Tauragės žinios logotipas
Gedulo ir vilties diena: tremties liudijimai

Gedulo ir vilties diena: tremties liudijimai

Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus.

Iš Elenos Elvikytės-Jocienės prisiminimų

Neatlikau žygdarbių, bet kartu su visais kitais, labiau tėvynei nusipelniusiais bendražygiais, Sibiro lageriuose praleidau 8 savo jaunystės metus. Mano kaltė buvo ta, kad mylėjau tėvynę, be to, mėgau rašyti, užsirašinėdavau savo mintis, kūriau eilėraščius. Man nežinomais keliais vienas kitas rašinėlis pateko į saugumo rankas. Už tai mane areštavo 1948 m. spalio 13 d. Tardė mane dvi savaites. Vis liepdavo rašyti autobiografiją, matyt, tyrė braižą. Kartais padejuodavo, kad nuobodu su manimi dirbti, tad kad būtų įdomiau ir turėčiau laiko pagalvoti, pasodindavo į karcerį. Tardymo metu jame praleidau 7 paras. Teismas man skyrė 8 metus tremties. Netrukus laukė kelionė į šiaurę. Vykome gyvuliniuose vagonuose. Vežė visą mėnesį, buvo sunku – trūko oro ir vandens. Daugiausia laiko praleidome stotyse.

Tremtyje prabuvau tarp Taišeto ir Bratsko. Vienoje vietoje ilgai nelaikydavo, bet ir toli neveždavo. Teko dirbti įvairius darbus – žemės ūkis, miško kirtimas. Kartais pasisekdavo padirbėti ligoninėje, nes Lietuvoje iki ištrėmimo dirbau sesele.

Nepamiršiu aš dainų,

Nei sodely vyšnių

– Juk vis tiek aš kada nors,

Tėviškėn sugrįšiu!

Aš sugrįšiu takeliu

Kur daržely rūtos,

Nors tai bus žiema gili,

Ar senatvė būtų!

O jei mirsiu tai ir čia

Lietuva sapnuosis,

Nors žemelė svetima

Kaulus dengs baltuosius.

Elena Elvikytė – Jocienė

1954 m. Taišetas

Iš Valerijos Žukauskaitės prisiminimų

Mūsų šeimą trėmė kaip buožes, nes valdėme 21 ha žemės. Atvykę uniformuoti rusai, liepė tėvui kinkyti arklį į vežimą ir per valandą susidėti daiktus. Įsidėjome 2 maišus ruginių miltų, šiek tiek lašinių, taukų, duonos, rūbų. Pavasaris, todėl jau buvo pasibaigusi rūkyta mėsa. Ištremta visa šeima – mama, tėtis, aš, sesė, du broliai ir močiutė. Kelionėje, keliose stotyse davė sriubos, bet kadangi traukinys vėluodavo, sriuba išvirta prieš 2–3 dienas būdavo pasenusi, todėl valgėme savo maistą. Nuvykus mums liepė patiems pasistatyti savo būstą – davė lentų. Dirbome prie siaurojo geležinkelio tiesimo. Nedirbo tik močiutė. Nedirbančiam žmogui per dieną buvo skiriama 300 g duonos, dirbančiam – 500 g. Vėliau pradėjome sodinti bulves, kurių gavome iš vietinių. Pastarieji jų neaugino, nes nemokėjo, Tačiau ilgainiui lietuviai juos tai daryti išmokė.

Į mokyklą niekas neragino, nors ir labai norėjau mokytis, tačiau vis abejojau, bijojau bado. Kartą lūžo ranka ir nebegalėjau dirbti, tad nusprendžiau, kad atėjo laikas mokslams. Buvo sunku. Vadovėlių nedavė. „Fašistams nereikia“, – sakydavo mokytoja. Kartais vadovėlius gaudavau iš vietinių moksleivių, tad vakare pasidarydavau santraukas. Bendrabutyje, kur gyvenau buvo labai šalta, negalėdavau užmigti. Buvo dienų, kai maitinausi tik duona ir vandeniu. Tačiau man pasisekė ir baigiau institutą, dėka vienos rusės mokytojos, kuri man padėjo ir rekomendavo, nes tremtinių į aukštąsias mokyklas nepriimdavo. Visą tremties laiką nelaimės lydėjo mūsų šeimą – brolis nukrito nuo 7 m aukščio štabelio, tėvui atliekų smulkintuvas nutraukė ranką, kitas brolis įkrito į šachtą ir susilaužė ranką, mirė močiutė.

Sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Ir mes pripratome prie naujų nelengvų sąlygų. Man buvo 19 metų, pati jaunystė. Pradėjome lankyti šokius, burtis į grupeles. Atsirado naujos pažintys, meilė. Prasidėjo vestuvės, krikštynos. Kol gyvas žmogus, turi gelbėtis...

Iš Stefanijos Stirbaitės-Petravičienės prisiminimų

Baisiausią dieną mūsų gyvenime atvyko stribai ir pasakė, kad reikia važiuoti į Sibirą. Tėvai išsigando. Mama verkė apsikabinusi 4 mažamečius vaikus. Vienas rusas, pasidėjęs šautuvą, ėmė staltieses, lovatieses ir krovė, rišo į jas daiktus, sakydamas: „Ten gyventi reikės“. Ką jis įdėjo, tą ir turėjome – patalynę, rūbus, maistą. Nebuvo įdėta žieminės avalynės, dėl to vėliau vargome, šalome. Kelionė buvo siaubinga. Sustojus traukiniui visi bėgo vandens. Sėmė iš balos, upės, šulinio. Sargybiniai varydavo atlikti gamtinius reikalus, šaukdami: „Pod vagonam“. Kareiviai apsupdavo, niekas nesigėdijo.

Tremtyje labai skurdome. Trūko maisto. Pagalves, laikrodį išmainėm į duoną. Kaimynai, giminės atsiųsdavo šiek tiek siuntinių, kuriuose rasdavome sviesto, taukų, lašinių. Mama ardė vilnones lovatieses, mezgė vaikams kojines. Gyvenimas pagerėjo tik po 2–3 metų. Įsigijome ožką, pasisodinome bulvių. Gyvenome Chazane, kur buvo daug lietuvių. Apsipratome, susidraugavome. Gyvenimas ėmė tekėti savo vaga. Buvo susibūrusi net lietuvių muzikantų kapela, tautinių šokių ratelis. Rūbus įsigijome įvairiausiais keliais – kas pasisiuvo, kam atsiuntė. Mus, vaikus, varė į mokyklą. Rusiškai nemokėjom, bet jokių nuolaidų nebuvo. Mano brolis Antanukas nenorėjo eiti į mokyklą, jam nesisekė rusų kalba, jį skriaudė vietiniai berniukai, nuolatos kamavo Lietuvos ilgesys. Dėl šių priežasčių vieną dieną su draugu pabėgo. Jam tada buvo tik 12 metų. Pinigų neturėjo, sėdo į traukinį slapčia ir išvyko Lietuvos link. Slėpėsi kupe, anglyse. Kartais pamaitindavo pakeleiviai, o kartais net po 4–5 dienas būdavo alkani. Po mėnesio kelionės pasiekė Lietuvą sulysęs, alkanas. Prisiglaudė pas dėdę. Jis parašė laišką tėvams ir pranešė apie brolį. Iki tol tėvai nieko apie jį nežinojo ir su nerimu laukė bet kokios žinios.

Mane, kaip nepilnametę, iš tremties išleido anksčiau. Grįžau 1956 m. pavasarį. Su broliu apsigyvenome savo ūkyje. Vėliau grįžo mama su mažąja sesute, o dar vėliau ir tėtis su likusiomis seserimis.

Parengė Inga Nagaitienė

Pasidalinkite su drauge ar draugu

Daugiau naujienų

Bijotų dvaro festivalis kviečia į vasaros šventę su muzika, pramogomis ir dvaro dvasia

Jau tapo tradicija, iškart po miuziklo vakaro Bijotuose, organizuoti ir didžiausią festivalio renginį - šventę, kuri džiugina ir mažus, ir didelius. Liepos 19-ąją, šeštadienį, Bijotų dvaro sodyba vėl prisipildys šurmulio, muzikos ir vasariško džiaugsmo – čia vyks vienas iškiliausių Šila

„Ar Amerika pirtyje?!“: kai miuziklas tampa kultūriniu veidrodžiu

Bijotų dvaro festivalis – kaip tas karamelinis saldainis: ilgai „grojantis“ ir suteikiantis saldų malonumą. O su kuo dar galima palyginti daugiau kaip mėnesį trunkantį renginį? Prieš porą savaičių Bijotų dvaro festivalio sumanytojai ir organizatoriai kvietė į Teatrų subuvimą, o jau šią savaitę į dar porą renginių. Vi

„Via Lietuva“ informuoja: liepos 20 d. nebus galima įsigyti elektroninių vinječių – kelių naudotojus kviečia jomis pasirūpinti iš anksto

Akcinė bendrovė „Via Lietuva“ informuoja, kad 2025 m. liepos 20 d. nuo 9:00 iki 24:00 val. dėl planinių sistemos migravimo darbų į valstybinį duomenų centrą, laikinai neveiks kelių naudotojo mokesčio sumokėjimo sistema, todėl elektroninės vinjetės (e-vinjetė) nebus galimybės nusipirkti nei svetainėje keliumokestis.lt, nei iš plat

Kodas MKČ" – išskirtinis simfoninis koncertas, skirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui

Rugpjūčio 14 d. 20 val. Klaipėdos festivalio klausytojai kviečiami į unikalų simfoninės muzikos koncertą „Kodas MKČ", skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras", diriguojami vyriausiojo teatro dirigento Tom

Menininkus subūrė devintasis Bilionių pleneras

Prie Bilionių piliakalnio, etnografinėje sodyboje „Gīvenėms“, vėl susirinko tautodailininkai iš visos Lietuvos – kurti, bendrauti, dalintis idėjomis, tampančiomis medžio dirbiniais, skulptūromis, paveikslais, puošiančiais jau ne vien Bilionių seniūniją, bet visą Šilalės kraštą. Tradicinio tautodailės pl

Į geležinkelio stotį susirinkę tauragiškiai leidosi į muzikinę kelionę

Neįtikėtina, kaip aiškiai gitara ir akordeonas, grojant jais drauge, gali pasakoti istorijas. Vakar Tauragės geležinkelio  stotyje įvykusiame koncerte tauragiškiai pabuvojo ir Pietų Amerikoje, ir Italijoje, ir Japonijoje. Tikėtina, jog dažnas, užmerkęs akis, mintimis paklajojo ir po savo gyvenimą – netradicinio instrumentų

Komandos formavimo žaidimai: efektyvus būdas pagerinti komandos dinamiką

Komandos formavimo žaidimai yra puikus būdas stiprinti bendradarbiavimą ir pasitikėjimą tarp darbuotojų. Įmonė siūlo platų įvairių veiklų spektrą, kuris apima komandinę dinamiką, kūrybines užduotis ir fizinio aktyvumo rungtis. Šie žaidimai leidžia darbuotojams atsiskleisti, gerinti bendravimo įgūdžius ir siekti bendro tikslo. Pasirinkti tin

Tauragės apskrities policija pradėjo tyrimus dėl narkotinių medžiagų ir fizinio smurto atvejų

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informuoja apie pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimo bei fizinio smurto atvejų. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos 2025 m. liepos 9 d. apie 19.10 val. Tauragėje, Dariaus ir Girėno gatvėje, patikrinimui buvo sustabdytas automobilis „Su

Pagalba vaikui – ne tik psichologas

Paauglystė – išskirtinai jautrus ir iššūkių kupinas laikotarpis ne tik vaikams, bet ir jų tėvams bei mokytojams. Šiuolaikinius paauglius veikia nuolatinis informacijos srautas, socialinių tinklų įtaka ir išaugęs elektroninių patyčių mastas. Visa tai prisideda prie prastėjančios emocinės sveikatos, didėjančio

Amatų ir skonių mugė Tauragėje: tradicijos, kūryba ir gardūs atradimai vienoje vietoje

Liepos 12 dieną Tauragėje Pilies aikštėje užlies amatininkų, tautodailininkų ir kūrėjų šurmulys. Čia vyks „Amatų ir skonių mugė“ – renginys, kuriame ne tik galima įsigyti išskirtinių rankų darbo dirbinių, bet ir susipažinti su jų kūrėjais. „Mugėje susirinks kūrėjai, tautodailininkai ir amatininkai i&sca

Dubajuje dingo žinomas Lietuvos sportinių šokių šokėjas, tauragiškis Vykintas Širmas

Dubajuje dingo žinomas Lietuvos sportinių šokių šokėjas, tauragiškis Vykintas Širmas. Suteikti bet kokios informacijos apie dingusį brolį socialiniuose tinkluose prašo sesuo Dovilė Širmaitė. Portalas Lrt.lt praneša, kad paskutinė žinoma V. Širmo žinoma buvimo vieta – butų kompleksas &bd