Larisa Kopaitė. Iš LCVA archyvo
Prie L. Kopaitės atminimui pasodinto ąžuoliuko buvę Tauragės viešosios bibliotekos vadovai: Sigitas Kancevyčius, Vida Kazakevičienė, Birutė Venckienė. 2011 m.
Prie Tauragės kultūros rūmų kuriamoje ąžuolų alėjoje 2011 m. pasodintas ąžuoliukas Larisai Koppaitei. 2020 m. V. Keserauskaitės nuotrauka
Paroda „Tauragės krašto šviesuoliai: Larisa Kopaitė“
Larisa Kopaitė. Iš LCVA archyvo
Larisos Kopaitės ir jos tėvų amžinojo poilsio vieta Tauragės senosiose kapinėse
Larisos Kopaitės diplomo nuorašas. 1929 m. (Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fondas)
Larisos Kopaitės Kauno draugijos mokytojų rusų gimnazijos atestatas. 1926 m.
Seniausia Tauragės kultūros įstaiga – Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka – šiemet mini veiklos 90-metį. Jos istorijoje ryškų pėdsaką paliko pirmoji bibliotekininkė ir vadovė, aukštąjį matematikos bei fizikos mokslų išsilavinimą tarpukario Lietuvos universitete įgijusi tauragiškė Larisa Kopaitė (1899 09 07–1952 08 30). Manoma, kad tarpukario Lietuvoje ji buvo pirmoji moteris, turėjusi du aukštojo mokslo diplomus. Kviečiame iš straipsnyje minimų faktų ir atsiminimų susidėlioti šios Tauragės krašto šviesuolės paveikslą.
L. Kopaitė (dokumentuose jos pavardė buvo rašoma įvairiai: Лариса Aлександровна Коппъ; Larisa Kopp; Koppaitė; Kopaitė) gimė 1899 m. rugsėjo 7 d. Tauragės rajono Sartininkų kaime, Tauragės savivaldybės tarnautojo Aleksandro ir Annos Kopp šeimoje. Pakrikštyta Tauragės stačiatikių cerkvėje. Pradžios mokslus ėjo namuose, vėliau mokėsi Kauno imperatorienės Marijos Fiodorovnos kilmingųjų mergaičių bei Maskvos 5-ojoje moterų gimnazijose. 1918 m., grįžusi į Lietuvą, mokytojavo Tauragės apskrities Eržvilko ir Kavolių mokyklose, keletą metų dirbo Tauragės švietimo skyriuje.
1924 m. rugsėjo 3 d. L. Kopaitė pradėjo studijuoti Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Matematikos-fizikos skyriuje. Besimokydama ji parašė ir apgynė du diplominius darbus: 1928 m. iš fizikos – „Šviesos poliarizacija“ (vadovas prof. Keistutis Šliūpas) ir 1930 m. iš matematikos – „Apie pirmos eilės diferencialinių lygčių pavienumumus“ (vadovas prof. Otto Volkas). Įrašas Matematikos-gamtos fakulteto protokolų knygoje liudija, kad 1931 m. gegužės 12 d. fakulteto taryba svarstė studentės Larisos Koppaitės baigimo diplomo pripažinimo klausimą ir nutarė: „<…> išduodant diplomą pažymėti, kad ji yra išėjusi Matematikos-Fizikos skyriaus Fizikos ir Matematikos ciklų mokslus“. Manoma, kad tarpukario Lietuvoje ji buvo pirmoji moteris turėjusi du aukštojo mokslo diplomus.
Pirmoji bibliotekos vedėja
Baigusi aukštuosius mokslus, Larisa siekė gauti mokytojos darbą. Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos direktorius Juozas Avižonis rašė: „Kopaitė L. yra dirbusi mokytojo darbą ir susipažinusi su pedagogika ir psichologija. Ji daro gerą įspūdį ir, manau, sugebės tinkamai eiti savo pareigas.“ Tačiau laisvos vietos mokyklose neatsirado.
1931 m. birželio 15 d. Švietimo ministrui leidus įsteigti Tauragėje Valstybinio centralinio knygyno skyrių, jo vedėja nuo tos dienos patvirtinta Larisa Kopaitė. Pirmoji biblioteka buvo įkurta mažame kambarėlyje, privačiame name, Vytauto gatvėje, o 1934 m. persikėlė į naujai pastatytus Šaulių rūmus (dabartiniai Kultūros rūmai). Praėjus mėnesiui nuo bibliotekos atidarymo „Lietuvos aide“ (1931, liepos 24 d.) publikuota trumpa žinutė: „Po didelių rūpesčių jau veikia valstybinio centralinio knygyno skyrius. Manoma, kad dauguma inteligentų jį uoliai lankys. Knygyną veda p-lė Kopaitė. Švaru ir tvarkinga.“ To paties laikraščio 1931 m. lapkričio 20 d. žinutėje minima, kad „Vasarą atidarytas Valstybinio knygyno skyrius gausiai lankomas. Didžiausią skaitytojų dalį sudaro moksleiviai, darbininkai ir šiaip jaunimas. Šventadieniais knygynas būna uždarytas. Tada daug kas jo pasigenda.“
Beje, derėtų pasakyti, kad darbą L. Kopaitė pradėjo bibliotekos fonde turėdama tik 10 knygų. Vėliau jų paaukojo privatūs asmenys, įvairios organizacijos. Metų pabaigoje bibliotekoje jau buvo 480 knygų.
Nors ir ne specialistė, L. Kopaitė išmanė bibliotekos darbo specifiką, buvo apsiskaičiusi ir kruopšti. Bibliotekos fondai ir katalogai buvo matematiškai tiksliai sutvarkyti. Be lietuvių kalbos, ji dar mokėjo rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Skaitytojų prisiminimuose bibliotekos vedėja išliko kaip aukštos kultūros moteris, mylėjusi knygą ir griežta jos negerbusiems. L. Kopaitė svajojo įkurti Tauragėje didelę biblioteką, tačiau gyvenamasis laikas tam buvo labai nepalankus. Prieš karą sovietinė valdžia biblioteką iš Šaulių rūmų iškėlė į namelį Vytauto gatvėje, kuriame nebuvo net knygų lentynų. Sovietinė bei hitlerinė okupacijos, kurių metu menkai finansuojamos bei aprūpinamos bibliotekos fondai buvo „valomi“, nuskurdino ir taip ne itin turtingą bibliotekos kolekciją. Pokario metais fondai buvo papildyti marksizmo-leninizmo klasikų veikalais bei kita politine literatūra. Galime tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo nepriklausomos Lietuvos inteligentei, universiteto auklėtinei tarnauti sovietinei ideologijai. Bibliotekos vadove L. Kopaitė dirbo iki pat mirties – 1952 metų.
Išlikę daug šviesių prisiminimų
Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje gyvas šios iškilios mūsų krašto asmenybės atminimas. Rajono bibliotekininkai prižiūri L. Kopaitės ir jos tėvų kapus senosiose Tauragės kapinėse (netoli cerkvės). Buvusi ilgametė bibliotekos direktorė Vida Kazakevičienė, 1974 m. rašydama diplominį darbą apie Tauragės bibliotekos istoriją, surinko ir paskelbė informaciją apie pirmąją bibliotekos vedėją. Straipsnių apie L. Kopaitę rajono spaudoje publikavo bibliotekininkai.
1989 m. viešojoje bibliotekoje surengtame L. Kopaitės 90-mečio minėjime senieji tauragiškiai dalijosi šviesiais prisiminimais. Visi jie minėjo bibliotekininkės inteligenciją, erudiciją, sugebėjimą laiku pasiūlyti vieną ar kitą knygą. Šviesios atminties mokytojas, Tauragės Garbės pilietis Kazimieras Paulauskas (1906–1998) tada prisimindamas ją pasakojo, kad tai buvo „iš tiesų inteligentiška ir išsilavinusi moteris. Tauragiškiai kalbėję, kad ji turi kažkokį specifinį išsilavinimą, kuris Tauragėje vienas tebuvęs, tačiau koks tas jos išsilavinimas, aš nežinojau... Aš tik supratau, kad ji turi aukštą išsilavinimą.“
Bibliotekos vedėja „žinojo ir turbūt buvo skaičiusi visas bibliotekoje esančias knygas. Galėdavai paprašyti, apie ką nori, ir ji duodavo. Pakontroliuodavo, ypač pradžioje, ar perskaitei. Būdavo, kultūringa forma paklausia: ,,Na, kaip patiko? Gera ar bloga?“ Man nepasitaikė, bet kiti vaikai pasakojo, kad liepdavo perskaityti, jei neskaitę būdavo“, – pasakojo buvęs bibliotekos skaitytojas, nusipelnęs matematikos mokytojas Renė Barščiauskas (1925–2009). Pokario metais susitikęs bibliotekininkę, ilgai kalbėjosi apie prieškarį ir karo metus bei matematiką. Larisa žinojusi, kad jis jau matematikas, tad pokalbis buvęs kaip dviejų specialistų. R. Barščiausko nuomone, turbūt todėl bibliotekoje ir buvo tokia matematiška tvarka.
Gydytoja Ona Bičiūnaitė prieš 30 metų apie bibliotekininkę kalbėjo taip: „Kada aš vaikas nueidavau į biblioteką, Larisa Kopaitė man atrodydavo slėpininga moteris. Juodi plaukai, išraiškingos akys, kasos, sudėtos ant ausų. Man ji priminė Mariją Pečkauskaitę [Šatrijos Raganą].
Apie savo vaikystės įspūdžius bibliotekoje pasakojo ir buvęs Tauragės rajono Kultūros skyriaus vedėjas Juozas Šimkus. „Pirmiausia, ji pati pasiūlydavo knygas, ir žinojo, kas yra bibliotekoje, o kas yra skaitytojų paimta. Jeigu paklausei kokios knygos, ji pakeldavo akis į viršų ir sakydavo: „Šiandien jos nėra, kai ateisi kitą kartą, aš ją palaikysiu“. Ir taip atrodė – visa biblioteka buvo jos galvoje.“ Pasakotojas prisiminė, kaip karo metais atėjus į tuo metu Vytauto gatvėje buvusią biblioteką, vedėja pasakė: „ Žinot, aš nelabai jau turiu ką jums pasiūlyti skaityti. Viskas išvogta, viskas išnešiota, viskas išdraskyta...“
Senosios bibliotekos skaitytojui Pranui Stoniui bibliotekos vedėja ypač įsiminė kaip matematikė. 1945 m. baigdamas gimnaziją jis bei kiti klasiokai neišlaikė matematikos egzamino. Jaunas mokytojas padėti išspręsti uždavinių mokiniams nesugebėjo. Iki egzamino perlaikymo mokiniai apie tai pasipasakojo L. Kopaitei, o ji pasiūlė atnešti tą uždavinį pažiūrėti jai. „Mes, moksleiviai, nežinojom, kad ji yra matematikė, galvojom, bibliotekininkė, literatė... Atnešėm, ji pasižiūrėjo, nusišypsojo, sėdo ir per pusvalandį išsprendė tą uždavinį“, – atsiminimais dalinosi P. Stonys.
Kaune gyvenusi kraštietė gydytoja Nijolė Samoškaitė-Michelkevičienė (1930–2014) 2012 m. vaizdžiai užrašė savo vaikystės atsiminimus apie apsilankymus tarpukario bibliotekoje bei jos vedėją. „Bibliotekoje visada būdavo tvarkinga ir švaru. Lygiose eilėse sustatytose lentynose nei viena knyga nedrįsdavo iškišti savo nugarėlę priekin – vedėja tuoj pastumdavo ją į lygią, lyg liniuote nubrėžtą, knygų eilę. Jokia dulkelė nedrįso nusileisti ant knygų – vedėja jas negailestingai nubraukdavo. Prie lentynų stovėjo stalelis, ant jo – dėžutės su skaitytojų formuliarais, rašalinė, keli paišeliai: paprasti ir cheminiai, kotelis su plunksna, spaustukas rašalui nuspausti, trintukas. Ant kėdės prie stalelio sėdėdavo vedėja Larisa Koppaitė, tiesi kaip žvakė, aukšta, liekna. Tamsius plaukus pynė į kasas ir kruopščiai jas susukdavo ant ausų. Ir niekaip kitaip. Tauragėje daugiau niekas taip kasų nenešiojo. Rengėsi visada tamsiais, dažniausiai juodais drabužiais. Puošdavosi balta apykaklaite. Visada būdavo rimta, susikaupusi. Per daugelį metų nesu mačiusi jos veide šypsenos, suspaudusi lūpas ji lyg slėpė savyje liūdesį ir skausmą. Gyveno Skalbyklos gatvėje. Sako, kad eidama namo ji tyliai kalbėdavo tai rusiškai, tai prancūziškai, tai vokiškai – kad tų kalbų neužmirštų. Įsijautusi kartais sutiktą pažįstamą pasveikindavo prancūziškai.
Vedėja rūpinosi, kad biblioteka gautų daugiau ir naujesnių knygų. Po darbo ji „sunešiotas“ knygas suklijuodavo, ištrindavo dėmes. Kai ji paduodavo knygą skaitytojui, atrodydavo, kad paduodavo ir kažkokią dalelę savęs,“ – taip bibliotekininkę prisiminė N. Michelkevičienė.
Nuolat puoselėjamas atminima
2011 m., minint Tauragės viešosios bibliotekos 80-mečio jubiliejų, Atminimo ąžuolų alėjoje prie Tauragės rajono Kultūros rūmų buvo pasodintas bei gražiai auga pirmajai viešosios bibliotekos vedėjai L. Kopaitei atminti skirtas ąžuoliukas. Jos vardas įamžintas ir Lietuvos valstybės šimtmečio proga sumanytoje „Šimtmečio tauragiškių“ sienelėje, kurioje išvardyta 100 iškiliausių kraštiečių.
2019 m. rudenį Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko L. Kopaitės 120-ųjų gimimo metinių minėjimas. Jame pranešimą „Larisa Kopaitė – Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto absolventė“ skaitė Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Fizikos katedros docentė dr. Judita Puišo.
Bibliotekos bendruomenė dėkinga mokslininkei už geranoriškai pasidalytą archyvinę informaciją, kuri padėjo parengti išsamią spaudinių ir dokumentų parodą „Tauragės krašto šviesuoliai: Larisa Kopaitė“. Minėjime apie tai, su kokiais iššūkiais kuriant biblioteką, dirbant joje sunkiais karo bei pokario metais, teko susidurti pirmajai bibliotekos vedėjai, pasakojo bibliotekos Informacijos skyriaus vyr. bibliografė Laima Pikčiūnienė. Bibliotekininkių iniciatyva Tauragės Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus bažnyčios bendruomenė cerkvėje aukotose Šv. Mišiose meldėsi už L. Kopaitę. Vilniaus universiteto bibliotekos kolegų dėka Tauragės bibliotekos kraštotyros fonde saugomos abiejų L. Kopaitės diplominių darbų kopijos.
Larisa Kopaitė. Iš LCVA archyvo
Prie L. Kopaitės atminimui pasodinto ąžuoliuko buvę Tauragės viešosios bibliotekos vadovai: Sigitas Kancevyčius, Vida Kazakevičienė, Birutė Venckienė. 2011 m.
Prie Tauragės kultūros rūmų kuriamoje ąžuolų alėjoje 2011 m. pasodintas ąžuoliukas Larisai Koppaitei. 2020 m. V. Keserauskaitės nuotrauka
Paroda „Tauragės krašto šviesuoliai: Larisa Kopaitė“
Larisa Kopaitė. Iš LCVA archyvo
Larisos Kopaitės ir jos tėvų amžinojo poilsio vieta Tauragės senosiose kapinėse
Larisos Kopaitės diplomo nuorašas. 1929 m. (Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fondas)
Larisos Kopaitės Kauno draugijos mokytojų rusų gimnazijos atestatas. 1926 m.
