Autorių nuotraukos
Tauragiškiams gerai pažįstami praeities tyrinėtojai, daugelio knygų autoriai bei leidėjai, Vytenis ir Junona Almonaičiai rengia naują kelionių vadovą po Tauragės kraštą „Pietų Karšuva“. Spausdiname ištrauką iš būsimos knygos.
Stragutė ir Lukšiškiai
Vos perkirtęs miesto ribą, Tauragės-Jurbarko plentas gerus du kilometrus tiesiasi per Stragutės kaimą. Lukšiškiai – pietinis jos kaimynas, iki Šešuvies pakrančių nutįstantis kaimas. 1653 m. Tauragės dvaro inventoriaus, rašyto lenkiškai, duomenimis, Stragutės vietoje buvo kaimelis Strobogona, kuriame gyveno Jonas Strabagonas (Jan Strobogona) ir Ambrozas Rudaitis. Ilgainiui žemaitiškam liežuviui nepatogus vietovardis kito, virto Stragutiške, galiausiai – Stragute. 1923 m. kaime buvo 20 ūkių, gyveno 194 sodiečiai. 1992 m. surašyta 70 gyventojų. Oficialiais duomenis, 2017 m. Stragutėje gyveno 126 žmonės. Vietovardį garsina čia įsikūrusi nemaža įmonė „Stragutės mėsa“.
Lukšiškių vietovardis kilęs iš asmenvardžio Lukšys ar panašaus. 1821 m. sodžius minimas tarp kitų Tauragės katalikų parapijai priklausančių kaimų. 1846 m. priklausė Komarams, kurie valdė Drūtaviškių dvarą ir visai šalia buvusį Drąslaukio palivarką. 1923-aisiais Lukšiškiuose surašyti 4 ūkiai, 25 gyventojai. Dar kolūkių laikais Lukšiškiuose pastatytas ūkinis centras, kuriame vėliau įsikūrė ir veikia kelios įmonės. Oficialiais duomenimis, 2017 m. Lukšiškiuose buvo 3 sodybos, gyveno 3 sodiečiai.
Sovietinės kariuomenės strategai buvo numatę, kad karo su Vokietija atveju Stragutė ir Lukšiškiai bus svarbus gynybinis forpostas. Todėl šiuose bei gretimuose kaimuose buvo pastatyti penki gelžbetoniniai ugnies taškai. Stragutės dotas yra pietiniame kaimo pakraštyje, ganykloje. Jis pasiekiamas nuo Tauragės–Jurbarko kelio atsišakojančia Šermukšnių gatve (koordinatės: Š 55°14’12.6’’, R 22°20’39.7’’). Tai tipiškas flankavimui skirtas puskaponierius. Sprendžiant iš šaudymo angų, turėjo būti apginkluotas 45 mm patranka ir vadinamosios NPS-3 sistemos kulkosvaidžiu.
Apie 180 m į pietus nuo aptartojo, žalioje pievoje, pilkuoja Lukšiškių dotas (koordinatės: Š 55°14’05.7’’, R 22°20’41.9’’). Jis aptvarkytas, yra privačioje valdoje ir turėtų būti apžiūrimas su jos savininko žinia. Šis dotas kitoks, skirtas šaudyti frontu. Storose sienose žiojėja trys į galimą fronto liniją nukreiptos šaudymo angos, pro kurias turėjo kalenti sunkieji kulkosvaidžiai. Analogiškas fortifikacinis statinys kėpso 900 m į šiaurės vakarus nuo šio doto, Paberžiuose (koordinatės: Š 55°14’17.1’’, R 22°19’55.5’’). Visi šie dotai nebuvo galutinai įrengti ir panaudoti, 1941 m. frontas per šias apylinkes persirito nesustojęs.
Milaičiai ir Meškai
Pirmasis iš šių kaimų įsikūręs maždaug penketas kilometrų į pietryčius nuo Tauragės, kairiajame Šešuvies krante. Meškai – gretimas pašešuvių kaimelis.
Milaičių pavadinimas kilęs iš asmenvardžių Milaitis ar Milius, kurie savo ruožtu kildinami iš krikšto vardo Emilijus. Istoriko Kazio Misiaus duomenimis, 1846 m. Milaičiai priklausė didikui Vladislovui Komarui. Į jo valdas įėjo Drūtaviškių dvaras, Drąslaukio palivarkas ir 19 apylinkės kaimų. 1902 m. Milaičiuose gyveno 96 žmonės. 1923-aisiais surašinėtojai čia rado 16 ūkių, 105 gyventojus. 2017 m. kaime stovėjo 21 sodyba, gyveno apie 50 sodiečių.
Meškai yra prie pat Karšuvos girios, tad visai įtikėtina, jog vietovardis kilęs iš žodžio meška. Tačiau jis gali būti susidaręs ir iš asmenvardžio Meška. Ir šis kaimas 1846-aisiais bei vėliau, iki baudžiavos panaikinimo, priklausė Komarams. 1902 m. Meškuose surašyti 122 sodiečiai, 1923 m. – 15 ūkių ir 99 gyventojai. 2017-aisiais kaime buvo 10 sodybų, gyveno apie 20 žmonių.
Milaičius garsina per visą sovietmetį išlikęs paminklinis kryžius Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. Atsišakojęs nuo Tauragės-Jurbarko plento, per visą kaimą jo link veda neblogas žvyrkeliukas (koordinatės: Š 55°12’33.4’’, R 22°21’24.8’’). Kryžius masyvus, betoninis, išaugantis iš laiptuoto pagrindo. Užrašas granitinėje plokštėje sako, kad paminklą 1928 m. pastatė Meškų ir Milaičių kaimų gyventojai. Nepriklausomybės simbolio rimtį saugo keturi ąžuolai. Trys iš jų sodinti 1928-aisiais, vienas atsodintas kiek vėliau.
Kryžiaus atidengimas vyko itin iškilmingai, jį pašventino Gaurės klebonas, žymus visuomenininkas Kazimieras Šleivys. Iki sovietinės okupacijos prie paminklo vykdavo Vasario 16-osios minėjimai, čia rinktasi ir kitom progom. Minėtoji plokštė su užrašu pokario metais buvo sudaužyta. Gal tai paminklą ir išsaugojo. Čia siautėję stribai, enkavedistai tikrosios jo paskirties nežinojo, o vietiniai žmonės jos neišdavė.
Gretimoje sodyboje gyvenusi Pranė Butkienė paminklinės plokštės gabalus surinko ir užkasė. Taip pat ji per visą sovietmetį paminklą prižiūrėjo, nuolat puošė gėlėmis. Prasidėjus Atgimimui, kaimo gyventojų rankomis paminklinis kryžius restauruotas, pagal išlikusias šukes padaryta nauja plokštė su užrašais. 1989-ųjų vasario 16-ąją paminklas atšventintas. Jis vėl kviečia sustoti ir pamąstyti apie Nepriklausomybės vertę.
Pro Milaičius ir Meškus vingiuoja, kilpas rezga Šešuvis. Upės slėnio užliejamose pievose ties šiais ir Lukšiškių, Drąslaukio, Meižių kaimais 2011 m. įsteigtas apie 146 ha ploto Meškų botaninis zoologinis draustinis.
Apipelkėję Šešuvies senvagės, natūralios intakėlių Meižio ir Raudonmeižio vagos, natūralios pievos teikia prieglobstį visoje Europoje sparčiai nykstantiems drugiams. Kraujalakiniai melsviai veisiasi drėgnose paupių, pamiškių pievose, kuriose gausiai auga vaistinės kraujalakės. Šlapynėse, gausiai žydinčiose pievose randa maisto didžiųjų auksinukų lervos ir drugeliai. Visi jie keliautojų nelaukia ir nepozuoja, bet pamatyti juos, bevaikštant Šešuvies pakrantėmis, tikrai įmanoma.
Zaltriškiai
Pasiekiami Tauragės-Jurbarko plentu. Šis, peršokęs per Šešuvį, stabteli ties Baltrušaičių gyvenviete, toliau jau skuodžia per Zaltriškius. 1846 m. užfiksuota, kad tuomet kaimas priklausė Komarų valdytam Drūtaviškių dvarui. Po 1863-ųjų jo valstiečiai dirbtą žemę išsipirko. 1923 m. Zaltriškiuose buvo 25 sodybos, jose gyveno 157 sodiečiai. 1992-aisiais vėl surašyti 26 statistiniai ūkiai, bet jau tik 61 gyventojas. 2017 m. stovėjo kaime 17 sodybų, jose gyveno 48 žmonės.
Zaltriškiuose 1873 m. gimė ir gyveno vienas žymiausių Tauragės krašto knygnešių Antanas Bružys (Bružas), bendradarbiavęs su garsiąja Garšvių draugija. Legaliai kirtęs sieną, jis Bitėnuose ir Tilžėje paimdavo spaudą, samdydavo jos nešikus per sieną, o paskui pats veždavo į Garšvius (Panevėžio r.). Sūnui padėdavo jo tėvas, taip pat knygnešys Martynas Bružys.
1894 m. netoli Raseinių iš A. Bružo, Jurgio Bielinio ir Kazimiero Ūdros policija konfiskavo per 4000 egzempliorių spaudos leidinių. Tąkart A. Bružys pabėgo, bet netrukus pasienio sargybiniai Bružių sodyboje Zaltriškiuose surado apie 1700 lietuviškų leidinių. A. Bružys buvo suimtas, uždarytas Tauragės kalėjiman, nuteistas. Dvejus metus kalėjęs, penkis išbuvęs tremtyje Rytų Sibire, jis po to gyveno ir, matyt, mirė Tomske.
Zaltriškių centre, prie autobusų stotelės, pietvakarinėje Tauragės-Jurbarko plento pusėje, boluoja tipinis atminimo ženklas Lietuvos partizanams. Jis pastatytas 2005 m. ir liudija, kad šiose apylinkėse veikė Butigeidžio (Lydžio, Aukuro) rinktinės Visvydo tėvūnijos Lelijos būrys. 1949-ųjų liepos 15-ąją šeši jo kovotojai buvo trumpam apsistoję gretimame Sakalinės kaime, vienoje iš sodybų. Čia juos užklupo MGB kareiviai ir Tauragės stribai, kurių iš viso buvo 55. Partizanai atsišaudė ir bandė pasitraukti. Trims pavyko, tačiau būrio vadas Stasys Stonys-Alunta, kovotojai Andrius Kisnierius-Vyšnia ir Juozas Liorančas-Aidas žuvo. Jų kūnai niekinti prie Gaurės saugumiečių pastato, vėliau ir Tauragėje, prie vadinamosios Šubertinės. Partizanų palaidojimo vieta liko nežinoma.
Autorių nuotraukos
