Viktoras Denisenko
Informacinis karas šiandien yra mūsų kasdienybė. Ir jame kariauja ne viena pusė, siekdama įtvirtinti savo poziciją. Socialiniai tinklai, internetas yra labai aktyvi erdvė. Kremliaus propaganda siekia iškraipyti istorinius faktus, sukurti informacinį chaosą, o informacinę erdvę pripildyti ir perpildyti netikromis žinutėmis, melagienomis bei propagandos naratyvais. Apie informacinį karą ir kodėl jis toks aštrus socialiniuose tinkluose, kalbamės su Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Viktoru Denisenko.
– Informacinis karas yra labai plati sąvoka, nes labai dažnai taip yra vadinami skirtingi dalykai. Tarkime, vadinamasis kibernetinis karas. Įsilaužiama į informacines sistemas, bandoma pavogti kokią nors informaciją, kuri yra virtualioje erdvėje. Kita atmaina yra psichologinis karas, susijęs su propagandos skleidimu. Apibendrinant galima pasakyti, kad informacinis karas yra įvairių informacinių priemonių tiek fizinių, tiek ir ne fizinių, panaudojimas siekiant savo tikslų, siekiant paveikti kokią nors auditoriją, kuri yra vertinama kaip priešiška, ir priversti ją patikėti kokiais nors dalykais. Be jokios abejonės, šiandien tai yra aktualus iššūkis, nes mes iš esmės gyvename informaciniame amžiuje.
– Ir tame informaciniame amžiuje ir informaciniame kare, kuriame propagandos be galo daug, turbūt yra įvairiausių priemonių, kurios labai greitai kinta?
– Šioje sferoje pirmiausia didelę įtaką daro naujos technologijos, nes internetas, kaip nauja medija, suteikia labai plačias galimybes. Internete iš esmės neegzistuoja kokių nors sienų: jeigu kalbame apie valstybės sienas, tai informacinė erdvė šiandien yra globali. Tai reiškia, kad kiekvienas, kas turi prieigą, gali veikti bet kurioje informacinėje sferoje. Pagrindiniai pokyčiai, ko gero, yra technologiniai. Galimybė plačiai skleisti kokią nors nepatikimą informaciją, fabrikuoti kokias nors netikras naujienas, arba melagienas. Rusija tuo užsiima ne pirmus metus. Ji turi skirtingus kanalus, tarkim, RT arba „Sputnik“, informaciniai tinklalapiai, medijos, ir neoficialias. Turbūt daugelis žmonių yra girdėję apie internetinius trolius, tai žmonės, kurie apsimeta tikrais vartotojais, bet už pinigus skleidžia tam tikrą informaciją, dažniausiai nepatikimą, netikrą, tam tikras idėjas, žinias ir pan. Iš tikrųjų, jeigu kalbame apie informacinį karą, tai, naudojant karo metaforas, informacinio karo frontas yra labai platus.
– Užsiminėte apie trolius. Kai kuriuos socialinius tinklus naudoja jaunesnė auditorija, nors populiarųjį feisbuką mėgsta ir šiek tiek vyresnė auditorija. Propagandiniai informacinio karo dalykai renkasi visas tas erdves, bet kaip atpažinti trolius?
– Tai tam tikra problema, nes tokio visiškai patikimo būdo nėra, bet yra tam tikri aspektai, kurie leidžia įtarti, kad ta paskyra, iš kurios rašoma, yra netikra, valdoma trolio. Visada patartina atkreipti dėmesį į pačią paskyrą: kiek informacijos pats numanomas vartotojas apie save atskleidžia: ar nuotrauka tikra, žmogaus, ar kokia nors abstrakti – kačiukas, gėlytė ir pan., koks bendrai yra tos paskyros turinys – ar jis yra stipriai ideologizuotas, o galbūt jis nėra visiškai logiškas. Jei žmogus daro įrašus apie visiškai neutralius dalykus, ir staiga pasirodo kokia nors labai politizuota naujiena, tai irgi gali būti vienas iš požymių. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, koks tų įrašų intensyvumas, nes mes, paprasti vartotojai, dažniausiai socialinėse medijose turime tam tikrą savo vidinį algoritmą, kaip mes darome įrašus. Bet jei žiūrite į paskyrą ir matote, kad žmogus kaip į darbą vaikšto, tai irgi gali būti požymis. Didžiausia problema, kad visi šitie požymiai nebūtinai rodo, kad tas vartotojas yra trolis. Kalbant apie feisbuką, jei tokia paskyra prašosi į draugus, reikėtų pažiūrėti, kiek yra bendrų draugų. Čia irgi yra tam tikra problema, nes feisbuke yra žmonių, kurie priima į draugus visus iš eilės, nebandydami atsirinkti. Reiktų bandyti nustatyti, ar čia realus žmogus, ar čia gali būti kažkokia apgaulė. Visi šie dalykai reikalauja tam tikrų įgūdžių, bet jei žmogus pradeda kreipti dėmesį į tokius dalykus, įgūdžiai laikui einant formuojasi.
– Ar yra socialinis portretas žmonių, kurie vis dėlto yra labiau pažeidžiami melagienų, netikrų žinių, propagandos?
– Aš visada labai atsargiai kalbu apie tuos dalykus, nes realiai jei žmogus yra vyresnio amžiaus, tai dar nereiškia, kad jis iš tikrųjų bus labiau pažeidžiamas. Bet šiaip manoma, kad egzistuoja tam tikros tendencijos, ir vyresni žmonės neretai minimi kaip labiau pažeidžiami. Priežastys – kad vyresni žmonės gal ne iki galo supranta, kaip veikia internetas, natūraliai jie vertina internetą kaip klasikines medijas – televiziją, radiją, spaudą, kur dirba profesionalai, kurie atrenka informaciją. Internete tokio filtro, tokios kontrolės nėra. Žmonės pratę priimti tą informaciją iš patikimų medijų, yra linkę panašiai vertinti ir internetą.
Kita įdomi tendencija – kad jaunimas, kuris, atrodytų, puikiausiai žino, kas yra internetas, ir jame „gyvena“, irgi dažnai priskiriami prie labiau pažeidžiamos grupės būtent dėl kritinio mąstymo stokos, pernelyg didelio įsitraukimo į virtualią sferą ir pernelyg didelio pasitikėjimo internetu. Taigi iš tikrųjų sunku išskirti kokią nors vieną grupę. Tiesiog svarbiausia – kritinis mąstymas, kuris nereiškia, kad reikia viską neigti ir kritikuoti, į viską žiūrėti labai įtariai. Kritinis mąstymas šiuo atveju reiškia gebėjimą analizuoti tą informaciją, kuri patenka į mūsų akiratį, ir gebėjimą pamatyti įtartinus dalykus.
– Ir pasižiūrėti gal kitu kampu, nes kaip tik vakar teko dalyvauti viename susitikime, kur buvo pasakyta tokia informacija, kuri patvirtinta tyrimais: kad vis dėlto jei Lietuvos jaunimas turi pakankamai žinių, kai kurių dalykų žinių lygis yra aukštesnis nei vidutinis Europoje, tai kritinis mąstymas ir kūrybiškumas vis dar yra žemiau vidurkio. Taigi aišku, kad kritinį mąstymą reikia ugdyti.
– Galėčiau tik pritarti. Mes labai dažnai orientuojamės į Skandinavijos valstybes, tai ten medijų raštingumu rūpinamasi nuo mažens, nuo darželio. Lietuvoje yra tarp politikų sutarimas, kad reiktų integruoti medijų raštingumą į mokyklos sferą, bet tai labai didelis uždavinys ir kol kas to nėra padaryta. Belieka tikėtis, kad ta idėja pavirs kūnu.
– Tenka pastebėti, kad žmonės, reiškiantys priešišką nuomonę, yra labai aršūs komentaruose, nekultūringi, pereinantys į asmeniškumus, diskutuoja ne faktais, ne argumentais, o tiesiog ta pikta, bloga, įžeidžiančia emocija ir žodynu.
– Tai kompleksinis klausimas, į kurį sudėtinga atsakyti paprastai. Bet jeigu bandytume akcentuoti tam tikrus aspektus, tai pradėkime nuo to, kad pats žodis „trolinimas“ iš pat pradžių, kalbant apie internetinį žodyną, atsirado kaip įžeidinėjimas. Taigi trolinimas gali būti aiški taktika norint sužlugdyti konstruktyvią diskusiją internete, kai normalūs pašnekovai, kurie normaliai bendrauja internete, tiesiog pabėga iš tos diskusijos, nes ji tampa neproduktyvi ir įžeidžianti. Kitas dalykas susijęs su tuo, kad kartais labai sunku atskirti trolį nuo žmogaus, kuris iš tikrųjų tiki kažkokia idėja. Kartais tiesiog neįmanoma to nustatyti, nes mes kalbame ne apie žinojimą, o apie tikėjimą. Tikėjimas pats savaime yra labai emocingas, ir žmogus galbūt iš tikrųjų neturi racionalių argumentų arba jo atseit racionalūs argumentai yra silpni, ir žūtbūt norėdamas apginti savo pozicijas jis tiesiog nesugeba plėtoti konstruktyvios diskusijos.
– Ką gi daryti tai kitai pusei – ar veltis į tokias diskusijas, ar tęsti jas? Sakoma, kad prieš propagandą geriausias ginklas yra tiesa, bet, ypač socialiniuose tinkluose, gali tiesiog paskęsti. Kaip elgtis pamačius netikrą, neteisingą informaciją: tylėti, bandyti diskutuoti ar bent jau išsakyti savo nuomonę ir taip bent jau prieš save jaustis gerai?
– Man labai dažnai užduoda šį klausimą. Mano atsakymas galbūt nėra labai optimistiškas. Pirmiausia visada sakau, kad neverta veltis į diskusijas. Galima pabandyti, bet jeigu jūs matote, kad žmogus (ar trolis) nereaguoja, neįsiklauso į argumentus, galbūt visą diskusiją suveda į įžeidinėjimą ir panašiai, tiesiog neverta gaišti laiko. Juo labiau, jei jūs diskutuojate su troliu, tai trolių tokia funkcija, jo neįtikinsi, tai yra vaidmuo, kurio jis nekeis.
Jei pamatote realybės neatitinkančią informaciją ir galite patikrinti faktus ir nustatyti, kad čia yra melas, tai patarčiau parašyti feisbuke ant sienos, pažymėti tai, kad kiti vartotojai, jūsų draugai socialiniuose tinkluose pamatytų, jog šitas teiginys ar naratyvas jau demaskuotas, jis yra klaidingas. Bet veltis į kažkokias diskusijas nerekomenduoju.
Kartais manęs klausia, o ką daryti, jei giminaitis, draugas ar pažįstamas tiki kokia nors sąmokslo teorija ir skleidžia kokius nors keistus naratyvus. Kaip jį bandyti įtikinti? Atsakau, kad esminis dalykas – kiekvienas turi įvertinti, ar jis turi laiko, jėgų ir noro tai daryti, nes tiesiog galima sugadinti santykius. Kartais geriau, jei kalba eina apie giminaitį, tiesiog vengti temų, kurios kelia ginčus. Jei žmogus yra įsitikinęs, pakeisti jo įsitikinimus dažnai labai sudėtinga. Vienintelė galimybė – galbūt prašyti, kad jis pats paaiškintų savo poziciją, uždavinėti jam tokius klausimus, kurie parodytų jo pozicijos nelogiškumą, kad jam pačiam kiltų vadinamasis kognityvinis disonansas. Manau, tik tokiu atveju žmogus gali susimąstyti, kad galbūt tai, kuo jis yra įsitikinęs, yra nepatikimas dalykas.
– Dažnai žmonės, tikintys dalykais, neparemtais mokslu, faktais, net ir socialinėje erdvėje patenka į tam tikrą socialinį burbulą. Visi mes esame savo socialiniame burbule, tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad labai sudėtinga jiems paaiškinti, kad jei tu pamėgsti, „palaikini“ vienokią ar kitokią žinutę, tai tokio turinio žinutės ir plaukia į tavo feisbuką.
– Taip, kiekvienas iš mūsų socialiniuose tinkluose kuriame socialinius burbulus. Yra labai geras angliškas terminas „eco chamber“ (aido kambarys). Šis terminas labai vaizdingas: ką mes pasakome, mums grįžta kaip aidas, jei mūsų bendravimo ratas yra toks. Suprantama, mes juk bandome bendrauti su žmonėmis, kurių pažiūros ir vertybės yra mums artimos. Bet kartais labai svarbu pasidomėti, ką mano kitaip mąstantys žmonės.
– Nors mūsų šalyje supratimas apie propagandą auga, atsipalaiduoti, ypač karo sąlygomis, tikrai neverta. Propaganda ir informacijos karas nuolat keičiasi, tad kiekvienos dienos mūsų pačių įsipareigojimas sau: kai informacija kelia tam tikrų abejonių, būtinai ieškoti pirminių šaltinių, kas skleidžia informaciją. Socialiniai tinklai yra tik erdvė, kur kažkas kažką pasidalijo. Ar tai tiesa, mūsų atsakomybė sužinoti.
Kalbino Vida Grišmanauskienė
Parengta pagal Tauragės radijo laidą „Kova dėl širdžių ir protų“
Projekto laidų Tauragės radijo eteryje klausykite pirmadieniais nuo 11 val., laidos kartojamos šeštadieniais 14 val. ir sekmadieniais 9 val.
