Ar daug pažįstate porų, kartu skaičiuojančių jau 50-us bendro gyvenimo metus? Na, bent aš vieną asmeniškai jau tikrai pažinosiu. Rugpjūčio 8 dieną, šeštadienį, Dapkiškių kaimo gyventojai Eugenija Marija ir Jurgis Pumpučiai atšventė auksines savo vestuves. „Ir prieš 50 metų toje pačioje Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje šliūbą ėmėm“, – prasitaria E. M. Pumputienė ir kol J. Pumputis uoliai užsiima lauko darbais, mudvi prisėdame pabendrauti ir pasvarstyti, kas lemia sėkmingą ir ilgai trunkančią santuoką.
Santuokos įžadus atnaujino vėliau
E. M. Pumputienė atvirauja niekuomet nemaniusi, kad atšoks ir auksines savo vestuves.
– Niekada nesu pagalvojusi ar patikėjusi, kad galėčiau išgyventi santuokoje 50 metų, nors tokį lūkestį turėjau. Ne dėl to, kad kartu būtų sunku išlikti, bet dėl to, kad atrodo tiek daug metų, dėl sveikatos, dvejojau, ar mudu abu sulauksim tų 50 metų kartu. Kiek yra našlių, kurie po vieną lieka. Labai jų gaila, – sako moteris.
Pumpučiai kartu su giminėmis, artimiausiais draugais ir kaimynais negalėjo šventės organizuoti tą pačią dieną kaip ir prieš 50 metų – kovo 13-ąją.
– Buvo Gavėnia, paskui užėjo karantinas, todėl teko atkelti, o paskui pamanėm, kad nėra ko laukti, – pasakoja pašnekovė.
Šventė po bažnytinių apeigų Švč. Trejybės bažnyčioje vyko bendruomenės namuose.
– Iki vestuvių jau nė nebeprisimenu, kiek laiko išdraugavom. Savaime viskas taip išėjo. Svarbu, kad dabar praėjo 50 metų nuo tos oficialios vestuvių dienos, – sako moteris.
Nesureikšmina pažinties istorijos
Paklausus, kaip jiedu susipažino, E. M. Pumputienė lengvai numoja ranka.
– Pati pažinties istorija nėra tokia įspūdinga, kad galėtum pasakoti, – juokiasi, bet čia pat tęsia: – Atvirai pasakysiu, kad buvo gerbėjų, kurie domėjosi manimi, bet iki Jurgio man taip niekas ir nekrito į širdį. Dirbau Dapkiškių bibliotekoje, bet tuo laiku buvau ir kultūros darbuotoja, ir bibliotekininkė, nes tada nebuvo nei kultūros namų, nei kultūros darbuotojų. O visi norėjo šokti, prašydavo mokykloj direktorių, kad leistų, aš pati padėdavau organizuoti, pavyzdžiui, gegužines, muzikantų padėdavau ieškoti. Paskui atsirado kultūros namai, atsirado kultūros darbuotojų ir visa kita, bet iki tol tik biblioteka buvo gyva.
Vis dėlto moteris pripažįsta, kad tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol Jurgis ir Eugenija Marija ėmė jausti simpatijas vienas kitam.
– Kažkaip natūraliai išėjo. Jurgis, baigęs Ukmergės technikumą ir gavęs paskyrimą, iš Molėtų atvyko dirbti inžinieriumi į Tauragę. Bendri renginiai, šventės, vakarėliai. Vis susitikdavom. Jis – labai iškalbus, linksmas, turintis gerą humoro jausmą. Dar rudakis, aukštaūgis, tvirto sudėjimo. Įspūdį darantis vyras, – šypsosi pasakodama pašnekovė.
Visąlaik kartu
J. Pumputis kolūkių laikais buvo vyriausiuoju inžinieriumi. Kai kolūkiai iširo, nemažai metų buvo eiguliu. Vėliau, gavęs kvietimą, šiek tiek laiko dirbo ir technologijų mokytoju, o E. M. Pumputienė 47 metus išdirbo bibliotekininke Dapkiškių bibliotekoje. Jos polinkį į knygas atskleidžia ir greta mūsų stovinti didelė, gausiai knygų prikrauta lentyna. Nors nemažai knygų yra jos pačios pirktos, daugelis vis vien yra iš bibliotekos.
– Kaip knygos mane gelbėjo, kai tiek metų bibliotekoje išdirbusi išėjau (į pensiją – aut. past.). Kiekviena mano knyga – iščiupinėta, užregistruota. Man jos tokios mielos. Knygos – mano širdies atgaiva. Kai sūnus pirko garažą ir rado knygų, parvežė surištas, o aš neleidau išmesti. Reiks ar nereiks man jų, bet man čia (lentynoje – aut. past.) turi būti padėta. Čia (rodo į lentyną – aut. past.) yra visa mano širdis, – kalba E. Pumputienė.
J. Pumputis taip pat labai mėgsta skaityti – abudu skaito laikraščius, knygas. Abu aptaria perskaitytus skaitinius, dalinasi laikraščiais, žurnalais. Vis dėlto ne mažiau svarbi bendra Pumpučių veikla yra spręsti kryžiažodžius.
– Jurgis sprendžia kryžiažodžius, o aš prie interneto sėdžiu ir ieškau informacijos, jei Jurgis jos pritrūksta, kai sprendžia. Arba anūkams skambinu, jei kokios nors manekenės pavardės negaliu internete surasti ar sugalvoti, – juokiasi ir priduria: – Visą amžių bibliotekoje pradirbau, tai moku internetu naudotis, o Jurgis šiek tiek mažiau moka, tai galiu padėti.
Sutuoktiniai labai daug laiko praleidžia kartu – diena iš dienos rūpinasi bendrais reikalais, kartu ūkio darbus dirba, užsiima bendrais pomėgiais.
– Nėra taip, kad reikia pabūti atskirai, kad reikia susivokti. Susivokimai vyksta kasdieniame gyvenime per bendrą veiklą, – mintimis dalijasi E. M. Pumputienė.
Išties Eugenija Marija ir Jurgis tiek daug laiko praleidžia drauge, kad jų dukra Asta juokauja, jog jiedviem reiktų nors kiek laiko pabūti atskirai.
– Vienas be kito – nė sekundės, išvažiavę kur nors, tuoj skambinam vienas kitam, ilgai atskirai neišbūnam. Tas, kuris būna, pavyzdžiui, pas dukrą Vilniuje, ilgai nesisvečiuoja, nes reikia grįžti pas likusį Tauragėje, – juokiasi moteris ir priduria: – Mūsų dukra Asta juokauja sakydama, kad galėtumėt trumpam atsiskirti, bent savaitę atskirai pagyventi, bet ne, ne, negalim, reikia važiuoti vienam pas kitą.
Niekad nėjo kožnas sau
Tiek laiko būnant kartu, vis vien neišvengiamai kyla ir nesutarimų. Kaip su jais susidoroja Pumpučiai?
– Tokių stiprių pykčių, kad reiktų eiti kožnas sau, tikrai niekada nebuvo. Nė minties tokios nebuvo. Nors pykčių, kaip ir visuose namuose, pasitaikydavo, – teigia ir mąsliai pritilusi vėliau prideda: – Kai sukyla kokios nors emocijos, galim ir pasižodžiuoti, ir pasišūkauti, bet visada išsikalbam – nėra nekalbadienių, nėra taip, kad ilgai vaikščiotume su širdgėla, metai iš metų nešiotume nuoskaudas, primintume kokius nors pasakytus žodžius, pykčius, ne, čia ir dabar įvyksta ir baigiasi. Pas mus, sakyčiau, kaip kokioje itališkoje šeimoje: greitai pasisakom, pašūkaujam, apsisukam, bet praeina kiek laiko ir vėl viskas gerai, kaip nebuvę. Įvyksta tokia kaip iškrova, sukibirkščiuoja ir pamirštam, ir nebėra.
Pasitikėjimas, rūpestis, kantrybė
Neabejotinai prie ilgos ir sėkmingos Pumpučių santuokos prisideda tai, kad jiedu labai pasitiki vienas kitu.
– Žiūrim vienas į kitą su begaliniu pasitikėjimu, nėra taip, kad ne taip pažiūrėjai, ne ten nuėjai, ne tada grįžai. Kaip tik jeigu nori, išeik, aš lauksiu grįžtant. Jeigu tau reikia išvažiuoti, išvažiuok. Tikrai ir pati galiu išeiti, galiu važiuoti, galiu pirkti, galiu duoti – galiu daryti viską, ką noriu. Jokio pavydo, – tvirtina E. M. Pumputienė.
Ne tik stiprus pasitikėjimas, bet ir nuoširdus rūpinimasis padeda išlaikyti puikius sutuoktinių santykius.
– Jeigu kuris nors iš mudviejų grįžta iš kelionių, visada grįžta su lauktuvėmis, pavyzdžiui, su kokiomis nors baronkomis iš Vilniaus. Vienas kitam turim parvežti, – šypsosi pašnekovė ir tęsia: – Kad ir tokia smulkmena, bet vis tiek mums reikia, norisi. Dabar Jurgis neseniai su dukra pro Alantą važiavo, vyko atlaidai, tai man parvežė saldainių, tų tokių atlaidinių.
Ar rūpestis ir pasitikėjimas yra pagrindiniai komponentai, kuriuos verčiausia puoselėti siekiant laimingai kartu pragyventi visą gyvenimą? E. Pumputienė pritaria ir išsyk priduria, kad dar be galo svarbi kantrybė.
– Visur reikia kantrybės. Vis stebiu jaunas šeimas. Nežinau... Negali teisti, negali žinoti, bet manau, kad jei jau sukūrei šeimą, jei jau yra vaikų, kažkaip reikia išsikalbėti, išsiaiškinti ar prisitaikyti vienam prie kito. Man kitaip nepriimtina, juk vėliau vaikams yra sunku, kai tėvai išsivaikšto skirtingais keliais, juk vis tiek vaikams reikia ir tėčio, ir mamos. Reikia dėti daug pastangų, kalbėtis, jei suklystama vienur ar kitur, reikia mokėti atleisti, – svarsto pašnekovė.
Sunkus, kasdienis darbas?
Du vaikus – Astą ir metais vyresnį Mindaugą – užauginusi pora turi ir 5 anūkus. Vyriausiajam rugsėjį sueis 31-eri.
Visuomenėje tvyrančiu įsitikinimu, kad meilė – sunkus, kasdienis darbas, E. Pumputienė linkusi abejoti.
– Kartais pastangų šiek tiek reikia, bet gal kai atitinka poreikiai, visa kita, tų pastangų tiek daug ir neprireikia. Jeigu supyksti, tai vis tiek tik tam kartui. Bent jau mums su Jurgiu. Aš jam ir sakau, kad norėčiau, jog kartu numirtume, nes aš viena nepasiliksiu, viena be tavęs negyvensiu ir viena be tavęs nebūsiu, – juokiasi moteris ir rodydama keturiolikmetės anūkės nupieštą jųdviejų portretą darkart pasidžiaugia laimingai besitęsiančia santuoka.