Archyvų paslaptys

Dvasininkai prie Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčios 1971 TKM

Vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas

• Darius KINIULIS
• Vakar

Šiemet minime 30 metų, kai mirė evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis. Žmogus, palikęs ryškų pėdsaką pirmiausia Tauragės, bet ir Lietuvos istorijoje. Ir ne tik liuteronų bendruomenei. Ką tik šventėme Jonines, todėl puikus laikas jį prisiminti. Vyskupo vardu 2013 m. Tauragėje pavadintas parkas, supantis M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčią, taip pat tokiu pat vardu įforminta autobusų stotelė. Keista, kad iki šiol nėra nė vienos gatvės jo garbei. Niekada nevėlu tokį vardą suteikti. Dar 2014 m. minėtas J. V. Kalvano gimimo šimtmetis. Ta proga Tauragės krašto muziejuje parengta jo asmeninių daiktų paroda. Šie paskolinti muziejui parodai surengti. Šventiko dukros tuomet išsakė mintį įrengti visuomenei prieinamą muziejų tėvo atminimui ant Vymerio kalno esančiame pastate. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje 2024 m. paminėtos vyskupo 110-osios gimimo metinės. Tauragės muziejuje saugoma šiek tiek fotografijų, kuriose vyskupas atlieka apeigas. Taip pat nuolat eksponuojama jo saugota stora aptraukta oda vokiška biblija, išleista 1656 m., kurią jam dovanojo Žemaičių Naumiesčio liuteronų parapijos užveizdas Martynas Bicka.

Apie itin vertingus, vyskupo išsaugotus dokumentus, menančius svarbius Tauragės liuteronų bažnyčios istorinius įvykius, rašiau tais pačiais 2014 m. Jis suprato praeities liuteronų dokumentų, leidinių, daiktų istorinę reikšmę ir juos rinko, nepaisydamas sunkių sovietinės priespaudos metų. Kaupė savo namuose Laisvės g. 68, Tauragėje. Vienas jų rašytas ranka sunkiai įskaitomu raštu senąja vokiečių kalba su įspaustu Prūsijos erelio atvaizdu ir užrašu aplink Königliche Preussische Regierung (Karališkosios Prūsijos valdžia) bei nurodytais 1778 metais. Kitas dokumentas: Tauragės kunigo Juliaus Čėsnos Karaliaučiaus universiteto baigimo diplomas su autentišku Liudviko Rėzos parašu. Pastarasis dokumentas taip pat vokiškas, dalinai spausdintas, dalinai ranka rašytas, su 1830 m. data.

Jaunystė

Šiemet geras laikas prisiminti šio neeilinės stiprybės vyro biografiją. Jonas Kalvanas gimė prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią 1914 m. balandžio 24 d. Ruobežiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, dabartiniame Biržų rajone. Ruobežiai – toks vardas ne veltui, nes kaimas yra prie pat Nemunėlio upės, už kurios – Latvija. Tuo metu upė vis dar skyrė Rusijos imperijos Kuršo ir Kauno gubernijas. Jis buvo pakrikštytas Biržų liuteronų bažnyčioje gegužės 20 d., kurioje pamaldos vyko latvių ir vokiečių kalbomis. 1931 m. balandžio 6 d. toje bažnyčioje ir konfirmuotas. Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, puikiai kalbėjo lietuviškai, latviškai, vokiškai, o tapęs bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos liuteronų bažnyčia. Puikiai mokėdamas latvių kalbą, studijų metu praktikavosi latviškai kalbančiose Lietuvos parapijose Būtingėje ir Biržuose. 1853 m. statybos Biržų liuteronų bažnyčia išdegė Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus imta atstatinėti, tačiau vietos valdžia greit šį darbą uždraudė, o 1961 m. dviem traktoriais ir gaisrinės reikmenimis užkabinus lyną bokštas nuverstas, bažnyčia išardyta. Iki šiol Biržuose plyti didelė tuščia aikštė, skaudžiai primenanti žmonių padarytas klaidas.

Tačiau grįžkime prie jaunojo Jono Viktoro. Baigęs Biržų gimnaziją, 1933–1936 m. studijavo teologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune, tačiau mokslo metų gale šis fakultetas uždarytas. Jas tęsė ir 1939 m. baigė Latvijos universiteto Teologijos fakultete Rygoje. Grįžęs namo ilsėjosi, padėjo tėvams ūkio darbuose, maudėsi Nemunėlyje. 1940 m. liepos 28 d. kartu su lietuvininku Ansu Trakiu ordinuoti kunigais Tauragėje, prieš tai įteikę Konsistorijai darbus užduotomis temomis bei atlikę praktiką. Kalvano praktika tikriausiai vyko Tauragėje. Kunigu tapo dramatišku metu, kai Lietuva buvo vos mėnesį faktiškai aneksuota Sovietų sąjungos. Dar sausio 26 d. teologijos kandidatas J. V. Kalvanas Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijai pateikė trumpą gyvenimo parašymą: „Mano tėvai (Albertas ir Edė) buvo dievoti žmonės. Jau iš seno buvo įprasta kas savaitgalį laikyti namines pamaldas, giedoti ir skaityti pamokslą. Tat iš tėvų esu gavęs religinį palinkimą ir pirmuosius religinius daigus, už ką jiems esu labai dėkingas. Sumanymas studijuoti teologiją kilo gana anksti, dar besirengiant įstoti į gimnaziją. Tačiau šį sumanymą slėpiau savyje ir niekam apie tai neprasitariau. Dabar šį savo sumanymą esu įvykdęs ir tikiu, kad Viešpats, kuris man iki šiol yra stebuklingai vadovavęs ir padėjęs, ir ateityje panaudos savam darbui“.

Suprantama, kad jaunąjį kunigą iki ordinacijos aplankydavo jaudulys. Tolokai esanti, nepažinta Tauragė, tačiau ten parapija didelė, o jos klebonas, švietėjas Augustas Vymeris plačiai žinomas. Be to, 1938 m. atstatytas per Pirmąjį pasaulinį karą nugriautas bažnyčios bokštas, tad bažnyčia jau laukia sutvarkyta. Atgautame Vilniuje 1940 m. gegužės 26–27 d. paskutinį kartą tarėsi susirinkę liuteronų ir keli reformatų kunigai, o Tauragei vietoj pasiligojusio A. Vymerio atstovavo neseniai į ją atvykęs Jonas Viktoras.

Ilgi sunkumų metai

Nesinorėjo galvoti, kad senasis ramus gyvenimas taip greit apsivers. 1941 m. sausio 10 d. Berlynas ir Maskva pasirašė susitarimą, pagal kurį vokiečiais save laikantiems asmenims leista išvykti iš Sovietų sąjungos į Vokietiją. Iš 32 evangelikų liuteronų kunigų išvyko 27, kartu su 40 tūkstančių tikinčiųjų. Iš veikusių 50 bažnyčių dauguma uždarytos, o parapijos ištuštėjo. Tauragės parapija taip pat skaudžiai nukraujavo, nes daugumą jos narių sudarė vokiečių kilmės tikintieji. Iš likusių kunigų sudaroma laikina konsistorija: Erikas Leijeris – pirmininkas, J. V. Kalvanas – pirmininko pavaduotojas, Gustavas Rauskinas – narys. Ši konsistorija vykdė parapijų registraciją ir pagal išgales jas aptarnavo, įvesdama į tarnystę kunigų padėjėjus – diakonus iš buvusių sakytojų – Ansą Baltrį ir Fridrichą Megnį. Pabrėžtina, kad tuo metu liuteroniškas Klaipėdos kraštas buvo aneksuotas ir priklausė Vokietijai. Dar pirmosios okupacijos metu, 1941 m. balandžio 27 d., po pamaldų Kretingoje jį suėmė NKVD. Pastaroji kunigą įtarė antirevoliucine veikla ir tris dienas tardė, norėdama išsiaiškinti, ką Tauragės kunigas veikia Kretingoje – pasienio zonoje. Nacistinei Vokietijai užpuolus SSRS ir frontui nusiritus į rytus, nemažai parapijų tikinčiųjų sugrįžo iki lemtingų 1944 m. rudens, kai labai daug žmonių pasitraukė į vakarus jau visiems laikams. Nepaisant nuoskaudų, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, rusų karininkų žmonos, patekusios į beviltišką padėtį, pagalbą ir globą rado klebonijoje. Puolimo metu, degant sugriautai Tauragei, kunigas, rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo vieną šeimą nuo mirties. Prieglobstį Tauragės bažnyčioje rado paskutinis Smalininkų parapijos klebonas Vilhelmas Grodė, kuris pokariu su niekuo nekalbėdavo, tik vargonaudavo pamaldoms. Sunkiu metu Kalvanas globojo ir A. Vymerio žmoną su dukra Elena.

Bažnyčios persekiojimas

Pokarinė okupacija pradėta Liuteronų bažnyčios narių represijomis. 1945 m. gegužę dalis jų buvo ištremti į Tadžikiją vien todėl, kad išpažino šį tikėjimą. Ypač Raseinių (dab. Jurbarko) bei Šakių rajonuose vietinė valdžia nesivargino ieškoti tremiamų vokiečių tautybės žmonių, bet, sudarinėdama „vokiečių“ sąrašus, surengė „liuteronų surašymą“ ir juos pasmerkė tremčiai. J. V. Kalvanas kartu su kitais kunigais pasiuntė Lietuvos okupacinei vyriausybei aiškinamąjį raštą, kuriame įrodinėjo, jog ištremtieji yra lietuviai liuteronai, ir prašė juos grąžinti į tėvynę. Komunistinė valdžia į kunigų raštą nesiteikė atsakyti, tačiau kunigo veikla iš karto susidomėjo NKGB. Sudėtingais 1946 m. minėta ir 400 metų sukaktis nuo reformatoriaus Martyno Liuterio mirties. Ta proga skambėjo visi išlikusių evangelikų liuteronų bažnyčių varpai. Tais metais kunigas sukūrė šeimą. Jis daug kuo prisidėjo, kad 1947 m. būtų paminėtas pirmosios lietuviškos spausdintos knygos, Martyno Mažvydo katekizmo 400 metų jubiliejus, o Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia pavadinta Martyno Mažvydo vardu. Represinės struktūros buvo informuotos, kad J. V. Kalvanas nacių okupacijos metu pamoksluose garsėjo antisovietiniais pasisakymais, dokumentų neturintiems bažnyčios nariams išduodavo fiktyvias metrikų pažymas, jam artimoje aplinkoje komunistinės valdžios bei kolūkių steigimo atžvilgiu skleidė antisovietinius pareiškimus. Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais Lietuvos liuteronų bažnyčios vadovams buvo uždrausta dalyvauti tarptautinėse konferencijose ar susitikimuose su Vokietijos, Skandinavijos, JAV ar kitų liuteronų bažnyčių atstovais. Laiškas iš „kapitalistinių bažnyčių“ vadovų galėjo tapti įrodymu apie antirevoliucinę veiklą. 1948 m. gegužės 14 d. kunigo bute buvo atlikta krata, o jam atsisakius bendradarbiauti su NKGB organais, 1952 m. liepos 26 d. Valstybės saugumo ministerija (toliau MGB) perkvalifikavo jo „stebėjimo bylą“ į „bylą-formuliarą“. Nuo tol kunigas bet kada galėjo būti suimtas bei nuteistas pagal Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už antirevoliucinę veiklą ir pasmerktas 10 metų tremčiai. Kunigas buvo intensyviai sekamas net po Stalino mirties. 24 agentai bei informatoriai stebėjo kiekvieną jo žingsnį. Kai 1949 m. gruodžio 30 d. sovietų valdžia areštavo senjorą Eriką Leijerį, o jo vieton paskirtas Ansas Baltris. Po šio mirties 1954 m. pirmininku išrenkamas Vilhelmas Burkevičius – kunigas, paruoštas jau pokariu po individualaus pasirengimo. Kalvanas iki 1955 m. gegužės 22 d. buvo pasitraukęs iš vicepirmininko pareigų. Po dviejų dienų Kretingoje įvyko pirmasis pokaryje sinodas, kurio metu priimtas Bažnyčios statutas. Tik 1958 m. KGB pripažino, kad agentų teikiama informacija nepateikė pakankamai medžiagos apie jo antisovietinę veiklą, todėl J. V. Kalvano bylą uždarė.

Vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu buvo 1947 m. įkurta Pasaulio liuteronų federacija, prie kurios Lietuvos liuteronų bažnyčia prisijungė 1968 m. Vaterle. Tam pasitarnavo jo pažintys su Vakarų Europoje gyvenančiais buvusiais kolegomis kunigais ir bendrakursiais. J. V. Kalvanas federacijos susitikimuose vengdavo kritikuoti sovietinę valdžią, nes puikiai suprato galimas pasekmes mažai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Nors vyskupas laikėsi nuosaikios pozicijos, jis aktyviai stengėsi, kad pasaulis kuo daugiau sužinotų apie Lietuvos bažnyčią ir jos gyvenimą okupacijos sąlygomis. Taip pat aktyviai dalyvavo plėtojant ekumeninius santykius tarp Lietuvos bažnyčių. Jo pastangomis 1965 m. gruodžio 5 d., minint tuometinio konsistorijos pirmininko kunigo Vilhelmo Žano Burkevičiaus 80 metų jubiliejų, Šilutės liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos. Jose dalyvavo trijų pagrindinių krikščioniškų bažnyčių – Romos katalikų, rusų stačiatikių ir liuteronų – atstovai. Latvijos ir Estijos bažnyčias atstovavo arkivyskupai Gustavs Tūrs ir Jaan Kiivit vyresnysis. Kalbų mokėjimas leido vyskupui naudotis platesniais literatūros šaltiniais ir šiltai bendrauti su daugelio valstybių aukštais dvasininkais bei valstybių veikėjais. Iš pradžių religijų reikalų įgaliotinis į ekumeninę bendrystę žiūrėjo įtariai, manydamas, kad bažnyčios siekia vienyti pastangas prieš sovietinės valstybės ateistinę propagandą.

Mirus konsistorijos pirmininkui kunigui senjorui Vilhelmui Žanui Burkevičiui, apie 26 metus išbuvęs pirmininko padėjėjo poste 1970 m. sušauktame sinode Tauragėje kunigas išrinktas konsistorijos pirmininku, o 1976 m. sinodo metu Tauragėje – vyskupu. 1974 m. Vanagų kapinaitėse dalyvavo kunigo Emilijaus Bleiweisso perlaidojime. J. V. Kalvanas buvo išrinktas septynerių metų kadencijai Pasaulinės liuteronų federacijos vykdomojo komiteto nariu. Šventikas visada atstovavo tik Lietuvą, nors tolimesnių kraštų žmonės net neįsivaizdavo, kur ji yra, o visus atstovus iš SSRS laikė tik rusais. Taip Lietuva net ir čia išliko tarptautinėje arenoje.

Tapus vyskupu

Konsekracijos į vyskupus apeigoms Tauragės bažnyčioje vadovavo Estijos evangelikų liuteronų bažnyčios arkivyskupas Alfredas Toomingas. Religijų reikalų tarybai neleidus okupuotoje Lietuvoje įsteigti liuteronų teologijos instituto J. V. Kalvanas asmeniškai parengė daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Teologijos pas jį mokėsi beveik visi sovietmečiu įšventinti liuteronų kunigai, įskaitant ir tuos, kurie vėliau lankė teologijos kursus Rygoje.

1977 m. naujasis vyskupas dalyvavo Pasaulinės liuteronų federacijos 6-ajame suvažiavime Dar es Salame, Tanzanijoje, kur išrinktas į Pasaulio liuteronų federacijos Vykdomąjį komitetą. Jame 7 metus atstovavo aneksuotų Baltijos šalių liuteronams. Tanzanijoje jį priėmė valstybės prezidentas Julius Nyerere – žinomas kovotojas prieš kolonializmą. Vyskupas rūpinosi naujų kunigų ruošimu, daug savo teologinių straipsnių paskelbė užsienio spaudoje. 1983 m. sinodas vyko Žvyriuose.

1987 m. prie Tauragės bažnyčios įėjimo esančiose nišose patalpinamos kalto vario pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo ir liuteronybės pradininko Martyno Liuterio skulptūros (autorius Antanas Bagdonas). Tai pirmosios pastatytos reformatorių-švietėjų skulptūros Lietuvoje. Kad skulptūros iškiltų bažnyčios nišose, vyskupas kryžiaus kelius ėjo nuo 1976 m., kadangi įteikė prašymą tuometiniam Tauragės vykdomajam komitetui. Deja, leidimas tuomet negautas. Skulptūrų statyti neleido Vilniuje veikusi Lietuvos meno taryba. Į J. V. Kalvano oficialų prašymą leisti įamžinti Mažvydo ir Liuterio atminimą tais pačiais metais neatsakė tuometinė Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Lapkritį vyskupas nuvyko į Vilnių ir asmeniškai įteikė prašymą Meno tarybai. Tačiau ir tąkart leidimo statyti paminklus negauta. 1981 m. dar kartą kreipėsi į Religijų reikalų tarybą. Tačiau atsakymas į prašymą – neigiamas. Vis dėlto 1986-ųjų pradžioje statulas Vilnius statyti leido. Tais pačiais metais tautodailininko A. Bagdono kūriniai pastatyti į bažnyčios nišas. Statulos iškilmingai pašventintos 1987-ųjų birželio 21 d. Nepriklausomybės metais jos įrašytos į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Skulptūros ne kartą niokotos, triskart iš Mažvydo rankų pavogta vario knyga. Apie 2011 m. jos buvo išimtos restauracijai ir į vietą grąžintos 2012 m. gruodį.

Kalvano veiklą sovietmečiu apibūdino Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios naujausių laikų istorijos tyrinėtojas iš Heidelbergo universiteto Artūras Hermanas: „Jis buvo, be abejo, pats iškiliausias pokarinės bažnyčios vadovas. Santykiuose su sovietine valdžia jis laikėsi dėsnio: duoti ciesoriui, kas yra ciesorius, bet nepamiršti, kad tarnauji bažnyčiai. Jis mokėjo prisitaikyti, mokėjo laukti, bet nepamiršti savo tikslų. Jis ieškojo būdų palengvinti savo gyvenimą. Kartu vengė konfliktų su valdžia stengdamasis tausoti menkas bažnyčios jėgas. Jis mokėjo elgtis su žmonėmis ir net įsijausti į savo priešininkus“.

1990 m., minint Jono Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų jubiliejų, J. Kalvano pastangomis buvo pradėtos kasmetinės pamaldos Kristijono Donelaičio Tolminkiemio bažnyčioje, kuriose vis prisimintas Tolminkiemio kunigo bei poeto indėlis į lietuvių tautos dvasinį bei kultūrinį gyvenimą. Tradicija gyvavo iki pat 2014 m., ir su pertrūkiais net iki 2022 m., kol tapo per daug sudėtinga ir pavojinga tęsti tradiciją itin priešiška tapusioje žemėje. 1991 m. pradžioje į Tauragę atvykus trims Islandijos parlamentarams, susitikime buvęs J. V. Kalvanas, šiltai bendraudamas, paprašė perduoti linkėjimus bičiuliui Islandijos Bažnyčios vyskupui, taip paversdamas susitikimą daug šiltesniu.

1992–1994 m. jis dalyvavo steigiant Klaipėdos universiteto Evangeliškosios Teologijos centrą bei katedrą, skaitė paskaitas, rūpinosi nacionalizuoto bažnyčios turto atgavimu, užmezgė glaudžius ryšius su Vokietijos, Skandinavijos ir JAV bažnyčiomis. Pasirašė tarpbažnytinės bendrystės sutartį su Vokietijos Lipės krašto liuteronų Bažnyčia (1992 m.), JAV liuteronų bažnyčios Grand Canyon sinodu (1994 m.). Vyskupas išrinktas M. Mažvydo katekizmo 450 metų sukakties minėjimo komisijos bei paminklo pirmosios lietuviškos knygos autoriui Klaipėdoje vertinimo komisijos nariu, tačiau rezultatų 1997-aisias jau nesulaukė. J. V. Kalvanui pritarus, 1994 m. rugsėjo 9 d. pirmą kartą viešai paminėtas Mažojoje Lietuvoje sovietų vykdytas genocidas: už per karą žuvusius arba vėliau nukankintus parapijiečius laikytos pamaldos Tauragės, Šilutės, Klaipėdos, Vilniaus ir kitose evangelikų liuteronų bažnyčiose. Dalyvavo perlaidojant Vydūno (1991 m. Bitėnų kapinaitėse), Viliaus Gaigalaičio bei jo žmonos Marijos (1994 m. Elniškės kapinėse) palaikus.

Yra išlikę keletas Tauragės televizijos laidų, kuriose vyskupas užfiksuotas, laikantis pamaldas arba šventinantis atstatytus paminklus likus keliems metams iki mirties. Kelias žmonių kartas J. V. Kalvanas pasitiko prie krikštyklos, konfirmavo, tuokdamas laimino šeimyniniam gyvenimui, lankė ligos patale, išlydėjo anapilin ne tik Tauragėje, bet ir kitose Lietuvos vietose, kur nebuvo vietinio kunigo. Jo darbo kambaryje buvo įrengtas mažas altorėlis, prie kurio pakrikštyta daugybė vaikų ir sutuokta porų. Jonas Liorančas prisimena, kad turėjo stebėtinai puikią atmintį, žinojo žmonių pavardes, vardus, moterų mergautines pavardes ir net šeimų giminystės ryšius. Mokėjo pagarbiai bendrauti su kiekvienu žmogumi. Dėl to žmonės laikė jį savu ir patikimu.

Leidybinė veikla

Visi sovietmečiu išleisti Liuteronų Bažnyčios leidiniai buvo išspausdinti J. Kalvano pastangomis. Stalinizmo laikotarpiu Bažnyčiai nepavyko išleisti nė vienos publikacijos. N. Chruščiovo valdymo pradžioje krikščioniškai leidybai atsivėrė šiek tiek galimybių, tačiau „priešiškai ideologijai“ buvo sudaryta daugybė kliūčių. Nuo 1956 m. iki 1970-ųjų beveik kiekviena religinė publikacija turėjo būti išversta į rusų kalbą ir pateikta Religijų reikalų tarybai Maskvoje vertinimui. Cenzūra, kuria rėmėsi ateizmo ideologija, buvo ypač griežta. Pavyzdžiui, 1956 m. Bažnyčios kalendoriuje nebeliko jokių nuorodų į bažnyčios gyvenimą – jį sudarė tik švenčių aprašai, astronominiai duomenys ir administraciniai dokumentai. Tais metais per vargus išleista „Maldų ir giesmių knygelė“. Vėlesniais metais cenzūra šiek tiek susilpnėjo, leidžiant paminėti bažnyčios veiklą ir kunigų nekrologus.

Vyskupas J. Kalvanas per savo veiklą parengė 29 Bažnyčios kalendorių leidimus. Nemažą jų dalį saugo Tauragės krašto muziejus. 1982 m. jo dėka išleista „Giesmių – Maldų knygelė“, kurioje paskelbta 330 giesmių. 1983 m. Berlyne išleistoje knygoje „Luther und Luthertum in Ost-Europa“ paskelbė mokslinę-teologinę apžvalgą apie liuteronų Bažnyčią Lietuvoje. Redagavo giesmynus ir 1985 m. išleido pirmąjį sovietmečiu Martyno Liuterio Mažąjį katekizmą, kuris tapo svarbiu šaltiniu konfirmantams. Jo darbas buvo ne tik leidybinis, bet ir kultūrinis, mat siekė priartinti bažnytinius tekstus prie bendrinės lietuvių kalbos. Švenčiant K. Donelaičio 275-ąsias gimimo metines ir M. Mažvydo 425-ąsias mirties metines, 1988 m. Konsistorija, vadovaujama J. Kalvano, paruošė ir išleido Lietuvos evangelikų bažnyčioms skirtą „Giesmių ir maldų knygelės“ trečiąją laidą, kurioje išspausdintos 376 giesmės. Tais pačiais metais Halės universitete simpoziume „1000 metų Rusios krikštui“ darbinius posėdžius vedė J. V. Kalvanas bei skaitė pranešimą „Rusios krikšto tūkstantmetis ir Lietuvos krikštas“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vyskupas aktyviai įsijungė į Bažnyčios atgimimą, atgaivindamas laikraštį „Lietuvos evangelikų kelias“ ir išleisdamas svarbius teologinius veikalus, tokius kaip „Katekizmas“ ir „Augsburgo išpažinimas“. Su kitais protestantais tais metais dalyvavo ekumeniškai redaguojant kunigo Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą. 1994 m. jis paskelbė studiją „Dievas ir gamta“, kurioje nagrinėjo religijos ir mokslo sąveiką. J. Kalvano indėlis į Bažnyčios ir Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą yra neįkainojamas.

Šeima

Jau minėta, kad 1946 m. kunigas Jonas Kalvanas sukūrė šeimą su mokytoja Marta Račkauskaite. Kartu jie užaugino šešis vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją ir Mirjamą. Gausi šeima laikė karvutę.

Jų sūnus, Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1948–2003), pasiryžo palikti gydytojo neurologo bei psichiatro karjerą, kad galėtų tarnauti teologijos srityje. 1984 m. jis ordinuotas kunigu, o 1995 m. sinode išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu. Jo tėvas, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis, mirė 1995 m. sausio 15 d., sulaukęs 55-erių dvasinės tarnystės metų, ir buvo palaidotas Tauragėje, Joniškės kapinėse. Pagal jo testamentą, kuris ragino „paminklų nestatyti, tik antkapį su balta marmurine lenta“, Tauragės parapija ir vyskupo šeima jo atminimui pastatė kuklų paminklą su kryžiumi. 2003 m. šalia tėvo buvo palaidotas ir jo sūnus, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis. Sulaukė 12 anūkų, o vienas jų – Martynas Mažvydas Banys, studijavo teologiją Uppsaloje, Švedijoje.

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko reikšmingą įspaudą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jo darbą ir asmenybę vertino ne tik liuteronų bendruomenė, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo bei kultūros organizacijų atstovai, taip pat kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugeliui jis išliks kaip apdairus, nuosaikus ir pasišventęs krikščionis, ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.

Parengta pagal Jono Liorančo, kun. Dariaus Petkūno, Alberto Juškos, Vytauto Kaltenio, Danutės Mukienės tekstus.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.