Asmenybės

Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilnių į Tauragę iškeitusią gydytoją labiausiai džiugina ramūs rytai

• Margarita RIMKUTĖ
• Vakar

Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) kolektyve – naujas veidas. Nuo rugpjūčio mėnesio šeimos gydytoja įstaigoje pradėjo dirbti neseniai mokslus baigusi Julija Rutenbergė-Galumbauskienė. Iš Vilniaus į Tauragę medikė persikraustė su šeima: vyru ir dviem vaikučiais.

Spėja visur

Sakoma: „Dievas davė ir dar dribtelėjo“. Jaunas dienas leisdama Tauragėje Julija sugebėjo derinti laisvalaikį ir mokslus: buvo aktyvi įvairių renginių („Versmės“ gimnazijoje) organizatorė ir vedėja, lankė Švc. Trejybės bažnyčios chorą ir tuo pačiu gerai mokėsi. Atėjus apsisprendimo akimirkai, ką studijuoti baigus mokyklą, kaip ir įprasta jaunam žmogui, peržvelgė egzaminų rezultatus ir suprato: chemija, matematika, biologija atveria kelius į mediciną.

Neišgąsdino jaunuolės tai, kad studijuoti teks dešimt metų, kad gal būt neliks laiko asmeniniam gyvenimui. Antrame kurse mergina susipažino su vaikinu ir ilgai nelaukdami susituokė. Pradėjus rezidentūrą gimė pirmoji atžala, dar po keleto metų – ir antra. Mokslams einant į pabaigą iškilo klausimas, kur šeima gyvens.

– 2017 m. Turėjome priimti sprendimą: ar mes gyvename bute, ar name. Jei name – kokiame mieste? Jau iki tol buvome namų pasižiūrėti, ieškojome, kur būtų gera gyventi. Ėmėme kalbėti apie namą ne tik, kaip apie vietą, bet namą, kaip gyvenimo būdą. Klausimas buvo, kaip mes norime auginti savo vaikus? Didžiausią įtaką sprendimui padarė mūsų vaikystės patirtys, tai, kur mes patys augome. Supratome, kad nenorime, kad mūsų vaikai augtų didmiestyje. Norėjome jaukumo, paprastumo, kai tu ryte atsikeli, susiruoši ir ramiai nuvedi vaiką į mokyklą, – pasakojo jauna gydytoja.

Vilniuje dar neseniai gyvenusi pora jau buvo patyrusi, ką reiškia planuoti savo keliones atsižvelgiant į eismo kamščius mieste, vargino savaitgaliais iškylantis klausimas, kuriuos tėvus lankyti vyks šeima: Lazdijuose gyvenančius vyro tėvus ar važiuos į Tauragę.

„Pakeitė“ Anapilin išėjusią gydytoją

Vis dėl to priimtas sprendimas grįžti į Julijos gimtinę – pernai metų liepą šeima persikraustė į Tauragę. Darbą PSPC Julija pradėjo rugpjūtį. Pasak jos, sunkiausia buvo atvykus išsipakuoti keturių asmenų šeimos daiktus ir įsikurti naujuose namuose. Pradėjus dirbti viskas tarsi stojo į savas vėžes.

– Vyrui Tauragė – svetimas miestas. Čia jis viską pradeda nuo nulio. Na, tiesa, ne visai – atvyko jis čia su savo veikla – vysto reklamos verslą. Susirado ofisą, įstojo į Tauragės apskrities verslininkų asociaciją, susipažino su žmonėmis, aktyviai įsitraukė į šaulių veiklą. Kol kas jis dar tik „jaukinasi“ Tauragę, tačiau jam puikiai sekasi, – pasakojo moteris.

Tuo tarpu Julija poliklinikoje – tarsi žuvis vandenyje: pasak jos, kolektyvas ją priėmė šiltai, o artimiausia kolegė, slaugytoja, yra gera pažįstama.

– Man teko perimti a.a. Kristinos Poškienės apylinkę. Kristina – artima šeimos draugė. Ji išėjo tada, kai aš jau buvau nutarusi grįžti ir dirbti Tauragėje, gaila, nespėjau jai pačiai tai pranešti. Tikėjausi grįžti pas ją kaip pas mokytoją, tačiau nutiko, kaip nutiko ir aš grįžau į jos vietą ir dabar dirbu su jos sese, – pasakojo Julija.

Tauragiškės – rūpestingos

Pacientai gydytoją myli ir klauso. Pirmas dalykas ką Julija pastebėjo pradėjusi gydytojos darbą – tauragiškiai linkę visus savo šeimos narius „prirašyti“ tai pačiai gydytojai.

– Didmiestyje taip nėra. Didmiestyje žmonės išsibarstę, Tauragėje mes gyvename glaudžiau. Mažesnės pasirinkimo galimybės, gal todėl šeimos lieka susitelkusios. Kitas dalykas, ką pastebėjau: mūsų miesto moterys atrodo gerai ne pagal amžių, dažnai tenka pasitikslinti, kiek joms metų. Kodėl? Gal čia žmonės mažiau skuba, patiria mažiau streso? Taip pat kitas įdomus dalykas: marčios labai rūpinasi savo uošviais. Apsilanko pacientė, rodos, lydinti tėvą, klausiu, „jūs – dukra?“, atsako, kad marti. Ir matosi, kad jai labai rūpi, kad artimąjąm viskas būtų gerai. Tai labai miela, – džiaugėsi gydytoja.

Nors Julijos rankos pilnos atsakomybių tiek namie, tiek šeimoje, atranda laiko ji ir hobiui. Kuris – padėti pogimdyvinę depresiją išgyvenančioms moterims. Gydytoja talkina Pogimdyvinės depresijos centrui – organizuoja mokymus.

– Tai yra dvimetis projektas. Tauragėje, Šilalėje ir Druskininkuose yra renkamos vaikučius auginančių mamų grupės, moterys lanko apie dešimti užsiėmimų. Vieni jų – kineziterapeutės mokymai, kaip masažuoti savo mažylius. Projekto dula (moteris, teikianti nemedicininę pagalbą nėštumo, gimdymo metu ir pogimdyminiu laikotarpiu) veda paskaitas-pamokėles moterims, – pasakojo gydytoja.

Anot jos, pogimdyvinė depresija – vis dar stigmatizuojama ir moterims, kurios po gimdymo jaučiasi prastai dažnai tenka išgirsti „jokia tau depresija, tu sėdi namie ir prisigalvoji“.

– Kartais matai, jog žmogui yra iš ties prastai, pasiūlai antidepresantą, paaiškini, kodėl jis reikalingas, ką to asmens atveju jis išspręstų ir tenka išgirsti „tai jūs rašysite elektroninį receptą? Tai gal aš kažkaip kitaip pabandysiu“, – apie žmonių baimę „turėti įrašą“ pasakoja gydytoja.

Pernai Tauragėje įvykęs projekto pirmasis etapas pasiteisino ir šiemet bus tęsiamas: jau ieškoma patalpų šią vasarą įvyksiantiems mokymams, o pavasarį bus renkama nauja moterų grupė.

Mėgaujasi ramiais rytais

Kaip daugiau nei dešimt metų Vilniuje gyvenusiai Julijai atrodo gimtoji Tauragė?

– Labai džiaugiuosi Taurage. Ji – gyva. Žinote, būna miestelių, kuriuose apsilankęs pagalvoji, „o ką čia veikti?“ Pamenu kažkas manęs klausė, kas nutiks jei norėsiu vaikus leisti į kuo įvairesnius būrelius ir nebus kur, o va, Vilniuje, esą jų netrūksta. Tačiau juk Tauragėje pasirinkimas vaikui išbandyti kuo įvairesnes veiklas yra platus: šokiai yra, dainavimas yra, yra muzikos mokykla, visos sporto šakos, baseinas yra, gali leisti į treniruotes, – vardijo dviejų vaikų mama. – Kultūrinis gyvenimas čia taip pat aktyvus. Renginių netrūksta, tik spėk lankytis.

Šiuo metu jaunesniajai atžalai – trys, o vyresniajam – septyni metai. Šeima mėgaujasi privačiu namų kiemu, mažais atstumais mieste, aktyviu socialiniu gyvenimu ir, kaip Julija sakė, ramiais, paprastais rytais, kai atsikėlus galima neskubėti ir pėsčiomis pasiekti vaikų ugdymo įstaigas.