Taisijos krikštynos
Taisijos krikštynos
Kalėdos Kijive
Kijivas dabar
Kijivas dabar
Kijivas dabar
Kijivas dabar
Kijivas dabar
Iš ramios ir saugios Tauragės – į karo niokojamą šalį. Tokį sprendimą priėmė nuo praėjusios vasaros mūsų mieste gyvenanti jauna moteris, nepabūgusi ten vežtis ir vaikus. Jai be galo norėjosi, kad Kijive likęs vyras pamatytų Tauragėje gimusią dukrelę ir ji būtų pakrikštyta. Pamatyti vaizdai, išgirsti pasakojimai sukrėtė iki širdies gelmių, tačiau moteris sako: „Dabar mūsų gyvenimas toks. Turime jį priimti ir išlikti stiprūs iki pergalės“.
„Sutinkame vien gerus žmones“
Palikti karo apimtą šalį Nataliją prikalbino mama Alena, su jaunesniąja dukra čia atvykusi kiek anksčiau. Išvykti besilaukiančią žmoną su dukra ragino ir vyras, likęs Kijive.
Iš pradžių moterys gyveno Skirgailų kaime – savo sodyboje juos priglaudė Jūratė ir Rimas. Tačiau atvėsus orams ten gyventi tapo nebeįmanoma, mat namas šildomas elektra, o elektros kainoms šokus į neregėtas aukštumas už šildymą būtų tekę mokėti maždaug 1000 eurų per mėnesį. Tad Alenai ir Natalijai su vaikais skubiai teko ieškotis kito būsto. Pagaliau pavyko, ir dabar jos gyvena T. Ivanausko gatvėje.
– Nežinau, ar mums vienoms taip sekasi, – neatsistebi Natalija, – tačiau sutinkame vien be galo nuoširdžius ir draugiškus žmones. Ir su Jūrate ir Rimu labai šiltai bendravome, ir dabar palaikome su jais ryšį, ir namo, kuriame dabar gyvename, šeimininkai Viktorija ir Viktoras – nuostabūs žmonės. Nežinau, gal mes jiems ir nusibodome, tačiau aš jaučiuosi taip, tarsi būtume viena šeima.
Tianai dabar jau treji, ji lanko „Kodėlčiaus“ darželį. Atrodytų, mažam vaikui, staiga pakliuvusiam į svetimą aplinką, turėtų būti didelis stresas, tačiau jai puikiai sekasi.
– Tiana labai komunikabili, be to, juk vaikai imlūs kalboms, – pasakoja Natalija, – ji tik kelias pirmąsias dienas į darželį ėjo nenoriai, o dabar puikiai su visais susikalba. Pirmieji lietuviški jos žodžiai buvo „čia mano“. O dabar jau kone laisvai susišneka su Viktorija ir Viktoru, net ir aš ne viską suprantu, ką ji kalba lietuviškai. Darželyje jai labai patinka. O man smagu, kad auklėtojos ja rūpinasi, kartais man paskambina ką nors paklausti ar papasakoti, atsiunčia nuotraukų.
Dėkinga gydytojams
Rugsėjo 1-ąją Natalija pagimdė antrąją dukrą Taisiją. Ji džiaugiasi, kad gimdymas praėjo labai sklandžiai – pasak jos, kaip per sviestą, ir labai dėkinga gimdymą priėmusiai gydytojai.
– Pirmąją dukrą gimdant dalyvavo mano vyras. Ši patirtis mums labai suartino. Tikėjomės, kad taip gimdysiu ir antrąją, deja, planus sugriovė karas... Dėl to buvo labai skaudu, – dalijasi mintimis Natalija. – Todėl labai norėjosi bent parodyti dukrą vyrui ir kartu ją pakrikštyti. Žinoma, ir Tiana labai ilgėjosi tėvelio, ir mudu buvome labai vienas kito pasiilgę. Aštuonis mėnesius vienas kito nematėme.
Todėl sustiprėjusi po gimdymo moteris ėmė planuoti kelionę į Ukrainą.
Vaizdai sukrėtė
Iš Tauragės Nataliją su dukromis paėmė jos draugė lenkė ir nuvežė į Lvivą, o iš ten jas pasiėmė vyras ir parsivežė į Kijivą. Ten jos praleido mėnesį – aplankė visus giminaičius, draugus, apžiūrėjo kadaise mėgtas, o dabar sugriautas sostinės vietas.
– Nemaniau, kad rusai buvo taip arti Kijivo... Vienas dalykas yra žiūrėti į nuotraukas ir vaizdus internete, kitas – pamatyti visa tai savo akimis, – teigia Natalija, – Tai visai kiti jausmai. Tu supranti, kiek sugriauta gyvenimų, kiek žmonių nebėra gyvų, tai be galo skaudu ir baisu. O sunkiausia, kad niekas nežino, kada pagaliau visa tai baigsis.
Paklausta apie kijiviečių nuotaikas, Natalija sako, kad jos labai skirtingos:
– Būsiu atvira – viena dalis žmonių labai susitelkė, visomis jėgomis stengiasi dėl pergalės, nepraranda dvasios stiprybės ir yra įsitikinę, kad viskas bus gerai. Kita dalis – nusivylę ir labai pikti. Daugiausia tai tie, kurie prarado savo artimuosius ir ypač vaikus. Jie nori pergalės, nori, kad šalis išsaugotų savo nepriklausomybę ir nekenčia Rusijos, ją prakeikia, linki, kad ir rusai pajustų tą patį, ką jaučia jie. Aš juos suprantu. Savo pyktį ir neviltį jie neretai išlieja ant kitų žmonių, tačiau neturime teisės jų teisti. Kiekvienas stresą išgyvena savaip. Taip, yra viena dalis žmonių ir yra kita. Ant kokio pataikysi... Sunku...
Moteris pasakoja, kad vos jai atvykus į Kijivą mieste buvo atjungta elektra, o jie buvo labai išalkę. Vyras pasiūlė nueiti į vieną kavinukę, kuri dirba, nes elektrą gamina generatorius. Kavinukė buvo pilna žmonių. Natalijos paklaustas, kaip gyvena, padavėjas sakė: „Karas vyksta jau beveik metus ir mes pavargome nuo visko – nuolatinės baimės, panikos. Gyvenimas vienas, ir mes norime jį nugyventi pilnavertiškai, nepaisant nieko“, – sakė jis.
Mieste žmonių, pasak jos, kur kas mažiau nei prieš karą.
– Tačiau atmosfera skiriasi priklausomai nuo rajono. Nuošalesniuose rajonuose tuščia, o štai Kijivo centre žmonių daug, visi kažkur skuba, veikia kavinės – toks jausmas, kad gyvenimas eina savo keliu. Kartkartėmis atjungiama elektra, tačiau daugelis jau turi elektros generatorius. Žinoma, kai ima kaukti sirenos, viskas uždaroma. O sirenos kaukia daug kartų per dieną...
Išvažiuoti buvo sunku
Natalija pasakoja, kad pirmą kartą jai išvažiuojant iš Kijivo žmonių nuotaika buvo visai kitokia – visi išgyveno didžiulį stresą, buvo apimti baimės, sutrikę, nesuvokė, kas vyksta. O dabar visi viską supranta, kiekvienas priėmė sprendimą, kad lieka čia sąmoningai, nori čia būti ir gyventi savo gyvenimą.
– Aš irgi šįkart labai norėjau likti. Tačiau mama, likusi Tauragėje, labai verkė ir sakė, kad privalau išvykti dėl vaikų saugumo. Tą patį tvirtino ir vyras. Pirmąkart išvažiavau lengvai – buvau įsitikinusi, kad po mėnesio grįšiu. O šįkart atsisveikinimas buvo tūkstantį kartų sunkesnis, nes jau suprantu, kad greitai grįžti nepavyks, nežinia, kada vėl pamatysiu savo artimą žmogų, duok Dieve, kad iš viso pamatyčiau jį gyvą ir sveiką... Vyresnioji dukra labai verkė, nenorėjo skirtis su tėvu, – pasakojo Natalija.
Natalijos vyras Vitalijus prasidėjus karui prisijungė prie teritorinės gynybos karių, statė blokpostus. Paskui paaiškėjo, kad jų net per daug, jie trukdo eismui, kai kuriuos, strategiškai ne tokius svarbius, teko nugriauti. Anksčiau jis dirbo prekybos centre, tokiame kaip „Maxima“. Kai parduotuvės nebeliko – ji buvo sugriauta, jis liko be darbo, o dabar dirba videoredaktoriumi jutubo kanale „Trum Trum“, skirtame vaikams.
Taisija pakrikštyta gražiausioje Lvivo cerkvėje
Natalija džiaugiasi, kad aplankė giminaičius, parodė dukrą. Buvo suplanuota ją ir pakrikštyti. Nuspręsta, kad tai padaryti geriausia Lvive. Iš anksto susitarta su šventiku. Sausio 13 dieną krikšto tėvai atvažiavo į Lvivą, nes jis arčiausiai Lenkijos sienos. Krikštynos įvyko gražiausioje Lvivo cerkvėje.
– Žinoma, jokių svečių nebuvo, tik mano šeima ir draugė iš Lenkijos, kuri ir tapo krikšto mama, – pasakoja Natalija. – Buvo daug emocijų, labai nenorėjau išvažiuoti. Kaip tik tada buvo subombarduotas daugiabutis Dnipre, giminaičiai man nuolat skambino – jie sunerimo, kur mes, ar viskas mums gerai. Nesupratau, kas atsitiko, ko jie skambina, nes nežiūrėjau naujienų. O mes kaip tik vos prieš dieną buvome Dnipre, visai šalia tos vietos, kur įvyko sprogimas, ten gyvena nemažai giminių. Tad vyras ir sako – matai, tikrai tau reikia išvažiuoti...
Kitą dieną Natalija su dukromis išvyko iš Lvivo į Lietuvą.
Taisijos krikštynos
Taisijos krikštynos
Kalėdos Kijive
Kijivas dabar
Kijivas dabar
Kijivas dabar
Kijivas dabar
Kijivas dabar
