Tauragė

Asmeninio archyvo nuotrauka

Vietname šeimą sukūręs mokytojas dukros ugdymui pasirinko Tauragę

• Margarita RIMKUTĖ
• Spalio 5, 2025

Spalio 5-ąją minimos Tarptautinės mokytojo dienos proga „Tauragės žinios“ kalbina neseniai Jovarų pagrindinėje mokykloje pradėjusį dirbti anglų kalbos mokytoją Karolį Taukinaitį. Vyras daugiau nei penkiolika metų mokytojavo užsienyje. Gyvenęs ir dirbęs Vietname į Lietuvą vyras grįžo su vietnamiete žmona ir septynerių metų dukryte. Interviu metu vyras pasidalijo įžvalgomis apie sėkmingą ugdymą bei filosofinio požiūrio svarbą gyvenime.

Mėgsta iššūkius

K. Taukinaitis Jovarų pagrindinėje mokykloje darbą pradėjo rugsėjį, rugpjūtį persikraustė į Tauragę. Šią savaitę į miestą atvyko ir jo žmona su dukryte. Antroji pusė – vietnamietė. Kaip ir daugumą emigravusių lietuvių, taip ir Karolį, į Lietuvą parginė būtinybė vaikui suteikti komfortiškas sąlygas mokytis bei įgyti išsilavinimą. Tiesa, dukra kurį laiką lankė mokyklą Vietname, tačiau nepraėjus mėnesiui, pora suvokė, jog žmonos gimtosios šalies ugdymo sistema pernelyg senamadiška.

Tačiau pradėkime pasakojimą nuo pradžių apie tai, kaip K. Taukinaitis atsidūrė Vietname. Vilniuje baigęs anglų filologijos studijas K. Taukinaitis keletą metų dirbo įvairiose Londono mokyklose, jam tekdavo pakeisti laikinai nedirbančius pedagogus, Anglijoje vyras sutiko savo antrąją pusę ir išvyko į Vietnamą.

– Pabodo darbas kas kart vis skirtingoje ugdymo įstaigoje, išvaikščiojau visus muziejus, visos galerijos buvo aplankytos, renginiai, išmokau ką galėjau, juokais sakant, tarsi „pabaigiau antrąjį universitetą“. Sustiprėjau, kaip asmenybė, supratau, kad galiu daugiau. Kadangi Vietnamas yra viena tų šalių, kurioje anglų kalbos mokymas gali tapti verslu, nutarėme laimę išbandyti ten, – pasakojo K. Taukinaitis.

Geriausi laikai dirbant „sau“

Vietname pedagogas iš pradžių dirbo mokytojaudamas valstybinėse mokyklose, o vėliau ėmėsi savo verslo – vietnamiečius mokė privačiai. Tai, kaip jis pats sako, buvo geriausi laikai: pinigų netrūko, klientai gerbė, šalis lepino šiluma, šviežiais vaisiais ir daržovėmis. Pora susilaukė kūdikio ir atrodė niekas negali sutrukdyti šeimos laimei. Tačiau prasidėjo pandemija. Niekam neberūpėjo anglų kalbos mokymasis, nutrūko verslas, tad teko gyventi iš santaupų. Net ir pandemijai pasibaigus, kaip sakė pedagogas, Vietnamo ekonomika neatsigavo, tad K. Taukinaičiui teko dirbti valstybinėse šalies mokyklose. Tai netenkino – geresnio uždarbio genami sutuoktiniai ėmė dairytis į Lietuvą.

– Atsibodo Vietnamas, klasėse (valstybinių mokyklų, – aut. past.) – 50 mokinių, nėra mikrofono, karšta, jie mokosi tik egzaminams, jokios kūrybos, jokios laisvės, turi daryti tai, ką sako. Švietimo sistema yra kritikuojama už kritinio mąstymo nebuvimą. Jie nemoko žmonių mąstyti, ugdymas paremtas mokymusi kartojant: mokytojas pasako, mokiniai atkartoja. Klesti korupcija, mokytojai ima kyšius iš mokinių, kad šie išlaikytų egzaminą. Tai šalis, kurioje klesti komunizmas. Viena vertus jie įdarbina į mokyklas užsienio mokytojus siekdami, kad šie keistų ugdymo sistemą, tačiau kita vertus verčia dirbti „pagal knygą“ ir, panašu, kad ateityje jie prie tų taisyklių liks, nes nėra pasiruošę naujovėms, – pasakojo K. Taukinaitis.

Visiškai apsisprendęs dirbti Lietuvoje, vyras feisbuke publikavo užklausą dėl darbo valstybinėje mokykloje ir kažkas rekomendavo Tauragės Jovarų pagrindinę mokyklą. Pasinaudodamas pažintimis vyras apsvarstė galimybes čia gyventi ir dirbti bei priėmė sprendimą: jis mokys mokykloje, kurią lankys jo dukra.

„mėgaujuosi čia ir dabar“

Kuo patirtys Vietname vyrą praturtino darbui anglų kalbos mokytoju Lietuvoje?

Pasak jo, penkiolika metų trukęs darbas užsienyje išmokė būti pasiruošusiu įvairioms situacijoms, numatyti keletą žingsnių į priekį, ir į ugdymą žiūrėti kūrybiškai. Mokydamas privačiai vyras turėjo daug laisvo laiko tobulėjimui, asmeninių kompetencijų auginimui.

– Vietnamas man suteikė laisvę mąstyti ir kurti. Turėjau penkias dienas per savaitę, kurias galiu praleisti kurdamas, kol mano kolegos Lietuvoje dirba atvirkščiai. Jie penkias dienas nervinasi, dvi dienas nori pabūti su šeima ir tampa pernelyg pavargę, kad imtųsi kažkokios veiklos, kad norėtų save suprasti, išmokti piešti, žaisti kokius nors žaidimus su vaikais. Jie tiesiog tam neturi laiko nes valstybė iš jų paima visą laiką. Logiškai mąstant, taip dirbdamas pedagogas sugeba atlikti tik tai, ko iš jo prašo valstybė, – kalbėjo K. Taukinaitis.

Geras Saigono (ten šeima gyveno, – aut. past.) oras, švieži vaisiai, šiluma, kiekvieną dieną galimybė lankytis paplūdimyje, galimybė lankytis tropinėse salose, žmonių gerumas, estetika – tai tik dalis pliusų, kurie vyrą laikė tolimoje rytų šalyje apie dešimtmetį.

– Jei tiek išbuvau, vadinasi man gerai buvo. Buvo laisvė. Pavyzdžiui, nenoriu jokių įsipareigojimų – neatrašau į elektroninius laiškus. Kai perpratau šalį ir visus ugdymo metodus, man pasidarė lengva dirbti, ėmiau mėgautis gyvenimu. Aš neplanuoju mėgautis gyvenimu kai būsiu šešiasdešimties, aš mėgaujuosi čia ir dabar. Aš surasiu būdą, kaip pasimėgauti čia ir dabar. O tobulėji tik tada, kai mėgaujiesi ir, kai darai tai, kas tau svarbu. Klientų netrūko, sulaukdavau gerų atsiliepimų. Mane laikė geru specialistu, valstybės nuomonės neklausiau, klausiau klientų ir kolegų. Tie, kas man pavydi – nemėgsta, kas nori išmokti – mėgsta. Visiems neįtiksi. O man visuomet vaikai yra svarbiau už kolegų nuomonę. Vaikai, jų tėvai yra – visuomenė ir bendruomenė. Mokytojai ir visa valdžia atstovauja valstybę, – šių eilučių autorei dėstė pedagogas.

„Aha“ momentas

Prieš interviu žurnalistei pedagogą teko išvysti darbinėje aplinkoje: vaikai, paaugliai noriai su juo bendrauja, klauso jo nuomonės. Vyras planavo atnaujinti savo klasę pakabindamas keletą plakatų. Anot jo, Vietname jis išmoko, jog estetika yra itin svarbi ugdymui. Graži aplinka gerai nuteikia, padeda sudominti. K. Taukinaitį džiugina Lietuvoje vyraujantis holistinis požiūris į ugdymą. Tai reiškia, kad siekiama vaikui ne tik perduoti žinias, bet ir kurti saugią aplinką, kuriame vaikas atsikleistų.

Ir apskritai, pasak pedagogo, didžiausią poveikį vaiko asmenybės vystymuisi turi ne mokytojai, o visuomenė, aplinka. O šiuo metu didžiausią poveikį vaikams daro išmaniais telefonais pasiekiamas turinys. Ir mokytojai jų nekonkuruos, nebent pasitelks pagalbai.

Kaip sudominti mokinį?

– Turi mokėti sukurti, kaip aš vadinu „aha“ momentą. Sukurti nuostabą. Gal tu užduosi provokuojantį klausimą, gal ką nors ant lentos gražiai užrašysi arba imsi piešti. Turi mokėti „užkabinti“. Mano pamoka, kaip žvejyba, – turiu užmesti kabliuką anksti ir kuo greičiau, jei vaikai „pakimba“, tikslas pasiektas. Klasėje ramybė nusileidžia, vaikams įdomu, – dalijosi pedagogas.

Pedagogas kiekvienos pamokos metu stengiasi sukurti gerą atmosferą, kad vaikas jaustųsi saugus ir atsipalaidavęs.

Kaip teigia pašnekovas, apskritai visuomenė pernelyg įsitempusi, o tai neigiamai atsiliepia vaikams. Į gyvenimą, pasak jo, reikėtų žvelgti filosofiškai: ką reiškia mūsų problemos šalies, kontinento, viso pasaulio kontekste, jo žodžiais tariant, reikia pakilti mintimis virš žemės.

„Visiems reikia tėvo figūros“

Vyro teigimu, yra gerai, kai žmonės randa nusiraminimą religijose, bendruomenėse: asmuo visuomet ieško paguodos kitame žmoguje. Kartais pedagogui ateina metas tapti tuo žmogumi, su kuriuo pakalbėjus mažųjų tėvams pasidaro bent kiek ramiau.

– Visiems reikia tėvo figūros. Kad kažkas nuramintų. Bažnyčioje emocijas ramina kunigas, mokykloje – pedagogas. Mes esame socialinės būtybės, gebėjimas nuraminti – privalumas. Žmonės sugeba atrasti komfortą kitame žmoguje. Tai žmogiška. Nebūtina kalbėti apie mokyklą. Pažvelkite, kas vyksta visuomenėje: sakote mokytojai turi didžiulį poveikį nuomonės formavimui? Nė velnio. Telefonai turi didelį poveikį. Aišku, priklauso, koks tas mokytojas. Jei mokytojui moki 500 eurų per mėnesį, gero mokytojo negausi, reikia jį skatinti. Taip, kaip skatina informacinių technologijų programuotoju, inžinierius sukurti gerą dirbtinį intelektą, taip reikia skatinti ir mokytojus. Jei mokytojui būtų mokama tiek, kiek gydytojams, kitokie mokytojai ateitų į darbo rinką, – teigė pedagogas.

Džiaugiasi tuo, ką turi

Anot jo, kol žmonėms išsilavinimas nebus vertybė, tol mokytojo vaidmuo vaiko gyvenime bus menkas.

– Koks mūsų visų tikslas? Kuo geriau gyventi. Ką tai sukuria? Nedėkingumą. Vietname vaikai nieko neturi ir yra paklusnūs. Čia, visi visko turime, turime laisvės ir įsivaizduojame, kad mums viskas leidžiama. Ir įsivaizduojame, kad taip bus visą laiką – esame išpaikę. O vaikai nori to, ko nori tėvai, – kalbėjo pedagogas.

Pasak jo, didžiausias visų „negalavimų“ vaistas yra dėkingumas. Visų pirma dėkingumas už mažus dalykus: gerą orą, šypseną, gerą maistą. K. Taukinaitis sakė neseniai buvęs devintame danguje, kai nusipirko skanios, lietuviškos, plikytos duonos ir valgė ją su lašinukais. Dar didesnis džiaugsmas aplankė šią savaitę sulaukus žmonos su dukra. Pora įsikūrė viename iš Žalgirių mikrorajono butų. K. Taukinaitis tikisi, jog po kurio laiko angliakalbės šeimos narės apsipras prie pokyčių ir įsisavins lietuvių kalbą. Vyras dėkoja visiems įsikurti padėjusiems tauragiškiams: per mėnesį užmegzta ne viena pažintis, sulaukta draugiškumo, pagarbos ir palaikymo.