Aktualijos

1991 m. balandžio 7-oji Lietuvos laisvę gynusiems Tauragės savanoriams – ypatinga diena. Tąkart 74 savanoriai prisiekė ginti Lietuvos Respubliką. Apie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kūrimąsi mūsų rajone pasakoja jo iniciatoriai Petras Dedūra ir Sigitas Ozgirdas. Tvirti vyrai, panirę į 30-ies metų istorijos prisiminimus, braukia ašarą – graudulys ima viršų, kai prisimenami ne tik sunkūs savanorių pajėgų kūrimosi mėnesiai, bet ir prie to atvedusios tėvų ir senelių Sibire išgyventos kančios ir prisiminimai.   

Išėjo į miestą

Kokia buvo savanorių būrimosi pradžia Tauragėje? Apie tai papasakojo Petras Dedūra. 

– Suradom ginklų, didelis arsenalas  buvo pas Sigitą Ozgirdą, virinom, gaminom bombas, granatas, padegamuosius skysčius į butelius pilstėm, – prisiminė P. Dedūra.

– 1991 m. sausio 13-ąją rusų kariuomenės agresoriai pradėjo pulti Vilniaus televizijos bokštą, kitus pagrindinius svarbius valstybės objektus. Apsirengiau, truputį apsiginklavau, ką turėjau, ir išėjau į miestą. Prieš tai paskambinau keliems draugams, pasikviečiau, ir taip vienas nuo kito, draugas per draugą, vis kvietėm, ir priėjo labai daug žmonių. Aišku, reikėjo juos atsirinkti, kas tokie, kad nepapultų su kriminaline praeitimi. Tą naktį, sunku pasakyti, kiek mūsų buvo, gal 50–60. Galvojom, kad ir Tauragėj gali pulti, ir apsiėmėme saugoti svarbius objektus: savivaldybę, tada vykdomąjį komitetą, policijos komisariatą, televizijos bokštą, paštą, – prisimena P. Dedūra. 

Vyrai pasiskirstė, kas kur budės, pasidalijo ginklus. 

Nuotrauka

– Suradom ginklų, didelis arsenalas  buvo pas Sigitą Ozgirdą, virinom, gaminom bombas, granatas, padegamuosius skysčius į butelius pilstėm, – prisiminė P. Dedūra.  

Iš pradžių savanoriai rinkdavosi prie pašto, kai pradėjo saugoti tuometinę rajono valdžią, patalpas gavo dabartinėje savivaldybėje – du kabinetus antrajame aukšte, dabar juose įsikūręs Architektūros skyrius. 

Pasak vyrų, kai kurie tada dar vykdomajame komitete dirbę žmonės savanorių bijodavo, į koridorius neidavo. 

– Galvą iškišdavo iš kabineto ir jei mes būdavome koridoriuje, pasišalindavo, net ranką bijodavo paduoti, bet tuometinis rajono valdytojas Vytautas Pečiulis niekada neatsisakydavo padėti, bendraudavome, patriotas buvo Feliksas Sermontis. Tada visi visko bijodavo, dar ir komunistų partija buvo ir stipriai veikė. Kiti šios partijos nariai sąžiningi buvo, pasišalino iš tos veiklos, mums netrukdė, – prisiminimais dalijosi P. Dedūra. 

Rizikavo, bet padėjo

Kiekvieną dieną savanoriai saugojo objektus, keitėsi pamainos, štabas buvo savivaldybėje. Savanorius reikėjo maitinti. 

– Buvau iniciatorius, paskyrė mane kuopos vadu ir važiavom per gamyklas. Vytautas Povilaika, buvusio daržovių perdirbimo kombinato direktorius, davė daržovių. Ramutis Austrevičius, tuometinio mėsos kombinato direktorius, davė dešrų negailėdamas, į mašinas netilpo. Viktoras Rudys, tuometinio komunalinio direktorius, šelpė, kuo galėjo. Albertas Valdemaras, Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos direktorius davė autobusus aukščiausiąją tarybą važiuoti ginti, – vardijo P. Dedūra. – Dabar atrodo paprasta, bet jie tuo metu ir bijojo, ir rizikavo. Buvo neaišku, kas už jų nugaros stovi. Juos ir peikė kažkas, esu girdėjęs. Bet tie žmonės buvo atsidavę Lietuvai, mums daug padėjo, išmaitinom savo savanorius, kadangi mes namo nėjom. Nusiprausti buvo kur, tualetai buvo. 

Nors prisiekusiųjų buvo 74, iš tikrųjų savanorių buvo daugiau, per šimtą, tik ne visi galėjo atvykti į priesaikos ceremoniją. Visus išvardinti pašnekovams buvo sunku, iniciatyvą tada rodė Sigitas Ozgirdas, Jurgis Auryla, Mindaugas Bajorinas, Jonas Dedūra, Romas Bartkevičius, Bronius Martinkus, davęs savanoriams konspiracinį butą dokumentams laikyti. 

Sudėtinga situacija

Nuotrauka

– Tuo metu situacija buvo siaubinga, dabar lengva šnekėti, galim šypsotis, kad iškovojom laisvę ir nepriklausomybę, bet tuo metu buvo sunku. Girdėjau tokių pasakymų, kad „Petrai, važiuosi į Sibirą“. O aš atsakydavau: „Pasirinkau kelią jau, jeigu reikės, važiuosma“, – pasakojo P. Dedūra. 

Vasario, kovo mėnesiais Tauragės savanoriai važiavo saugoti parlamento. Budėdavo dieną ir naktį, ir saugojo, ir dirbo. Kaip prisimena, maišai su druska ištižo, reikėjo naujus su smėliu sunešti.

Ir parlamente, kaip prisimena pašnekovai, buvo nelojalių žmonių. 

– Gulėdavome koridoriuje ant grindų, jie žengdavo per mus ir sakydavo, neina praeiti, smirdi. O kaip kitaip, jei išbūdavome dvi savaites, dušų nebuvo, po kriaukle kiek įmanoma nusiprausi, ir viskas, – prisiminė S. Ozgirdas. 

– Pirmiausia galvojome, kad galėsime išvažiuoti į užsienį, – teigė Sigitas. – Įsivaizduokit, jei žmogus negalėjo savo traktoriaus turėti ae vadonamosios „bulkinės“. Autobusiuką galėjo turėti tik tie, kas augino 10 vaikų. O žmonės norėjo visko turėti.

– Savanoriai buvo paprasti žmonės, iš kaimų, mokytų, baigusių institutus buvo vienetai. Didžioji dalis buvo tie, kurių tėvai buvę tremtiniai ir jie atėjo su motyvacija, kad Lietuva turi būti laisva. O kokia ta laisvė turi būti, niekas nežinojo, – pasakojo S. Ozgirdas.

Daug jaunuolių atėjo iš žemės ūkio mokyklos, nes buvo agituojami. Žmonių ėjo tiek, kad trys kuopos buvo sudarytos, įkurtas batalionas, rinktinė – toli nužengta. 

Buvo pažadėta savanoriams ginklus leisti neštis į namus, tad konfliktų buvo ir su nusikalstamo pasaulio atstovais, bet jų savanoriai neįsileido į savo gretas. Stipriai tada dirbo ir KGB agentūra, tarp savanorių irgi buvo siųstų, po pučo jie atsisijojo, padarę savo darbą. 

Kaip prisimena S. Ozgirdas, buvo ir jėgų, kurios norėjo savanorius sukompromituoti. Net straipsnių serija „SKAT nusikaltimai“ apie pusmetį žiniasklaidoje ėjo, ir girtų savanorių ateidavo.  

– Buvo atvejis, kai autobusų stotyje ant suoliuko gulėjo su uniforma savanoris, vaizdavo girtą, o kai atvažiavom, jis atsistojo ir blaivutėlis nuėjo. Daugiau jo ir nematėm. Sukompromitavo, esą girtas savanoris guli, o žmonių tais laikais stotyje daug būdavo, – vieną atvejį prisiminė S. Ozgirdas.   

Žmonės norėjo visko turėti

O kaip tada savanoriai įsivaizdavo, kokia ta laisva Lietuva turi būti?

– Pirmiausia galvojome, kad galėsime išvažiuoti į užsienį, – teigė Sigitas. – Įsivaizduokit, jei žmogus negalėjo savo traktoriaus turėti ae vadonamosios „bulkinės“. Autobusiuką galėjo turėti tik tie, kas augino 10 vaikų. O žmonės norėjo visko turėti.

Kaip įsivaizdavo laisvę, savo poziciją išsakė ir P. Dedūra.

– Klausėmės „Amerikos balso“, kur pasakojo, kokia buvo Lietuva prie Smetonos, kariuomenė kokia buvo – viena geriausių Europoje pagal ginkluotę, – prisimena jis. 

Linksmi prisiminimai

Kariuomenę savanoriai kūrė pagal rusų kariuomenės struktūrą, tada taip buvo gerai. Iš rusų kariuomenės patirties, kurios savanoriai turėjo, ką sugalvodavo, tą darydavo kurdami kariuomenę. Šovinių nusipirkdavo iš rusų kariuomenės, už butelį degtinės gaudavo pusę kibiro šovinių, automobilio variklį – ko tik reikėdavo. Rusų kariuomenės kariai nebuvo priešiški savanoriams. 

– Eidavom į tarnybą ir apie algas niekas negalvojo. Jei eini, pasiimi lašinių, agurką, duonos gabaliuką, palieki šeimas, vaikus, – pasakojo Sigitas. 

Tik po penkių mėnesių etatinis darbuotojas algą gavo, o reikėjo šeimas išlaikyti. Bet negalvojo, nedejavo, o jei ką sutaupę turėdavo, paremdavo savanorius. 

– Atvažiuodavo  pas mane į namus, virindavau, ką reikėjo, – Sigitas. 

– Susijaudinu, kai prisimenu, kiek buvo tos neapykantos Rusijai, kiek būdavo giminės susitikimų, susėdę vis pasakodavo, kaip Sibire šalo, kaip plaukai prie žemės prišaldavo. O mums, vaikams, tai labai įstrigo. Ir mano tėvas, atsimenu, stovi prie durų ir sako dantis sukandęs: „Duoti rusams reikia, duoti“, – prisiminus tėvų meilę Lietuvai Sigito skruostu nurieda ašara. 

Kai rusų kariuomenė dar buvo neišvesta, o buvo likę sprogmenų, prie Skaudvilės išarė 5 bombas.

– Rusai atvažiavo, sako – atsiskyrėt, tai ir važiuokit. Dėl jūsų gyvybėm nerizikuosim. Petras suorganizavo, šešiese nuvažiavom ir sviedinius susprogdinom. Patirties nebuvo. Iškasė duobę, atvežė traktorių durpių, bet kai žmogelis pamatė sprogmenis, išlipo, sako – traktorius jūsų, ir nuėjo. 1938-ųjų sprogmenys, sandėlių neturėjom, rusai sviedinių nepriėmė, milicija irgi, o visa tauta žiūri į mus, savanorius. Kur juos dėti? Namo vežtis negali, – dabar jau linksmai pasakojo S. Ozgirdas. 

Sviedinius nuvežė į Šešuvies stovyklą, iškasė urvus, į juos kišo po sviedinį, įkūrė laužą, už kalno palaukdavo, kol susprogs, ir kitą kišdavo. 

– Kai sprogdintojų kursuose pradėjau pasakoti, tai liepė nebepasakoti, nes esą negausiu net padėjėjo pažymėjimo, jei taip dirbau, – prisiminė S. Ozgirdas. – O buvo taip, kad artilerijos sviedinį namuose tekinimo staklėm pjausčiau, mano mama prie vartų saugojo, kad kas neateitų. Tokie buvo reikalai... – apie ginklų gaminimo niuansus pasakojo Sigitas. 

Prisiminimai spaudžia ašarą

– Susijaudinu, kai prisimenu, kiek buvo tos neapykantos Rusijai, kiek būdavo giminės susitikimų, susėdę vis pasakodavo, kaip Sibire šalo, kaip plaukai prie žemės prišaldavo. O mums, vaikams, tai labai įstrigo. Ir mano tėvas, atsimenu, stovi prie durų ir sako dantis sukandęs: „Duoti rusams reikia, duoti“, – prisiminus tėvų meilę Lietuvai Sigito skruostu nurieda ašara. 

Prieš 30 metų, balandžio 7-ąją, kai buvo įkurta Tauragės savanorių krašto apsaugos tarnyba, mieste buvo didžiulis sujudimas, vyko rikiuotė, bažnyčioje buvo aukojamos mišios, prie Vlado Putvinskio paminklo savanoriai prisiekė tarnauti Lietuvai.