Tiltas į istoriją: apie filmą kalba nutylėtą tragediją įamžinę kūrėjai
Įkelta:
2021-04-22
Nuotrauka
vilko vaikai
,
Nuotrauka
vilko vaikai
Aprašymas

Filmo ekrano nuotrauka

,
Nuotrauka
vilko vaikai
Aprašymas

Tiesioginė Vokietijos žinių-pokalbių laidos „Tiltai“ transliacija. Momentinė ekrano kopija

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Tauragės rajono savivaldybės finansuotą projektą, kurio metu buvo įamžinta vadinamųjų „Vilko vaikų“ istorija. Tauragės krašto muziejus iniciatyva neseniai pasirodė dokumentinis filmas „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“, pristatantis „Vilko vaikų“ istoriją ir jų gyvenimą mūsų krašte. Neseniai surengtoje tiesioginėje Vokietijos žinių-pokalbių laidos „Tiltai“ transliacijoje laidos svečiai – Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis, laikinai einantis direktoriaus pareigas, ir Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė Aušra Norvilienė bei filmo režisierius Almantas Vilbikas ir pokalbį lietuvių kalba moderavusi Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rūta Matimaitytė kalbėjosi apie tai, kaip gimė idėja kurti filmą apie „Vilko vaikus“, su kokiais kūrybiniais iššūkiais teko susidurti, kokių emocijų jis sukėlė.

Buvo neliečiama tema

„Vilko vaikai“ – itin specifinė vaikų grupė, patyrusi be galo sudėtingas aplinkybes ir sąlygas, badą, prievartą ir kitus sunkumus. Tai vaikai iš Vokietijos dalies, vadinamos Rytų Prūsija, Karaliaučiaus krašto, 1944–1948 m. atskirti nuo šeimų arba likę  našlaičiai. Jų buvo apie 7000. Vieni badaudami atėjo į Lietuvą, kitus į Lietuvą atsivežė Karaliaučiaus krašto (nuo 1946 m. Kaliningrado sr.) turguose prekiavę lietuvių ūkininkai (vaikus jiems palikdavo motinos ar giminaičiai), kartais moterys juos imdavo eidamos elgetauti.
Daugiausia tokie vaikai dirbo valstiečių ūkiuose. Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai: Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais, iki 5-ojo dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 m. bei vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti; neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai su kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe. Nemokėdami kalbos, išbadėję, ne vienas pasiligojęs ir silpnas patyrė itin sunkią dalį. Savaime suprantama, oficialios statistikos, dokumentų, kiek tokių vaikų buvo, nėra. Priglausti tokį vaiką buvo pavojinga – juk tai „fašistų vaikas“, todėl buvo galima susilaukti represijų. Per visą sovietmetį tai buvo neliečiama tema, niekas jos neviešino. Kiekvieno „Vilko vaiko“ likimas unikalus, kaip ir žmonių, kurie priglaudė, pamaitino, o neretai ir užaugino kaip savo šeimos narius.
Tik po 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“, vėliau pavadintą „Edelweiss-Wolfskinder“. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 „Vilko vaiko“ dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39.
Tauragės skyrius šiuo metu yra didžiausias. Jam priklauso 17 senyvo amžiaus „Vilko vaikų“, kurie būdami dar visai maži matė, kaip Rytų Prūsijoje žūva jų tėvai, vyresni broliai ir seserys. Įgyvendinant projektą „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ buvo įamžinti 14 žmonių prisiminimai. 

Laiku ir vietoje

Laidoje D. Kiniulis pirmiausia papasakojo, kaip dabar gyvena muziejus, kai jo erdvės jau atvertos lankytojams. Ekskursijos negalimos, renginių nėra, tad lankytojų muziejuje dabar kur kas mažiau. 

Tačiau žmonių, pasak jo, po truputį daugėja. Jis papasakojo apie šiuo metu muziejuje veikiančias parodas, ekspozicijas.

– Filmas buvo labai laiku ir vietoje, nes sulaukėme daug žiūrovų dėmesio, – sakė jis. – Praėjo mėnuo po filmo „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ premjeros ir jau sulaukta beveik 60 tūkst. peržiūrų. Filmo subtitrai išversti į anglų ir rusų kalbas, o greitai bus ir profesionalus vertimas į vokiečių kalbą. Tikime, kad ateityje filmas bus parodytas kurioje nors Lietuvos ar Vokietijos televizijoje.

Nuotrauka
vilko vaikai

Kaip gimė filmo idėja

Tauragės kraštas istoriškai susijęs su Rytų Prūsija, „Vilko vaikų“ čia gyvena daugiausiai. Filmo režisierius A. Vilbikas, paklaustas, ar anksčiau buvo girdėjęs apie „Vilko vaikus“, sakė, kad labai nedaug, tačiau sužinojęs filmo idėją pradėjo domėtis šia tema. 

– Džiaugiuosi, kad dėl filmo šią tragišką istoriją gali sužinoti daugiau žmonių, – sakė jis.

D. Kiniulis irgi teigė anksčiau apie ją žinojęs mažai, tačiau ruošdamasis projektui ėmė domėtis. 

– Žinojau apie Mikytuose stovintį paminklą, bet tai ir viskas. Asmeniškai nepažinojau nė vieno „Vilko vaiko“. Jei ne vienas žmogus, nebūtume apie tai sužinoję. 2019 m. į muziejų su grupe „Edelweiss-Wolfs Kinder“ narių atvyko Giunteris Toferis, tada ir buvo išsakyta idėja, kad kol nevėlu, reikia „Vilko vaikus“ nufilmuoti ir paviešinti. Tada ir nutarėm eiti profesionalesniu keliu – sukurti kokybišką filmą. Nusišypsojo sėkmė – gavom lėšų. Tačiau kol vyko filmavimas, gerokai užtruko, – papasakojo D. Kiniulis. 

Pasak jo, filmas jau gerokai pavėluotas – daugelio „Vilko vaikų“ jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau tai geriau negu nieko.

Ir A. Norvilienė teigė apie tai žinojusi tik tiek, kiek pateikta vadovėliuose, tiesa, dabar, pasak jos, medžiaga apie tai jau pateikiama penktoje klasėje. Ji pasakojo dar prieš projektą daug sužinojusi, kai ėmė domėtis ir perskaitė knygą apie tai.    

Filmas buvo labai laiku ir vietoje, nes sulaukėme daug žiūrovų dėmesio, – sakė jis. – Praėjo mėnuo po filmo „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ premjeros ir jau sulaukta beveik 60 tūkst. peržiūrų. Filmo subtitrai išversti į anglų ir rusų kalbas, o greitai bus ir profesionalus vertimas į vokiečių kalbą. Tikime, kad ateityje filmas bus parodytas kurioje nors Lietuvos ar Vokietijos televizijoje.

 

Sėkmę lėmė pačios istorijos

Kalbėdamas apie meninius filmo sprendimus, režisierius A. Volbikas pasakojo, kad norint sukurti gerą filmą pirmiausia reikia suvokti, kokios emocijos sieki. Jis įsitikinęs, kad jo indėlis kuriant filmą nedidelis – sėkmę lėmė pačios istorijos.

– Iš vienos pusės, ta emocija turėtų būti nekasdienė, neįprasta. Šiuo atveju daugumą apima liūdesys. Kai gauni emociją, būna ir tam tikras veiksmas – kai kurie ir ašarą išspaudžia. Tada imi mąstyti, kodėl taip įvyko, ir viskas užsifiksuoja geriau. Mes dabar labai dažnai bambam – tas negerai, anas negerai... Kai paklausai tų žmonių prisiminimų, supranti, kad tai, kas vyksta dabar su mumis, tai tik smulkmenos, „kruopelės“.

Jis sakė filmą kūręs taip, kaip jautė, ir buvo įsitikinęs, kad kuriuo atveju gali išeiti gerai, nes tai yra istorijos, kurių niekas negirdėjo. Jos labai įdomios, be to, nuo tų įvykių yra praėję nemažai laiko. 

– Normaliam žmogui yra protu nesuvokiama, kaip tada galėjo vykti tokie baisūs dalykai,  – sakė jis. Pasak jo, filmavimo komanda stengdavosi išlaikyti rimtį, neįsijausti į pasakojamas istorijas, tačiau būdavo momentų, kai būdavo sunku suvaldyti emocijas. 

D. Kiniulis ir A. Norvilienė prisiminė, kaip ruoštasi prieš pradedant kurti filmą. 

Filmo kūrėjai labai dėkingi „Edelweiss-Wolfskinder“ Tauragės skyriaus vadovei Stefanijai  Mačiulskienei, o Aušra pasakojo buvusi „tarpinis laidas“ tarp jos ir filmavimo grupės, padėjusi parengti klausimus, suderinti filmavimo laiką. Pasak jos, kai kurie herojai buvo itin užsidarę ir juos prakalbinti buvo sunku. 

– Filmavimas praėjo labai sklandžiai – netgi per sklandžiai,  – teigė filmo režisierius. – Tiesa, kai kuriuos prakalbinti buvo sudėtinga, bet šiaip ne taip pavyko. O štai viena pašnekovė ypač įsiminė: net nespėjus užduoti pirmojo klausimo ji taip tobulai ir nuosekliai viską papasakojo nuo pat pradžių iki dabarties, kad buvo galima net nė vieno klausimo neužduoti.

Pastebėjęs, kad visi filmo herojai buvo labai vaišingi, jis pasidalijo dar viena jį nustebinusia detale: nors visi pašnekovai – vokiečių ar prūsų kilmės, nė vienas nemoka vokiškai, tačiau visi jie turėjo priežodį „ja“ savo kalboje. Filme jis „neišlindo“, o už kadro jis skambėdavo visą laiką. Matyt, jis išlikęs kažkur pasąmonėje. 

Nuotrauka
vilko vaikai

Geriau vėliau negu niekada

A. Norvilienė pasakojo, kad visi filmo herojai rezultatu buvo sužavėti. Pasak jos, atsiverti, prisiminti skaudžias savo istorijas jiems dar ir dabar yra labai sunku. Antai viena klaipėdietė, „Vilko vaikų“ istoriją patyrusi savo kailiu, visą gyvenimą niekam apie tai nepasakojo, nes jai buvo per sunku apie tai kalbėti. Ir tik visai neseniai ji pagaliau pasiryžo apie tai papasakoti savo suaugusioms dukroms, gyvenančioms Ispanijoje, ir pasakė, kad yra apie tai sukurtas filmas. 

D. Kiniulis sakė, kad tai daugiausia dėmesio sulaukęs muziejaus filmas. Asmeniškai jam ši tema sukėlė minčių, kad reikėtų įrengti ekspoziciją „Vilko vaikams“ atminti. Jis džiaugiasi, kad tie žmonės įamžinti, nes kiekvieni metai, net kiekvienas mėnuo brangus – herojai jau labai solidaus amžiaus. 

A. Norvilienė sakė, kad filmas bus jai puiki mokomoji medžiaga istorijos pamokose, kurias ji veda Tarailių progimnazijoje.

– Tauragiškiams būtų gėda nežinoti, kas yra „Vilko vaikai“, – teigė ji. – Gaila, kad vėlai pradėjome gvildenti šitą temą, tačiau geriau vėliau negu niekada.

Filmo režisierius pasakojo, kad jam tai buvo puiki galimybė kaip kūrėjui tobulėti ir augti ir džiaugiasi turėjęs galimybę prisidėti prie tam tikros Lietuvos istorijos dalies įamžinimo ir įprasminimo.

Pasak A. Norvilienės, filmą iki šiol yra pažiūrėję ne visi jo herojai, nes ne visi namuose turi kompiuterius. Ji išsakė viltį, kad pasibaigus karantinui bus pakviesti visi filmo herojai ir kūrėjai susitikti, kartu pažiūrėti filmą ir pasidalinti mintimis. Jei po peržiūros dar kas nors iš „Vilko vaikų“ išdrįs papasakoti savo istoriją, ji irgi galės būti nufilmuota.

Filmas prieinamas ir muziejaus feisbuko paskyroje, jutubo platformoje, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kanale.  

Nuotrauka
s

 

 

Nuotrauka
 Jančauskas
Įkelta:
2022-05-04
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.  
Nuotrauka
simonaityte
Įkelta:
2022-04-20
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-04-12
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Nuotrauka
nairanauskas
Įkelta:
2022-04-01
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
Nuotrauka
kronika
Įkelta:
2022-03-16
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“. „Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Nuotrauka
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-03-02
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją. 
Nuotrauka
Zima, prie barako.
Įkelta:
2022-02-22
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Nuotrauka
simonaitytė
Įkelta:
2022-01-26
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą. 
Nuotrauka
jonusaitis
Įkelta:
2022-01-19
Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę.  Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą,  1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-19
Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Tęsdami pasakojimus apie tragišką pokario laikotarpį pristatome dar dvi skaudžias istorijas apie tauragiškių patirtus išgyvenimus, kurias Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkei Aušrai Norvilienei papasakojo Danutė Katinaitė-Juodelienė ir Virginija Martutaitienė.
Nuotrauka
a
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Įkelta:
2021-11-18
Ar žinote, kieno iniciatyva buvusi Rambyno gatvė Tauragėje pavadinta Tremtinių keliu?  Tai Nikodemo Krapavicko, kuris pats buvo tremtinys ir labai daug dėmesio skyrė krašto istorijai – tyrinėjo, rinko, kaupė, sistemino dokumentinę ir ikonografinę medžiagą apie tremtinius. Spalio 30-ąją sukako 110 metų, kai 1911 m. Kunigiškių kaime gimė pedagogas, tremtinys ir politinis kalinys, aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Nikodemas Krapavickas. B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje surengta prisiminimų popietė-paroda, skirta 110-osioms Nikodemo Krapavicko gimimo metinėms paminėti.
Nuotrauka
k
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2021-11-10
Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.
Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-27
Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar. 
Nuotrauka
a
Bibliotekos archyvų nuotrauka
Įkelta:
2021-10-06
Spalio 5-ąją minėjome Tarptautinę mokytojų dieną, o tai – puiki proga prisiminti ugdymo įstaigą, kurios jau seniai nebėra, bet išlikęs mokyklos pastatas kelia prisiminimus buvusiems Būdviečių mokyklos mokiniams, mokytojams. Šį kartą pateikiame dalį medžiagos, Kęsčių bibliotekininkės, šviesaus atminimo Aristidos Eglynienės surinktos iš Būdviečių aštuonmetės mokyklos, veikusios 1939–1978 m.  
Nuotrauka
tremtis
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-10-01
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių). 
Nuotrauka
a
Nuotraukų koliažas
Įkelta:
2021-09-16
Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus. 
Nuotrauka
a
Asmeninio B. Toliušytės-Stanevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2021-09-09
Laikas – kaip srauni upė, nusinešanti ir lapų gūsį, ir ledo lytį, ir Joninių vainikus, ir spalvotus žiedlapius… Ir kartu, atrodo, nusineša visus praeities įvykius. Lieka tik prisiminimai. Bet tie prisiminimai, nori nenori, atgyja, naujai išnyra kaip upės tėkmė prieš staigų posūkį. Apie rezistencinį laikotarpį Tauragės krašte, apie Šubertinę užrašyta išties nemažai skaudžių istorijų. Bet dar ne viskas papasakota, dar ne viskas užrašyta. Ir kol dar gyvi liudininkai kalba, mes fiksuojam. Pristatau naują, niekur neviešintą istoriją apie pokario laikotarpį Tauragės krašte. 
Nuotrauka
a
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2021-09-02
Jau daug metų Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ eksponatų rinkinius papildo klaipėdietės dr. Marinos Kulčinskajos, gyvenančios Švedijoje, dovanojami atvirukai, nuotraukos, kiti vertingi eksponatai, atspindintys mūsų krašto praeitį. Vertėja dirbanti moteris muziejines vertybes perka aukcionuose. Sulaukę Marinos dovanų muziejininkai džiūgauja – tai itin autentiški eksponatai, kurių įsigyti pats muziejus galimybių neturi.
Nuotrauka
kalvanas
Įkelta:
2021-08-05
Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik liuteronų bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis liko apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.
Nuotrauka
A
Įkelta:
2021-07-01
Birželio 23-ąją sukako 80 metų nuo 1941-ųjų birželio sukilimo, kai Laikinoji vyriausybė paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. O kaip galime susieti šią datą su Taurage? Vieno sukilimo vadovų žmona buvo kilusi iš Tauragės, ir iš mūsų miesto šeima 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją.
Nuotrauka
Banko rūmai
Įkelta:
2021-06-24
Sužinoję apie naujai statomą objektą, šiais laikais žmonės rūpinasi, kad jis negadintų aplinkos vaizdo. Pastatas turi būti gražus ir įdomus. Tačiau tokį požiūrį, pasirodo, žmonės turėjo toli gražu ne visais laikais. Pernelyg puošnu, paprasti ūkininkai gėdysis įžengti į vidų – taip tarpukariu skambėjo argumentai, kodėl nereikėtų statyti Tauragės banko rūmų, šiuo metu laikomų vienu žymiausių tarpukario metų architektūros pavyzdžių, kuris iki šių dienų išliko mažame Lietuvos mieste.
Nuotrauka
rec
Įkelta:
2021-06-09
Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus.