Asmenybės

Paulinos Reketytės nuotrauka

Violeta Verpečinskienė: „Mokytojo tikslas – pasirūpinti, kad vaikai mokykloje švęstų vaikystę

• Paulina REKETYTĖ
• Spalio 5, 2023

Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius.

– Kaip ir kada prasidėjo jūsų mokytojos kelias?

– Pradėjau dirbti jauna, vos 18-os metų. Pirmoji darbo vieta buvo lopšelis-darželis „Pumpurėlis“, kuris buvo Skaudvilėje. Po dvejų metų darželis buvo uždarytas ir tada pradėjau dirbti Skaudvilės gimnazijoje. Mokytoja esu jau 34 metus. Iš pradžių buvau technologijų, tada pradinių klasių mokytoja, o vėliau priešmokyklinio ugdymo pedagogė. 5–6 metų mokinius ugdau ir dabar. Skaudvilės gimnazija – mano antroji ir, manau, paskutinė darbo vieta.

– Kaip prisimenate savo pirmuosius darbo metus?

– Pirmosios dienos buvo pilnos sumaišties, nežinios. Vaikų labai daug, o patirties dar neturėjau. Supratau, kad ne tik su kolektyvu turiu surasti bendrą kalbą, bet ir žinoti, kaip būti savarankiškai, kaip atlikti darbą kokybiškai. Buvo be galo sunku, o aš buvau labai jauna. Prireikė laiko, kol perpratau tokį ritmą.

– Kuo skiriasi mokytojo kasdienybė dabar ir jūsų karjeros pradžioje?

– Dabartinės ugdymo metodikos vaikams suteikia daugiau laisvės. Sukuriama platesnė erdvė pažinti save per įvairias veiklas. Anksčiau tokios laisvės veiklų prasme vaikai neturėjo. Tokiu atveju sunkesnis darbas yra mokytojams, nes ta laisvė reikalauja tinkamo pasiruošimo. Savo darbą reikia planuoti taip, kad kiekviena pamoka būtų įvairialypė, suteikianti naudingos patirtis. Ugdymo procesas planuojamas nuolat, net ir grįžus namo, palikus darbo vietą.

– Ar sutinkate su mintimi, kad mokytojo darbas yra pašaukimas?

– Manau, kad būti mokytoju ir yra tik pašaukimas. Kartais tėveliai man sako, kad jie tokio darbo dirbti negalėtų. Jie mato mūsų darbo sunkumus, nuolatinį triukšmą, veiklų organizavimą – tai tikrai yra labai sunkus darbas, kurį ne kiekvienas galėtų dirbti.

– Su kokiais sunkumais susiduria mokytojas?

– Ilgos darbo valandos, kurios nesibaigia mokykloje. Gyvename tokiu ritmu, jog neturime laisvos minutės sau. Vaikai nuolat zuja aplink, reikalauja išskirtinio dėmesio. Kiekvieno vaiko problema man yra ir turi būti aktualiausia. Taip pat labai svarbu valdyti savo emocijas. Kad ir kas benutikę, darbą turi pradėti ir užbaigti su šypsena. Jeigu dirbi mokytoju – visą save atiduodi vaikams. Jie tokioje aplinkoje yra patys svarbiausi – namo „išsineša“ viską, ką būtent tą dieną jiems atiduodi.

– O su kokiais sunkumais susiduriate jūs pati, kaip priešmokyklinio ugdymo pedagogė?

– Kiekvieną dieną susiduri su skirtingomis problemomis, bet visuomet stengiesi surasti sprendimą. Atnaujinta priešmokyklinio ugdymo programa reikalauja ypatingo darbo. Iš pradžių adaptuotis buvo sunku, dabar jau kiek lengviau. Tačiau ugdymo programų atnaujinimas naudingas, dirbant pagal jas vaikas ugdomas visapusiškai. Jis vertinamas per įvairias kompetencijas, pavyzdžiui pilietiškumą, ar komunikaciją.

– Visuomenės požiūris į mokytoją. Koks jūsų vertinimas?

– Anksčiau būti mokytoju būdavo garbė. Dabar mokytojo vardas šiek tiek sumenkintas, tą galime suprasti dėl jaunų žmonių trūkumo pedagoginėje srityje. Jaunosios kartos mokytojų, ateinančių dirbti į mokyklas, nebėra. Jaunuoliai turbūt supranta, kad mokytojo profesija per sunki, per mažai apmokama. Iš to ir sprendžiu, kad pasikeitė vertė ir mokytojo vardas tapo sumenkintas. Pedagogų kolektyvai sensta.

– Kodėl, jūsų nuomone, jaunuoliai nesirenka mokytojo profesijos?

– Apskritai mokytojo profesiją turėtum pasirinkti turėdamas idėją, kuri tave drąsins ir ves sudėtingu keliu. Jaunuoliai linkę dirbti tam tikromis valandomis ir gauti už tai tam tikrą atlygį, nenori darbui skirti savo laisvo laiko. Jaunimas šiuo metu save gali išbandyti įvairiose lengvesnėse srityse, o mokytojo darbas reikalauja ypač daug ištvermės ir laiko. Jis nėra lengvas.

– Ar savo darbo aplinkoje susiduriate su neigiamomis emocijomis?

– Neigiamas emocijas, kurias patiriu darbo metu, stengiuosi kuo greičiau paleisti. Būna, kad iš aplinkos girdisi skeptiškų nuomonių – nemažai žmonių mano, kad mūsų darbas daug lengvesnis, negu iš tikrųjų yra. Tačiau man svarbiausia, kaip jaučiasi vaikai ir jų tėveliai – o jie mūsų pastangas supranta.

– Kokius uždavinius sau kelia mokytojas, norėdamas pasiekti tikslų?

– Mano, kaip priešmokyklinio ugdymo pedagogės, tikslas – pasirūpinti sklandžia adaptacija mokykloje. Labai svarbu, kad vaikas nesijaustų vienišas, kad ne tik pasiruoštų pirmai klasei, bet ir jaustųsi mylimas ir saugus. Man labai svarbu, kad mokyklinė patirtis būtų daugiau nei namų darbai. Jeigu paklaustumėte mažųjų, ką jie veikia būdami mokykloje, jie, turbūt, atsakytų, kad žaidžia. Bet tas žaidimas, kurį mes žaidžiame, yra ugdomasis. Vaikučiams atrodo, kad jie žaidžia, bet iš tikrųjų, jie mokosi. Mūsų tikslas yra pasirūpinti, kad jie čia švęstų savo vaikystę. Dėl to visuomenė dažnai būna skeptiška mokytojų atžvilgiu – gali atrodyti, kad 5–6 metų vaikai mokykloje nuolat „žaidžia“. Tačiau žaidimo būdu įsisavinama daug daugiau informacijos.

– Kuo labiausiai džiaugiatės, dirbdama mokytojos darbą?

– Esu patenkinta savo darbo vieta, kaip ir gyvenamąja. Man savo miestelyje, Skaudvilėje, dirbti gera. Man patinka mano miestelis, mūsų gimnazija, pedagogų kolektyvas, vaikų tėveliai, patys vaikai. Tai, ką mokytojai daro yra stipru, todėl ir darbo aplinka turi būti tvirta, kad jaustumėmės užtikrinti. Pedagogų kolektyvas vertina vienas kito darbą ir palaiko patiriant sunkumus.

– Artėjant jūsų profesinei šventei, ko palinkėtumėte pedagogų bendruomenei?

– Noriu palinkėti, kad kiekvienas mokytojas atrastų savo stiprybę ir ją puoselėtų, kad nepritrūktų jėgų ir kiekvieną dieną pradėtų su šypsena.