Aktualijos

Jovarų pagrindinės mokyklos, Arnoldo Vydmanto, Eugenijaus Šalčio asmeninio archyvo nuotr.

Žiupsnelis atsiminimų iš darbo 5-ojoje vidurinėje mokykloje

• Eugenijus Šaltis
• Lapkričio 26, 2024

Tuometinės Tauragės 5-osios vidurinės mokyklos (dabar Jovarų pagrindinė mokykla) direktoriumi teko dirbti išskirtiniu ir labai sudėtingu laikotarpiu – 1988-1993 metais. Šalyje keitėsi santvarka, iškovojome nepriklausomybę, reikėjo naujų mokyklinių programų, nekalbant apie vadovėlius. Sudėtinga situacija buvo ir dėl mokytojų: vieni labai stipriai palaikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėjas, tautinės mokyklos kūrimą, kiti buvo pasyvūs ar atsargūs, stebėjo, kas gi čia nutiks toliau, netikėjo, kad sovietai „paleis“ Lietuvą iš savo gniaužtų, dar kiti , užaugę prie „sovietinių idealų“ ir jų suklaidinti, buvo nusistatę prieš Lietuvos išsilaisvinimą iš okupacijos, nes netikėjo išsivadavimu ir sakė, kad „rusas amžinas“.

Nežiūrint į tai – tuoj pat panaikinau pionierių vadovų etatus, uždariau pionierių, Lenino kambarį, įsteigiau choreografijos mokytojų etatus, vietoj partinių susirinkimų pasiūliau vykti tvarkyti piliakalnių, ir tai darėme. Įrengėme kirpyklą, fotolaboratoriją, sutvarkėme aktų salės scenos apšvietimą, įvedžiau akompaniatoriaus etatą ir t.t.

Visko būta tikrai daug. Man, kaip iš kultūros darbo vėl sugrįžusiam į pedagoginę veiklą direktoriui – iššūkių buvo apstu. Pradėjo visko trūkti – kreidos, higienos, valymo priemonių, kuro mokyklos katilinei. Sužinojau, kad Grūdų kombinatas parduota nebereikalingus maišus grūdams, skubiai važiavau jų pirkti, kad būtų galima jais mokyklos grindis mazgoti.

Labai įsiminė vienas epizodas iš begalės kitų.

Tiksliai nepamenu, kuri tai 1991-ųjų sausio diena buvo - 10, 11, ar 12. Dirbau tuomet Tauragės 5-osios vidurinės mokyklos direktoriumi. Pamokų metu į kabinetą užėjo tvarkingas ir mandagus rusų armijos majoras. Keletas kariškių (gal du-trys) liko lauke, automobilyje. Majoras prisistatė ir mandagiai pasakė, kad atėjo paimti ginklų iš mūsų karinio kabineto sandėlio.

Reikalas tas, kad mūsų mokykloje (tuo metu didžiausioje rajone -1200 mokinių, apie 100 pedagogų ir techninio personalo) dar vykdavo karinio parengimo pamokos, į kurias šeštadieniais suvažiuodavo vyresniųjų klasių berniukai iš viso rajono. Kariniame kabinete buvo įvairių karinių reikmenų – kastuvėlių, pneumatinių (orinių) šautuvų, automatų muliažų ir 6 mažo kalibro tikri šautuvai, vadinamosios ,,melkaškės”. Šovinių jiems buvo daugybė. Majorui ir rūpėjo tie šautuvai, nes situacija Lietuvoje buvo labai grėsminga visomis prasmėmis.

Pajutau, kad čia kvepia paraku ir tuoj pat paskambinau tuometiniam švietimo skyriaus vedėjui Edvardui Kochui, geram bičiuliui. Jis, supratęs reikalą, prisistatė bematant. Karininkui pasakėm, kad šautuvai yra mūsų turtas ir mes jų neatiduosim. Žiauriai supyko majoras, išraudo ir, riebiai nusikeikęs, parodęs į laikrodį, pasakė duodąs mums dvi valandas laiko ir jei ginklų neatiduosim, atsiųs desantą ir pasiims patys.

Ką daryti? Edvardas išvyko į švietimo skyrių, nes ir ten reikalų buvo begalės. Tiesa, kreipėmės į tuometinę miliciją, siūlėme šautuvus, bet jie atsisakė priimti, nes irgi nežinojo, ką daryti. Nusprendžiau nutraukti pamokas ir visą mokyklą palikti tuštutėlę, nes jei puls desantininkai ir lauš sandėlį, gali kas nors nukentėti.

Visi skubiai ir tvarkingai paliko mokyklą, joje pasijutau visiškai vienas ir nežinantis į ką kreiptis pagalbos. Dar ir dabar atsimenu, kaip nuo mano nervingo vaikštinėjimo tuščiais koridoriais jie aidėjo tartum vaikystėje šaukiant į juodą ir gilų šulinį.

Desanto nesulaukiau iki paryčių, o kitą dieną milicija jau priėmė visus šešis šautuvus. Girdėjau kalbant, kad jie buvo panaudoti savanoriams saugant naująjį Tauragės televizijos bokštą. Gal tai tiesa, gal ne. Mažo kalibro šautuvai iš tikrųjų yra pavojingas ginklas, kaip tąsyk sakė rusas majoras, jei prie to šautuvo būtų pritaisyta optika – žmogų iš kilometro galima nužudyti.

Tokia istorija, įvariusi daug baimės, bet mes visi tuomet jau buvome ryžtingi. Šiuo pasakojimu noriu pasakyti, kad ne tik sostinėje Vilniuje vyko kova, vyko ji ir provincijos miestuose. Atmintyje dar likę istorijų yra daugiau.

Beje, šią istoriją esu pasakojęs per mokyklos įvairius jubiliejus. Dabar tai Jovarų pagrindinė mokykla, šiandien mininti savo 45-metį.

Sveikinu visą mokyklos bendruomenę su mokyklos jubiliejumi, linkiu nepasimesti klaidžiuose pedagoginiuose viražuose. Lai klesti Jovarų pagrindinė mokykla, kurioje išaugo daug talentingų žmonių, dirbo ir dirba labai šaunių mokytojų, vadovų. Džiaugiuosi, kad mokykla išlaisvėjo, kad atsirado daugiau humanistinių idėjų, kad mokiniai turi pasirinkimo laisvių. Problemų visada yra, buvo ir bus, bet jas sprendžianti Jovarų mokykla tikrai yra ir bus tikras šviesulys, mokslo ir kultūros židinys.