Lauksargių globos namų archyvo nuotrauka
Birželio mėnesį Lauksargių globos namai mini trisdešimties metų sukaktį. Moderniai įrengtos patalpos, jaukus kiemelis yra namai senyvo amžiaus arba negalios kamuojamiems suaugusiesiems. Gyvenama čia, kaip šeimoje: gyventojai kartu švenčia šventes, vyksta į ekskursijas, čia mezgasi draugystės ir net simpatijos. Per trisdešimt metų įstaigoje buvo iškeltos keturios vestuvės.
Iškėlė vestuves
Su gyvenimo įstaigoje užkulisais sutiko pasidalinti čia nuo pat įstaigos įsikūrimo pradžios gyvenanti Eugenija Zakarauskienė. Tiesa, savo dabartinę pavardę ji įgijo gyvendama globos namuose.
– O kas čia jums pasakė? – linksmai nustebo Eugenija išgirdusi klausimą, ar iš ties moteris kėlė vestuves čia, įstaigoje.
Tačiau žurnalistės smalsumas moters nesuerzino. Priešingai, gyventoja džiaugėsi turinti ką papasakoti, jai buvo smagu, kad jos gyvenimas kelia susidomėjimą.
Tiesa, Lauksargių globos namuose Eugenija prieš trisdešimt metų apsigyveno būdama pirmojoje santuokoje.
– Vyras sirgo cukriniu debetu, turėjo gretutinių ligų. Mus apgyvendino kartu: prieškambaris, vonia, tualetas ir du kambariukai. Įstaigoje juo rūpintis, padedant personalui, buvo lengviau. Jam mirus mane guodė bendravimas su įstaigos darbuotojomis, buvo gera, kad yra su kuo pasišnekėti, – pasakojo moteris.
Dažnam atrodo, jog globos įstaiga – niūri vieta. Pasak Eugenijos, gyventojai turi savo bendrų švenčių, vyksta į ekskursijas, kartais net krečia pokštus. Pokštininkai – vyrai: žiūrėk eini susimąstęs, o kuris prisėlinęs pliaukšteli delnais prie ausies, kad net pašoki. Gaila tik tų vyrų mažai – iš 50-ies gyventojų – tik 14.
Laikui bėgant globos įstaigoje Eugenija atrado simpatiją. Pora net iškėlė vestuves.
– Pirmo aukšto hole padengėme stalą, darbuotojos suruošė vaišes, man nereikėjo. Na, negi jaunoji dabar užsiims maisto ruoša, – paklausus, kas gamino nusijuokė Eugenija. – Aš dėvėjau smėlio spalvos suknelę, mano vyras – mėlyną kostiumą. Į šventę atvyko brolis su dukra, prisidėjo keletas įstaigos gyventojų ir darbuotojos.
Pora santuokoje gyveno apie dešimt metų, vėliau išsiskyrė ir liko gerais pažįstamais. Tiesa, abu vis dar gyvena toje pačioje įstaigoje.
Įstaigos darbuotojų pasakojimu, globos namuose per trisdešimt metų viso susituokė keturios poros.

Margaritos Rimkutės nuotrauka
Pasak Eugenijos, gyventojai čia nesipyksta, o sutaria ir supranta vienas kitą. Moteris dabar kambaryje gyvena su už ją porą dešimtmečių vyresne močiute. Koridoriuje sutikta senjora šių eilučių autorei teigė turinti tikrą draugę su kuria gali pasišnekėti ir prireikus sulaukti pagalbos.
Daugėja demencija sergančių
Liūdna tiesa ta, kad globos namai dažnam gyventojų yra paskutinė gyvenimo stotelė, natūralu, jog norisi, kad likusios gyvenimo dienos būtų kuo spalvingesnės, apgaubtos rūpesčiu. Apie tai ir apie darbą įstaigoje su žurnaliste pasidalijo ilgiausiai įstaigoje dirbančios individualios priežiūros darbuotojos: Sigutė Paliokienė ir Silva Gumuliauskienė.
Moterys – lauksargiškės, tad dar mena dieneles, kai pastatas atliko kitą, ne globos namų, funkciją. Čia veikė Lauksargių daržininkystės tarybinio ūkio bendrabutis. 1994 m. vietoj jo įsikūrus globos namams Silva įsidarbino virtuvėje, Sigutė – slaugytojos padėjėja.
– Kai mes čia įsidarbinome, įstaiga turėjo ir žemės. Sodinome bulves, barščius. Senukai eidavo ravėti, jie tada dar būdavo stiprūs. Tai buvo prieš trisdešimt metų, dabar šių gyventojų jau nebėra. Raugėme ir kopūstus. Ankščiau įstaigoje apsigyvendavo jaunesni, dabar tokių nebeatvyksta. Dažniausiai čia apsigyvena iš slaugos ligoninės išrašyti ligoniai, – pasakojo Sigutė.
Pasak jos bendradarbės Silvos, labai daugėja demencija (senatvine silpnaprotyste, – aut. past.) sergančių senelių. Jei ankščiau globos namuose apsigyvendavo šešiasdešimtmečiai, pavyzdžiui po klubo sąnario keitimo operacijos priežiūros pageidaujantys gyventojai, tai dabar dažnas atvykstantis serga demencija, alzhaimeriu.
Antro įstaigos aukšto gyventojai – savarankiški, vaikštantys ar valdantys neįgaliojo vežimėlį, pirmame įstaigos aukšte, pasak slaugytojų, – sunkesnių būklių gyventojai.
– Pirmame aukšte turime tik 4 negulinčius ligonius (iš daugiau nei dvidešimties). Labai daug sergančių demencija. Nežinau, kodėl jų per trisdešimt metų jų vis daugėja. Gal nuo vaistų, seneliai vartoja labai daug vaistų, – susimąstė Silva.
– Anksčiau gi visokias žoleles virdavo, antpilus darėsi. Kas jais trindavo skaudamas vietas, kas gerdavo. Rinkdavo pušų spyglius, konkoriežius – ieškodavo gydomųjų augalų gamtoje, – antrino Sigutė.
Artimiesiems neatvykus – širdį skauda slaugytojoms
Įstaigoje vienoje pamainoje paprastai dirba 5-6 individualios priežiūros ir 3 socialinės darbuotojos. Individualios priežiūros darbuotojos valo patalpas, keičia patalynę, perrengia, prausia, maitina senelius. Kaip minėta straipsnyje, įstaigoje yra virš dvidešimt sunkiai sergančių senelių, beveik visi jie yra prikaustyti lovos. Tačiau labiausiai už viską darbuotojas liūdina ne ligos, o senelių vienatvė ir žinojimas, jog dalis jų vis dar turi giminių ir artimųjų, kurie jų nelanko.
– Per šventes mes labiau jų namiškių laukiame nei jie patys. Šią motinos dieną viena močiučių visą dieną laukė savo dukrų. Vakare šioms pasirodžius labai apsidžiaugė. Mes matome, kaip seneliai išgyvena, jaučia įtampą, matome, kaip jiems pagerėja, kaip akys nušvinta, kai tarpduryje pasirodo jų namiškiai. Kas neturi artimųjų, tas neturi – nesuki galvos. Kiekviena slaugytojų įstaigoje turi savo vargšiuką pas kurį niekas neatvažiuoja. Tada jam daugiau skiria dėmesio, – pasakojo Silva.

Lauksargių globos namų archyvo nuotrauka
Lauksargių globos namų archyvo nuotrauka
Šiandien, gruodžio 12 d., apie 6.30 val. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai užtikrindami eismo saugumą, magistraliniame kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, Tauragės rajono, Paverkalnio kaime, patikrinimui sustabdė automobilį ,,TOYOTA PROACE CITY VERSO’’, kurį vairavo 43-iejų Vilniaus miesto gyventojas.
Vos daugiau nei prieš mėnesį Tauragėje duris atvėręs sporto klubas „Vita Studio“ jau tapo populiaria miesto moterų susibūrimo vieta. Verslininkė Vita Butkė neslepia, kad seniai puoselėtą idėją suburti sportuojančių ir sveikai gyvenančių moterų bendruomenę, įkuriant modernių treniruoklių salę, jai padėjo Tauragės kredito uni
matomus pokyčius kiekvienoje gyvenvietėje. Nuo geresnio vandens ir švaresnio oro iki saugesnių kelių, patogesnių mokyklų, modernių socialinių paslaugų ir atgimstančių viešųjų erdvių. Tauragės regionas nuosekliai ir kryptingai juda į priekį, kurdamas patogesnę, sveikesnę ir modernesnę aplinką savo gyventojams. Šilalės meras Tada
Valstybės, savivaldybių bei „Sodros“ biudžetai jau patvirtinti, tad aišku, kaip gyvensime 2026 metais. Socialinės apsaugos ir darbo srityje svarbu žinoti, kad kitąmet augs senatvės, negalios, našlių ir našlaičių pensijos, tikslinės kompensacijos žmonėms su negalia, vienišo asmens išmoka, didės minimali
Gruodžio 10 d. Tauragės krašto bendruomenė rinkosi į Viešąją biblioteką, kur vyko susitikimas su evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu. Renginio metu pristatyta tema „Liuteronai mūsų krašte“, supažindinusi dalyvius su liuteronybės istorija, Reformacijos ištakomis ir Tauragės krašto religiniu pa
Vaiko balso išklausymas dažnai atrodo savaime suprantamas dalykas, tačiau kasdienybėje suaugusieji ne visada randa laiko ar būdų iš tiesų įsiklausyti. Tai parodė vaiko teisių gynėjų diskusija „Vaiko nuomonė. Kaip girdėti ir atsižvelgti?", kurios dalyviai kalbėjo apie ribų nustatymą, emocinius poreikius ir davė patarimų tėvams, k
Supakuoti dovanas galima ne tik gražiai, bet ir tvariai. Šių metų kalėdinių dovanų pakavimo tendencijos krypsta į paprastumą ir natūralias detales, todėl kokybiškam įpakavimui nebūtinai reikia daug įvairiausių priemonių. Tam puikiai tinka ne tik dovanų popierius, bet ir įvairiausi audiniai. Prekybos tinklo „Rimi“ atstovai
„Visada truputį krūpteliu, kai tenka prisistatyti, nes „dainininkė“ – toks siauras pavadinimas, dažnai jis asocijuojasi su kažkuo nelabai rimtu. Pagrindinė mano veikla – vokalo mokymas, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Dirbu Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, užsiimu privačia veikla, konsultuoju kitus atlikė
Gintaras – tarsi sustingęs Baltijos jūros šnabždesys, lietuviško paveldo dalis, sauganti mūsų istoriją, tradicijas ir jausmus. Lietuviams, gyvenantiems toli nuo gimtinės, gintaro papuošalai tampa nepakeičiamu ryšiu su tėvyne – mažu, bet galingu prisiminimu apie šaknis, šeimą ir namus. Šis
Tauragės meras Dovydas Kaminskas džiaugiasi, jog didžiausią pokytį sukuria ES investicijos į švietimo infrastruktūros atnaujinimą. Daugelis šių ir kitų rajono pokyčių nebūtų įmanomi be Europos Sąjungos investicijų. Kalbamės apie svarbiausius projektus šiuo metu įgyvendinamus Tauragės rajone pagal regiono plėtros planą. Kaip
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės bibliotekoje susitikimas su vyskupu gruodžio 10 d. (trečiadienį), nuo 17 val. Išvakarėse, kviesdamas į susitikimą „Liuteronai mūsų krašte“, vyskupas - trumpai apie Tauragę, kuri buvo (yra) vienas svarbiausių liuteronybės centrų Lietuvoje. Tauragėje – įvairių
Jau šį penktadienį ir šeštadienį didžiuosiuose prekybos tinkluose vyks tradicinė 39-oji „Maisto banko" akcija, kurios metu savanoriai kvies parduotuvių pirkėjus nepraeiti pro šalį ir paaukoti ilgiau galiojančių maisto produktų sunkiau gyvenantiems šalies gyventojams. Šiais metais „Maisto banko"