Asociatyvi pexels.com nuotrauka
Visi verslai nuolat brangina savo paslaugas, ir tai nenuostabu – ir medžiagų, ir elektros, ir nuomos kainos nuolat kyla. Ne išimtis – ir grožio salonai. Ekonomistų teigimu, nebus nieko keisto, jeigu paslaugos per šiuos metus brangs du ir daugiau kartų – tam yra aiškių priežasčių.
Kainos auga kaip ant mielių
Reguliariai grožio salonuose besilankančios moterys teigia, kad kaskart už paslaugas tenka mokėti brangiau. Štai „Tauragės žinių“ kalbinta tauragiškė Irena pasakoja dabar besistengianti eiti pas kirpėją kaip įmanoma rečiau. Jei anksčiau plaukus ji kirpdavosi ir dažydavosi maždaug kas mėnesį, tai dabar sako „ištempianti“ ir iki dviejų mėnesių ar net dar ilgiau:
– Kai ima matytis ataugantys žili plaukai, papurškiu šaknis tokiu specialiu purškalu ir dar galiu kurį laiką į kirpyklą neiti...
Vis dėlto kai plaukai jau labai nuauga, vizito į kirpyklą išvengti nebepavyksta. O kaskart atėjusi ji sako mokanti vis brangiau:
– Štai prieš kokį pusmetį už kirpimą ir dažymą mokėjau 35 eurus, prieš tris mėnesius – jau 40. O paskutinį kartą suplojau 48...
Tą patį pasakoja ir Ilona, į grožio saloną einanti darytis gelinio manikiūro. Prieš karantiną jis atsieidavo 12 eurų, paskui kaina pakilo iki 15 eurų, o paskutinį kartą manikiūrininkė paprašė jau 18 eurų.
Tauragiškė Vita už tokį pat manikiūrą sako anksčiau mokėdavusi 16, dabar jau moka 20 eurų.
Ko gero, tai patvirtintų daugelis grožio salonuose besilankančių moterų.
Kainos provincijoje artėja prie didmiesčių kainų
Kerpasi grožio salonuose kone visi, o štai, pavyzdžiui, dažyti plaukus, kirpėjai sako, per pandemiją daug kas išmoko ir patys namie. Tačiau bet ir dažantys namie pajuto – priemonės ir parduotuvėse, ir grožio salonuose jau kainuoja daugiau, neliko pigesnių rusiškų, baltarusiškų. Pabrango ir įrankiai, kirpykloms – patalpų nuoma, elektra. Daugiau imti tenka ir iš klientų.
Plaukų stilistė Daiva sutinka – taip, kainas kelti tenka.
– Nesuprantu, kodėl daugelis įsivaizduoja, kad grožio paslaugos provincijoje turėtų būti pigesnės nei didmiesčiuose, – stebisi ji. – Dažnai lankausi įvairiuose kursuose, mokymuose, pasikalbu su kolegėmis iš kitų miestų, palyginam ir kainas. Tai va: už kursus visos mokam tiek pat, mokesčius irgi tenka mokėti vienodus, priemones perkam tas pačias ir mokam už jas tiek pat, patalpų nuoma, bent jau vidutinės klasės salonų, irgi panaši. Tai kodėl turėtume už savo paslaugas imti mažiau?
Pasak jos, apskritai klaidingai manoma, kad provincijoje gyventi pigiau. Tačiau juk nors pajamos čia kitokios nei didmiestyje, į prekybos centrą nuėjęs nieko nerandi pigiau nei, tarkim, Vilniuje. Ir buitinės technikos pigiau nenusipirksi, nesvarbu, kuriam mieste begyventum.
– Jei žmogus nori už paslaugą mokėti mažiau, jam reikėtų rinktis žemesnės kvalifikacijos meistrą, – teigia ji, – nes nuo kvalifikacijos priklauso ir kaina. Jei meistras investuoja į save, natūralu, kad jis nori ir atsiimti, kad galėtų ir toliau leisti sau važiuoti į seminarus, mokytis, tobulėti, pirkti kokybiškas priemones. O jei pasilieki tame pačiame kvalifikacijos lygyje, sustoji tobulėti, tai normalu, kad tavo dažymo kaina bus 8 eurai. Nes tu tepsi viena spalva, nesiimsi jokių sudėtingesnių dažymų.
Pasak jos, vis dėlto kaina nuo didmiesčių vis dar žymiai skiriasi, bent jau daugumoje vidutinio lygio salonų. Neveltui iš didesnių miestų klientės važiuoja tvarkytis plaukų į mažesnius.
– Kita vertus, kaina priklauso ir nuo salono, ir nuo meistro, – svarsto ji, – ir Tauragėje yra meistrų, kurie ima netgi brangiau negu kokioj Klaipėdoj. Ne viena klientė yra sakiusi, kad jos meistrė, perėjusi į prestižinį saloną, savo paslaugas ima vertinti kur kas brangiau. Sako, kol ta meistrė dirbo mažoje bute įrengtoje kirpykloje, už plaukų dažymą mokėjusi 40 eurų, o dabar prabangiame salone tenka mokėti 80 eurų, nors ir meistrė ta pati, ir priemonės. Taigi salono lygis irgi labai svarbu.
Brangimas baugina ne visus
„Tauragės žinių“ kalbinta Irena prisipažįsta jau susimąstanti, ką daryti toliau – ar ieškoti pigesnės, o tuo pačiu ir, ko gero, prastesnės meistrės, ar dažytis plaukus pačiai.
– Žinoma, kai dažaisi pati, taip gražiai neišeina, tačiau mano atlyginimas taip sparčiai nekyla... – atsidūsta ji.
Pasak plaukų stilistės Daivos, nors kainos nuolat kyla, klientų srauto sumažėjimo ji kol kas nejaučia.
– Nežinau, kol kas niekas nedejavo, kad per brangu, – teigia ji, – atvirkščiai – klientės mane atakuoja, net jei susergu ir privalau nedirbti, pyksta, jei vizito laiką tenka nukelti. O užsirašyti vizitui reikia prieš kelias savaites. Bent kol kas nejaučiu, kad klienčių mažėtų.
Paslaugos brangs mažiau nei prekės
Statistikos duomenimis, labiausiai šiemet jau pabrango socialinės paslaugos, teikiamos namuose (46 proc.), pašto paslaugos (beveik 30 proc.), atostogų išvykos (20 proc.). Daugiau nei 10 proc. brango būsto remontas ir įvairios su transportu susijusios paslaugos. Kirpyklos, kitos grožio paslaugos – apie 6 proc., panašiai ir viešasis maitinimas.
„Tai praktiškai mes turim vos ne visais frontais didėjančias kainas. Ir visose tose kategorijose kainų kilimas viršija 10 proc. Tikrai jos yra dviženklės ir, tarkim, kai kuriose kategorijose kilimas yra ir 30, ir 40 proc.“, – vertina „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Ekonomistai sako, kad šie metai yra išskirtiniai, nes paslaugos brangs mažiau nei prekės. Iki šiol kelerius pastaruosius metus buvo atvirkščiai – maistas, kitos prekės brangdavo mažiau, o paslaugos daug labiau. Tačiau ir šiemet kainų kilimas vidutiniškai bus bent dešimtadalio ir, kas itin svarbu, anot ekonomistų, prekės kitąmet jau turėtų pradėti pigti, o paslaugos – ne.
„Labai retais atvejais paslaugų kainos krenta, nes vienąkart pakėlus kainas jas labai sudėtinga atgal sumažinti. Nes kyla bendras pajamų lygis ir labai koreliuoja paslaugų kainos su atlyginimo lygiu. Todėl kainos dažniausiai prilimpa, tokį terminą turi ekonomistai, tai yra prilimpančios kainos“, – aiškina Ž. Mauricas.
Po to paslaugos, pasak ekonomisto, kurį laiką turbūt nebrangs, tačiau dabartinis jų kainų kilimas pavojingas – Lietuva rizikuoja tapti brangia, o ne turtinga šalimi. Kils bėdų, viliojant ir išlaikant darbuotojus, nes kainos – kaip kitur, o algos, palyginti, pavyzdžiui, su Vokietija, – perpus mažesnės.
