Archyvų paslaptys

Kovo 25-ąją sukanka 115 metų, kai gimė žymus JAV lietuvių kalbininkas, lietuvių kalbos tyrinėtojas ir puoselėtojas, filologijos mokslų daktaras prof. Petras Jonikas (1906–1996). Ar žinote, kad būtent jo dėka turime tokius dabar visiems įprastus žodžius kaip striukė, įmautė, orkaitė, iškyla, rūpyba, skaidrė, pagreitis, pradmenys ir daugelį kitų? B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka apie iškilųjį kalbininką yra surinkusi daug vertingos medžiagos, kuri šiuo metu yra skaitmeninama.

Medžiaga apie P. Joniką – bibliotekos lobynuose

Prieš 15 metų, kai buvo minimas profesoriaus gimimo šimtmetis, gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Pagramančio miestelio bendruomenė kalbininko tėviškėje Antringių kaime pastatė koplytstulpį. O Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka turi sukaupusi daug medžiagos apie jį. Dalis archyvo saugoma Tauragėje, kita dalis, kurioje ir kalbininko artimųjų dovanotos knygos, Pagramančio bibliotekoje. Tada, 2006-aisiais, bibliotekoje buvo eksponuojama ir unikali paroda, skirta iškiliojo kraštiečio jubiliejui paminėti. Joje pirmą kartą eksponuotas dr. Petro Joniko archyvas, kuris po kalbininko ir jo žmonos mirties buvo atsiųstas giminėms į Lietuvą. Jame – P. Joniko asmens dokumentai, nuotraukos, rankraščiai, straipsnių iškarpos, ypač vertingas kalbininko rankraštis „Lietuvių kalbos istorijos pastabos“ bei 1932 m. jo, dar studento, sudarytas Pagramančio tarmės klausimų lapelis.

Gimė Tauragės rajone

Petras Jonikas gimė 1906 m. kovo 25 d. Tauragės rajono Antringių kaime. Mokėsi Pagramantyje, Šilalėje, 1920–1923 m. Tauragės vidurinėje mokykloje. 1927 m. jis baigė Tauragės mokytojų seminariją. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kurį sėkmingai baigė 1934 m. ir buvo paliktas rengtis profesūrai. 1935–1937 m. kalbininkas specializavosi Rygos, Vienos, Karaliaučiaus universitetuose. 1937–1943 m. P. Jonikas dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1938–1940 m. jis redagavo „Gimtąją kalbą“. 1935–1940 m. buvo Lietuvių kalbos draugijos valdybos narys. Nuo 1940 m. P. Jonikas vadovavo Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos ir terminologijos sekcijai. 1942 m. sausio 31 d. Vilniaus universitete kalbininkas apgynė daktaro disertaciją „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis priešaušrio ir „Aušros“ laikais“. 

Amerikoje įkūrė Lituanistikos institutą

Baigiantis karui kartu su žmona Ona Ibenskaite P. Jonikas pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. jis profesoriavo Pabaltijo universitete prie Hamburgo. 

1949 m. P. Jonikas su žmona apsigyveno JAV, Čikagos priemiestyje. Vertėsi spaudos darbu, vadovavo kalbos skyriui „Naujienose“. 1958 m. kalbininkas baigė bibliotekininkystės studijas Čikagos universitete. 1957–1973 m. jis dirbo šio universiteto bibliotekoje, 1970–1973 m. Čikagos universiteto lietuvių ir baltų kalbotyros profesorius. Aukštuosiuose lituanistikos kursuose 1958–1960 m. dėstė lietuvių kalbą. Nuo 1960 m. dėstė Pedagoginiame lituanistikos institute, 1970–1976 m. jis buvo to instituto rektorius. Aktyviai dalyvavo JAV lietuvių veikloje.

P. Joniko iniciatyva 1951 m. Čikagoje buvo įkurtas Lituanistikos institutas, kurio prezidentu jis buvo nuo 1952 m. iki 1964 m. Institutas vienijo žymiausius išeivijos lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, menotyros, filosofijos, teisės ir kitų sričių specialistus. Kalbininkas dirbo Amerikos lietuvių profesorių draugijos valdybos sekretoriumi, Čikagos lietuvių kalbos draugijos pirmininku, nuo 1955 m. jis – Baltų Instituto Bonoje narys korespondentas. 1958–1960 m. P. Jonikas redagavo Čikagoje atgaivintą „Gimtąją kalbą“. „Gimtoji kalba“ skiriama visiems lietuviams, kurie tik reikalingi kalbinės pagalbos bei patarimų. Bet ypač jai rūpės padėti mūsų rašto žmonėms, laikraštininkams, rašytojams, kalbėtojams. Taip pat nemažai dėmesio bus skiriama ir mokytojams bei mūsų lituanistinėms mokykloms. (Gimtoji kalba, 1958, nr. 1.)

Iškilusis kalbininkas mirė 1996 m. vasario 3 d. Riversaide, netoli Čikagos, kur ir gyveno. Palaidotas Čikagos lietuvių laisvamanių Tautinėse kapinėse.

Svarbiausi darbai

„Gimtoji kalba, kuri faktiškai yra visų kitų tautinių žymių ir simbolių nešėja, pasidaro tautiškumo brangenybe, kai kiti tautos vienybės ir autentiškumo simboliai ilgainiui tampa problematiški, išblėsta...“ (P. Jonikas)

Nuotrauka

Kalbininkas bendradarbiavo „Lietuvių enciklopedijoje“, rašė „Švietimo darbe“, „Kultūroje“, „Lietuvių žiniose“, „Židinyje“, „Kalboje“, „Vaire“, „Aiduose“ ir kituose leidiniuose. Taip pat P. Jonikas yra publikavęs savo darbus ir latviškuose, vokiškuose, angliškuose lingvistiniuose leidiniuose. Visus kalbininko straipsnius surinkus, susidarytų keli jo raštų tomai.

Pirmasis stambus P. Joniko kalbotyros darbas – „Pagramančio tarmė“, išleistas 1939 m. Jame moderniai aprašyta lig tol mažai tirta autoriaus gimtoji dūnininkų tarmė. Kitos kalbininko knygos išleistos JAV. Vienas žymiausių yra paskutinis darbas, išėjęs 1987 m. Čikagoje – „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai“. Tai pirmas tokios apimties ir tokio profilio veikalas, apimantis lietuvių kalbos istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios. Ši knyga 1989 m. laimėjo JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos kas ketveri metai skiriamą mokslo premiją. Knygoje dr. P. Jonikas rašė: „Taip aš ir baigiau savo literatūrinį lietuvių kalbos darbą, linkėdamas palaimos tautai, kuriai savo gimimu priklausau ir ilgą savo amžių dirbau“.

Svarbiausi dr. Petro Joniko darbai: Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos idėja priešaušrio metu: keli bruožai kalbos istorijai. – Kaunas, 1937; Pagramančio tarmė. – Kaunas, 1939; Gimtojo žodžio baruose: bendrosios kalbos patarimai ir paaiškinimai. – Chicago, 1952; Lietuvių kalbos istorija. – Chicago, 1952; Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis. – Chicago, 1972; Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai. – Chicago, 1987.

Kalbininko siūlyti naujadarai

Daugybė dabar mums įprastų žodžių sukurti būtent P. Joniko. Štai keletas jų, atrinktų iš Vilniaus edukologijos universiteto dėstytojų dr. Linos Murienės, dr. Vido Valskio, studentų, „Gimtojo žodžio“ vyr. redaktorės Ritos Urniežiūtės ir doc. dr. Aldono Pupkio . parengtos ir 2016 m. Pagramantyje pristatytos medžiagos.

Iškyla – 1) iškilmė, šventė; 2) išvyka, ekskursija.

Įmautė – dėžutė, makštys, futliaras, įmova (akiniams, smuikui, laikrodžiui, revolveriui, grąžtui).

Paspaudė – antspaudams vilgyti pagalvėlis.

Žiebtukas, žiebtuvėlis – kišeninė mašinėlė ugniai įsižiebti, benzininė.

Priedėva – kasdieniam dėvėjimui siūti drabužiai: Priedėvai tiks ir tie drabužiai (žemaitiškai).

Nuodėva – nudėvėtas drabužis.

Skersinaitė – skersai dryžuotas sijonas, skersė.

Striukė – 1) trumpikė, bliuzė; 2) vienarankis dalgis striuku kotu; 3) blogi reikalai, bėda, galas: Užėjo striukė, nebežino, kur dėtis.

Orkaitė – krosnyje įtaisyta vieta valgiams ir kitkam šiltai laikyti.

Pakanda – užkandis, valgomas po pietų ar pusryčio, truputį išalkus.

Geruolis – geras žmogus.

Kyra – nuobodus, įkyrus žmogus.

Girinaitis – 1) girios gyventojas, 2) neišauklėtas žmogus.

Išnamis – 1) kas turtą iš namų neša, nesirūpina namais; 2) kas neturi namų, kampininkas.

Lakstūnas – 1) kas laksto: Karvė lakstūnė; 2) pramogų mėgėjas, padauža. 

Pradmenys – pradiniai elementai, angl. elementaries: Kalbos mokslo pradmenys.

Pagreitis – judesio greičio pakitimas per laiko vienetą.

Rašyklė – kotelis su amžina plunksna, angl. fountain-pen.

Rūpyba – nepilnamečių globos forma.

Skaidrė – peršviečiamas popierius kopijuoti.

Sambūvis – keleto žmonių ar dalykų buvimas vienu metu; koegzistencija.

(Žodynui turtinti. Parankiojo Petras Jonikas. Gimtoji kalba, 1959–1960 metai.)

Namas randasi prie gatvės – turi būti Namas yra, stovi prie gatvės.

Randasi mūsų kalboje reiškia ima rastis (ko pirma nebuvo), pavyzdžiui, rudenį po lietaus grybų randasi. Jei jai būtų norima pasakyti, kad štai namas lyg iš nieko ima rastis, statomas, žinoma, tada būtų geras ir taisomasis sakinys. Tačiau šio sakinio autorius tenorėjo pasakyti, kad namas ten jau stovi… (Petras Jonikas. Iš laikraštinės kalbos taisymų. Gimtoji kalba, 1958, nr. 2.)

Dar keletas įdomių profesoriaus minčių 

„Kalbos vaidmens pabrėžimui čia gal vertas priminti vieno įžymaus nelietuvio kalbininko pasisakymas. Praeitojo karo metu, susipažinęs su didžiojo lietuvių kalbos žodyno pateiktosios mūsų kalbinės medžiagos gausumu ir vertingumu, jis stačiai pareiškė: „Lietuviams atstatyti po karo savo valstybės nepriklausomybei pakaks, jei jie į taikos konferenciją nusiveš tik vieną šio žodyno tomą.“ (Petras Jonikas. Kalbos reikšmė tautai. Gimtoji kalba, 1959, nr. 1.)

„Mūsų išeivius svetimuose kraštuose stipriai veikia kitų kalbų įtaka. Labiausiai svetimoji įtaka įsigauna į žodyną, kaip tai lengvai galima pastebėti iš jaunųjų mūsų šviesuolių raštų bei šnekamosios kalbos. Tiesa, jų apskritai (ypač rašte) vengiama skolintis vien anglų (ar ir vienai kuriai kitai kalbai) priklausančių žodžių. Bet daug lengviau skolinamasi tikrieji ar tariamieji „tarptautiniai žodžiai“, nors lietuvių bendrinėje kalboje kai kurie jų ligi šiol ir nebuvo ar beveik nebuvo tam tikrais atvejais vartojami. Matyt, čia galvojama, kad, jei tarptautinių žodžių lietuvių kalboje esama, nėra ko jų vengti ir ieškotis jiems grynų lietuviškų atitikmenų. Todėl tų šviesuolių raštuose dažnai skaitome ne bendradarbiauti, bet kooperuoti, poetas aprašo ne savo įspūdžius, bet impresijas, atliekami ne erdvės tyrimai, bet eksploracijos ir taip toliau.“ (Apie mūsų jaunųjų šviesuolių kalbą. Petras Jonikas. Gimtoji kalba, 1961, nr. 2.)

„Apskritai imant, tik nedidelė dalis mūsų laikraščių, leidžiamų už Lietuvos ribų, teskiria kiek dėmesio kalbos, jos kultūros klausimams. Nedaug tokių laikraščių, kurie žiūri, kad jų pačių kalba laikytųsi mūsų pasiektame bendrinės kalbos kultūros lygmenyje. Daugeliui laikraščių – dėl vienokių ar kitokių priežasčių – tas lygmuo nė motais; patys jie rašo „kaip išeina“ – pagal savo „gramatiką“, savo „rašybą“ ir savo žodyną bei posakyną. (Petras Jonikas. Probėgšmais. Gimtoji kalba, 1963, nr. 1.)

„Kalba – pasaulio perdirbimas į žmogaus dvasios nuosavybę“

„Gimtoji kalba kone gamtinių dėsnių būtinumu formuoja kalbinės bendruomenės narius, gimtąja kalba kalbančiuosius. Gimtoji kalba suteikia kalbinės bendruomenės nariams tą priemonių atsargą, kuri leidžia jiems kultūriškai reikštis. Negalėtų šie nariai mąstyti, spręsti apie išorinį ir vidinį pasaulį be kalbos, kuri yra ne kas kitas, kaip to pasaulio perdirbimas į žmogaus dvasios nuosavybę. 

Bet gimtoji kalba tuo ir ypatinga, kad ji pateikia kalbinių priemonių atsargą tai žmogaus kultūrinei ir ypač bendruomeninei gyvatai palyginti labai vienalytišką, ypač vidinio kalbos dėsningumo požiūriu. Žodžiais reiškiamos sąvokos, posakiai, kuriais vyksta kalbinis mąstymas, kiekvienoj kalboj yra daugiau ar mažiau savotiški, skirtingi. Todėl gimtoji kalba, į kurią, taip sakant, noromis nenoromis normaliomis sąlygomis įauga kiekvienas kalbinės bendruomenės narys ir kuri jo nepalieka iki amžiaus galo, yra be galo stiprus vienijamasis bendruomenės veiksnys. 

Šiaip žmogus, be didesnio specialybinio įsigilinimo ir priežastingumo permatymo, nei nepajunta, kaip stipriai gimtoji kalba žmones suvienodina ir suvienija. Iš tikrųjų, gimtosios kalbos atstovai noromis nenoromis mato pasaulį, taip sakant, per bendruosius kalbinių priemonių akinius. Todėl kalbininkai pastaruoju metu pastebėjo, kad gimtoji kalba yra bendruomeninė ja kalbančių žmonių pažinimo forma. Ne veltui sakoma, kad kalba daugiau mąsto už mus negu mes patys.“ (Petras Jonikas. Kalbos reikšmė tautai. Gimtoji kalba, 1959, nr. 1.).

Parengė Birutė Slavinskienė pagal Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vyr. bibliografės Laimos Pikčiūnienės pateiktą medžiagą

Nuotrauka