Tiltas į istoriją: apie filmą kalba nutylėtą tragediją įamžinę kūrėjai
Įkelta:
2021-04-22
Nuotrauka
vilko vaikai
,
Nuotrauka
vilko vaikai
Aprašymas

Filmo ekrano nuotrauka

,
Nuotrauka
vilko vaikai
Aprašymas

Tiesioginė Vokietijos žinių-pokalbių laidos „Tiltai“ transliacija. Momentinė ekrano kopija

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Tauragės rajono savivaldybės finansuotą projektą, kurio metu buvo įamžinta vadinamųjų „Vilko vaikų“ istorija. Tauragės krašto muziejus iniciatyva neseniai pasirodė dokumentinis filmas „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“, pristatantis „Vilko vaikų“ istoriją ir jų gyvenimą mūsų krašte. Neseniai surengtoje tiesioginėje Vokietijos žinių-pokalbių laidos „Tiltai“ transliacijoje laidos svečiai – Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis, laikinai einantis direktoriaus pareigas, ir Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė Aušra Norvilienė bei filmo režisierius Almantas Vilbikas ir pokalbį lietuvių kalba moderavusi Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rūta Matimaitytė kalbėjosi apie tai, kaip gimė idėja kurti filmą apie „Vilko vaikus“, su kokiais kūrybiniais iššūkiais teko susidurti, kokių emocijų jis sukėlė.

Buvo neliečiama tema

„Vilko vaikai“ – itin specifinė vaikų grupė, patyrusi be galo sudėtingas aplinkybes ir sąlygas, badą, prievartą ir kitus sunkumus. Tai vaikai iš Vokietijos dalies, vadinamos Rytų Prūsija, Karaliaučiaus krašto, 1944–1948 m. atskirti nuo šeimų arba likę  našlaičiai. Jų buvo apie 7000. Vieni badaudami atėjo į Lietuvą, kitus į Lietuvą atsivežė Karaliaučiaus krašto (nuo 1946 m. Kaliningrado sr.) turguose prekiavę lietuvių ūkininkai (vaikus jiems palikdavo motinos ar giminaičiai), kartais moterys juos imdavo eidamos elgetauti.
Daugiausia tokie vaikai dirbo valstiečių ūkiuose. Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai: Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais, iki 5-ojo dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 m. bei vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti; neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai su kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe. Nemokėdami kalbos, išbadėję, ne vienas pasiligojęs ir silpnas patyrė itin sunkią dalį. Savaime suprantama, oficialios statistikos, dokumentų, kiek tokių vaikų buvo, nėra. Priglausti tokį vaiką buvo pavojinga – juk tai „fašistų vaikas“, todėl buvo galima susilaukti represijų. Per visą sovietmetį tai buvo neliečiama tema, niekas jos neviešino. Kiekvieno „Vilko vaiko“ likimas unikalus, kaip ir žmonių, kurie priglaudė, pamaitino, o neretai ir užaugino kaip savo šeimos narius.
Tik po 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“, vėliau pavadintą „Edelweiss-Wolfskinder“. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 „Vilko vaiko“ dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39.
Tauragės skyrius šiuo metu yra didžiausias. Jam priklauso 17 senyvo amžiaus „Vilko vaikų“, kurie būdami dar visai maži matė, kaip Rytų Prūsijoje žūva jų tėvai, vyresni broliai ir seserys. Įgyvendinant projektą „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ buvo įamžinti 14 žmonių prisiminimai. 

Laiku ir vietoje

Laidoje D. Kiniulis pirmiausia papasakojo, kaip dabar gyvena muziejus, kai jo erdvės jau atvertos lankytojams. Ekskursijos negalimos, renginių nėra, tad lankytojų muziejuje dabar kur kas mažiau. 

Tačiau žmonių, pasak jo, po truputį daugėja. Jis papasakojo apie šiuo metu muziejuje veikiančias parodas, ekspozicijas.

– Filmas buvo labai laiku ir vietoje, nes sulaukėme daug žiūrovų dėmesio, – sakė jis. – Praėjo mėnuo po filmo „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ premjeros ir jau sulaukta beveik 60 tūkst. peržiūrų. Filmo subtitrai išversti į anglų ir rusų kalbas, o greitai bus ir profesionalus vertimas į vokiečių kalbą. Tikime, kad ateityje filmas bus parodytas kurioje nors Lietuvos ar Vokietijos televizijoje.

Nuotrauka
vilko vaikai

Kaip gimė filmo idėja

Tauragės kraštas istoriškai susijęs su Rytų Prūsija, „Vilko vaikų“ čia gyvena daugiausiai. Filmo režisierius A. Vilbikas, paklaustas, ar anksčiau buvo girdėjęs apie „Vilko vaikus“, sakė, kad labai nedaug, tačiau sužinojęs filmo idėją pradėjo domėtis šia tema. 

– Džiaugiuosi, kad dėl filmo šią tragišką istoriją gali sužinoti daugiau žmonių, – sakė jis.

D. Kiniulis irgi teigė anksčiau apie ją žinojęs mažai, tačiau ruošdamasis projektui ėmė domėtis. 

– Žinojau apie Mikytuose stovintį paminklą, bet tai ir viskas. Asmeniškai nepažinojau nė vieno „Vilko vaiko“. Jei ne vienas žmogus, nebūtume apie tai sužinoję. 2019 m. į muziejų su grupe „Edelweiss-Wolfs Kinder“ narių atvyko Giunteris Toferis, tada ir buvo išsakyta idėja, kad kol nevėlu, reikia „Vilko vaikus“ nufilmuoti ir paviešinti. Tada ir nutarėm eiti profesionalesniu keliu – sukurti kokybišką filmą. Nusišypsojo sėkmė – gavom lėšų. Tačiau kol vyko filmavimas, gerokai užtruko, – papasakojo D. Kiniulis. 

Pasak jo, filmas jau gerokai pavėluotas – daugelio „Vilko vaikų“ jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau tai geriau negu nieko.

Ir A. Norvilienė teigė apie tai žinojusi tik tiek, kiek pateikta vadovėliuose, tiesa, dabar, pasak jos, medžiaga apie tai jau pateikiama penktoje klasėje. Ji pasakojo dar prieš projektą daug sužinojusi, kai ėmė domėtis ir perskaitė knygą apie tai.    

Filmas buvo labai laiku ir vietoje, nes sulaukėme daug žiūrovų dėmesio, – sakė jis. – Praėjo mėnuo po filmo „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ premjeros ir jau sulaukta beveik 60 tūkst. peržiūrų. Filmo subtitrai išversti į anglų ir rusų kalbas, o greitai bus ir profesionalus vertimas į vokiečių kalbą. Tikime, kad ateityje filmas bus parodytas kurioje nors Lietuvos ar Vokietijos televizijoje.

 

Sėkmę lėmė pačios istorijos

Kalbėdamas apie meninius filmo sprendimus, režisierius A. Volbikas pasakojo, kad norint sukurti gerą filmą pirmiausia reikia suvokti, kokios emocijos sieki. Jis įsitikinęs, kad jo indėlis kuriant filmą nedidelis – sėkmę lėmė pačios istorijos.

– Iš vienos pusės, ta emocija turėtų būti nekasdienė, neįprasta. Šiuo atveju daugumą apima liūdesys. Kai gauni emociją, būna ir tam tikras veiksmas – kai kurie ir ašarą išspaudžia. Tada imi mąstyti, kodėl taip įvyko, ir viskas užsifiksuoja geriau. Mes dabar labai dažnai bambam – tas negerai, anas negerai... Kai paklausai tų žmonių prisiminimų, supranti, kad tai, kas vyksta dabar su mumis, tai tik smulkmenos, „kruopelės“.

Jis sakė filmą kūręs taip, kaip jautė, ir buvo įsitikinęs, kad kuriuo atveju gali išeiti gerai, nes tai yra istorijos, kurių niekas negirdėjo. Jos labai įdomios, be to, nuo tų įvykių yra praėję nemažai laiko. 

– Normaliam žmogui yra protu nesuvokiama, kaip tada galėjo vykti tokie baisūs dalykai,  – sakė jis. Pasak jo, filmavimo komanda stengdavosi išlaikyti rimtį, neįsijausti į pasakojamas istorijas, tačiau būdavo momentų, kai būdavo sunku suvaldyti emocijas. 

D. Kiniulis ir A. Norvilienė prisiminė, kaip ruoštasi prieš pradedant kurti filmą. 

Filmo kūrėjai labai dėkingi „Edelweiss-Wolfskinder“ Tauragės skyriaus vadovei Stefanijai  Mačiulskienei, o Aušra pasakojo buvusi „tarpinis laidas“ tarp jos ir filmavimo grupės, padėjusi parengti klausimus, suderinti filmavimo laiką. Pasak jos, kai kurie herojai buvo itin užsidarę ir juos prakalbinti buvo sunku. 

– Filmavimas praėjo labai sklandžiai – netgi per sklandžiai,  – teigė filmo režisierius. – Tiesa, kai kuriuos prakalbinti buvo sudėtinga, bet šiaip ne taip pavyko. O štai viena pašnekovė ypač įsiminė: net nespėjus užduoti pirmojo klausimo ji taip tobulai ir nuosekliai viską papasakojo nuo pat pradžių iki dabarties, kad buvo galima net nė vieno klausimo neužduoti.

Pastebėjęs, kad visi filmo herojai buvo labai vaišingi, jis pasidalijo dar viena jį nustebinusia detale: nors visi pašnekovai – vokiečių ar prūsų kilmės, nė vienas nemoka vokiškai, tačiau visi jie turėjo priežodį „ja“ savo kalboje. Filme jis „neišlindo“, o už kadro jis skambėdavo visą laiką. Matyt, jis išlikęs kažkur pasąmonėje. 

Nuotrauka
vilko vaikai

Geriau vėliau negu niekada

A. Norvilienė pasakojo, kad visi filmo herojai rezultatu buvo sužavėti. Pasak jos, atsiverti, prisiminti skaudžias savo istorijas jiems dar ir dabar yra labai sunku. Antai viena klaipėdietė, „Vilko vaikų“ istoriją patyrusi savo kailiu, visą gyvenimą niekam apie tai nepasakojo, nes jai buvo per sunku apie tai kalbėti. Ir tik visai neseniai ji pagaliau pasiryžo apie tai papasakoti savo suaugusioms dukroms, gyvenančioms Ispanijoje, ir pasakė, kad yra apie tai sukurtas filmas. 

D. Kiniulis sakė, kad tai daugiausia dėmesio sulaukęs muziejaus filmas. Asmeniškai jam ši tema sukėlė minčių, kad reikėtų įrengti ekspoziciją „Vilko vaikams“ atminti. Jis džiaugiasi, kad tie žmonės įamžinti, nes kiekvieni metai, net kiekvienas mėnuo brangus – herojai jau labai solidaus amžiaus. 

A. Norvilienė sakė, kad filmas bus jai puiki mokomoji medžiaga istorijos pamokose, kurias ji veda Tarailių progimnazijoje.

– Tauragiškiams būtų gėda nežinoti, kas yra „Vilko vaikai“, – teigė ji. – Gaila, kad vėlai pradėjome gvildenti šitą temą, tačiau geriau vėliau negu niekada.

Filmo režisierius pasakojo, kad jam tai buvo puiki galimybė kaip kūrėjui tobulėti ir augti ir džiaugiasi turėjęs galimybę prisidėti prie tam tikros Lietuvos istorijos dalies įamžinimo ir įprasminimo.

Pasak A. Norvilienės, filmą iki šiol yra pažiūrėję ne visi jo herojai, nes ne visi namuose turi kompiuterius. Ji išsakė viltį, kad pasibaigus karantinui bus pakviesti visi filmo herojai ir kūrėjai susitikti, kartu pažiūrėti filmą ir pasidalinti mintimis. Jei po peržiūros dar kas nors iš „Vilko vaikų“ išdrįs papasakoti savo istoriją, ji irgi galės būti nufilmuota.

Filmas prieinamas ir muziejaus feisbuko paskyroje, jutubo platformoje, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kanale.  

Nuotrauka
s

 

 

Nuotrauka
rec
Įkelta:
2021-06-09
Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus. 
Nuotrauka
kopaitė
Įkelta:
2021-05-31
Seniausia Tauragės kultūros įstaiga – Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka – šiemet mini  veiklos 90-metį. Jos istorijoje ryškų pėdsaką paliko pirmoji bibliotekininkė ir vadovė, aukštąjį matematikos bei fizikos mokslų išsilavinimą tarpukario Lietuvos universitete įgijusi tauragiškė Larisa Kopaitė (1899 09 07–1952 08 30). Manoma, kad tarpukario Lietuvoje ji buvo pirmoji moteris, turėjusi du aukštojo mokslo diplomus. Kviečiame iš straipsnyje minimų faktų ir atsiminimų susidėlioti šios Tauragės krašto šviesuolės paveikslą.
Nuotrauka
k
Įkelta:
2021-05-20
Viena B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros veiklos krypčių – žadinti kraštiečių istorinę atmintį, prikelti iš užmaršties mūsų šviesuolių atminimą. Šiemet metų balandžio 27-ąją sukako 130 metų, kai 1891 m. Gaurės valsčiaus Legerstynės kaime (Tauragės r.) gimė Lietuvos kariuomenės gydytojas Mečislovas (Mečius) Norkus (1891–1966). Po Antrojo pasaulinio karo jis dirbo vyr. gydytoju Tauragės ligoninėje. 
Nuotrauka
k
Įkelta:
2021-04-15
Prieš 74-erius metus, 1947 m. balandžio 8-ąją, žuvo pirmasis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Apie tai praėjusią savaitę priminė Tauragės krašto muziejus „Santaka“ savo feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
Batakiai
Įkelta:
2021-03-17
Batakių parapija yra viena jaunesnių Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios parapijų. Ilgą laiką Batakių apylinkių tikintieji melsdavosi Skaudvilės bažnyčioje. Tačiau priklausymas Skaudvilės parapijai buvo nepatogus, tad 1884 m. pašventintas kertinis bažnyčios akmuo, o po metų pašventinta ir bažnyčia. 
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-03-04
Kovo 25-ąją sukanka 115 metų, kai gimė žymus JAV lietuvių kalbininkas, lietuvių kalbos tyrinėtojas ir puoselėtojas, filologijos mokslų daktaras prof. Petras Jonikas (1906–1996). Ar žinote, kad būtent jo dėka turime tokius dabar visiems įprastus žodžius kaip striukė, įmautė, orkaitė, iškyla, rūpyba, skaidrė, pagreitis, pradmenys ir daugelį kitų? B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka apie iškilųjį kalbininką yra surinkusi daug vertingos medžiagos, kuri šiuo metu yra skaitmeninama.
Nuotrauka
partizanas
Įkelta:
2021-02-24
Vasario 25 dieną Leonas Laurinskas būtų minėjęs gražų 95 metų jubiliejų. Deja, šiandien gerbiamo Leono su mumis jau nebėra. 2013 m. gegužės 4-ąją jis atgulė Tauragės miesto kapinėse. Tad šiandien, minėdami žinomo kraštiečio gimtadienį, prisiminkime sudėtingą bei spalvingą, kaip ir mūsų trispalvė, a.a. Leono gyvenimą. Informacija rinkta iš gausių Tremties ir rezistencijos muziejaus (buvęs Politinių kalinių ir tremties muziejus) sukauptų šaltinių. Šiame muziejuje yra įrengtas atskiras kampelis, skirtas Leono Laurinsko veiklai pagerbti bei atminti. Apie iškilų kraštietį pasakoja Aušra Norvilienė, Tauragės karšto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė. 
Nuotrauka
ona
Įkelta:
2021-02-11
Tautodailininkės Onos Paulauskienės rankose medžio gabalėlis virsta meno kūriniu – angelu, šventuoju. Daugybę jų galima rasti ne tik rajone, bet ir visoje šalyje. 82-uosius metus skaičiuojančios menininkės prisiminimus, gyvenimo faktus užrašė Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Batakių skyriaus vyr. bibliotekininkė Laisvutė Pavalkienė.  Surinkta medžiaga saugoma bibliotekos Kraštotyros fonduose. 
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-01-20
„...Kada toje pusėje pasigirdo automatų kalenimas, likusiems barakuose pasidarė aišku, kokiems darbams jie bus vežami. Todėl paskutinės mašinos su žydais jau išvažiavo su ašaromis, dejonėmis, klyksmais. Viena mergina, pavarde Barukikė, netgi mėgino pabėgti, bet nubėgusi 50 metrų buvo apsauginio nušauta... “ Tai eilutės iš  žmogaus, gyvai mačiusio tragiškus tų dienų įvykius, prisiminimų. Jie saugomi B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos archyvuose. Sausio 27-ąją visas pasaulis minės Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną ir prisimins šešių milijonų nužudytų žydų tragediją.