Minint 60-ąsias trėmimo į Sibirą metines „Tauragės žinių“ kalbinami vyrai teigė, kad iš atminties to, ką jie patyrė, ištrinti neįmanoma. Krovininiuose vagonuose sugrūsti vyrai, moterys ir vaikai tuomet tik spėliojo, kas jų laukia už 8000 kilometrų nuo gimtinės. Maisto trūkumą, šaltį, sunkų darbą ir patyčias ištvėrė ne visi. Tie, kurie išgyveno, šiandien mena tremties rytą, paskubomis sukrautus daiktus, kelionę į Tauragės traukinių stotį, prarastus artimuosius ir tolimo Rusijos krašto gamtą.
Pažadino ryte
16-metis Zigmantas Raudonis negalėjo suprasti, kas vyksta tą darganotą rudens rytą. Atvykę pareigūnai tiesiog pasakė: „Ruoškitės, važiuosit į Sibirą“. Apie atvykėlius neperspėjo nei tuo metu svirne miegojęs tėvas, nei šuo – įsibrovėliai jį nušovė.
– Turėjome nepilnas dvi valandas susikrauti daiktams. Ką ten spėsi... miltų, mėsos, kurios daug neturėjome. Spalio 2 diena, ruduo, gyvuliai tai dar nebuvo pjauti, anksti... Susirinkome drabužius ir viską į karklubas (arkliu įkinkytą nedidelį vežimą, kuriuo būdavo vežamas mėšlas – red.), – prisimena Z. Raudonis.
Šilalės rajone gyvenusią šeimą ginkluoti pareigūnai palydėjo iki Tauragės geležinkelio stoties tiesiai į vagonus. Kiek šeimų buvo tokiame pramoniniame, gyvuliams ir prekėms vežti skirtame vagone, vyrai tiksliai pasakyti negalėjo. Sukrito visi čia pat ant savo daiktų. Vyrai, nėščios moterys, vaikai ir kūdikiai – visi ten pat, susigrūdo į šaltą kelionę ant bėgių.
Vyrai spėliojo, kas bus
– Gerai atsimenu, kaip tada pykau ant verkiančio vaiko, nes negirdėjau, ką kalba vyrai. Jie kažką pasakojo, politikavo, o vos penkių mėnesių kūdikis ant mamos rankų verkė ir verkė, – braukdamas ašaras pasakojo Zigmantas Raudonis.
Kitas tauragiškis Petras Pilypas prisimena, kaip mama jam pasakojo, kad vyrai tikėjosi, jog amerikiečiai juos išvaduos, tačiau traukiniui riedant optimizmas blėso. P. Pilypas į Sibirą važiavo mamos pilve, gimė jau tolimojoje šalyje po mėnesio.
Sunku įsivaizduoti, kokias sunkias sąlygas patirti teko ištremtiems žmonėms. Visi tuštinosi į čia pat stovintį kibirą, čia pat moterys maitino vaikus, vyrai teigė girdėję, kad viename sąstato vagone moteris pagimdė. Po 8000 kilometrų kankinančios kelionės tauragiškius pasitiko atšiaurus Sibiro klimatas.
Nebuvo kelių nei takelių
Nazarovo mieste Rusijoje tremtinius temstant perėmė sunkiasvoriai, per bekeles „brendantys“ sunkvežimiai. Sibire kelių nėra. Vyrai teigė, kad kasmet jie keldavosi vis į kitą vietą, ten, kur mažiau išvažinėta, kur sausiau.
Skirtingai nei politiniams kaliniams, šioms šeimoms nereikėjo gyventi taigoje, kur nebuvo nieko.
– Stogas virš galvos buvo. Mus vežė ne sunaikinti, vežė dirbti. Dėl propagandinės informacijos vietiniai rusai pasitiko mus kaip banditus ir vagis, tačiau netrukus įsitikino, kad lietuviai darbštūs, net susibičiuliavom, – kalbėjo tremtiniai.
Išgyventi pirmuosius metus Sibire buvo sunkiausia. Algos nemokėjo, duodamo miltų kiekio pramisti neužteko. Žmonės pardavinėjo atsivežtus daiktus. Bandė parduoti ir drabužius, tačiau kone pusvelčiui, juk atšiaurioms klimato sąlygoms lietuviškieji drabužiai nereikalingi.
– Mama pasakojo, kad viską iškeitė į pieną. Juk mėnuo po tremties gimiau Sibire, – teigė iš Pryšmantų kaimo su broliu, seserimi ir tėvais ištremtas Petras Pilypas.
Kai pavasarį nutirpdavo sniegas, neturėdamos ką valgyti šeimos susiruošdavo rinkti rudenį ne itin kruopščiai nurinktų bulvių ar net ant žemės prikritusių javų grūdų. Sušalusias bulves kepdavo, tačiau tik paslapčia, kad valdžia nesužinotų.
Kaip ir Lietuvoje, Sibire lietuviai dirbo žemės ūkio darbus, augino gyvulius. Derlingame krašte trumpos vasaros būdavo itin karštos, o šaltos žiemos sniegynuose buvo galima išvysti net mešką.
Atsimena žvejybą ir meškos medžioklę
Tremtiniai teigia niekad neužmiršiantys patirto skausmo ir sunkumų. Įamžintose nuotraukose daugelio jų šypsenų nepamatysi. Kai kurie Sibire prarado gimines ir artimuosius, tačiau neužmiršo ir linksmai praleistų dienų. Mirus Stalinui, gyvenimo sąlygos tremtyje pagerėjo. Lietuviai susirinkdavo švęsti Velykų, daugelis kalbėdavo apie galimybę grįžti į Lietuvą.
17 metų tremtyje praleidęs Bronius Karbauskas sako, kad, be patirto skausmo, atsimena ir gražių dienų.
– Žvejodavome upėse, pagaudavom lydekų, ešerių. Anglių pirkti nereikėjo, užtekdavo nueiti ir prisikasti, – šypsojosi B. Karbauskas.
Zigmantas Raudonis prisiminė, kad Sibire teko vykti į meškų medžioklę. Šių gyvūnų mėsa gera, o kailis sunkus, tačiau puikiai tinka kloti ant grindų.
B. Karbauskas sako, kad grįžusi į Lietuvą šeima namus rado neužimtus. Tačiau kiti pašnekovai tuo pasidžiaugti negalėjo. Po aštuonerių metų tremties sugrįžus P. Pilypo tėvų namai buvo užimti, ne iš karto pavyko juos atsikovoti. Vyras sako girdėjęs, kad tremties dieną, vos stribai išvežė jų šeimą, kaimynai nesikuklino tempti daiktų iš jų namų.
Z. Raudonis sako, kad tremtis išmokė viską pradėti iš naujo. Teko keletą kartų prisitaikyti, o grįžus į gimtinę patirti pašaipas. Daugeliui tremtinių reikėjo įrodyti savo vertę, o apie karčius tremties prisiminimus kalbėti tyliai niekam negirdint.
