Aktualijos

Tragedija Tauragėje skatina kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria  tiek neįgalieji, tiek ir jų artimieji. Didžiulis emocinis krūvis, palaikymo ir supratimo stoka, ne visuomet prieinama valstybės žadama pagalba – tai dalis iššūkių, su kuriais dorotis yra palikti tėvai, auginantys neįgalius vaikus, sako vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja Milda Karklytė-Palevičienė. 

Kaip pranešė Tauragės apskrities policija, rugpjūčio 26-ąją, apie 17.15 val., Tauragėje, namuose, rasta mirusi 25-erių moteris su durtine žaizda. Atvykę medikai konstatavo mirtį, policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą. 

Bylos eigą prižiūrintis prokuroras kreipėsi į teismą dėl įtariamosios suėmimo. „Tauragės apylinkės teismo sprendimu ji buvo suimta 2 mėnesiams. Bus sprendžiamas klausimas dėl psichiatrinės ekspertizės paskyrimo įtariamajai“, – teigė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Viktorija Raštutytė. 

Detalesnę informaciją ji teikti atsisakė. Tačiau žiniasklaida skelbia, kad tiek įtariamąją, gimusią 1966 metais, tiek nužudytąją siejo šeimos ryšiai. Ant anksčiau reikalų su teisėsauga neturėjusios moters kritę įtarimai paskatino diskusijas, ar nusikaltimas neįvykdytas iš nevilties. Nepatvirtintais duomenimis, nužudyta moteris buvo neįgali, o įtariamoji ja rūpinosi, bet pati reikiamos pagalbos nesulaukė. Ar neįgalią artimąją prižiūrėjusi tauragiškė galėjo tiesiog palūžti ir įvykdyti sunkiai suvokiamą nusikaltimą? Į šį klausimą atsakyti turės teisėsauga.

O tuo metu psichologė M. Karklytė-Palevičienė kalba apie tėvų, auginančių neįgalius vaikus, patiriamus sunkumus. Ji kviečia būti labiau supratingais ir atjaučiančiais, nepulti mokyti tėvų, kurių vaikas iš pirmo žvilgsnio elgiasi nepaklusniai, kaip reikia auklėti savo atžalas, o pamėginti suprasti, kad nėra žinoma, kas vyksta to vaiko viduje, kodėl jis taip elgiasi. 

– Jūs konsultuojate tėvus, auginančius neįgalius vaikus. Kokios didžiausias problemas jie įvardija? – pasiteiravau M. Karklytės-Palevičienės.

– Konsultuoju tėvus, kurie augina vaikus, turinčius ir raidos sutrikimų, ir fizinę negalią. Kalbant apie sunkumus, labai priklauso, kokia konkrečiai yra negalia, ar tai raidos sutrikimas, ar celebrinis paralyžius, ar kažkas kita. Įtakos turi ir tai, ar šeima gyvena miestelyje, ar didmiestyje, nes nuo to priklauso, kokias paslaugas, susijusias su darželiu, mokykla, vaikas gali gauti, o gal jis bus itin priklausomas nuo tėvų. 

Tačiau pagrindiniai dalykai, kurie jungia šiuos tėvus, – jie susiduria su didžiuliu nuovargiu, pervargimu, perdegimu. Jeigu vaikas turi raidos sutrikimą, gana dažnai nutinka taip, kad jis turi ir miego problemų, nes šie aspektai susiję. Tokiu atveju tėvai irgi nemiega, kadangi vaikas, turintis negalią, atsibudęs pats su tuo nesusitvarko, reikia tėvų pagalbos. O jau vien dieną patiriamas milžiniškas krūvis, reikia ir vaiku pasirūpinti, ir išspręsti finansinius klausimus.

Taigi, nuovargis, nemiga susipina ir su pagalbos, supratimo stygiumi. Būna, kai nėra galimybės palikti vaiką kažkam pasaugoti, pažiūrėti, o taip pat atsiranda pašaipų, replikų. Tėvus visi moko, kaip reikia elgtis, nors aplinkiniai patys su tuo nesusidūrę, nežino, kas vyksta. Emocinis krūvis neretai patiriamas ir dėl to, kad šeimai reikia sugalvoti, kaip išgyventi finansiškai. Dažnai vaikui, kuris turi vienokią ar kitokią negalią, reikalingos įvairios terapijos, pagalba, speciali įranga, priežiūra, pagalbinės priemonės. Tai kainuoja nemažai. Tėvai tarsi įklimpsta – jeigu nėra finansų, jie jaučiasi nepadedantys savo vaikui. O jeigu finansinių galimybių yra, daug lėšų pareikalauja įvairios terapijos. Taigi, o dar reikia susidėlioti kitus ne ką mažiau svarbius gyvenimo dalykus. Tėvams, turintiems daugiau pajamų, šiek tiek lengviau, bet turintys vidutines arba žemesnes pajamas patiria skausmą ir galvosūkį, kaip išgyventi, kaip už viską susimokėti. 

Neretai nutinka, kad gimus vaikui, turinčiam raidos problemų ar kitą negalią, vyrai palieka mamas su vaikais. Moteris jaučiasi ir palikta, jai tenka visas krūvis. Tad būna taip pat labai sunku, ypač kai neturi supratingų savo tėvų, vaiko senelių, kurie kartais galėtų padėti atsikvėpti ir pabūti su vaiku arba leistų išsikalbėti, išsiverkti, o ne sakytų: „Baik tu čia verkti, visi kiti be rankų, be kojų gyvena, o tu čia dabar verki“. 

Taigi patys tėvai pradeda susidurti su įvairiomis psichologinėmis problemomis: depresija yra dažnas svečias, aplanko ir didelis nerimas, nemiga, mintys apie suicidinį elgesį. 

– Ar daroma pakankamai, kad ta situacija, kai tėvai pervargsta arba puola į neviltį, pasikeistų? 

– Visų pirma, labai norėčiau pasakyti, kad sparčiau pokyčiai turėtų vykti valstybiniu lygmeniu. Ypač svarbi pagalba toms šeimoms, kurios gyvena sunkiau, kai yra mažiau artimųjų, mažiau lėšų. 

Jeigu tėvai turi pakankamai lėšų samdyti terapeutus, lavinti vaiką, jeigu jie gali samdyti auklę, tai gali turėti šiokį tokį atokvėpį, tuomet tėvai gali skirti daugiau laiko sau. Tuomet žmogaus psichika nebūna tokia perkrauta, kai ji turi galimybių stabilizuotis, gyventi, mokytis priimti tą situaciją. Tėvai tuomet gali su specialistų pagalba mokytis elgtis, gyventi. Krūvis vis tiek nebus mažas, tačiau tai jau šviesa tunelio gale, bus lengviau žengti į priekį. 

Jeigu tėvai tokios galimybės neturi, tampa labai sunku. Daug kas priklauso ir nuo to, kaip žmogus anksčiau jautėsi. Jeigu jis gyveno sunkiai, turėjo depresiją, tai tikrai labai reikalinga bendruomenės pagalba, kaimynai, o gal Bažnyčios bendruomenė, savanoriai galėtų suteikti tėvams galimybę daugiau išsikalbėti, bendrauti. Reikia realios fizinės pagalbos. Tėvai sako, kad jiems kartais reikia, jog kas nors pabūtų su vaiku, kad galėtų pagulėti ramiai vonioje arba vieni nueiti į parduotuvę. Tai yra tokie visiškai paprasti dalykai, kurie tėvams yra metų metais nepasiekiami. Taigi, reikalingas aplinkos sutelktumas.

– Sakote, kad valstybė galėtų skirti daugiau dėmesio. Taigi dabartinės pagalbos neužtenka. Kita vertus, įvairios institucijos ragina kreiptis dėl, pavyzdžiui, atokvėpio paslaugos. Tad tokia galimybė pabūti vieniems turėtų būti prieinama, tiesa?

– Teoriškai taip.

– O kaip yra praktikoje, kai tėvai išties kreipiasi?

– Yra vaikų ir tėvų, su kuriais dirbame ir po kelerius metus, kadangi negalia tarsi gyvena ir mes mokomės susigyventi su ja, tad galiu pasidalinti tėvų patirtimi. Jie sako, jog tokia pagalba prieinama sunkiai, tenka įveikti daugybę biurokratinių kliūčių, pildyti dokumentus, o juk tėvai ir taip to laiko neturi. Ir kai užpildo dokumentus, dalis tėvų pagalbos laukia mėnesiais, kartais pusę metų, kartais ir nesulaukia. 

Pavyzdžiui, viena šeima, su kuria dirbame, atokvėpio pagalbą mėgino gauti 2 metus, tai per juos gavo 1 kartą. Atokvėpis labai trumpas, tėvams jo neužteko atsigauti.

Būna, jog kai kuriems vaikams negalia pasireiškia sunkiau, tai ne visi specialistai, kurie pasiūlomi suteikti atokvėpį, gali su jais dirbti, nes nemoka. Tad valstybė galėtų apmokyti žmones. 

Atokvėpio paslauga yra gera idėja, tačiau ji sunkiai pasiekiama, o galiausiai ne vienas tėvas nusivilia ir sako, kad tiek to, gal su kažkuo kitu susitars.

– Daug kalbama ir apie psichologinę pagalbą. Kuo neįgaliųjų artimiesiems gali padėti psichologas?

– Žiūrint koks psichologas. Jeigu tai vaikų psichologas, jis neįgalių vaikų tėvams gali padėti vaiką suprasti. Juk ir šiaip tėvams kartais sunku suprasti vaiką, kyla įvairių konfliktų ir panašiai, o kai vaikas turi negalią (ji kartais gali būti susijusi ir su psichine veikla), tuomet tėvai net visiškai nežino, kaip su vaiku bendrauti, kaip jį suprasti. Tad psichologas gali padėti dėl tokių dalykų, kurie leidžia darniau bendrauti, susikalbėti, tarsi nuimamas nemenkas krūvis. Vaikų psichologas ir pačiam vaikui gali padėti mokytis įvairių dalykų: išmoko atsipalaiduoti, mažina jo patiriamą nerimą, padeda vaikui jam kalbant suprasti save.

O suaugusiųjų psichologas tėvams gali padėti išsilieti. Mūsų profesinėje kalboje sakoma – išsiventiliuoti. Tėvai gali būti prikaupę daug jausmų, juos nešioti, neturėti, kur tas emocijas išlieti, tad kartais gali atsitikti, jog tai išliejama ant vaiko arba tėvai patys kaupia savyje ir galiausiai suserga. Psichologui jie gali išsikalbėti, būti suprasti, gauti emocinį palaikymą, kuris jiems labai svarbus, gauti rekomendacijų, kaip įveikti vienus ar kitus jausmus, ką daryti, kad viduje nebūtų sunkumo jausmo, priimti savo vaiką, suprasti jį, mokytis, kaip kartu susigyventi. 

Mūsų visų mokykloje niekas nemokė, nei kaip kartu sugyventi, nei kaip vienas su kitu bendrauti, o kai kalbame apie vaiką, turintį didesnių sunkumų, tai būna dar sunkiau, gali atsitikti net įvairių nelaimių, nes tėvai emociškai nebeatlaiko, sprogsta ir pasielgia tikrai taip, kaip nenorėtų.

– Užsiminėte ir apie visuomenės požiūrį į neįgalumą, neįgalius vaikus ir jų tėvus. Sakėte, kad kai kurie neįgalių vaikų tėvus mėgina mokyti, kaip reikia auklėti savo vaikus. Ką mes kaip visuomenė galėtume padaryti, kad pas mus atsirastų ne noras mokyti, o daugiau atjautos, supratimo, tolerancijos?

– Per pastaruosius 5 ar 10 metų visuomenė keitėsi, įgijo daugiau sąmoningumo. Kita vertus, nors nėra sąmoningumo tiek, kiek norėtųsi, bet jo vis tiek yra daugiau. Yra dalis visuomenės, kuri tobulėja. Kita dalis visuomenės eina kitu keliu ir iki galo nesupranta. Pavyzdžiui, tėtis ar mama vežioja neįgaliojo vežimėlyje sėdintį vaiką, tai jie susiduria su gausybe žvilgsnių, kurie tėvus sekina. Kartais pasigirsta įvairių pamokančių replikų ir panašiai. Tad kartais visuomenei sunku suprasti, kas vyksta, ypač kai išorinio negalios požymio nėra. Pavyzdžiui, ne visuomet autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas atpažįstamas, nes iš esmės jis atrodo sveikas, neturi fizinės negalios, neturi išskirtinių išvaizdos požymio, bet prasčiau elgiasi, netinkamai ką nors daro, o kiti žmonės tai supranta, kad esą vaikas netinkamai išauklėtas, ir ima moralizuoti. Tad mums reikėtų dažniau pagalvoti, kad, priešingai nei esame įpratę galvoti, negalia ne visuomet akivaizdžiai matoma. Jeigu vaikas vienaip ar kitaip elgiasi, dažniau reikėtų sau pasakyti, kad aš nežinau, kas vyksta to vaiko viduje, reikia paklausti, o kaip aš norėčiau, jog aplinka reaguotų, jeigu aš patekčiau į tokią situaciją. Ar aš norėčiau, kad mane bartų, moralizuotų, laidytų replikas, o gal norėčiau supratimo, gal norėčiau pats susitvarkyti su kilusia situacija. Tad reikia pradėti būtent nuo to – prisiminti, kad nežinome, kas vyksta, negalime „prikabinti“ savo matymo, kad vaikas neišauklėtas, pagalvoti, o ko aš norėčiau, o kaip norėčiau, kad visuomenė elgtųsi su mano vaiku.