Savivaldybės valdomoje bendrovėje „Tauragės vandenys“ jau trejus metus kėpso svetimas turtas – kadaise šios įstaigos darbuotojų pamėgta pirtelė. 2006-aisiais šį turtą iš bendrovės įsigiję keturi tauragiškiai liko it musę kandę. Planai vandenvietės teritorijoje statyti gyvenamuosius namus žlugo.
Sumokėjo 130 tūkst. litų
Tauragės apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento Tarptautinio bendradarbiavimo, aplinkos ir ryšių su visuomene skyriaus vyriausiasis specialistas Vincentas Paulauskas gerai prisimena tą 2006-ųjų istoriją, kuri jį suneramino ne juokais.
Tų metų pabaigoje UAB „Tauragės vandenys“ teritorijoje stovinčią sukiužusią mūrinę pirtelę už 130 tūkst. litų įsigijo keturi tauragiškiai – savivaldybės Tarybos nario Jono Dungveckio dukra Ligita Dungveckytė, verslininkai Egidijus Gaižauskas ir Antanas Kringelis bei rajono mero Prano Petrošiaus šeimos versle dirbanti Marė Elena Tauškėlienė. Netruko paaiškėti, kad naujieji pastato šeimininkai siekia ir sklypo – savivaldybės administracijos jie paprašė suformuoti 60 arų žemės sklypą po savo naujuoju pirkiniu. Net palaiminimą iš savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos tuomet gavo. Teliko sulaukti Tauragės apskrities viršininko administracijos pritarimo. Tačiau pastariesiems planams tuomet pasipriešino būtent V. Paulauskas.
– Tuomet aš parašiau neigiamą išvadą detaliajam planui vandenvietės teritorijoje rengti. Jei būčiau sutikęs pasirašyti, netrukus toje vietoje būtų suformuoti keturi sklypai ir užvirusios statybos, – „Tauragės žinioms“ kalbėjo ilgametis Tauragės architektūros specialistas.
V. Paulauskas įsitikinęs, kad vandenvietėje, kurioje yra vienuolika giluminių vandens gręžinių, iš kurių Tauragės gyventojams tiekiamas geriamasis vanduo, negalimos jokios statybos.
„Akompanuoja tam, kam pardavė“
V. Paulauskas „Tauragės žinioms“ atskleidė ir daugiau su šia istorija susijusių detalių. Pasak jo, vienas pastato pirkėjų atstovų jam tuomet už parašą siūlė atlygį.
– Toks pasiūlymas buvo, ir spaudimas, pagrasinimų buvo. Žadėjo atsilyginti, bet aš atsisakiau. Mane nustebino toks įžūlumas. Tą siūlytoją iškart apskundžiau tuometinei apskrities viršininkei Irenai Ričkuvienei, – sakė V. Paulauskas, tačiau siūlytojo pavardės neatskleidė.
Paklaustas, kodėl tuomet nesikreipė į prokuratūrą, specialistas atsakė – to, kad neėmė kyšio, jis nelaiko nuopelnu.
– Džiaugiuosi, kad daugiau šių žmonių nesutikau. Šiandien problema lyg ir išsisprendė. 2008-aisiais savivaldybės Tarybos patvirtintas pataisytas Tauragės miesto generalinis planas jokių interpretacijų neleidžia, – „Tauragės žinioms“ kalbėjo V. Paulauskas.
Ilgametis architektas sako, kad ketinimams vandenvietėje statyti gyvenamuosius namus tuomet, 2006-aisiais, pritarė ir švariu tauragiškių vandeniu turįs rūpintis „Tauragės vandenų“ vadovas Rimantas Veisas. V. Paulausko teigimu, jis „akompanuoja tam, kam pardavė šitą pirtelę“. Esą pastarosios bendrovės vadovas tvirtinęs, kad tiek vandens, kiek „Tauragės vandenys“ gali tauragiškiams tiekti, šiandien miestui nereikia. Bet pramonė atsigaus ir vandens tiekimas pagyvės, – įsitikinęs V. Paulauskas.
– Gimiau ir užaugau Tauragėje. Todėl noriu būti principingas. Visada gerbiau žmones, kurie nori statytis, ir siekiau jiems kaip įmanydamas padėti. Tačiau statybos neturi lipti į specialiąsias teritorijas. Manau, kad dabar šiems žmonėms įsigytą pirtelę belieka nusigriauti, nes šioje vietoje jokia veikla negalima, net pirties, – sakė V. Paulauskas.
Specialistas įsitikinęs, kad ši istorija įrodė, jog į tauragiškiams itin svarbią vandenvietės teritoriją žiūrima aplaidžiai.
Nieko nežino
Vandentiekio direktoriaus pavaduotojas Jonas Gečas, paklaustas, ar žino, ką su iš „Tauragės vandenų“ įsigytu turtu ketina daryti jo savininkai, atsakė:
– Nelabai ką žinau tuo klausimu. Žinau tik tiek, kad jį įsigijo keturi asmenys.
Tačiau J. Gečas teigė ne visada sutinkąs su V. Paulausko išvadomis ir teiginiais, esą parduotasis statinys stovi už 30 metrų nuo gręžinių, antrojoje sanitarinės apsaugos zonos juostoje.
– Ūkinė veikla toje vietoje negalima, tačiau gyventi ten būtų galima. Be to, aš tame pardavime mažiausiai dalyvavau, – „Tauragės žinioms“ sakė J. Gečas.
Pirtelės pardavimui 2006-aisiais pritaręs „Tauragės vandenų“ vadovas Rimantas Veisas tikino per ketverius pastaruosius metus nesidomėjęs, ką pastato savininkai ketina jo vadovaujamos bendrovės teritorijoje daryti.
– Šiandien niekas nieko nedaro. Aš nieko apie tai nežinau, – sakė R. Veisas.
„Nei pakarti, nei paleisti“
Viena pastato savininkų – mero P. Petrošiaus šeimos įmonės „Rimtija“ buhalterė Marė Elena Tauškėlienė, paklausta, ką ketina daryti su įsigyta pirtele, atsakė nenorinti apie tai kalbėti.
– Kodėl aš turėčiau apie tai kalbėti? Kaip jau bus, taip. Nežinau dar. Kol kas nieko ten neketinu statyti, – „Tauragės žinioms“ sakė M. E. Tauškėlienė.
Kodėl šiuo klausimu „Tauragės žinios“ domisi, nustebo ir antrasis pastato savininkas Antanas Kringelis.
– Dar šita istorija nesibaigė. Yra ten žmonės, kurie... Bet atleiskite, pas mane yra svečių dabar, aš negaliu kalbėti, – „Tauragės žinioms“ sakė A. Kringelis ir padėjo telefono ragelį.
Savivaldybės Tarybos narys Jonas Dungveckis „Tauragės žinias“ paragino apie pirtelę vandentiekio teritorijoje verčiau pasikalbėti su pastato savininke jo dukra, tačiau kiek vėliau sutiko pasikalbėti.
– Nežinau, ką dukra ten darys. Tada, kai gavome neigiamą Tauragės apskrities viršininko administracijos išvadą, ketinome kreiptis į teismą, tačiau nesikreipėme. Žinau, kad yra panašių istorijų, kai pastatų savininkai teismus laimėjo. O dabar esame nei pakarti, nei paleisti. Pikta man ant viso svieto, – „Tauragės žinioms“ kalbėjo J. Dungevckis.
Paklaustas, kas tuomet, 2006-aisiais, jam pasiūlė įsigyti pirtelę „Tauragės vandenų“ teritorijoje kartu pažadėdamas ir sklypą, politikas pavardės neatskleidė, tačiau užuominą davė:
– Kas tokie tie žmonės, jūs patys žinote. Nežinau, ar kalbėti ta tema. Nenoriu pyktis su tuo žmogumi. Gal kada parašo reikės, – J. Dungveckis patvirtino, kad jis vienintelis šioje istorijoje neslėpė savo pavardės.
