Archyvų paslaptys

Tauragės pilis, tolumoje Tarailiai 1961m

Žvilgsnis į Tauragės pilies istoriją

• Imantas Tamošauskas
• Birželio 19, 2025

Kai šiandien praeiname pro Tauragės pilį, nedaugelis susimąstome, kad šis pastatas per beveik du šimtmečius patyrė tiek virsmų, kad atspindi kone visą miesto raidą – nuo imperinių represijų iki kultūrinio atgimimo.

Naujas miestas naujoje vietoje

1836 m. Tauragę sukrėtė didžiulis gaisras – ugnies išvengė vos keli kiemai. Gaisras tapo svarbiu lūžio tašku Tauragė miesto istorijoje – Rusijos imperijos valdžia nusprendė ne tiesiog atstatyti, o perkelti miestą į naują vietą. Priežastį įvardino ano meto inžinieriai: senasis Tauragės centras, buvęs arti upės, netiko mūrinių pastatų statybai dėl nestabilaus grunto.

Taip pat, naujojo miesto planavimas sutapo su strategiškai svarbaus plento iš Tilžės į Rygą tiesimu. Kadangi Tauragė – pasienio miestas, čia turėjo stovėti ir muitinė. Tiesa, ilgai ginčytasi, kur turėtų būti statoma muitinė ir kur – liuteronų bažnyčia. Galiausiai šie objektai įgavo savo dabartines vietas, tapusias neatskiriama miesto struktūros dalimi.

Galutinį muitinės pastatų projektą 1842 m. parengė Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotovičius – jo sumanymas tapo tuo pamatu, ant kurio iškilo tai, ką šiandien vadiname Tauragės pilimi.

Statybos etapai ir transformacijos

Tauragės muitinės kompleksas kūrėsi palaipsniui. 1846–1847 m. čia buvo pastatytas pirmasis mūrinis pastatas – dviejų aukštų statinys su rūsiu, kuriame buvo laikomi pasienyje areštuoti žmonės, jų tarpe ir knygnešiai.

1852 m. kompleksas išsiplėtė – pastatytas pietvakarinis korpusas (šiandien naudojamas kaip muziejaus ekspozicijų erdvės), teritorija aptverta tvora. Kieme iškilo pirtis, keli ūkiniai pastatai, buvo iškastas šulinys. Istorikai nustatė, kad pirminius statybos darbus finansavo Tauragės dvaro valdytojas Platonas Zubovas – plytos, naudotos pilies statybose, buvo tiekiamos iš dvaro sandėlių, ką patvirtina atlikta medžiagų analizė.

Didžiausia transformacija įvyko 1881–1886 m., kai muitinės kompleksas buvo perstatytas ir įgijo naują pavadinimą – „Kalėjimo pilis“. Šiuo laikotarpiu iškilo keturi kampiniai, dviejų aukštų bokštai su šaudymo angomis, o visa architektūra įgavo istorizmo epochos bruožų. Pastatas dekoruotas gynybinės architektūros motyvais, būdingais neogotikiniam ar neorenesansiniam stiliui – tai buvo ne tiek funkciniai, kiek estetiniai sprendimai, kuriais siekta suteikti pastatui reprezentacinio svorio. Nors pilis iš pirmo žvilgsnio priminė gynybinį objektą, ji tokios funkcijos niekada neatliko. Priešingai – jos architektūra buvo vizualus imperinės galios simbolis esančiame pasienio mieste.

XIX a. pabaigoje čia veikė ne tik muitinė – pastatuose buvo dislokuota caro kariuomenė, laikomi suimtieji, tarp jų ir knygnešiai, kurie vėliau būdavo gabenami į Kauno gubernijos kalėjimą arba laukdavo teismo sprendimo vietoje.

Ar čia – Radvilų pilis?

Kai per pirmą pasaulinį karą iš pilies išsikraustė rusų muitininkai, atmintis apie jos istoriją pradėjo nykti. Situaciją dar labiau apsunkino XX a. pr. lenkų istorikų klaida – jie supainiojo Tauragės pilį su XV a. Tauragės dvaru, kuris buvo susijęs su Radvilomis. Nors šis netikslumas buvo išaiškintas dar 1963 m., bet informacija, kad čia stovėjusi Radvilų pilis pasiekia dar ir pavienius šiandienos lankytojus.

Vokiečių įkurtos psichiatrinės ligoninės tragedija

Pirmojo pasaulinio karo metu daugelis Tauragės gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Tuo pasinaudoję psichinių sveikatos problemų turintys žmonės neretai apsigyvendavo tuščiuose pastatuose. Siekdami įvesti tvarką, 1916 m. Lietuvą okupavusi Vokietijos kariuomenė įsteigė Valstybinę psichiatrijos ligoninę – vieną pirmųjų tokio tipo įstaigų Lietuvoje

Ligoninėje sąlygos buvo siaubingos: ankštose patalpose buvo įrengta vos 100 lovų, kuriose siautėjo blakės. Pacientai buvo marinami badu: dienos racioną sudarė vos apie 57 gramų duonos (maža riekelė), 7 gramų mėsos (vos kelios skiautelės) ir arbatinis šaukštelis riebalų. Tokio kiekio vos pakakdavo fiziologiniam išgyvenimui. Dėl to tarp pacientų plito ligos, tokios kaip dizenterija ar džiova. Negana to, vokiečių kilmės gydytojas nemokėjo lietuvių kalbos, o nepatenkintas pacientais juos mušdavo lazda.

Svarbu pažymėti, kad ne visi į šią ligoninę patekę asmenys buvo psichikos ligoniai. Dalis jų buvo sulaikyti kaip vokiečių valdžiai neįtikę asmenys – įtariami šnipinėjimu, dezertyrai ar tiesiog nelaikomi lojalūs okupacinei administracijai. Ligoninė tokiu būdu atliko ne tik medicininę, bet ir represinę funkciją – tapo savotiška pereinamoji zona tarp įkalinimo ir socialinės izoliacijos. Nuo atidarymo iki lietuvių perėmimo 1919 m. ligoninėje gydyti 645 ligoniai (339 vyrai ir 306 moterys). Iš jų 64 proc. mirė nuo dizenterijos ir bado.

Tarpukariu, kurį laiką, ligoninė veikė toliau. Tarp svarbiausių tuo laikotarpiu Tauragės psichiatrijos ligoninėje dirbusių medikų minimas gydytojas Juozas Baužys, vėliau tapęs vienu žymiausių tarpukario Lietuvos psichiatrų. Jis siekė gerinti pacientų gyvenimo sąlygas, diegti švaresnės aplinkos ir gydymo principus. 1926 m. psichiatrinę ligoninę iš Tauragės nuspręsta perkelti į Kalvariją.

Tauragės pilis kaip medicinos centras

Po Pirmojo pasaulinio karo Tauragės apskrities ligoninė kurį laiką veikė dvare už maždaug 4 kilometrų nuo miesto centro. Tačiau atstumas trukdė užtikrinti savalaikę pagalbą ligoniams, tad 1926 m. pabaigoje ligoninė perkelta į patogesnę vietą – Tauragės pilį, kur neseniai buvo uždaryta Valstybinė psichiatrinė ligoninė.

Naujasis gydymo įstaigos skyrius įsikūrė pietvakariniame pilies korpuse – ten, kur šiandien veikia Tauragės krašto muziejaus ekspozicijos. Čia įrengtos palatos, ambulatorija, rentgeno kabinetas, laboratorija, raštinė ir vaistinė. Gretimame pastate gyveno ligoninės personalas ir buvo laikomi medicinos reikmenys, o kitame – veikė venerinių ligų ambulatorija.

Per kelerius metus ligoninės įranga pamažu modernėjo – įsigytas naujos konstrukcijos rentgeno aparatas, mikroskopas, operacijoms skirti baldai, net mažas knygynėlis pacientams ir medikams. 1927 m. ligoninėje dirbo 11 darbuotojų, o gydymui galėjo būti priimta iki 25 ligonių.

Vis dėlto patalpos nebuvo pritaikytos ilgalaikei gydymo veiklai. 1929 m. paskelbta, kad dėl vietų trūkumo per metus negalėta priimti net 200 pacientų. Higienos sąlygos taip pat kėlė nerimą: ligoninėje nebuvo nei tinkamos ventiliacijos, nei vandentiekio, todėl ligoniai negalėjo praustis, o dalis žmonių, sužinoję apie prastą sanitarinę būklę, apskritai atsisakydavo čia gydytis.

Reaguodama į situaciją, Tauragės apskrities valdyba nusprendė nebeinvestuoti į senas, drėgnas, gydymui netinkamas pilies patalpas, o imtis naujos ligoninės statybų. Po išsikraustymo, pilies pastate netrukus įsikūrė Tauragės pradžios mokykla Nr. 1, veikianti čia maždaug 1933–1937 m. Kaip prisimena vienas iš tuometinių vedėjų, dar ilgai klasėse sklandė chloroformo – narkozei naudoto vaisto – kvapas, tarsi primindamas seniau čia veikusią ligoninę.

Tauragės pilis tarp pamokų ir fronto linijų

Tarpukariu Lietuvoje aukštesniosios mokyklos buvo skirstomos pagal specializaciją: vienos daugiau dėmesio skyrė humanitariniams mokslams, kitos – matematikai ar užsienio kalboms. 1924 m. Tauragėje duris atvėrė Aukštesnioji komercijos mokykla – švietimo įstaiga, rengusi būsimus buhalterius, administratorius, ekonomistus, bankų darbuotojus.

1926 m., drauge su Tauragės apskrities ligonine, ši mokykla persikėlė į Tauragės pilį. Komercijos mokykla įsikūrė pietrytiniame korpuse, o ligoninė – pietvakariniame.

1940 m. sovietų valdžiai okupavus Lietuvą, komercinė mokykla buvo uždaryta, jos vietoje įkurta humanitarinės krypties gimnazija. 1944 m. gimnazija iškelta į kitas patalpas, o tuo metu karo nusiaubtoje pilyje savo ruožtu šeimininkavo vis besikeičiantys okupantai – čia buvo įsikūrę tiek Raudonosios armijos 125-osios divizijos kariai bei pasienio štabas, tiek vėliau atėję vokiečių kariškiai.

Po karo, 1944 m., į pilį vėl sugrįžo švietimas – sugrąžinta gimnazija, tačiau jau kitu vardu: Tauragės 1-oji vidurinė mokykla. Mokytojai ir mokiniai bendromis jėgomis remontavo klases, atnaujino aktų salę, įrengė dirbtuves.

1965 m. rugsėjo 1-ąją mokykla išsikėlė iš pilies ir persikėlė į naują pastatą Prezidento gatvėje – šiandien ten veikia Martyno Mažvydo progimnazija.

Politechnikumo metai Tauragės pilyje

1964 m. Tauragėje įsikūręs Elektromechaninis technikumas 1967 m. reorganizuotas į Tauragės politechnikumą ir perkelta į Tauragės pilį. Čia buvo rengiami specialistai metalo apdirbimo, žemės ūkio elektrifikavimo, pramonės įrengimų techninės priežiūros ir keramikos technologijų srityse. Nuo 1967 m. iki 1990 m. politechnikumas vadovaujamas Stanislovo Kušleikos tapo pirmąja rimtai pramonės poreikius atliepiančia profesine mokykla Tauragėje. Pilies rūsiuose veikė valgykla ir rūbinės, o pilies korpusuose buvo įvairių sričių kabinetai.

Pilis taip pat plėtėsi, 1971 m. prie pietvakarinio korpuso buvo pastatytas papildomas pastatas, o 1986 m. šiaurės rytų korpusas, kuriame dabar įsikūrusi Tauragės meno mokykla.

Sovietiniu laikotarpiu partija kėlė reikalavimus, kad gamyklinėse, kultūrinėse įstaigose būtų kuriami kraštotyros kampeliai, kuriame dėmesys būtų skiriamas karui ir pokariui, krašto „vaduotojams“. Jame buvo įkurtas visuomeninis muziejus, vadovaujamas istorijos mokytojos Almos Mizgirienės. 1984 m. dviejuose pilies bokštuose buvo įkurtos ekspozicijos. Rytiniame bokšte buvo eksponuojama medžiaga apie II- pasaulinį karą, o pietiniame eksponuojama Tauragės komercijos mokyklos istorija, Onore de Balzako apsilankymo atvejis, 1812 m. Tauragės Konvencija bei Tauragės pramonės raida. Muziejus veikė iki 1987 m.

1990 m. Tauragės politechnikumas reorganizuotas į Tauragės žemės ūkio ir technikos mokyklą, kuri netrukus išsikėlė į naują kompleksą Aerodromo gatvėje.

Muziejaus pradžia ir dabartis

Po politechnikumo išsikėlimo pilies rūmų patalpos neliko tuščios – čia įsikūrė restoranas „Vaiduoklis“, veikė Moksleivių kūrybos centro būreliai, o dalį erdvių fotostudijai įrengė fotografas Romualdas Vaitkus.

1987 m. sudaryta komisija iš žymių Tauragės visuomenininkų, kuri priėmė sprendimą kurti vietinio pavaldumo rajono muziejų. Nors sprendimas priimtas anksčiau, muziejus oficialiai įkurtas tik 1990 m. rugsėjo 1 d. Naujajam muziejui suteiktas pavadinimas „Santaka“, simbolizuojantis įvairių tautybių, konfesijų ir likimų žmonių susiliejimą Tauragėje.

Tuo pat metu, nuo 1990 iki 1993 m., pilyje veikė ir Tauragės 6-oji vidurinė mokykla (dabar – „Aušros“ progimnazija), o pats muziejus sparčiai plėtėsi: 1992 m. rudenį atidaryta pirmoji laikina etnografijos ekspozicija, netrukus po to – gamtos ekspozicija, sukurta perėmus Tauragės miškų urėdijos iškamšas. Pradėtos rengti parodos.

Vėliau muziejuje įkurta istorijos ekspozicija, o 2000 m. pietiniame bokšte, asmeninėmis Tauragės fotografų lėšomis, atidaryta fotogalerija, kurioje eksponuojami žinomų Lietuvos ir Tauragės fotografų darbai bei įvairių konkursų laureatų fotografijos. Po kurio laiko rytiniame bokšte įrengta archeologijos ekspozicija, skirta seniausiai krašto istorijai pažinti.

2018 m. pabaigoje baigti pilies rūsių atnaujinimo darbai – jie įgijo prašmatnaus ampyro stilistiką. 2019 m. buvo atnaujintos ir pagrindinės muziejaus ekspozicijos: istorijos, etnografijos ir gamtos. Muziejus įgavo modernų vaizdą – vakariniame, vadinamajame Amžių bokšte, įrengtos specialios garso ir vaizdo projekcijos. Bokšto rūsys nukelia lankytojus į Pirmojo pasaulinio karo griuvėsius, pirmame bokšto aukšte pasakojama Tauragės istorija, o antrasis aukštas skirtas poilsiui – galima atsigulti, žiūrėti sugeneruotą kosmoso vaizdą ir klausytis sutartinių.

Pilyje ekspozicinės erdvės toliau plečiasi. 2024 m. šiauriniame bokšte, Sandros Germanavičiutės iniciatyva, įrengtas interaktyvus pabėgimo kambarys, skirtas knygnešystės tematikai. Šiais metais fotografas Juozas Petkevičius kartu su restauratoriumi Audroniu Skurvydu antrajame fotogalerijos aukšte sukūrė unikalų Camera Obscura kambarėlį – tarsi milžiniško fotoaparato vidų, kuriame lankytojai gali gyvai patirti analoginės fotografijos principus.

Nepriklausomybės laikotarpiu pilyje taip pat veikė Kultūros paveldo departamento Tauragės skyrius, Turizmo informacijos centras ir kitos įstaigos. Šiandien pilies erdvėse įsikūrę Tauragės krašto muziejus „Santaka“, Tauragės meno mokykla, Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos vaikų skyrius ir Trečiojo amžiaus universitetas.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.