rašyti autobiografiją, matyt, tyrė braižą. Kartais padejuodavo, kad nuobodu su manimi dirbti, tad kad būtų įdomiau ir turėčiau laiko pagalvoti, pasodindavo į karcerį. Tardymo metu jame praleidau 7 paras. Teismas man skyrė 8 metus tremties. Netrukus laukė kelionė į šiaurę. Vykome gyvuliniuose vagonuose. Vežė visą mėnesį, buvo sunku – trūko oro ir vandens. Daugiausia laiko praleidome stotyse.

Tremtyje prabuvau tarp Taišeto ir Bratsko. Vienoje vietoje ilgai nelaikydavo, bet ir toli neveždavo. Teko dirbti įvairius darbus – žemės ūkis, miško kirtimas. Kartais pasisekdavo padirbėti ligoninėje, nes Lietuvoje iki ištrėmimo dirbau sesele.

Nepamiršiu aš dainų,

Nei sodely vyšnių

– Juk vis tiek aš kada nors,

Tėviškėn sugrįšiu!

 

Aš sugrįšiu takeliu

Kur daržely rūtos,

Nors tai bus žiema gili,

Ar senatvė būtų!

 

O jei mirsiu tai ir čia

Lietuva sapnuosis,

Nors žemelė svetima

Kaulus dengs baltuosius.

 

         Elena Elvikytė – Jocienė

              1954 m. Taišetas

 

Iš Valerijos Žukauskaitės prisiminimų

Mūsų šeimą trėmė kaip buožes, nes valdėme 21 ha žemės. Atvykę uniformuoti rusai, liepė tėvui kinkyti arklį į vežimą ir per  valandą susidėti daiktus. Įsidėjome 2 maišus ruginių miltų, šiek tiek lašinių, taukų, duonos, rūbų. Pavasaris, todėl jau buvo pasibaigusi rūkyta mėsa. Ištremta visa šeima – mama, tėtis, aš, sesė, du broliai ir močiutė. Kelionėje, keliose stotyse davė sriubos, bet kadangi traukinys vėluodavo, sriuba išvirta prieš 2–3 dienas būdavo pasenusi, todėl valgėme savo maistą. Nuvykus mums liepė patiems pasistatyti savo būstą – davė lentų. Dirbome prie siaurojo geležinkelio tiesimo. Nedirbo tik močiutė. Nedirbančiam žmogui per dieną buvo skiriama 300 g duonos, dirbančiam – 500 g. Vėliau pradėjome sodinti bulves, kurių gavome iš vietinių. Pastarieji jų neaugino, nes nemokėjo, Tačiau ilgainiui lietuviai juos tai daryti išmokė.

Į mokyklą niekas neragino, nors ir labai norėjau mokytis, tačiau vis abejojau, bijojau bado. Kartą lūžo ranka ir nebegalėjau dirbti, tad nusprendžiau, kad atėjo laikas mokslams. Buvo sunku. Vadovėlių nedavė. „Fašistams nereikia“, – sakydavo mokytoja. Kartais vadovėlius gaudavau iš vietinių moksleivių, tad vakare pasidarydavau santraukas. Bendrabutyje, kur gyvenau buvo labai šalta, negalėdavau užmigti. Buvo dienų, kai maitinausi tik duona ir vandeniu. Tačiau man pasisekė  ir baigiau institutą, dėka vienos rusės mokytojos, kuri man padėjo ir rekomendavo, nes tremtinių į aukštąsias mokyklas nepriimdavo. Visą tremties laiką nelaimės lydėjo mūsų šeimą – brolis nukrito nuo 7 m aukščio štabelio, tėvui atliekų smulkintuvas nutraukė ranką, kitas brolis įkrito į šachtą ir susilaužė ranką, mirė močiutė.

Sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Ir mes pripratome prie naujų nelengvų sąlygų. Man buvo 19 metų, pati jaunystė. Pradėjome lankyti šokius, burtis į grupeles. Atsirado naujos pažintys, meilė. Prasidėjo vestuvės, krikštynos. Kol gyvas žmogus, turi gelbėtis...

Iš Stefanijos Stirbaitės-Petravičienės prisiminimų

Baisiausią dieną mūsų gyvenime atvyko stribai ir pasakė, kad reikia važiuoti į Sibirą. Tėvai išsigando. Mama verkė apsikabinusi 4 mažamečius vaikus. Vienas rusas, pasidėjęs šautuvą, ėmė staltieses, lovatieses ir krovė, rišo į jas daiktus, sakydamas: „Ten gyventi reikės“. Ką jis įdėjo, tą ir turėjome – patalynę, rūbus, maistą. Nebuvo įdėta žieminės avalynės, dėl to vėliau vargome, šalome. Kelionė buvo siaubinga. Sustojus traukiniui visi bėgo vandens. Sėmė iš balos, upės, šulinio. Sargybiniai varydavo atlikti gamtinius reikalus, šaukdami: „Pod vagonam“. Kareiviai apsupdavo, niekas nesigėdijo.  

Tremtyje labai skurdome. Trūko maisto. Pagalves, laikrodį išmainėm į duoną. Kaimynai, giminės atsiųsdavo šiek tiek siuntinių, kuriuose rasdavome sviesto, taukų, lašinių. Mama ardė vilnones lovatieses, mezgė vaikams kojines. Gyvenimas pagerėjo tik po 2–3  metų. Įsigijome ožką, pasisodinome bulvių. Gyvenome Chazane, kur buvo daug lietuvių. Apsipratome, susidraugavome. Gyvenimas ėmė tekėti savo vaga. Buvo susibūrusi net lietuvių muzikantų kapela, tautinių šokių ratelis. Rūbus įsigijome įvairiausiais keliais – kas pasisiuvo, kam atsiuntė.  Mus, vaikus, varė į mokyklą. Rusiškai nemokėjom, bet jokių nuolaidų nebuvo. Mano brolis Antanukas nenorėjo eiti į mokyklą, jam nesisekė rusų kalba, jį skriaudė vietiniai  berniukai, nuolatos kamavo Lietuvos ilgesys. Dėl šių priežasčių vieną dieną su draugu pabėgo. Jam tada buvo tik 12 metų. Pinigų neturėjo, sėdo į traukinį slapčia ir išvyko Lietuvos link. Slėpėsi kupe, anglyse. Kartais pamaitindavo pakeleiviai, o kartais net po 4–5 dienas būdavo alkani. Po mėnesio kelionės pasiekė Lietuvą sulysęs, alkanas. Prisiglaudė pas dėdę. Jis parašė laišką tėvams ir pranešė apie brolį. Iki tol tėvai nieko apie jį nežinojo ir su nerimu laukė bet kokios žinios.  

Mane, kaip nepilnametę, iš tremties išleido anksčiau. Grįžau 1956 m. pavasarį. Su broliu apsigyvenome savo ūkyje. Vėliau grįžo mama su mažąja sesute, o dar vėliau ir tėtis su likusiomis seserimis.

Parengė Inga Nagaitienė 

Nuotrauka
spaudos

 

Nuotrauka
sebeda
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2023-01-26
Pirmasis Tauragės kraštotyros draugijos tarybos pirmininkas, teisininkas, bibliotekininkas Pranas Šebeda buvo vienas pirmųjų Tauragės rajono kraštotyrinio judėjimo organizatorių. Praėjo jau 51-eri metai po kraštotyrininko mirties, tačiau jo indėlis į Tauragės kraštotyros istoriją – milžiniškas.
Nuotrauka
pilis sena
„Lietuva senose fotografijose“ feisbuko paskyros nuotrauka
Įkelta:
2023-01-19
Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamą projektą „Tauragės archyvų paslaptys“ tęsiame ir šiemet, toliau visuomenei pristatydami Tauragės krašto istorinius, kultūrinius, etnografinius, kultūros paveldo lobynus, saugomus Tauragės krašto muziejuje ir jo skyriaus Tremtinių ir rezistencijos muziejaus archyvuose. Istorinės, kultūrinės informacijos sklaidai ir skirtas šis projektas.
Nuotrauka
partizanams renginys
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2022-11-22
Lapkričio 18-ąją Tauragės krašto muziejus „Santaka“ kvietė visus į Batakius, kur buvo pakartotas sėkmingas istorinis 6 kilometrų partizanų žygis, vykęs prieš 75-erius metus. 
Nuotrauka
sungailiskiu
Kraštotyros darbo „Sungailiškių kaimo praeitis ir dabartis“ nuotrauka
Įkelta:
2022-11-03
Sungailiškius, išsistačiusius abipus Tauragės–Šilalės plento, pralekiame dažnai. O ar dažnai pagalvojame, kuo šis kaimas įdomus, kokia jo istorija? Nemažai sužinoti galima iš savo kraštui neabejingų žmonių surinktos medžiagos. Šįkart skaitytojų dėmesiui pateikiame įdomiausias ištraukas iš kraštotyros darbo „Sungailiškių kaimo praeitis ir dabartis“, kurį 2005 m. parengė bibliotekininkė Klema Fetingienė. Darbas saugomas Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros fonde. 
Nuotrauka
prof
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotrauka
Įkelta:
2022-10-13
Tauragės kraštas išaugino daug išskirtinių asmenybių, daug pasiekusių moksle, mene, sporte. Viena jų – psichologijos mokslų daktaras, profesorius Aleksandras Jacikevičius, daugiau nei 15 metų vadovavęs Šiaulių pedagoginio instituto Psichologijos ir defektologijos katedrai, dėstęs įvairius kursus Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Į mūsų šalies mokslo istoriją jis įėjo ir kaip pirmasis psichologijos habilitacinio darbo autorius. Spalio 8-ąją jam būtų sukakę 100 metų.
Nuotrauka
DESANTAS
Juozo Petkevičiaus/TKM „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2022-10-06
Istorinėje vietoje Ringinių kaime (Tyrelio girioje, Žygaičių apylinkėse) tą pačią dieną, kaip prieš 72 metus – spalio 3-ąją – buvo pakartotas partizanų Juozo Lukšos-Daumanto, Klemenso Širvio-Sakalo ir Benedikto Trumpio-Ryčio desanto nusileidimas. J. Lukša-Daumantas – garsiausias Lietuvos partizanas, tačiau nedaug kas žino, jog dalelė jo kovos istorijos glūdi netoli Tauragės, kur 1950-ųjų spalį su bendražygiais jis vykdė žvalgybinę misiją. Tauragės krašto muziejus (TKM) „Santaka“ ir jo padalinys Tremties ir rezistencijos muziejus antrus metus tyrinėja šios istorijos aplinkybes. O nepakartojamą reginį smalsuoliams dovanojo – pučiant pavojingam rudeniškam vėjui istorinio desanto rekonstrukciją atliko – trys Lietuvos kariuomenės Žvalgybos kuopos nariai. 
Nuotrauka
sinagoga
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-09-13
Praėjusį savaitgalį Skaudvilėje, kaip ir kasmet, surengta grandiozinė miesto šventė. Tarp įvairiausių linksmybių, sporto varžybų, koncertų įvyko ir nedidelis, tačiau reikšmingas įvykis – prie buvusios miestelio sinagogos atidengtas Atminimo paminklas, įamžinantis čia gyvenusią Skaudvilės žydų bendruomenę. Žydai kadaise sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. Šiandien pastatas sunkiai atpažįstamas, todėl ženklas tiek skaudviliškiui, tiek miesto svečiui primins, kad čia gyveno žydų bendruomenė ir čia buvo jų gyvenimo centras – sinagoga. Atminimo ženklą dovanojo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.
Nuotrauka
 nuotrauka
Įkelta:
2022-08-31
Laisvadieniai – puiki proga pažinti savo kraštą. Daugybė gražių vietų ir gilią istoriją menančių vietų yra visai čia pat. Pavyzdžiui, Viešvilė, žavinti turtinga istorija ir nuostabiu parku. Kai nenori ar negali keliauti toli, aplankyti šį išskirtinį miestelį – puikus pasirinkimas. O prieš aplankant galbūt pravers šiek tiek istorijos?  
Nuotrauka
baltijos kelias
Įkelta:
2022-08-25
Kaip skelbė Tauragės krašto muziejus „Santaka“, dešimtmečius Lietuvoje komunistų partija plovė žmonių smegenis, vietoj krikščioniškųjų vertybių bruko marksistinę–lenininę ideologiją. Gyvenimas totalitarinėje sovietinėje sistemoje žalojo likimus, moralę ir mąstymą. Viskas slėpta, falsifikuota. Visuomenė buvo suskaldyta. Bet daugumai Lietuvos žmonių palaužti laisvės dvasios nepavyko. Apie tai kalbėti pirmadienį Tremties ir rezistencijos muziejuje vykusiame renginyje  „Kelias į nežinią, kelias į laisvę“.
Nuotrauka
dvaras svente
Įkelta:
2022-08-03
Savaitgalį Tauragės Dvaro bendruomenė šventė jubiliejų – minėjo 600 metų, kai Tauragės Dvaras pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Žinoma, tikslios datos, kada įkurtas Tauragės Dvaras, jau nesužinosime, tad bendruomenė šventei pasirinko tiesiog gražią vidurvasario dieną. Nors netrūko šventėje ir istorinių akcentų – puošnūs damų rūbai, renginio vedėjos Karolinos Kisnėrienės papasakota Tauragės Dvaro istorija, vis dėlto dominavo šių dienų pramogos: sporto varžybos, koncertai, šratasvydis ir batutai.
Nuotrauka
gelezinkelio stotis
Įkelta:
2022-07-27
Šiemet sukanka 95 metai nuo tada, kai buvo pastatyti Tauragės geležinkelio stoties rūmai. Tauragės krašto archyvuose ieškota informacijos apie įspūdingo, į Kultūros vertybių registrą įtraukto pastato istoriją. Tiems, kurie nebeprisimena per Tauragę dundančių keleivinių traukinių, pateikiame mažumėlę istorijos, o keliavusiems pateikiami faktai tikriausias sukels malonių prisiminimų.   
Nuotrauka
zukai
Įkelta:
2022-07-13
Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksui priskiriama ir klebonija bei ūkinis pastatas. Šis valstybės saugomas, į Kultūros vertybių registrą įrašytas objektas, vienintelis toks išlikęs Lietuvoje. Tiesa, pastatų būklė vargana, lėšų jiems remontuoti parapija gauna labai mažai. Nepaisydamas sunkumų, šeštadienį parapijos klebonas Edikas Šulcas kviečia į ekumenines pamaldas, skirtas bažnyčios 115 metų sukakčiai paminėti. 
Nuotrauka
gedulo ir vilties
Įkelta:
2022-06-15
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minint 81-ąsias masinio gyventojų arešto ir trėmimo metines, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejus surinko statistinius duomenis apie sovietų represuotus tauragiškius. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-05-24
1952 m. gegužės 21 dieną Tauragės rajone, Tyrelių miške, netoli nuo Žygaičių seniūnijos Aukštupių kaimo, kaudamiesi su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis, garbingai žuvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Jūros (Žalgirio) būrio vadas Antanas Sudeikis, slapyvardžiu Girėnas, ir jo brolis Zigmas Sudeikis, kurio partizaninis slapyvardis – Darius. Gegužės 21-ąją nuo jų žūties sukako 70 metų. 
Nuotrauka
 Jančauskas
Įkelta:
2022-05-04
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.  
Nuotrauka
simonaityte
Įkelta:
2022-04-20
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-04-12
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Nuotrauka
nairanauskas
Įkelta:
2022-04-01
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
Nuotrauka
kronika
Įkelta:
2022-03-16
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“. „Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Nuotrauka
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-03-02
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją. 
Nuotrauka
Zima, prie barako.
Įkelta:
2022-02-22
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Nuotrauka
simonaitytė
Įkelta:
2022-01-26
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą. 
Nuotrauka
jonusaitis
Įkelta:
2022-01-19
Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę.  Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą,  1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.