Asmeninių albumų nuotraukos
Priglausti gyvūną ryžtasi ne kiekvienas. Tai tarsi naujo šeimos nario atsiradimas, už kurio savijautą, sveikatą tampi atsakingas. Tačiau geri darbai grįžta su kaupu – kaip sako benamius gyvūnus priglaudusieji, namai per durų slenkstį žengus nuskriaustam gyvūnui prisipildo dėkingumu ir džiugesiu. Kaip keičia gyvenimus priglausti gyvūnai, sutiko pasidalyti šunų mylėtoja Rūta Karmazinaitė ir pelėdų augintinės patirtį sparčiai kaupianti Lina Buchlickaja-Lauciuvienė.
Maistas – ypatingas
L. Buchlickajos-Lauciuvienės patirtis su pelėdomis prasidėjo prieš keletą metų. Jos sūnui Ignui tuomet buvo trylika, vaikinas nuo mažens domėjosi ir mėgo pelėdas. Kadangi moters šeima draugauja su Lietuvos gyvūnų globos draugijos vadovu Sigitu Klymantu, žinia, kad prieglaudoje atsirado kažkieno rasta ir atgabenta pelėda, iškart pasiekė Linos šeimą.
– Sigitas žinojo, kad mano Ignas labai mėgsta pelėdas. Vos tik prieglaudoje atsidūrus vienai jų, iškart davė mums žinoti. Atvykome aplankyti. Paukštis buvo nusilpęs, beveik nesidomėjo maistu. Žiūriu, mano sūnus nuo pelėdos akių neatplėšia. Pamanėme, paimsime, atmaitinsime ir paleisime į laisvę, – pasakojo Lina.
Tačiau planus pakoregavo veterinaro išvada: lūžęs pelėdos sparnas, tad gyvūnas, net ir sustiprėjęs, natūralioje gamtoje neišgyventų.
Nuo tada prasidėjo linksmybės: pelėda atkuto greit. Naujieji šeimininkai paukštį maitino tarsi kūdikį tol, kol paukštis pats ėmė domėtis maistu. Meniu – gana ištaigingas. Lina, be šeimai perkamų produktų, kas dieną rūpinosi, kad šaldytuve maisto produktų netrūktų ir pelėdai: vištienos, triušienos, jautienos.
– Pirkdavome guliašui skirtą jautieną. Liesą, kad nebūtų riebalų priemaišų. Iš gyvūnų parduotuvių pirkome kirminus „Zoofobusus“, tokius baltus, dryžuotus... Fui, kai dabar prisimenu... Aš jų į rankas neimdavau, man jie buvo baisūs. Pirkome ir šaldytas peles. Na, jau gyvų pelių man nekilo rankos pirkti, – pasakojo šeimos galva.
Praleidusi savaitę ją mylinčioje šeimoje pelėda sustiprėjo. O dar po kurio laiko ji jau sugebėdavo ištiesti sužeistą sparnelį, kiek pakilti į orą, tačiau buvo praradusi pusiausvyros pajautą, tad jai būdavo keblu nutūpti. Natūralioje gamtoje plėšriam paukščiui tikslumo reikalaujančios pelių medžioklės būtų buvęs per didelis iššūkis.
Sūnui – džiaugsmas
Anot pašnekovės, dienomis keitėsi ne tik pelėda, bet ir ją globojantis moters sūnus Ignas. Tada dar trylikos metų berniukas tapo linksmesnis, atviresnis, labiau atsipalaidavęs.
– Sūnus turėjo tikslą ja pasirūpinti. Žinoma, buvo visokių akimirkų. Pelėda – laukinis paukštis. Kartais paviešinę nuotraukas socialiniuose tinkluose sulaukdavome piktų komentarų, jog nedera laukinio paukščio auginti namuose. Negalima imti į rankas. Tačiau jie nežinojo, kad pelėda natūraliomis sąlygomis, kaip mums sakė veterinaras, neišgyventų. O paukštis – toks gyvūnas, kurį gydyti sunku: nei operacijos atliksi, nei lašelinę pastatysi. Laimei, praleidusi savaitę namuose ji sustiprėjo, – pasakojo Lina.
Bėgo dienos, pelėda priprato prie naminių sąlygų. Ignas paukštį prausdavo, šeima įsigijo įvairių pelėdai auginti praverčiančių aksesuarų. Vaikinas pelėdą vesdavosi į lauką dėvėdamas specialią pirštinę pelėdai nutūpti. Pelėda prisirišo prie naujojo savo šeimininko. Pašnekovės pasakojimu, vaikinui žaidžiant kompiuteriu, ši tupėdavo šalia, snapu kutendavo šeimininko galvą.
Priglaudė ir antrą
– Pelėda priprato gyventi namuose. Sklandydavo vaikų kambaryje, nutūpdavo ant kėdės, durų, drabužių kabyklos, kompiuterio. Ant lėkštės. Valgai, pavyzdžiui, žuvų pirštelius, o ji jau – grybšt ir lesa. Gamtos žinovai stebėdavosi, kaip laukinis, plėšrus, paukštis gali būti toks jaukus, ramus. Buvome padarę dvi išvadas: arba ją kažkas augino anksčiau ir vėliau, pabodus, ja atsikratė, arba pelėdos ramumas galėjo būti jos senatvės išdava, – sakė Lina.
Po beveik trejų metų pelėda nugaišo.
Pasak pašnekovės, nepraėjus savaitei šeima vėl sulaukė S. Klymanto skambučio. Prieglaudoje buvo apgyvendinta kita, jaunesnė, pelėda. Šeima, sužinojusi, jog ši – tik nusilpusi, tačiau sveika, nutarė gyvūną priglausti. Tik šį kartą apie pelėdos globą konsultavosi su gamtosaugininkais.
– Mums buvo pasakyta, kad, norint tokį paukštį užauginti ir paleisti į nelaisvę, kad joje išgyventų, negalima jo čiupinėti. Paukštis turi būti laukinėje gamtoje, gali jį šerti, tačiau negali jo pratinti prie žmogaus rankų. Susisiekiau su savo Eičiuose gyvenančia giminaite. Apie kaime esantį ąžuolą įrengėme didžiulį voljerą. Įkėlėme inkilą. Kol visa tai įrengėme, ji pas mus namie praleido gal tik 3 savaites. Žinojome, jog norint, kad pelėda neprarastų medžioklės įgūdžių, turėtume ją paleisti vasaros viduryje. Kol dar pelės į urvus nesulindusios, – pasakojo pašnekovė.
Pelėdai sustiprėjus, po trijų mėnesių, šeima pelėdą paleido į laisvę. Nuėmė inkilą supantį voljerą, tad pelėda galėjo kada norėdama palikti inkilą ir grįžti į gimtuosius namus, mišką. Šeima kartkartėmis inkile palikdavo mėsos. Matyt, pelėda grįždavo – inkile maistas būdavo sulestas. Laikui bėgant, sugrįžimai vis retėjo, kol galų gale inkilas nebeteko savo lankytojos. Kaip pašnekovė pasakoja, dar vakarais netoliese gyvenanti jos sesuo girdėdavo ūbavimą, tad šeimai buvo gera žinoti, jog galbūt tai jų globota pelėda mėgaujasi gyvenimu laisvėje.
Trys pamestinukai
Kitos istorijos herojės Rūtos Karmazinaitės šeimoje šiuo metu gyvena du šunys. Pamestinukas Šansas ir iš prieglaudos paimta Sima. Dar prieš kurį laiką gyveno ir Šrekis. Dabar Rūta juokais sako, jog šunys patys ją randa. O pirmasis jos priglaustas šunelis kelią į moters širdį ir namus atrado prieš 12 metų.
– Stumdama vežimėlį vaikščiojau su savo sūnumi pamiške. Išgirdau cypiant, galvojau, kažkieno vaikas verkia. Artėdama girdžiu, jog greičiausiai šunytis. Galvoju, turbūt sužeistas, bijojau eiti žiūrėti, tačiau sukaupiau drąsą ir prisiartinau. Šuo. Mažas. Nesužeistas. Rudanosis. O prieš dvylika metų dar feisbukas nebuvo toks populiarus, šeimininkų taip greit nerasi... Pakalbinau, ir taip besikalbant tas šuo paskui vežimėlį mus parsekė namo ir pasiliko, – pasakojo Rūta.
Anot Rūtos, šuneliui vardas Šrekis uždėtas pagal tuo metu populiarų animacinį filmuką. Šrekis gyveno dešimt metų, gyvūnui susirgus ir nugaišus, Rūtos šeima labai liūdėjo.
Po kurio laiko, 2017 m., šeima atsiliepė į laikraštyje rastą skelbimą apie prieglaudoje esančius gyvūnus ir priglaudė Simą. Kaip Rūta sakė, draugystė su gyvūnu prasidėjo kiek sudėtingiau nei su pirmuoju pamestinuku. Iš prieglaudos paimta kalytė buvo baikšti.
– Jos labai išraiškingos akys. Tą dieną, kai pasiėmėme, jos akys atrodė pilnos išgąsčio. Ji mėgino susigaudyti, kas vyksta. Aš ją maudau, šukuoju, o ji žiūri į mane. Tokiomis paklaikusiomis, klausiančiomis akimis... Dienos slinko. Akys darėsi linksmesnės. Dabar ji – geriausia mano mamos draugė, abi miega kartu, kalytė visur eina iš paskos, yra labai miela ir prieraiši. Kartais pašnekame, koks būtų gyvenimas, jei Simos nebūtų, ji dabar – lygiateisis šeimos narys. Ir ji turi savo charakterį. Galima sakyti, kad kalba akimis. Jei supyksta, prisimerkia, jei ko nors nenori, nusuka žvilgsnį. Tarkim, sakau „ jau reikės išmaudyti“, tai ji užverčia akis į viršų, atseit, „negirdžiu, ką tu sakai“, – linksmai pasakojo Rūta.
Tačiau kalytė iš prieglaudos, pasirodo, atkeliavo ne viena. Netrukus naujuose namuose atsivedė keturis šunyčius. Šeima dėl to nė kiek nesutriko. Užsibrėžė tikslą ir šiems namus atrasti.
– Tą vasarą niekur neišvykome atostogų. O kiek veiksmo namuose buvo! Ūgtelėję šuniukai paslėpė mano automobilio raktelius. Juos radau tik po metų sodindama darže. Rakteliai buvo užkasti. Šunyčiams šeimininkus surasti pavyko. Kartais dar dabar susitinkame mieste, pasidžiaugiame, jog šie rado puikius šeimininkus, – džiaugėsi Rūta.
Namai – pilni gyvybės
Vienas naujausių šeimą papildžiusių narių yra Šansas. Šį šunelį pernai lapkritį Rūta pastebėjo internete. Kažkas Šilalės rajone gyvūną buvo pririšę prie medžio ir palikę. Šunį radusi ir socialiniuose tinkluose publikaciją paskelbusi mergaitė ieškojo, kas galėtų gyvūną priglausti.
– Nuvyko senelis su sūnumi ir pasiėmė. Dabar vyksta auklėjimas. Šuo, kaip paaiškėjo vėliau, gyvenęs pas asocialius asmenis, visuomet buvo pririštas, tai ir mes jį apgyvendinome lauke, voljere. O iškadininkas! Tai jis muilą suėdęs, tai kokią cukrinę apgriaužęs, kamuolį perkandęs. Dabar mano sūnus Justas kiekvieną vakarą eina su juo užsiimti, dresuoja. Šuo pripratęs, jog mes kiekvieną vakarą jį tam tikru metu paleidžiame palakstyti. Tik pamėgink pavėluoti paleisti – didžiausias triukšmas, – kalbėjo Rūta.
Nepaisant Šanso pridarytų iškadų, šeima gyvūną myli ir tikisi, kad laikui bėgant gyvūnas pasiduos dresūrai. Norėtųsi šunį leisti kieme lakstyti dažniau, tačiau gudrutis moka atsidaryti kiemo vartus, Rūtai jau kartą yra tekę vykti naktį jo ieškoti.
Pašnekovė sako neįsivaizduojanti gyvenimo be šunų, jie visuomet buvo šeimos nariai. Ypač džiaugsmo suteikia priglausti šunys.
– Jie namus užpildo ištikimybe, dėkingumu. Kiekvienas šuo turi savo charakterį, įpročius, net taisykles. Šrekis, kuris pas mus gyveno dešimt metų, seneliui išvykus į komandiruotę miegodavo ant viršutinės laiptų pakopos ir laukdavo, kada šis grįš. Šunys pripildo namus džiaugsmo. Aišku, va, tarkim, mano sūnui dabar rūpestis kas vakarą pabūti su didžiuoju šunimi Šansu, jį padresiruoti, pabūti su juo. Tačiau jis tai daro noriai, Justas apskritai neįsivaizduoja gyvenimo be šunų. Taip įprato nuo mažens. Tuo visa mūsų šeima gyveno ir neįžvelgė jokio vargo, vien meilę, – gražių žodžių benamiams gyvūnams nestokojo trijų šunų „mama“ Rūta.
Asmeninių albumų nuotraukos
