Pastato dalis, kuriame įsikūrusi seniūnija (kairėje) turėtų likti. Autorės nuotrauka
Šiemet pradedamas spręsti Gaurėje stovinčių gigantiško pastatų ansamblio likimas. Bendruomenė panoro dalį pastatų nugriauti ir vietoj jų pasistatyti mažesnius kultūros namus. Tai, kas šiuo metu stovi miestelyje, yra didžiulių valdžios užmojų iki Lietuvos nepriklausomybės paminklas, nebeatliekantis nė pusės savo funkcijų. Prieš kiek daugiau nei trisdešimt metų miestelyje tikėtasi įkurti ne tik kultūros namus, bet ir sveikatingumo kompleksą. Pastato korpuse, kuriame įsikūrusi seniūnija, dar dabar yra baseinas.
Gaila investuoti
Kaip „Tauragės žinioms“ sakė Gaurės seniūnas Vidmantas Skirius, pastatas apie porą dešimtmečių nebuvo šildomas, tad laikui bėgant sutrūko jo šildymo sistema, lietaus nuotekų sistemoje kaupiasi vanduo ir išsiliejęs ardo pastatą.
– Lietaus nuotekų vamzdžiai yra suprojektuoti tiek pastato išorėje, tiek eina pastato viduje. Esant žemai temperatūrai juose susikaupęs vanduo užšąla. Prasidėjus atlydžiui tirpstančio sniego vanduo nebenuteka, kaupiasi ir ima tekėti per viršų. Ant stogų kaupiasi vanduo, teka ant fasado, gadina pastatus. Pagrindinis stogas keistas skarda gal prieš 17 metų. Išleista apie 87 tūkst. eurų. Tada aš dar nedirbau seniūnu, o man dirbant, apie 2008 m., bandyta gelbėti nešlaitinius stogus, dėta nauja danga. Išleista apie 145 tūkst. eurų, – pasakojo seniūnas.
Jo skaičiavimu, norint pritaikyti pastatą naudojimui dabar tektų keisti jo elektros, šildymo sistemas, daryti remontą. Pasak pašnekovo, pastatu tinkamai nepasirūpinta vos jį pastačius (apie 1989 m., – aut. past.), vanduo iš šildymo sistemos nebuvo išleistas jau pirmosiomis žiemomis, spustelėjus šalčiams vamzdžiai sutrūkinėjo.
Nori naujų kultūros namų
Į rajono savivaldybę kreipėsi Gaurės bendruomenės „Gaurkiemis“ pirmininkas, savivaldybės tarybos narys Kęstutis Balašaitis.
– Esame vienintelis miestelis rajone, neturintis funkcionalių kultūros namų. Bendruomenė iki šiol renkasi kultūros namų salelėje. Kreipiausi į rajono savivaldybės administraciją, kad Statybos skyriaus specialistai apsvarstytų galimybę nugriauti nefunkcionalią pastato dalį, kur vanduo kiaurai bėga ir patalpomis neina naudotis, išlaikant tą statinio dalį, kur yra bendruomenės salelė (pastato dalis iš mokyklos pusės, – aut.past.) ir muziejus. Ir galbūt parengti projektą, su bendruomene kartu, prie šono pristatant naują statinį ir sujungiant su jau esamu. Kitaip tariant, įrengiant normalius kultūros namus, – kalbėjo K. Balašaitis.
Pasak jo, statybos specialistai tokias galimybes turėtų įvertinti šiemet. Jei paaiškėtų, kad bendruomenės sumanymas yra įgyvendinamas, būtų kreipiamasi į rajono savivaldybės tarybą prašant lėšų projektavimui ir statyboms.
– Bendruomenė dabar turi tik vieną kambarėlį savo reikmėms. Patalpa priklauso seniūnijai. Aš, bendruomenės pirmininkas, bendruomenės dokumentus laikau savo namuose. Tose patalpose nėra kur jų pasidėti, o ką jau kalbėti apie bendruomenės įrangą. Negalime turėti nei kompiuterio, nei skenerio. Ta patalpa yra bendro naudojimo. Joje vyksta kultūros namų darbuotojų ir mokinių repeticijos, – pasakojo bendruomenės pirmininkas.
Susisiekėme su Aivaru Preikšaičiu, rajono savivaldybės Statybos skyriaus vedėju. Deja, sužinoti, ką statybų specialistas mano apie tokio gigantiško pastato griovimą, nepavyko, anot jo, techninės pastato sutvarkymo galimybės dar nepradėtos nagrinėti – tarybos nario siūlymas skirti lėšas projektavimo darbams tik patvirtintas savivaldybės biudžete.
„Griovimo darbai, kaip ir statybos darbai, turi būti atliekami nuosekliai, laikantis technologijos. Šitam procesui ir samdomi ekspertai, kurie parenka tinkamą technologiją, etapus, pagal kuriuos reikalinga atlikti griovimą. Griaunant pastatą gali iškilti rizikos dėl konstrukcijų nevaldomos griūties ar numatytų išsaugoti konstrukcijų atskyrimo“, – į klausimą, kuo ypatingi tokių pastatų griovimo darbai, atsakė Statybos skyriaus vedėjas.
„Pastatas virtęs sandėliu“
Ką mano apie kultūros namų griovimą, pasiteiravome visuomeniško gauriškio. Žmogus prašė jo tapatybės neatskleisti. Sužinojęs apie bendruomenės iniciatyvą griauti kultūros namus, pašnekovas nustebo ne dėl griovimo fakto – jį nustebino mintis dalį pastato palikti. Jis teigė matęs statinį iš vidaus, šis – apgailėtinos būklės.
– O tai ar jie nugriautų tą dalį, kur atskirta nuo seniūnijos? Na, tada logiška. Bet kodėl tada tą pastatą, kuriame yra bendruomenės salytė, kaip „šašą“ palikti? Neįsivaizduoju, kaip tai turėtų atrodyti. Apskritai visas tas pastatas yra pavirtęs sandėliu. Ten grūda visokį šlamštą, kampai apšnerkšti, viskas išgriuvę, tualetai nebeveikiantys, išlūžę. Radiatoriai nuo šalčio seniai „nušaudę“, dalis jų išimta, šildymo sistema – visiškai neveikianti. Nuo sienų viskas krinta. Net pakabinamosios lubos. Salė – didžiulė, aukšta, į ją veda fojė, kurios lubos taip pat be galo aukštos. Aplink salę „prilipinta“ kitų patalpų, erdvės daug. Panašiai kaip Tauragės kultūros namai, tik čia viskas „išsmukę“. Ar tai tokias patalpas šildysi? Anksčiau į salę tik iš fasadinės pusės buvo galima įeiti, dabar jau padarytas šoninis įėjimas. Tai ten, pastato šone, yra didelė patalpa, koridorius, salytė, patalpa poilsiui, toliau yra katilinė. Antrajame aukšte įrengtas muziejukas. Na, sudėta ten daug daiktų, bet kad ten niekas nieko neprižiūri, stovi jie ten suversti. Toliau, antrojo aukšto gale, yra tokia tarsi svečiams skirta patalpa. Bet ji niekada nebuvo naudojama, nes niekada ten tų svečių ir nebuvo atvykę, – kalbėjo pašnekovas.
„Tauragės žinių“ duomenimis, gigantiškas statinys buvo pastatytas ir naudojimui priduotas apie 1989 m.
Planuota ir besisukanti scena
Gauriškis teigė, jog paties pastato kiek gaila, nes jis jau tapęs tarsi miestelio simboliu, bet pripažino neįsivaizduojantis, kokioms reikmėms jį būtų galima pritaikyti. Juokais vyras sakė, jog nebent bažnyčiai. Tačiau Gaurė jau turi bažnyčią.
Anot jo, kolūkio laikais statytas pastato paskirtis ir buvo – kultūros namai.
– Panašius kultūros namus statė ir Batakiuose bei Dauglaukyje. Tie projektai labai panašūs. Dauglaukio kultūros namų statybos kažkaip ten sustojo, jie nebuvo pabaigti, paskui likučiai nugriauti. O Batakiuose ir Gaurėje spėjo pastatyti. Batakiuose tik kiek mažesni. Čia, Gaurėje, buvo dideli užmojai. Čia turėjo būti scena sukama, bet paskui lyg paskaičiavo, kad tokios įrengimas brangiai kainuotų, tos minties buvo atsisakyta. Savo laiku tie kultūros namai veikė. Ir tų gyventojų netrūko. Paskui jų ėmė mažėti. Niekas statybos laikais tokio statinio išlaikymo kaštų nebuvo apskaičiavę. Baisūs pinigai tokias patalpas išlaikyti. Aukštis – didžiulis. Mano galva, čia norint ką nors pritaikyti, reiktų didžiulių investicijų, – sakė pašnekovas.
Pasak jo, prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę Gaurė buvo tankiai apgyvendinta. Čia yra stovėję net kelios bažnyčios, viena jų – žydų sinagoga.
Pakalbinome dar vieną gauriškį, verslininką, „Gaurės medžio“ vadovą Algirdą Macijauską. Vyras taip pat nebuvo girdėjęs apie bendruomenės iniciatyvą prašyti savivaldybės, kad pastatas būtų nugriautas. Pirmiausia vyrui pagailo pastato, tiksliau, jis susirūpino jame įsikūrusio muziejaus eksponatų likimu.
Verslininkas prisiminė laikus, kai pastatas dar buvo statomas. Pasak jo, jau tada atsirado dvejojančių dėl tokio giganto funkcionalumo.
– Atsimenu, kad buvo diskutuojama, ar reikia tokių didelių kultūros namų. Kažkas, pamenu, pasakė, kad jie galėtų būti mažesni. Rajono valdžia ir kolūkio valdžia tada taip liaudiškai, atkirto: „Apšikot delną, apšikit ir nykštį“. Jie norėjo, kad jis būtų didingas, tokį ir pastatė. Tai, ką dabar matote, – dar nėra viskas. Projekte buvo ir ambulatorija, ir sveikatingumo komplekso patalpos, to pastato korpuse, kur įsikūrusi seniūnija, yra ir baseinas. Sako, jame tik vieną ar du kartus buvo prileista vandens, – pasakojo pašnekovas.
Kultūros namų gigantomanija
Apie tai, kad sovietmečiu klestėjusiuose kolūkiuose buvo itin madinga statyti gigantiškus kultūros namus, Lietuvos kultūros apžvalgai skirtame interneto puslapyje mmcentras.lt aprašo pr. dr. Marija Drėmaitė. Pasak menotyrininkės, 9-ajame dešimtmetyje buvo tikras jų statybos bumas, tiek didžiuosiuose miestuose, tiek kaimuose.
„Pasiturinčių Lietuvos SSR kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėse pradėta ne tik individualiai projektuoti gyvenamuosius ir gamybinius pastatus, bet vis daugiau lėšų skirta administracinių-kultūrinių centrų statybai. Didele dalimi šis reiškinys priklausė nuo specifinės kolūkių pirmininkų iniciatyvos ir tarp jų paplitusios mados statydintis kuo įspūdingesnius centrinės gyvenvietės kultūrinius-administracinius kompleksus“, – rašo menotyrininkė.
Statybinių medžiagų tais laikais netrūko, tad architektai savęs nevaržė. Kaip sako menotyrininkė, tokio pobūdžio kaimo gyvenviečių visuomeninių centrų architektūros kraštutinumuose galima pamatyti ir funkcionalistines dėžes, disonuojančias kraštovaizdyje, ir perdėtai romantizuotą kaimą, atspindintį architekto, praleidusio savaitgalį senoje sodyboje, emocijas.
Pasak menotyrininkės, šiandien šie gigantiški, ekstravagantiški, neretai apleisti visuomeniniai statiniai mena vėlyvojo sovietmečio epochą ir pastangas kaimo vietovėse sukurti miesto aplinką.
