Kalbininkas Petras Jonikas: „Kalba daugiau mąsto už mus negu mes patys…“
Įkelta:
2021-03-04
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Aprašymas

Koplytstulpio ir atminimo lentos P. Joniko tėviškėje atidengimas

 

,
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Aprašymas

Pagramančio tarmės žemėlapis

,
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Aprašymas

Pagramančio tarmės klausimynas

,
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Aprašymas

P. Jonikas su žmona Ona Ibenskaite

Kovo 25-ąją sukanka 115 metų, kai gimė žymus JAV lietuvių kalbininkas, lietuvių kalbos tyrinėtojas ir puoselėtojas, filologijos mokslų daktaras prof. Petras Jonikas (1906–1996). Ar žinote, kad būtent jo dėka turime tokius dabar visiems įprastus žodžius kaip striukė, įmautė, orkaitė, iškyla, rūpyba, skaidrė, pagreitis, pradmenys ir daugelį kitų? B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka apie iškilųjį kalbininką yra surinkusi daug vertingos medžiagos, kuri šiuo metu yra skaitmeninama.

Medžiaga apie P. Joniką – bibliotekos lobynuose

Prieš 15 metų, kai buvo minimas profesoriaus gimimo šimtmetis, gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Pagramančio miestelio bendruomenė kalbininko tėviškėje Antringių kaime pastatė koplytstulpį. O Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka turi sukaupusi daug medžiagos apie jį. Dalis archyvo saugoma Tauragėje, kita dalis, kurioje ir kalbininko artimųjų dovanotos knygos, Pagramančio bibliotekoje. Tada, 2006-aisiais, bibliotekoje buvo eksponuojama ir unikali paroda, skirta iškiliojo kraštiečio jubiliejui paminėti. Joje pirmą kartą eksponuotas dr. Petro Joniko archyvas, kuris po kalbininko ir jo žmonos mirties buvo atsiųstas giminėms į Lietuvą. Jame – P. Joniko asmens dokumentai, nuotraukos, rankraščiai, straipsnių iškarpos, ypač vertingas kalbininko rankraštis „Lietuvių kalbos istorijos pastabos“ bei 1932 m. jo, dar studento, sudarytas Pagramančio tarmės klausimų lapelis.

Gimė Tauragės rajone

Petras Jonikas gimė 1906 m. kovo 25 d. Tauragės rajono Antringių kaime. Mokėsi Pagramantyje, Šilalėje, 1920–1923 m. Tauragės vidurinėje mokykloje. 1927 m. jis baigė Tauragės mokytojų seminariją. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kurį sėkmingai baigė 1934 m. ir buvo paliktas rengtis profesūrai. 1935–1937 m. kalbininkas specializavosi Rygos, Vienos, Karaliaučiaus universitetuose. 1937–1943 m. P. Jonikas dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1938–1940 m. jis redagavo „Gimtąją kalbą“. 1935–1940 m. buvo Lietuvių kalbos draugijos valdybos narys. Nuo 1940 m. P. Jonikas vadovavo Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos ir terminologijos sekcijai. 1942 m. sausio 31 d. Vilniaus universitete kalbininkas apgynė daktaro disertaciją „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis priešaušrio ir „Aušros“ laikais“. 

Amerikoje įkūrė Lituanistikos institutą

Baigiantis karui kartu su žmona Ona Ibenskaite P. Jonikas pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. jis profesoriavo Pabaltijo universitete prie Hamburgo. 

1949 m. P. Jonikas su žmona apsigyveno JAV, Čikagos priemiestyje. Vertėsi spaudos darbu, vadovavo kalbos skyriui „Naujienose“. 1958 m. kalbininkas baigė bibliotekininkystės studijas Čikagos universitete. 1957–1973 m. jis dirbo šio universiteto bibliotekoje, 1970–1973 m. Čikagos universiteto lietuvių ir baltų kalbotyros profesorius. Aukštuosiuose lituanistikos kursuose 1958–1960 m. dėstė lietuvių kalbą. Nuo 1960 m. dėstė Pedagoginiame lituanistikos institute, 1970–1976 m. jis buvo to instituto rektorius. Aktyviai dalyvavo JAV lietuvių veikloje.

P. Joniko iniciatyva 1951 m. Čikagoje buvo įkurtas Lituanistikos institutas, kurio prezidentu jis buvo nuo 1952 m. iki 1964 m. Institutas vienijo žymiausius išeivijos lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, menotyros, filosofijos, teisės ir kitų sričių specialistus. Kalbininkas dirbo Amerikos lietuvių profesorių draugijos valdybos sekretoriumi, Čikagos lietuvių kalbos draugijos pirmininku, nuo 1955 m. jis – Baltų Instituto Bonoje narys korespondentas. 1958–1960 m. P. Jonikas redagavo Čikagoje atgaivintą „Gimtąją kalbą“. „Gimtoji kalba“ skiriama visiems lietuviams, kurie tik reikalingi kalbinės pagalbos bei patarimų. Bet ypač jai rūpės padėti mūsų rašto žmonėms, laikraštininkams, rašytojams, kalbėtojams. Taip pat nemažai dėmesio bus skiriama ir mokytojams bei mūsų lituanistinėms mokykloms. (Gimtoji kalba, 1958, nr. 1.)

Iškilusis kalbininkas mirė 1996 m. vasario 3 d. Riversaide, netoli Čikagos, kur ir gyveno. Palaidotas Čikagos lietuvių laisvamanių Tautinėse kapinėse.

Svarbiausi darbai

„Gimtoji kalba, kuri faktiškai yra visų kitų tautinių žymių ir simbolių nešėja, pasidaro tautiškumo brangenybe, kai kiti tautos vienybės ir autentiškumo simboliai ilgainiui tampa problematiški, išblėsta...“ (P. Jonikas)

Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Kalbininkas bendradarbiavo „Lietuvių enciklopedijoje“, rašė „Švietimo darbe“, „Kultūroje“, „Lietuvių žiniose“, „Židinyje“, „Kalboje“, „Vaire“, „Aiduose“ ir kituose leidiniuose. Taip pat P. Jonikas yra publikavęs savo darbus ir latviškuose, vokiškuose, angliškuose lingvistiniuose leidiniuose. Visus kalbininko straipsnius surinkus, susidarytų keli jo raštų tomai.

Pirmasis stambus P. Joniko kalbotyros darbas – „Pagramančio tarmė“, išleistas 1939 m. Jame moderniai aprašyta lig tol mažai tirta autoriaus gimtoji dūnininkų tarmė. Kitos kalbininko knygos išleistos JAV. Vienas žymiausių yra paskutinis darbas, išėjęs 1987 m. Čikagoje – „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai“. Tai pirmas tokios apimties ir tokio profilio veikalas, apimantis lietuvių kalbos istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios. Ši knyga 1989 m. laimėjo JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos kas ketveri metai skiriamą mokslo premiją. Knygoje dr. P. Jonikas rašė: „Taip aš ir baigiau savo literatūrinį lietuvių kalbos darbą, linkėdamas palaimos tautai, kuriai savo gimimu priklausau ir ilgą savo amžių dirbau“.

Svarbiausi dr. Petro Joniko darbai: Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos idėja priešaušrio metu: keli bruožai kalbos istorijai. – Kaunas, 1937; Pagramančio tarmė. – Kaunas, 1939; Gimtojo žodžio baruose: bendrosios kalbos patarimai ir paaiškinimai. – Chicago, 1952; Lietuvių kalbos istorija. – Chicago, 1952; Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis. – Chicago, 1972; Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai. – Chicago, 1987.

Kalbininko siūlyti naujadarai

Daugybė dabar mums įprastų žodžių sukurti būtent P. Joniko. Štai keletas jų, atrinktų iš Vilniaus edukologijos universiteto dėstytojų dr. Linos Murienės, dr. Vido Valskio, studentų, „Gimtojo žodžio“ vyr. redaktorės Ritos Urniežiūtės ir doc. dr. Aldono Pupkio . parengtos ir 2016 m. Pagramantyje pristatytos medžiagos.

Iškyla – 1) iškilmė, šventė; 2) išvyka, ekskursija.

Įmautė – dėžutė, makštys, futliaras, įmova (akiniams, smuikui, laikrodžiui, revolveriui, grąžtui).

Paspaudė – antspaudams vilgyti pagalvėlis.

Žiebtukas, žiebtuvėlis – kišeninė mašinėlė ugniai įsižiebti, benzininė.

Priedėva – kasdieniam dėvėjimui siūti drabužiai: Priedėvai tiks ir tie drabužiai (žemaitiškai).

Nuodėva – nudėvėtas drabužis.

Skersinaitė – skersai dryžuotas sijonas, skersė.

Striukė – 1) trumpikė, bliuzė; 2) vienarankis dalgis striuku kotu; 3) blogi reikalai, bėda, galas: Užėjo striukė, nebežino, kur dėtis.

Orkaitė – krosnyje įtaisyta vieta valgiams ir kitkam šiltai laikyti.

Pakanda – užkandis, valgomas po pietų ar pusryčio, truputį išalkus.

Geruolis – geras žmogus.

Kyra – nuobodus, įkyrus žmogus.

Girinaitis – 1) girios gyventojas, 2) neišauklėtas žmogus.

Išnamis – 1) kas turtą iš namų neša, nesirūpina namais; 2) kas neturi namų, kampininkas.

Lakstūnas – 1) kas laksto: Karvė lakstūnė; 2) pramogų mėgėjas, padauža. 

Pradmenys – pradiniai elementai, angl. elementaries: Kalbos mokslo pradmenys.

Pagreitis – judesio greičio pakitimas per laiko vienetą.

Rašyklė – kotelis su amžina plunksna, angl. fountain-pen.

Rūpyba – nepilnamečių globos forma.

Skaidrė – peršviečiamas popierius kopijuoti.

Sambūvis – keleto žmonių ar dalykų buvimas vienu metu; koegzistencija.

(Žodynui turtinti. Parankiojo Petras Jonikas. Gimtoji kalba, 1959–1960 metai.)

Namas randasi prie gatvės – turi būti Namas yra, stovi prie gatvės.

Randasi mūsų kalboje reiškia ima rastis (ko pirma nebuvo), pavyzdžiui, rudenį po lietaus grybų randasi. Jei jai būtų norima pasakyti, kad štai namas lyg iš nieko ima rastis, statomas, žinoma, tada būtų geras ir taisomasis sakinys. Tačiau šio sakinio autorius tenorėjo pasakyti, kad namas ten jau stovi… (Petras Jonikas. Iš laikraštinės kalbos taisymų. Gimtoji kalba, 1958, nr. 2.)

Dar keletas įdomių profesoriaus minčių 

„Kalbos vaidmens pabrėžimui čia gal vertas priminti vieno įžymaus nelietuvio kalbininko pasisakymas. Praeitojo karo metu, susipažinęs su didžiojo lietuvių kalbos žodyno pateiktosios mūsų kalbinės medžiagos gausumu ir vertingumu, jis stačiai pareiškė: „Lietuviams atstatyti po karo savo valstybės nepriklausomybei pakaks, jei jie į taikos konferenciją nusiveš tik vieną šio žodyno tomą.“ (Petras Jonikas. Kalbos reikšmė tautai. Gimtoji kalba, 1959, nr. 1.)

„Mūsų išeivius svetimuose kraštuose stipriai veikia kitų kalbų įtaka. Labiausiai svetimoji įtaka įsigauna į žodyną, kaip tai lengvai galima pastebėti iš jaunųjų mūsų šviesuolių raštų bei šnekamosios kalbos. Tiesa, jų apskritai (ypač rašte) vengiama skolintis vien anglų (ar ir vienai kuriai kitai kalbai) priklausančių žodžių. Bet daug lengviau skolinamasi tikrieji ar tariamieji „tarptautiniai žodžiai“, nors lietuvių bendrinėje kalboje kai kurie jų ligi šiol ir nebuvo ar beveik nebuvo tam tikrais atvejais vartojami. Matyt, čia galvojama, kad, jei tarptautinių žodžių lietuvių kalboje esama, nėra ko jų vengti ir ieškotis jiems grynų lietuviškų atitikmenų. Todėl tų šviesuolių raštuose dažnai skaitome ne bendradarbiauti, bet kooperuoti, poetas aprašo ne savo įspūdžius, bet impresijas, atliekami ne erdvės tyrimai, bet eksploracijos ir taip toliau.“ (Apie mūsų jaunųjų šviesuolių kalbą. Petras Jonikas. Gimtoji kalba, 1961, nr. 2.)

„Apskritai imant, tik nedidelė dalis mūsų laikraščių, leidžiamų už Lietuvos ribų, teskiria kiek dėmesio kalbos, jos kultūros klausimams. Nedaug tokių laikraščių, kurie žiūri, kad jų pačių kalba laikytųsi mūsų pasiektame bendrinės kalbos kultūros lygmenyje. Daugeliui laikraščių – dėl vienokių ar kitokių priežasčių – tas lygmuo nė motais; patys jie rašo „kaip išeina“ – pagal savo „gramatiką“, savo „rašybą“ ir savo žodyną bei posakyną. (Petras Jonikas. Probėgšmais. Gimtoji kalba, 1963, nr. 1.)

„Kalba – pasaulio perdirbimas į žmogaus dvasios nuosavybę“

„Gimtoji kalba kone gamtinių dėsnių būtinumu formuoja kalbinės bendruomenės narius, gimtąja kalba kalbančiuosius. Gimtoji kalba suteikia kalbinės bendruomenės nariams tą priemonių atsargą, kuri leidžia jiems kultūriškai reikštis. Negalėtų šie nariai mąstyti, spręsti apie išorinį ir vidinį pasaulį be kalbos, kuri yra ne kas kitas, kaip to pasaulio perdirbimas į žmogaus dvasios nuosavybę. 

Bet gimtoji kalba tuo ir ypatinga, kad ji pateikia kalbinių priemonių atsargą tai žmogaus kultūrinei ir ypač bendruomeninei gyvatai palyginti labai vienalytišką, ypač vidinio kalbos dėsningumo požiūriu. Žodžiais reiškiamos sąvokos, posakiai, kuriais vyksta kalbinis mąstymas, kiekvienoj kalboj yra daugiau ar mažiau savotiški, skirtingi. Todėl gimtoji kalba, į kurią, taip sakant, noromis nenoromis normaliomis sąlygomis įauga kiekvienas kalbinės bendruomenės narys ir kuri jo nepalieka iki amžiaus galo, yra be galo stiprus vienijamasis bendruomenės veiksnys. 

Šiaip žmogus, be didesnio specialybinio įsigilinimo ir priežastingumo permatymo, nei nepajunta, kaip stipriai gimtoji kalba žmones suvienodina ir suvienija. Iš tikrųjų, gimtosios kalbos atstovai noromis nenoromis mato pasaulį, taip sakant, per bendruosius kalbinių priemonių akinius. Todėl kalbininkai pastaruoju metu pastebėjo, kad gimtoji kalba yra bendruomeninė ja kalbančių žmonių pažinimo forma. Ne veltui sakoma, kad kalba daugiau mąsto už mus negu mes patys.“ (Petras Jonikas. Kalbos reikšmė tautai. Gimtoji kalba, 1959, nr. 1.).

Parengė Birutė Slavinskienė pagal Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vyr. bibliografės Laimos Pikčiūnienės pateiktą medžiagą

Nuotrauka
Spaudos

 

Nuotrauka
rec
Įkelta:
2021-06-09
Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus. 
Nuotrauka
kopaitė
Įkelta:
2021-05-31
Seniausia Tauragės kultūros įstaiga – Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka – šiemet mini  veiklos 90-metį. Jos istorijoje ryškų pėdsaką paliko pirmoji bibliotekininkė ir vadovė, aukštąjį matematikos bei fizikos mokslų išsilavinimą tarpukario Lietuvos universitete įgijusi tauragiškė Larisa Kopaitė (1899 09 07–1952 08 30). Manoma, kad tarpukario Lietuvoje ji buvo pirmoji moteris, turėjusi du aukštojo mokslo diplomus. Kviečiame iš straipsnyje minimų faktų ir atsiminimų susidėlioti šios Tauragės krašto šviesuolės paveikslą.
Nuotrauka
k
Įkelta:
2021-05-20
Viena B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros veiklos krypčių – žadinti kraštiečių istorinę atmintį, prikelti iš užmaršties mūsų šviesuolių atminimą. Šiemet metų balandžio 27-ąją sukako 130 metų, kai 1891 m. Gaurės valsčiaus Legerstynės kaime (Tauragės r.) gimė Lietuvos kariuomenės gydytojas Mečislovas (Mečius) Norkus (1891–1966). Po Antrojo pasaulinio karo jis dirbo vyr. gydytoju Tauragės ligoninėje. 
Nuotrauka
vilko vaikai
Įkelta:
2021-04-22
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Tauragės rajono savivaldybės finansuotą projektą, kurio metu buvo įamžinta vadinamųjų „Vilko vaikų“ istorija. Tauragės krašto muziejus iniciatyva neseniai pasirodė dokumentinis filmas „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“, pristatantis Vilko vaikų istoriją ir jų gyvenimą mūsų krašte. Neseniai surengtoje tiesioginėje Vokietijos žinių-pokalbių laidos „Tiltai“ transliacijoje laidos svečiai – Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis, laikinai einantis direktoriaus pareigas, ir Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė Aušra Norvilienė bei filmo režisierius Almantas Vilbikas ir pokalbį lietuvių kalba moderavusi Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rūta Matimaitytė kalbėjosi apie tai, kaip gimė idėja kurti filmą apie „Vilko vaikus“, su kokiais kūrybiniais iššūkiais teko susidurti, kokių emocijų jis sukėlė.
Nuotrauka
k
Įkelta:
2021-04-15
Prieš 74-erius metus, 1947 m. balandžio 8-ąją, žuvo pirmasis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Apie tai praėjusią savaitę priminė Tauragės krašto muziejus „Santaka“ savo feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
Batakiai
Įkelta:
2021-03-17
Batakių parapija yra viena jaunesnių Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios parapijų. Ilgą laiką Batakių apylinkių tikintieji melsdavosi Skaudvilės bažnyčioje. Tačiau priklausymas Skaudvilės parapijai buvo nepatogus, tad 1884 m. pašventintas kertinis bažnyčios akmuo, o po metų pašventinta ir bažnyčia. 
Nuotrauka
partizanas
Įkelta:
2021-02-24
Vasario 25 dieną Leonas Laurinskas būtų minėjęs gražų 95 metų jubiliejų. Deja, šiandien gerbiamo Leono su mumis jau nebėra. 2013 m. gegužės 4-ąją jis atgulė Tauragės miesto kapinėse. Tad šiandien, minėdami žinomo kraštiečio gimtadienį, prisiminkime sudėtingą bei spalvingą, kaip ir mūsų trispalvė, a.a. Leono gyvenimą. Informacija rinkta iš gausių Tremties ir rezistencijos muziejaus (buvęs Politinių kalinių ir tremties muziejus) sukauptų šaltinių. Šiame muziejuje yra įrengtas atskiras kampelis, skirtas Leono Laurinsko veiklai pagerbti bei atminti. Apie iškilų kraštietį pasakoja Aušra Norvilienė, Tauragės karšto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė. 
Nuotrauka
ona
Įkelta:
2021-02-11
Tautodailininkės Onos Paulauskienės rankose medžio gabalėlis virsta meno kūriniu – angelu, šventuoju. Daugybę jų galima rasti ne tik rajone, bet ir visoje šalyje. 82-uosius metus skaičiuojančios menininkės prisiminimus, gyvenimo faktus užrašė Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Batakių skyriaus vyr. bibliotekininkė Laisvutė Pavalkienė.  Surinkta medžiaga saugoma bibliotekos Kraštotyros fonduose. 
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-01-20
„...Kada toje pusėje pasigirdo automatų kalenimas, likusiems barakuose pasidarė aišku, kokiems darbams jie bus vežami. Todėl paskutinės mašinos su žydais jau išvažiavo su ašaromis, dejonėmis, klyksmais. Viena mergina, pavarde Barukikė, netgi mėgino pabėgti, bet nubėgusi 50 metrų buvo apsauginio nušauta... “ Tai eilutės iš  žmogaus, gyvai mačiusio tragiškus tų dienų įvykius, prisiminimų. Jie saugomi B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos archyvuose. Sausio 27-ąją visas pasaulis minės Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną ir prisimins šešių milijonų nužudytų žydų tragediją.