Aktualijos

Spalio 5-ąją minima Pasaulinė mokytojų diena. Portalas „Tauragės žinios“ ta proga pakalbino keturias tauragiškes pedagoges. „Versmės“ gimnazijoje dirbanti anglų kalbos mokytoja Paula Mačiulienė papasakojo apie tai, ką tapusi mama suprato apie mokinius, o Jovarų pagrindinėje pradinukams dėstanti Dalia Šlionienė dalijosi, kokių staigmenų sulaukė mokytojų dienos proga. Šiemet pedagogikos studijas pasirinkusi Kristina Rocevičienė atskleidė, kas labiausiai neramino prieš nutarus tapti mokytoja, o lopšelyje-darželyje „Žvaigždutė“ ikimokyklinio amžiaus mokytoja dirbanti Rasa Janušauskienė patarė, ką reikia daryti, kad neperdegtum darbe ir kiekviena diena būtų tarsi šventė.

Nustebino kurjeris

Nors oficialiai Mokytojų diena minima šį šeštadienį, Jovarų pagrindinės mokyklos pedagogai švęsti pradėjo jau ketvirtadienį. Vyko į ekskursiją: Šilutėje dalyvavo edukacijoje, ragavo senovinių patiekalų. Kitą dieną, penktadienį, mokyklos fojė juos pasitiko grojantys mokiniai, o šioje mokykloje dirbančią pedagogę Dalią Šlionienę aplankė ir gėlėmis nešinas kurjeris.

– Pamokos metu kažkas pabeldė į duris, žiūriu – vyriškis su gėlėmis. Labai nustebau. Ne tik aš, vaikai – taip pat. Pasirodo, puokštė – nuo tėvelių. Vėliau sulaukiau vaikų apsikabinimų. Kai kurie dovanojo namie nupieštas atvirutes, kiti tai pamatę puolė jas piešti klasėje. Pertraukos metu mokytojų kambaryje buvo vaišių, galėjome su kavute paskanauti saldumynais. Diena iš ties buvo šventinė, – pasakojo mokytoja.

Ar mokytojo profesija yra prestižinė? Pedagogė sako, kad ji tokia ir neturi būti. Prieš keletą dešimtmečių, kai informacijos prieinamumas buvo ribotas, mokytojas buvo tas asmuo, kuris daugiausia žino, kuris gali patarti, tad ir visuomenės požiūris į pedagogą buvo kitoks. Dabar auklėjimo patarimų tėveliai randa internete.

– Pirmiausia mokytojas turi mėgti savo darbą. Pavyzdžiui, aš labai myliu vaikus, tad darbas su vaikais mane džiugina. Taip pat labai rūpi išsaugoti gerus santykius su tėvais, nesinori įsivelti į konfliktus. Mes turime vieną bendrą tikslą – išugdyti vaikus, – sakė mokytoja. – Mokytojo darbo kokybė apibrėžiama ir tuo, kaip sutari su tėvais, ir, kaip pavyksta įgyvendinti ugdymo tikslus. Vaiko pasiekimai yra labai svarbu. Tačiau vaikai – labai skirtingi: vieniems tuos pasiekimus gali duoti, kiti informaciją įsisavina lėčiau arba iš vis nesisavina. Žinoma, tėveliai labai nori tų gerų rezultatų, tad būna apmaudu ir kartais pedagogas jautiesi tarsi neįgalus.

Pajuto, ką reiškia „mūsų vaikai“

Anglų kalbą „Versmėje“ dėstanti Paula Mačiulienė mokytojo darbą pradėjo iš kart po studijų. Prieš įstojant į universitetą ji lankė šią mokyklą. Kaip pasikeitė požiūris apie mokytojo darbą nuo akimirkos, kai ji tapo pedagoge?

– Nušvitimo momentas įvyko ne po studijų ir ne pradėjus dirbti, o kai 2021 m. susilaukiau dukros. Tada į mokinius pradėjau žiūrėti mamos akimis. Pajutau norą globoti, užjausti. Mokykloje gi jie yra mūsų vaikai. Mokytojos taip ir sako: „mano vaikai tą ir tą padarė, mano vaikai ten to ar ano pasiekė“. Ir visada norisi viską daryti, kad tik jiems būtų geriau, – pasakojo jauna pedagogė.

Pasak jos, gerai mokytis gimnazijoje, ir apskritai vidurinėje, jaunam žmogui yra iššūkis. Kasmet atsiranda naujų reikalavimų, reikiamos įsisavinti informacijos daugėja.

– Mokykla tai yra laikas, kai šie jauni žmonės išgyvena galbūt pačius geriausius laikus gyvenime. Jų pagrindinis rūpestis yra įgyti žinių, rūpintis savo laisvalaikiu, išbandyti save įvairiose srityse, veiklose. O taip nutinka, kad pamokos ir rezultatų siekimas atima daugiausia laiko. Reikalavimai jiems keliami didžiuliai, – kalbėjo pedagogė.

Pedagogei ne kartą yra tekę išklausyti paauglio, kurį slegia jaučiama pareiga būti geriausiu, mokytis tik geriausiais pažymiais.

Ilgai svarstė „už“ ir „prieš“

Kristina Rocevičienė nuo rugsėjo pradėjo mokytis Kauno kolegijos Tauragės skyriuje. Čia ji įgys ikimokyklinio amžiaus mokytojo specialybę. Jauna moteris sako, jog prieš pasirinkdama pedagogo kelią apsvarsčiusi visus „už“ ir „prieš“. Lopšelyje-darželyje „Žvaigždutė“ Kristina beveik metai dirba mokytojo padėjėja.

– Dirbu dar neilgai, tad gali būti dar daug ko nežinau: kokių situacijų pasitaiko darbe su vaikais, su tėvais. Neramino mintis, o kas bus jei baigusi studijas po metų darbo suprasiu, kad to nebenoriu. Dirbant visko būna: patiri smagių dalykų, laikui bėgant iškyla problemos. Kasdien darbe tenka išvysti įvairių situacijų, kurios priverčia pagalvoti ar tu tikrai galėsi eiti tuo gyvenimo keliu. Ugdyti, mokinti, bendrauti, susidurti su iššūkiais ir ar juos pavyks išspręsti. Ir apskritai juos išsprendus ar tu vis dar norėsi dirbti. Vaikai nebeturi ribų. Jie nepaiso taisyklių. Tėvai jiems viską leidžia. Auklėti vaiką yra sunku nes po darbo, pasiėmus jį iš darželio, tau norisi ramybės. Paduoda vaikui telefoną ir ramu. Nereikia su juo bendrauti. Pati esu mama ir žinau, kiek pastangų reikia tam, kad pats laikytumeisi savo sukurtų taisyklių. Tarkim leidi vaikui telefoną naudoti, ten, pavyzdžiui, žiūrėti filmukus tik pusvalandį. Jam praėjus tu nori įrenginį atimti, tačiau vaikas rėkia. Kaip manote, ką tėvai daro? Jie jam nusileidžia, tada vaikas supranta, kad visada gali būti jo viršus, – su susirūpinimu kalbėjo jauna būsima pedagogė.

„Saugokime savo psichiką“

Auklėtojo darbą kiek šviesesnėmis spalvomis šių eilučių autorei nupiešia Kristinos bendradarbė Rasa Jaunšauskienė. Ikimokyklinio ugdymo mokytojos paklausus, kokie yra auklėtojos darbo privalumai sako, jog ją džiugina galimybė atsiskleisti kūrybiškumui bei geri santykiai su kolegomis.

– Geri santykiai su kolegomis yra ir privalumas, ir būtinybė. Daliniesi informacija, ugdymo priemonėmis, patarimais. Empatiški kolegos gerai nuteikia darbui. Dirbant su vaikais visuomet turi būti emociškai prieinamas, geros nuotaikos. Žinojimas, jog už sienos yra bendramintė su kuria gali pasidalinti džiaugsmais ar išsakyti nusivylimus labai pakelia ūpą. Toks žmogus gali tave ne tik išklausyti, bet ir pakelti nuotaiką, padrąsinti ir paskatinti. Visiems žmonėms reikia tokio bendravimo, – kalbėjo Rasa.

O kokie yra auklėtojos darbo minusai? Pasak pedagogės, labai vargina nuolatinis bendravimas, būtinybė greitai prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios situacijos. Ne visada pavyksta įgyvendinti viską ką suplanuoji, daug kas priklauso nuo bendro grupės nusiteikimo ir susidomėjimo lygio.

Į auklėtoją vaikai kasdien netyčiomis kreipiasi „mama“, kaip Rasa sako, dažniausiai iš skubėjimo ir troškimo būti išgirstu.

– Kiekvienas vaikas nori būti pastebėtas. Kiekvienas vaikas nori pasidalyti savo įspūdžiais, ką jis va ką tik padarė, nuveikė, nori išsakyti, ką veikė namuose, kaip jaučiasi. Jie dar tik mokosi išsakyti savo emocijas, suprasti save. Pasakyti „aš pikta“, „aš liūdnas“. Taip jau yra, kad neigiamas emocijas jiems atpažinti ir įvardyti kol kas yra lengviau nei teigiamas, – dalijosi Rasa.

Pedagogė kasdien į darbą atvyksta su šypsena, ji visuomet pasirengusi padėti, bendraujanti ir teigiamai nusiteikusi. Kaip moteriai tai pavyksta?

– Labai svarbu yra žmogaus požiūris į aplink vykstančius dalykus. Gali nusiteikti ir sunkiai atliekamoms užduotims. Tam labai reikia kontroliuoti savo mintis. Turi nusiteikti, jog viskas seksis gerai. Jei kas nepavyksta, pasakai sau: „dabar esu tokioje situacijoje, po kurio laiko viskas vėl pasisuks į gera“. Visuomet save padrąsinu. Su nieku nesileidžiu į kalbas apie neigiamus dalykus. O kam? Kiekvienam linkiu to teigiamo požiūrio. Nieko per daug neišaukštinti, ir nieko pernelyg nenuvertinti. Atrasti viduriuką. Rūpinkimės savo vidumi. Neleiskime kitiems mūsų skriausti, menkinti, mokėkime apsiginti. Saugokime savo psichiką, – patarimais dalijosi „Žvaigždutės“ ikimokyklinio ugdymo pedagogė R. Janušauskienė.