Tiltas į istoriją: apie filmą kalba nutylėtą tragediją įamžinę kūrėjai
Įkelta:
2021-04-22
Nuotrauka
vilko vaikai
,
Nuotrauka
vilko vaikai
Aprašymas

Filmo ekrano nuotrauka

,
Nuotrauka
vilko vaikai
Aprašymas

Tiesioginė Vokietijos žinių-pokalbių laidos „Tiltai“ transliacija. Momentinė ekrano kopija

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Tauragės rajono savivaldybės finansuotą projektą, kurio metu buvo įamžinta vadinamųjų „Vilko vaikų“ istorija. Tauragės krašto muziejus iniciatyva neseniai pasirodė dokumentinis filmas „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“, pristatantis „Vilko vaikų“ istoriją ir jų gyvenimą mūsų krašte. Neseniai surengtoje tiesioginėje Vokietijos žinių-pokalbių laidos „Tiltai“ transliacijoje laidos svečiai – Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis, laikinai einantis direktoriaus pareigas, ir Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė Aušra Norvilienė bei filmo režisierius Almantas Vilbikas ir pokalbį lietuvių kalba moderavusi Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rūta Matimaitytė kalbėjosi apie tai, kaip gimė idėja kurti filmą apie „Vilko vaikus“, su kokiais kūrybiniais iššūkiais teko susidurti, kokių emocijų jis sukėlė.

Buvo neliečiama tema

„Vilko vaikai“ – itin specifinė vaikų grupė, patyrusi be galo sudėtingas aplinkybes ir sąlygas, badą, prievartą ir kitus sunkumus. Tai vaikai iš Vokietijos dalies, vadinamos Rytų Prūsija, Karaliaučiaus krašto, 1944–1948 m. atskirti nuo šeimų arba likę  našlaičiai. Jų buvo apie 7000. Vieni badaudami atėjo į Lietuvą, kitus į Lietuvą atsivežė Karaliaučiaus krašto (nuo 1946 m. Kaliningrado sr.) turguose prekiavę lietuvių ūkininkai (vaikus jiems palikdavo motinos ar giminaičiai), kartais moterys juos imdavo eidamos elgetauti.
Daugiausia tokie vaikai dirbo valstiečių ūkiuose. Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai: Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais, iki 5-ojo dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 m. bei vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti; neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai su kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe. Nemokėdami kalbos, išbadėję, ne vienas pasiligojęs ir silpnas patyrė itin sunkią dalį. Savaime suprantama, oficialios statistikos, dokumentų, kiek tokių vaikų buvo, nėra. Priglausti tokį vaiką buvo pavojinga – juk tai „fašistų vaikas“, todėl buvo galima susilaukti represijų. Per visą sovietmetį tai buvo neliečiama tema, niekas jos neviešino. Kiekvieno „Vilko vaiko“ likimas unikalus, kaip ir žmonių, kurie priglaudė, pamaitino, o neretai ir užaugino kaip savo šeimos narius.
Tik po 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“, vėliau pavadintą „Edelweiss-Wolfskinder“. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 „Vilko vaiko“ dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39.
Tauragės skyrius šiuo metu yra didžiausias. Jam priklauso 17 senyvo amžiaus „Vilko vaikų“, kurie būdami dar visai maži matė, kaip Rytų Prūsijoje žūva jų tėvai, vyresni broliai ir seserys. Įgyvendinant projektą „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ buvo įamžinti 14 žmonių prisiminimai. 

Laiku ir vietoje

Laidoje D. Kiniulis pirmiausia papasakojo, kaip dabar gyvena muziejus, kai jo erdvės jau atvertos lankytojams. Ekskursijos negalimos, renginių nėra, tad lankytojų muziejuje dabar kur kas mažiau. 

Tačiau žmonių, pasak jo, po truputį daugėja. Jis papasakojo apie šiuo metu muziejuje veikiančias parodas, ekspozicijas.

– Filmas buvo labai laiku ir vietoje, nes sulaukėme daug žiūrovų dėmesio, – sakė jis. – Praėjo mėnuo po filmo „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ premjeros ir jau sulaukta beveik 60 tūkst. peržiūrų. Filmo subtitrai išversti į anglų ir rusų kalbas, o greitai bus ir profesionalus vertimas į vokiečių kalbą. Tikime, kad ateityje filmas bus parodytas kurioje nors Lietuvos ar Vokietijos televizijoje.

Nuotrauka
vilko vaikai

Kaip gimė filmo idėja

Tauragės kraštas istoriškai susijęs su Rytų Prūsija, „Vilko vaikų“ čia gyvena daugiausiai. Filmo režisierius A. Vilbikas, paklaustas, ar anksčiau buvo girdėjęs apie „Vilko vaikus“, sakė, kad labai nedaug, tačiau sužinojęs filmo idėją pradėjo domėtis šia tema. 

– Džiaugiuosi, kad dėl filmo šią tragišką istoriją gali sužinoti daugiau žmonių, – sakė jis.

D. Kiniulis irgi teigė anksčiau apie ją žinojęs mažai, tačiau ruošdamasis projektui ėmė domėtis. 

– Žinojau apie Mikytuose stovintį paminklą, bet tai ir viskas. Asmeniškai nepažinojau nė vieno „Vilko vaiko“. Jei ne vienas žmogus, nebūtume apie tai sužinoję. 2019 m. į muziejų su grupe „Edelweiss-Wolfs Kinder“ narių atvyko Giunteris Toferis, tada ir buvo išsakyta idėja, kad kol nevėlu, reikia „Vilko vaikus“ nufilmuoti ir paviešinti. Tada ir nutarėm eiti profesionalesniu keliu – sukurti kokybišką filmą. Nusišypsojo sėkmė – gavom lėšų. Tačiau kol vyko filmavimas, gerokai užtruko, – papasakojo D. Kiniulis. 

Pasak jo, filmas jau gerokai pavėluotas – daugelio „Vilko vaikų“ jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau tai geriau negu nieko.

Ir A. Norvilienė teigė apie tai žinojusi tik tiek, kiek pateikta vadovėliuose, tiesa, dabar, pasak jos, medžiaga apie tai jau pateikiama penktoje klasėje. Ji pasakojo dar prieš projektą daug sužinojusi, kai ėmė domėtis ir perskaitė knygą apie tai.    

Filmas buvo labai laiku ir vietoje, nes sulaukėme daug žiūrovų dėmesio, – sakė jis. – Praėjo mėnuo po filmo „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ premjeros ir jau sulaukta beveik 60 tūkst. peržiūrų. Filmo subtitrai išversti į anglų ir rusų kalbas, o greitai bus ir profesionalus vertimas į vokiečių kalbą. Tikime, kad ateityje filmas bus parodytas kurioje nors Lietuvos ar Vokietijos televizijoje.

 

Sėkmę lėmė pačios istorijos

Kalbėdamas apie meninius filmo sprendimus, režisierius A. Volbikas pasakojo, kad norint sukurti gerą filmą pirmiausia reikia suvokti, kokios emocijos sieki. Jis įsitikinęs, kad jo indėlis kuriant filmą nedidelis – sėkmę lėmė pačios istorijos.

– Iš vienos pusės, ta emocija turėtų būti nekasdienė, neįprasta. Šiuo atveju daugumą apima liūdesys. Kai gauni emociją, būna ir tam tikras veiksmas – kai kurie ir ašarą išspaudžia. Tada imi mąstyti, kodėl taip įvyko, ir viskas užsifiksuoja geriau. Mes dabar labai dažnai bambam – tas negerai, anas negerai... Kai paklausai tų žmonių prisiminimų, supranti, kad tai, kas vyksta dabar su mumis, tai tik smulkmenos, „kruopelės“.

Jis sakė filmą kūręs taip, kaip jautė, ir buvo įsitikinęs, kad kuriuo atveju gali išeiti gerai, nes tai yra istorijos, kurių niekas negirdėjo. Jos labai įdomios, be to, nuo tų įvykių yra praėję nemažai laiko. 

– Normaliam žmogui yra protu nesuvokiama, kaip tada galėjo vykti tokie baisūs dalykai,  – sakė jis. Pasak jo, filmavimo komanda stengdavosi išlaikyti rimtį, neįsijausti į pasakojamas istorijas, tačiau būdavo momentų, kai būdavo sunku suvaldyti emocijas. 

D. Kiniulis ir A. Norvilienė prisiminė, kaip ruoštasi prieš pradedant kurti filmą. 

Filmo kūrėjai labai dėkingi „Edelweiss-Wolfskinder“ Tauragės skyriaus vadovei Stefanijai  Mačiulskienei, o Aušra pasakojo buvusi „tarpinis laidas“ tarp jos ir filmavimo grupės, padėjusi parengti klausimus, suderinti filmavimo laiką. Pasak jos, kai kurie herojai buvo itin užsidarę ir juos prakalbinti buvo sunku. 

– Filmavimas praėjo labai sklandžiai – netgi per sklandžiai,  – teigė filmo režisierius. – Tiesa, kai kuriuos prakalbinti buvo sudėtinga, bet šiaip ne taip pavyko. O štai viena pašnekovė ypač įsiminė: net nespėjus užduoti pirmojo klausimo ji taip tobulai ir nuosekliai viską papasakojo nuo pat pradžių iki dabarties, kad buvo galima net nė vieno klausimo neužduoti.

Pastebėjęs, kad visi filmo herojai buvo labai vaišingi, jis pasidalijo dar viena jį nustebinusia detale: nors visi pašnekovai – vokiečių ar prūsų kilmės, nė vienas nemoka vokiškai, tačiau visi jie turėjo priežodį „ja“ savo kalboje. Filme jis „neišlindo“, o už kadro jis skambėdavo visą laiką. Matyt, jis išlikęs kažkur pasąmonėje. 

Nuotrauka
vilko vaikai

Geriau vėliau negu niekada

A. Norvilienė pasakojo, kad visi filmo herojai rezultatu buvo sužavėti. Pasak jos, atsiverti, prisiminti skaudžias savo istorijas jiems dar ir dabar yra labai sunku. Antai viena klaipėdietė, „Vilko vaikų“ istoriją patyrusi savo kailiu, visą gyvenimą niekam apie tai nepasakojo, nes jai buvo per sunku apie tai kalbėti. Ir tik visai neseniai ji pagaliau pasiryžo apie tai papasakoti savo suaugusioms dukroms, gyvenančioms Ispanijoje, ir pasakė, kad yra apie tai sukurtas filmas. 

D. Kiniulis sakė, kad tai daugiausia dėmesio sulaukęs muziejaus filmas. Asmeniškai jam ši tema sukėlė minčių, kad reikėtų įrengti ekspoziciją „Vilko vaikams“ atminti. Jis džiaugiasi, kad tie žmonės įamžinti, nes kiekvieni metai, net kiekvienas mėnuo brangus – herojai jau labai solidaus amžiaus. 

A. Norvilienė sakė, kad filmas bus jai puiki mokomoji medžiaga istorijos pamokose, kurias ji veda Tarailių progimnazijoje.

– Tauragiškiams būtų gėda nežinoti, kas yra „Vilko vaikai“, – teigė ji. – Gaila, kad vėlai pradėjome gvildenti šitą temą, tačiau geriau vėliau negu niekada.

Filmo režisierius pasakojo, kad jam tai buvo puiki galimybė kaip kūrėjui tobulėti ir augti ir džiaugiasi turėjęs galimybę prisidėti prie tam tikros Lietuvos istorijos dalies įamžinimo ir įprasminimo.

Pasak A. Norvilienės, filmą iki šiol yra pažiūrėję ne visi jo herojai, nes ne visi namuose turi kompiuterius. Ji išsakė viltį, kad pasibaigus karantinui bus pakviesti visi filmo herojai ir kūrėjai susitikti, kartu pažiūrėti filmą ir pasidalinti mintimis. Jei po peržiūros dar kas nors iš „Vilko vaikų“ išdrįs papasakoti savo istoriją, ji irgi galės būti nufilmuota.

Filmas prieinamas ir muziejaus feisbuko paskyroje, jutubo platformoje, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kanale.  

Nuotrauka
s

 

 

Nuotrauka
sebeda
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2023-01-26
Pirmasis Tauragės kraštotyros draugijos tarybos pirmininkas, teisininkas, bibliotekininkas Pranas Šebeda buvo vienas pirmųjų Tauragės rajono kraštotyrinio judėjimo organizatorių. Praėjo jau 51-eri metai po kraštotyrininko mirties, tačiau jo indėlis į Tauragės kraštotyros istoriją – milžiniškas.
Nuotrauka
pilis sena
„Lietuva senose fotografijose“ feisbuko paskyros nuotrauka
Įkelta:
2023-01-19
Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamą projektą „Tauragės archyvų paslaptys“ tęsiame ir šiemet, toliau visuomenei pristatydami Tauragės krašto istorinius, kultūrinius, etnografinius, kultūros paveldo lobynus, saugomus Tauragės krašto muziejuje ir jo skyriaus Tremtinių ir rezistencijos muziejaus archyvuose. Istorinės, kultūrinės informacijos sklaidai ir skirtas šis projektas.
Nuotrauka
partizanams renginys
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2022-11-22
Lapkričio 18-ąją Tauragės krašto muziejus „Santaka“ kvietė visus į Batakius, kur buvo pakartotas sėkmingas istorinis 6 kilometrų partizanų žygis, vykęs prieš 75-erius metus. 
Nuotrauka
sungailiskiu
Kraštotyros darbo „Sungailiškių kaimo praeitis ir dabartis“ nuotrauka
Įkelta:
2022-11-03
Sungailiškius, išsistačiusius abipus Tauragės–Šilalės plento, pralekiame dažnai. O ar dažnai pagalvojame, kuo šis kaimas įdomus, kokia jo istorija? Nemažai sužinoti galima iš savo kraštui neabejingų žmonių surinktos medžiagos. Šįkart skaitytojų dėmesiui pateikiame įdomiausias ištraukas iš kraštotyros darbo „Sungailiškių kaimo praeitis ir dabartis“, kurį 2005 m. parengė bibliotekininkė Klema Fetingienė. Darbas saugomas Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros fonde. 
Nuotrauka
prof
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotrauka
Įkelta:
2022-10-13
Tauragės kraštas išaugino daug išskirtinių asmenybių, daug pasiekusių moksle, mene, sporte. Viena jų – psichologijos mokslų daktaras, profesorius Aleksandras Jacikevičius, daugiau nei 15 metų vadovavęs Šiaulių pedagoginio instituto Psichologijos ir defektologijos katedrai, dėstęs įvairius kursus Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Į mūsų šalies mokslo istoriją jis įėjo ir kaip pirmasis psichologijos habilitacinio darbo autorius. Spalio 8-ąją jam būtų sukakę 100 metų.
Nuotrauka
DESANTAS
Juozo Petkevičiaus/TKM „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2022-10-06
Istorinėje vietoje Ringinių kaime (Tyrelio girioje, Žygaičių apylinkėse) tą pačią dieną, kaip prieš 72 metus – spalio 3-ąją – buvo pakartotas partizanų Juozo Lukšos-Daumanto, Klemenso Širvio-Sakalo ir Benedikto Trumpio-Ryčio desanto nusileidimas. J. Lukša-Daumantas – garsiausias Lietuvos partizanas, tačiau nedaug kas žino, jog dalelė jo kovos istorijos glūdi netoli Tauragės, kur 1950-ųjų spalį su bendražygiais jis vykdė žvalgybinę misiją. Tauragės krašto muziejus (TKM) „Santaka“ ir jo padalinys Tremties ir rezistencijos muziejus antrus metus tyrinėja šios istorijos aplinkybes. O nepakartojamą reginį smalsuoliams dovanojo – pučiant pavojingam rudeniškam vėjui istorinio desanto rekonstrukciją atliko – trys Lietuvos kariuomenės Žvalgybos kuopos nariai. 
Nuotrauka
sinagoga
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-09-13
Praėjusį savaitgalį Skaudvilėje, kaip ir kasmet, surengta grandiozinė miesto šventė. Tarp įvairiausių linksmybių, sporto varžybų, koncertų įvyko ir nedidelis, tačiau reikšmingas įvykis – prie buvusios miestelio sinagogos atidengtas Atminimo paminklas, įamžinantis čia gyvenusią Skaudvilės žydų bendruomenę. Žydai kadaise sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. Šiandien pastatas sunkiai atpažįstamas, todėl ženklas tiek skaudviliškiui, tiek miesto svečiui primins, kad čia gyveno žydų bendruomenė ir čia buvo jų gyvenimo centras – sinagoga. Atminimo ženklą dovanojo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.
Nuotrauka
 nuotrauka
Įkelta:
2022-08-31
Laisvadieniai – puiki proga pažinti savo kraštą. Daugybė gražių vietų ir gilią istoriją menančių vietų yra visai čia pat. Pavyzdžiui, Viešvilė, žavinti turtinga istorija ir nuostabiu parku. Kai nenori ar negali keliauti toli, aplankyti šį išskirtinį miestelį – puikus pasirinkimas. O prieš aplankant galbūt pravers šiek tiek istorijos?  
Nuotrauka
baltijos kelias
Įkelta:
2022-08-25
Kaip skelbė Tauragės krašto muziejus „Santaka“, dešimtmečius Lietuvoje komunistų partija plovė žmonių smegenis, vietoj krikščioniškųjų vertybių bruko marksistinę–lenininę ideologiją. Gyvenimas totalitarinėje sovietinėje sistemoje žalojo likimus, moralę ir mąstymą. Viskas slėpta, falsifikuota. Visuomenė buvo suskaldyta. Bet daugumai Lietuvos žmonių palaužti laisvės dvasios nepavyko. Apie tai kalbėti pirmadienį Tremties ir rezistencijos muziejuje vykusiame renginyje  „Kelias į nežinią, kelias į laisvę“.
Nuotrauka
dvaras svente
Įkelta:
2022-08-03
Savaitgalį Tauragės Dvaro bendruomenė šventė jubiliejų – minėjo 600 metų, kai Tauragės Dvaras pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Žinoma, tikslios datos, kada įkurtas Tauragės Dvaras, jau nesužinosime, tad bendruomenė šventei pasirinko tiesiog gražią vidurvasario dieną. Nors netrūko šventėje ir istorinių akcentų – puošnūs damų rūbai, renginio vedėjos Karolinos Kisnėrienės papasakota Tauragės Dvaro istorija, vis dėlto dominavo šių dienų pramogos: sporto varžybos, koncertai, šratasvydis ir batutai.
Nuotrauka
gelezinkelio stotis
Įkelta:
2022-07-27
Šiemet sukanka 95 metai nuo tada, kai buvo pastatyti Tauragės geležinkelio stoties rūmai. Tauragės krašto archyvuose ieškota informacijos apie įspūdingo, į Kultūros vertybių registrą įtraukto pastato istoriją. Tiems, kurie nebeprisimena per Tauragę dundančių keleivinių traukinių, pateikiame mažumėlę istorijos, o keliavusiems pateikiami faktai tikriausias sukels malonių prisiminimų.   
Nuotrauka
zukai
Įkelta:
2022-07-13
Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksui priskiriama ir klebonija bei ūkinis pastatas. Šis valstybės saugomas, į Kultūros vertybių registrą įrašytas objektas, vienintelis toks išlikęs Lietuvoje. Tiesa, pastatų būklė vargana, lėšų jiems remontuoti parapija gauna labai mažai. Nepaisydamas sunkumų, šeštadienį parapijos klebonas Edikas Šulcas kviečia į ekumenines pamaldas, skirtas bažnyčios 115 metų sukakčiai paminėti. 
Nuotrauka
gedulo ir vilties
Įkelta:
2022-06-15
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minint 81-ąsias masinio gyventojų arešto ir trėmimo metines, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejus surinko statistinius duomenis apie sovietų represuotus tauragiškius. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-05-24
1952 m. gegužės 21 dieną Tauragės rajone, Tyrelių miške, netoli nuo Žygaičių seniūnijos Aukštupių kaimo, kaudamiesi su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis, garbingai žuvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Jūros (Žalgirio) būrio vadas Antanas Sudeikis, slapyvardžiu Girėnas, ir jo brolis Zigmas Sudeikis, kurio partizaninis slapyvardis – Darius. Gegužės 21-ąją nuo jų žūties sukako 70 metų. 
Nuotrauka
 Jančauskas
Įkelta:
2022-05-04
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.  
Nuotrauka
simonaityte
Įkelta:
2022-04-20
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-04-12
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Nuotrauka
nairanauskas
Įkelta:
2022-04-01
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
Nuotrauka
kronika
Įkelta:
2022-03-16
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“. „Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Nuotrauka
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-03-02
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją. 
Nuotrauka
Zima, prie barako.
Įkelta:
2022-02-22
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Nuotrauka
simonaitytė
Įkelta:
2022-01-26
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą. 
Nuotrauka
jonusaitis
Įkelta:
2022-01-19
Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę.  Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą,  1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.