Genovaitė ir Vytautas Balčyčiai kovoja su savivaldybe. Atkaklūs tauragiškiai sako nenusileisiantys ir reikalausiantys, kas jiems priklauso. Beveik šimtmetį skaičiuojančio Stoties gatvės 3-ojo namo gyventojai įsitikinę – jų namo remontui valstybės garantuotos lėšos buvo panaudotos netinkamai ir privertė nepabaigiamai varstyti valdininkų kabinetų duris.
Gimė Sibire
Senutėlis Balčyčių namas Stoties gatvėje, priešais Romos katalikų bažnyčią, mena senus laikus. Vytauto Balčyčio pasakojimu, jį dar 1931-aisiais įsigijo jo senelis.
– Man šis namas labai brangus. Jis išgyveno sunkius istorinius laikus. Jau visus dvidešimt nepriklausomybės metų už jį kariauju, – „Tauragės žinioms“ pasakojo V. Balčytis.
1948-aisiais visa Balčyčių šeima buvo ištremta į Sibirą. Po dvejų metų ten, Irkutsko srityje, gimė Vytautas. 1958-aisiais, palaidojusi tolimajame krašte močiutę ir mažąjį Vytauto broliuką, šeima grįžo gimtinėn.
– Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę artimųjų palaikus į Lietuvą parsigabenome, palaidojome Papušynės kapinėse. Močiutė, kadaise su seneliu pirkusi senąjį mūsų namą, jo nebepamatė. Grįžę gyvenome pas gimines. Vienuolika žmonių spaudėmės vienuolikos kvadratinių metrų kambarėlyje. Apie namo grąžinimą tuomet nebuvo nė kalbos. Ten jau gyveno svetimi, – prisiminimus pasakojo Vytautas.
Vyras prisimena skaudžių išgyvenimų – esą ryškiausias vaikystės prisiminimas, kaip su dviem kiek vyresniais draugais buvo susitarę iš Irkutsko namo į Lietuvą bėgti.
– Aš tuomet pramigau, o mano devynmečiai draugai pabėgo, traukiniais į Lietuvą parsigavo. Sunku dabar tuo patikėti, bet taip buvo, – prisimena Vytautas.
Garantuoja remontą
Namą Tauragės Stoties gatvėje jau nepriklausoma valstybė Balčyčiams grąžino 1992-aisiais. Tačiau Vytautas ir Genovaitė sako, kad 1993 metais vėl jo neteko. Esą taip atsitiko jame gyvenusių nuomininkų prašymu. Sunku šiandien suprasti, kodėl tiek ilgai užsitęsė namo grąžinimo batalijos. Balčyčiai pasakoja, kad jų skundai pasiekė net Konstitucinį Teismą, tik tuomet, 1998-ųjų kovą, jie tapo tikraisiais savo namų šeimininkais.
Per beveik penkis dešimtmečius, kol šiame name gyveno dar sovietų valdžios įkeldinti nuomininkai, jis tapo apleistas. Tačiau valstybė turtą susigrąžinusiems savininkams garantuoja jį atiduoti tinkamą gyventi. Todėl Balčyčiai ir kreipėsi į Tauragės rajono savivaldybę prašydami namo
remonto.
– Mes nieko svetimo nenorime. Jei įstatymas sako, kad perduodama mūsų nugyventą turtą valstybė garantuoja jo sutvarkymą, tai to ir prašome. Kiek savivaldybė sudėjo į mūsų namo remontą, nežinome, niekas mums to nesakė, tačiau koks jis, galite įsitikinti, – rodydamas valdiško remonto rezultatus „Tauragės žinioms“ kalbėjo V. Balčytis.
Dirbo tik dėl akių?
Pasak šeimininkų, namas jiems buvo grąžintas labai apleistas.
– Tačiau jei būtume bent nujautę, kad savivaldybė jį taip suremontuos, būtume nusispjovę ir patys remontavę. Manome, kad už tokią sumą, kuri buvo skirta iš mūsų visų – mokesčių mokėtojų pinigų, buvo galima atlikti puikų remontą, tačiau darbininkai dirbo tik dėl akių. Manau, kad pinigai buvo tiesiog iššvaistyti, – sakė V. Balčytis ir rodė žurnalistei darbų priėmimo aktą.
Jame iš tikrųjų yra specialios savivaldybės administracijos sudarytos komisijos sakinys – „Butas priimtas suremontuotas, darbai atlikti nekokybiškai“. Po šiuo sakiniu pasirašė komisijos nariai Romas Neverdauskas, Aivaras Preikšaitis, Stasys Šimašius, Silverijus Statkus ir Donata Dervinskienė. V. Balčyčio ir jo žmonos teigimu, „Tauragės butų ūkio“ darbininkai jų namus remontavo 4,5 metų. Esą jiems betvarkant vieną namo kampą, kitas jau imdavęs byrėti – durys sunkiai uždaromos, nuo lubų gabalais krinta tinkas, vonią ir kriauklę darbininkai atvilkę iš šiukšlyno, plytelės suklijuotos kreivai šleivai, grindų lentos išsikilnojo. Kiek kainavo medžiagos ir darbas, nelengva iš sudarytų sąmatų suprasti, kai kuriose įskaitėme, kad 1 kv. m vonios plytelių su darbu kainavo 80 Lt, 100 kv. m sienų apdaila gipsu savivaldybei atsiėjo 3189 Lt, 1 kv. m grindų – 35 Lt. V. Balčytis įsitikinęs, kad tai žvėriški pinigai.
– Iš mūsų pasityčiojo. Manėme, kad į nuomininkų nugyventą namą galėsime persikelti, susistatyti baldus ir gyventi, o dabar viską reikės iš naujo tvarkyti. Ko norėti, valdiškas darbas yra valdiškas. Niekas nuo tarybinių laikų nepasikeitė. Padėkit sužinoti, kiek remontas kainavo, – „Tauragės žinių“ prašė V. Balčytis.
Europinio remonto nežadėjo
Savivaldybės bendrovės „Tauragės butų ūkis“ direktorė Edita Zinkė puikiai prisimena ir namą Stoties g. 3, ir jo šeimininkus. Bendrovės vadovė pripažįsta, kad susikalbėjimo su šiai tauragiškiais trūko, tačiau tikina, kad ir patys namo šeimininkai savo turtu nesirūpina.
– Juk daugybė metų praėjo. Viskas per tą laiką dilo. Tačiau man atrodo, kad ir patys Balčyčiai viską darė, kad jų namas pelytų, griūtų, virstų, – E. Zinkė įsitikinusi, kad V. Balčytis iš mokesčių mokėtojų nori per daug.
Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius Algirdas Mosėjus sakė jokių paslapčių neturįs – Balčyčių namo remontas savivaldybės biudžetui atsiėjo per 34 tūkstančius litų. Paklaustas, kodėl darbai už nemažas lėšas buvo atlikti nekokybiškai, A. Mosėjus atsakė:
– O savivaldybė ir neįsipareigojo padaryti europinio remonto.
