Verslas

Autorės nuotrauka

Valgyklą miesto pakraštyje atidaręs verslininkas turi patarimą kitiems: „Nebūkite godūs!“

• Birutė SLAVINSKIENĖ
• Prieš 13 valandų

Sauliaus ir Gabrielės Norvilų prieš pusketvirtų metų įkurtą viešojo maitinimo verslą drąsiai galima vadinti sėkmės istorija: per patį pandemijos įkarštį atvėrusią duris valgyklą dabar jau pamėgo daug mieste pietaujančių tauragiškių, o darbuotojų skaičius nuo trijų išaugo iki aštuonių.

Po studijų padirbėjęs Airijoje Saulius pasakoja norėjęs grįžti į Lietuvą. Atlikęs privalomąją karo tarnybą pasiliko kariuomenėje. Gabrielė tuo metu Klaipėdoje mokėsi kineziterapijos.

– Vis dėlto visą laiką mūsų galvose sukosi mintys apie nuosavą verslą, – prisimena Saulius, – tad kai išgirdome, kad išnuomojamos šios patalpos, pasiryžome kurti savo valgyklą.

Pasak jo, drąsos suteikė tai, kad valgykla čia, Pramonės g. 2, buvusio „Tauragės maisto“ kieme, veikė ir iki tol, tad vieta buvo „įdirbta“, be to, tai pramonės rajonas, aplink daug įmonių, kurių darbuotojams reikia kur nors papietauti. Sauliaus mama visą gyvenimą buvo virėja, tad virtuvė jam buvo pažįstama labai gerai, o ir pati mama buvo pasiryžusi padėti jaunajai porai.

Tiesa, investicijų įrengiant valgyklą prireikė nemažai – jaunoji pora patalpas remontavo pati, tačiau nemažai kainavo įranga, baldai, net vandenį ir elektrą reikėjo atsivesti iš naujo. O vos įsirengus patalpas prasidėjo kovido pandemija. Tai irgi suteikė nemažai įtampos ir sumaišties, kita vertus, buvo laiko su viskuo susipažinti. Atidarymą teko vis atidėlioti, nes buvo neaišku, kokie bus reikalavimai, paskui jie vis keitėsi.

– Kai atidarėme, valgyti vietoje nebuvo galima – tik išvežti, po to – tik išvežti arba atsiimti, paskui – registruoti klientus, – sudėtingą pradžią prisimena S. Norvilas.

Iš pradžių valgykloje dirbo tik šeima – Gabrielė, Saulius ir jo mama. Dabar darbuotojų kur kas daugiau – net aštuoni, mat virtuvėje prireikia vis daugiau pagalbininkų. Tačiau ir valgytojų padaugėjo kelis kartus. Tad teko ir vėl investuoti – pirko naujas galingas indukcines kaitlentes. Naujintis stengiamasi nuolatos.

– Klientų ratas gal ir galėtų dar plėstis, tačiau jau jie patys sako, kad per piką trūksta vietos, nebebūna kur atsisėsti, – teigia Saulius.

Čia galima ne tik papietauti vietoje, bet ir užsisakyti maisto į namus ar darbo vietą. Saulius pasakoja, kad klientų ratas labai platus: policija, kariuomenė, ugniagesiai, visos gydymo įstaigos.

Valgykla duris atveria pusę vienuoliktos, o uždaroma 16 valandą. Nors čia tiekiami pietūs, kai kam, pasak Sauliaus, tai galbūt pusryčiai ar pavakariai: žmonės pradeda eiti nuo pat 10.30 val., o paskutiniai lankytojai duris užveria prieš pat 16 val. Žinoma, didžiausias klientų antplūdis – pietų metu.

Paklaustas, kodėl, jo manymu, valgykla tokia populiari, Saulius svarsto:
– Gal dėl to, kad mes gaminame taip, kaip valgome namuose. Nieko neišradinėjam. Viskas gryna, viskas tikra... Be jokių „mandrumų“, maistas paprastas, bet skanus ir sotus. Gaminame visus lietuvių mėgstamus patiekalus: kugelį, cepelinus, kepsnius, balandėlius, šnicelius, troškinius, kotletus, kepenėles, plovą, žirnių, kopūstų, pupelių ir kitokias sriubas, blynelius, žemaičių blynus, varškės apkepą... Daržoves perkame iš mūsų rajono ūkininkų, mėsą – iš mėsininkų. Perkame kone kasdien, nes nieko nešaldom ir nesandėliuojam. O gaminame nuolatos, nuo 10 valandos ryto iki paskutinio lankytojo. Ir klientai pastebi, kad mūsų maistas – ką tik pagamintas, o ne pašildytas, ne kokioje nors orkaitėje laikomas. Beje, turime lankytojų, kurie pas mus pradėjo lankytis nuo pirmos darbo dienos ir lankosi iki šiol. Labai vertiname tokią ištikimybę – juk tai pats geriausias mūsų darbo įvertinimas.

Beje, valgykloje pagamintą maistą mielai valgo ir Norvilų dukros – ketverių Saulė ir dvejų Smiltė. Jos, beje, labai mėgsta sukinėtis virtuvėje, joms čia viskas įdomu.

Saulius pripažįsta – Tauragėje maitinimo įstaigų konkurencija nemenka, pasirinkti tikrai yra iš ko.

– Ir kainos pas mus, manau, vienos žemiausių, – tikina jis. – Žinau tik vieną vietą, kur kainos šiek tiek žemesnės nei pas mus.

O paklaustas, kaip sugeba dirbti pelningai, jei kainų stengiasi nekelti, jis rėžia:

– Nereikia būti tokiems godiems! Aš juk matau, kokie gamybos kaštai. Kai pasižiūriu, kad kitur kainos dvigubos... Galbūt mūsų pliusas, kad už nuomą mokam nedaug, mažiau nei miesto centre, bet vis tiek. Nesukelti kainų dar leidžia ir tai, kad esame PVM mokėtojai, kol kas jam taikoma lengvata. Tai, galima sakyti, mūsų išsigelbėjimas.

Vis dėlto, pasak jo, tikėtis didelės paramos iš valstybės nereikia:

– Kas tai yra valstybės biudžetas? Tai mūsų visų sunešti pinigai. Jei norime gerovės, patys ir turime prisidėti, kad tų pinigų būtų surenkama daugiau. Nereikia norėti kokių nors lengvatų, paramų ar dar kažko. Dirbkim ir nebūkim tokie godūs, ir viskas bus gerai, – sako jis.

Dabar, kai verslas jau įsivažiavo, Norvilai džiaugiasi galintys padėti ir kitiems – jie noriai remia bendruomenių veiklas, moksleivių renginius.

Saulius tikina nėkart nesigailėjęs, kad pasiryžo imtis būtent tokio verslo:

– Taip, iš pradžių buvo baisu, kai atidarymą vis tekdavo atidėlioti, o pinigai išseko. Tačiau jei paklaustumėt, ar kartočiau – tikrai taip. O kai žmonės pagiria, kad pas mus skaniausia, ypač jei taip sako pro šalį keliaujantys, daug matę žmonės ar svetimtaučiai – labai smagu.

Paklaustas, ką patartų savo verslą svarstantiems pradėti žmonėms, Saulius sako:

– Daryti, tiesiog daryti, ką sumanėte. Nebijoti, ir viskas bus gerai. Ir dar svarbiausia – laikytis žodžio. Su tiekėjais, su darbuotojais. Jeigu taip sutarėt, paspaudėt rankas, vadinasi, taip ir turi būti. Jei būsi sąžiningas, ir iš kitų galėsi tikėtis to paties.

Beje, pasak Sauliaus, daug kam įdomu, ką reiškia valgyklos pavadinimas „SGS“. Tai mylimiausių jo žmonių – žmonos ir dukrų – vardų pirmosios raidės: Smiltė, Gabrielė, Saulė.