Archyvų paslaptys

Skalviai - Muziejaus Taurage foto

Užmirštieji skalviai: Dauglaukis ir Barzūnai

• Darius KINIULIS
• Kovo 24, 2025

Kas ta Nemuno žemupio kultūra?

Mokslininkai, remdamiesi laidojimo papročiais, išskiria I–V a. gyvavusią Nemuno žemupio kultūrą. Jos žmonės kapinynus įrengdavo vaizdingose kalvose, netoli gyvenviečių. Kapo konstrukcija nesudėtinga – paprasta duobė, kurios kampuose kartais padėdavo akmenų. Manoma, kad tai – amžinojo namo simbolis. Laidojimo apeigų metų iš laužo atnešdavo žarijų ir jomis išpildavo pagrindą. Tai turėjo apvalyti amžinojo poilsio vietą. Jau II a. Dauglaukio gyventojai mirusius laidojo karstuose. Juos darydavo iš perskelto didelio medžio liemens. Išdegindavo šerdį, o galus uždarydavo dailiai priderinta lenta. Vidų dėl gero kvapo išklodavo ajerais, įklodavo maršką. Mirusius laidojo su drabužiais ir daiktais. Kapinyno papėdėje padėdavo molinį aukų indą su vaišėmis mirusiojo vėlei. Prie laužų rinkdavosi artimieji, o po vaišių indą sudaužydavo.

Nemuno žemupio gyventojai buvo nagingi amatininkai, gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Randama dalgių, daug kirvių, peilių. Dėkinga geografinė padėtis nemažą dalį gyventojų pavertė prekeiviais. Jūra ir Nemunas su visais jų intakais surišo gintaro pilnus prūsų kraštus su šiauriau ir ryčiau gyvenusiais kitais aisčiais. Prekybą su Romos pasauliu liudija laikmečio kapinynuose randami emalės ir stiklo karoliai, vėriniai. Gana gausiai krašte aptinkama Romos monetų. Apie prekybos kelią liudija ir netiesioginiai šaltiniai – ginklų gausa vyrų kapuose. Prekybininkų vilkstines turėjo saugoti ginkluota palyda. Nemuno žemupio kariai anksti perėmė naują kario aprangos detalę – perpetę. Dėl prekybinių ryšių gyventojams užteko žaliavos papuošalų gamybai. Vietos juvelyrai buvo pasiekę aukštą meistrystės lygį.[1] Archeologinė medžiaga akivaizdžiai rodo jau vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu buvus aiškų visuomenės susisluoksniavimą. Asmenis, turėjusius aukščiausią socialinį statusą, tarp kitų prestižinių įkapių rodo žiedai. Vėlyvuoju tautų kraustymosi laikotarpiu turtą ir galią pažįstame per išaugusią sidabro, nusinešamo į kapus, kiekį ir didėjantį vyrų kapų su žirgais skaičių. Pabrėžiama ginklo galia. Archeologinė medžiaga rodo kalaviją buvus ne tik ginklą, bet ir socialinio statuso žymenį.[2] Nežinome, ar Nemuno žemupio kultūros žmonės jau vadino save skalviais, tačiau istorinius kryžiuočių antpuolių laikus pasiekę jų palikuonys vadinosi būtent taip.

Vienas labiausiai skalvių protėvius išskiriančių bruožų, kuriuos galime atsekti, yra gerai ginkluotų vyrų kapai su žirgais. Jų kapuose gausu aukštą socialinį statusą rodančių įkapių: sidabrinių papuošalų, importinių ginklų ir ginkluotės elementų. Tautų kraustymosi laikotarpiu Nemuno žemupyje tokių žmonių kapų su žirgais rasta 9 kapinynuose (straipsnyje aprašyti Barzūnai, Greižėnai, Kreivėnai, Vidgiriai bei neaprašyti Linkūnai, Smalininkai, Šereitlaukis, Viešvilė II, Rubokai). Iš viso žinomi 36 tokie nedeginti vyrų kapai. Dažniausiai, kaip ir romėniškuoju laikotarpiu, Vakarų Lietuvoje laidotos simbolinės specialiai atrinktos žirgų dalys: galva, kojos. Sprendžiant iš išsidėstymo, galbūt šios dalys laidotos kartu su nudirta arklio oda. Čia neaprašytuose Šereitlaukio, Smalininkų bei galbūt Kreivėnų (kapas suardytas) kapinynuose rasta palaidojimų su visu arkliu. Vidgirių kapinyne keliuose vyrų kapuose rasta po dvi žirgų galvas. Apskritai, daugiausia žmonių kapų su žirgais rasta Vidgirių kapinyne – net 13.[3]

Šią kultūrą reprezentuoja ne tik Dauglaukio kapinynas, kurio radiniai priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, bet ir Greižėnų, Kreivėnų, Barzūnų, Vidgirių kapinynai, kurių radiniai atsidūrė Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dalį radinių iš Vidgirių kapinyno turi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Spėjamos Oplankio senovės gyvenvietės kuklūs radiniai eksponuojami Tauragės krašto muziejaus Archeologijos bokšte.

Skalviai – maža, bet įtakinga gentis

Ilgai buvo neaišku, ar Nemuno žemupio kultūros žmones galima laikyti skalvių protėviais. Tačiau, daugėjant duomenų iš archeologinių objektų, juos sukartografavus paaiškėjo, kad I–V a. Nemuno žemupio kultūros ir VI–IX a. skalvių genties ribos yra beveik tapačios, išskyrus šiaurinę dalį, kurioje palaipsniui senuosius gyventojus ėmė išstumti žemaičiai – būsimosios Karšuvos žemės gyventojai. Vėliau iki pat XIII a. užkariavimų Skalva susitraukė į gana mažą teritoriją, kuri užėmė pietines Tauragės bei Tilžės, Ragainės, Pagėgių, Viešvilės apylinkes. Rašytiniuose šaltiniuose skalviai pirmą kartą paminėti 1231 m.[4] Skalvių paminklų išsidėstymas akivaizdžiai rodo, kad jų centrai išsidėstė panemuniais, didžiulė paminklų sankaupa Nemuno santakoje su Jūra, Šešupe. Kitaip tariant, nuo vėlyvojo romėniškojo laikotarpio iki vikingų laikų pabaigos ten gyvenusių žmonių gerovę užtikrino gerai ginkluoti žmonės, sugebėję kontroliuoti šią svarbią vandens ir žemės kelių sankryžą.[5]

Radiniai turtinguose skalvių kapinynuose sako, kad jie buvo pasiekę gana aukštą išsivystymo ir gerovės lygį. Nemunas – senas prekybos kelias, kurį skalviai kontroliavo. IX–XI a. skalviai palaikė glaudžius santykius su vikingais. Vikingo kapas rastas Dauglaukyje. Būta kalbų, kad vikingų dirbinių rado kapų plėšikai Lauksargių apylinkėse, mokslui nežinomame kapinyne. X–XI a. viduryje skalvių kultūra klestėjo. Tačiau jau XII a. pirmojoje pusėje dėl pasikeitusių politinių veiksnių (skandinavai tampa vis labiau katalikiški) keitėsi ir ekonominiai veiksniai, prie kurių skalviai ir aplinkinės gentys prisitaikyti, atrodo, nesugebėjo. Archeologinėje medžiagoje matomas bendras jų kultūros nuosmukis, nebelaidota kai kuriuose kapinynuose.[6]

Šaltiniuose minimos 4 svarbiausios skalvių pilys: Ragainė, Ramigė, Šereika ir Šešuvis. Pirmoji stovėjo Ragainėje, antroji, kaip spėjama, ant Rambyno. Šereikos pilis stūksojo ant Šereiklaukio piliakalnio, o Šešuvies pilis tikriausiai stovėjo Jūros ir Šešuvies santakoje arba netoli jos (Ližių apylinkės). Šaltiniuose neįvardijamas skalvių pilis mena piliakalniai: Būbliškė, Kulmenai, Vartūliškiai, Opstainys, Raudžiai, Skalvė, Aukštieji Eisuliai, Šiupiniai, Balgardai, o aptariamai teritorijai ypač svarbūs Greižėnų, Gilandžių, Kreivėnų piliakalniai. Iš vėlyvų skalvių paliktų kapinynų žinome Aukštvilkius, kuris beveik netirtas ir Kreivėnų kapinyną, tirtą geriau.

Jei ne vokiečių agresija, Skalva būtų natūraliai įsiliejusi į Lietuvos valstybę. Skalviai jau buvo pripažinę Mindaugo valdžią, tačiau XIII a. pab. jie nukariauti. Daug žmonių Vokiečių ordino išžudyta, paimta į nelaisvę, kiti perkelti į jau seniau nukariautas prūsų žemes. XIV a. dalis dar nenukariautų išvyko saugoti Lietuvos pietinių žemių, kiti papildė Lietuvos kariuomenę. Iš to laikmečio šaltinių sužinome nemažai skalvių vardų ir vietovių. Kilmingiems papirkti buvo skiriamos žemės, turtai. Sunyko skalvių kalba, kultūra, tačiau vietovardis dar plačiai naudotas ir XVII a.

Kad susidarytume geresnį žilos praeities vaizdą, pasitelksime netoli Tauragės tirtus kapinynus: Dauglaukio, Barzūnų, Kreivėnų ir Vidgirių, Greižėnų, Aukštvilkių bei spėjamą Oplankio senovės gyvenvietę.

Dauglaukio kapinynas

Apie šį kapinyną prirašyta daug ir įdomių straipsnių, leidinių, nufilmuota laidų, sukurta programų. Jis ypač nuodugniai ištirtas įvairiais atžvilgiais. Ir ne veltui, kadangi I–III a. kapinynas suteikė daug naujų žinių apie iki tol beveik nepažintą Nemuno žemupio kultūrą ir prekybą su romėnais. Radiniai pateko į Vytauto Didžiojo karo muziejų. Daug būtų galima plėstis, tačiau apsiribosiu trumpesniais kertiniais faktais. Labai rekomenduoju perskaityti vaizdžiai ir paprastai parašytą skyrių tyrėjo Eugenijaus Jovaišos knygoje Kapai ir žmonės (2020), kuriame kapinyno radiniai ir kaulai beskaitant atgyja to meto Europos politikos ir ekonomikos visumoje. Staiga imi suvokti, kad mūsų protėviai tais amžiais buvo aktyvūs Europos civilizacijos dalyviai.

Dauglaukio žmonės kapinyne sulaidoti tarp 70 ir 260 m. 40 palaidotųjų buvo eiliniai – beveik be įkapių. 33-ijų pasiturinčio sluoksnio atstovų įkapės gausesnės. Mažiausią visuomenės sluoksnį sudarė 11 turtingųjų, kurių kapuose rasti įspūdingiausi papuošalai. Bendruomenė namus statė Jūros slėnyje, tačiau toliau nuo upės, ant kalvelės, nes slėnis būdavo užliejamas pavasario potvynių metu. Akivaizdu, kad Jūros upė buvo svarbus kelias, bet naudoti ir žirgai. Įkapės rodo, kad tikrai bendrauta su už 7 km buvusia Barzūnų bendruomene. Vieni buvo žemdirbiai, kiti – prekeiviai. Dar kiti audė, verpė, medžiojo ir žvejojo. Mirusių nedegino, užkasdavo giliai žemėje, kapą ženklino mediniu stulpu. Kapai buvo kiek toliau nuo gyvenvietės.

Aktyvią prekybą liudija 12 rastų Romos monetų – sestercijų. Monetos su tuo metu valdžiusių imperatorių atvaizdais padeda lengvai datuoti kapus. Rasta daug Romos imperijos dirbtuvėse padarytų karolių iš emalio ir stiklo. Nors prekybos tinklą vadiname Gintaro keliu, prie upės gintaro neturėję pirkliai galėjo pasiūlyti ir kitų gėrybių: vergų, mėsos, grūdų, kailių, vaško ir kitko. Rasti karių kapai leidžia numanyti, kad į tolimas keliones iškeliavusius pirklius reikėjo saugoti nuo užpuolimo. Tokie patys kaip Dauglaukyje skydai rasti už šimtų kilometrų esančiose vietovėse. Moterų vėriniai iš importuotų emalės ir stiklo karolių suverti vietos meistrų.

Vyrų kapuose rasta kirvių, kovos peilių, iečių, skydų, arklų, kaplių, perpečių, geriamųjų ragų, šukų, žnyplių žaizdai užspausti arba plaukams pešioti ir kitų dirbinių. Prie vieno kario galvos rastas gintaro gabaliukas galbūt rodo, kad jis buvo sargybinis Gintaro kelyje. Tą patį galėjo reikšti ir prie diržo į maišelį įdėta moneta. Aisčiai garbino Šiaurinę žvaigždę ir, kaip nustatė E. Jovaiša, mirusiuosius laidojo ta kryptimi, kur tuo metu žvaigždė buvo danguje. Todėl kapai iš pradžių atrodo sulaidoti įvairiomis kryptimis, bet kaip. Aisčiai manė, kad mirtis yra kelias į pomirtinį gyvenimą. Anapilyje reikės visko, kaip ir šiame gyvenime.

Moterų kapai papuošalų grožiu ir gausa lenkia vyrų. 36-ajame moters kape net rasta medinės dėžutės liekanų, kurioje buvo sudėti papuošalai, tikriausiai nešioti paauglystėje. 34-ajame kape rasta karsto liekanų. Jis buvo skobtas iš medžio liemens, o galai užbaigti lentelėmis. Iš vidaus karstas buvo išteptas gyvulinės kilmės klijais, kurie prilaikė vilnonį audeklą. Po to karstas išklotas ajerais dėl kvapo, o šie užkloti kitu vilnoniu audeklu. Moterų kapuose ypač dažnai randamos geležinės ylos, kurios, nepaisant jos turto, įprasmino moterį kaip namų židinio sergėtoją. Būdingi ir karolių vėriniai, segės, apyrankės. Turtingosios turėjo žiedų, krūtinės papuošalų, smeigtukų, antkaklių, apgalvių. Ypač Dauglaukį išgarsino 1990 m. rasta antra taip gerai išsilaikiusi vilnonė kepuraitė, nusagstyta žalvario plokštelėmis. Pirmoji, rasta Šernų kapinyne 1891 m., tikriausiai sunaikinta Karaliaučiaus bombardavimo metu. Ją nešiojusi įtakinga bendruomenės moteris palaidota tarp 220–260 m.

Iš vėlyvesniųjų kapų išsiskiria 12-asis vyro kapas su žirgu, palaidotas tarp 150 ir 220 m. Tai seniausias toks kapas, žinomas šioje kultūroje. Žirgo įkapių nerasta, tačiau raitelis turėjo dvi geležines ietis, kirvį, skydą, kovos peilį, geležines žnyples, dvi žalvarines seges. Manoma, kad peilis ir viena iš iečių atkeliavo iš Sembos pusiasalio.[7] Dauglaukio radinių nuotraukomis, iliustracijomis galima pasigrožėti interneto naršyklėje įvedus aisciai.eu.

Barzūnų kapinynas

Vilkyškių seniūnijoje, prie Oplankio, yra Barzūnų kapinynas. 1998–2001 m. jį tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Tik nedaug vėlyvesnis už Dauglaukio kapinyną, šis taip pat suteikė naujų žinių apie Nemuno žemupio kultūros žmones. Jis ten ištyrė net 52 kapus, o II–VII a. datuoti radiniai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų.[8] Kaulai beveik neišliko, tačiau neabejojama, kad visi kapai griautiniai. Archeologus kapinynu domėtis paskatino apie 1995 m. Jūra baidarėmis plaukę turistai, kurie rado keletą papuošalų. Kapinynas nukentėjo ir nuo vagių bei žemdirbių. Laidojama buvo dideliame plote ir per laiką senus kapus užlaidojo naujesniais.[9]

Išsiskyrė 2-asis vyro kapas, kuriame rasta lygiagrečių molio juostelių, iš dalies ribojančių mirusiojo kūno vietą gerokai didesnėje duobėje. O 18-ajame moters kape rasta lentinio karsto liekanų lygiu dugnu.[10] Neretai ankstyvose II–III a. duobėse dažniau prie galvos padėta po akmenį, o ankstyvieji karstai buvo skobtiniai.[11]

Žirgo auka neabejotinai buvo būdas pabrėžti mirusiojo statusą. Tuo atžvilgiu įdomus 5-asis vyro kapas, kuris priklauso IV a. antrajai pusei, o jo įkapės sudaro vėlyvojo romėniško laikotarpio ir ankstyvųjų tautų kraustymosi laikų formų stilistinį mišinį. Šiame kape rasti du skirtingo dydžio ir formų ietigaliai, įmovinis kirvis, dalgis, peilis, skiltuvas ir kaltas, pincetas, titnago gabalėlis. Ant kojų mirusiajam uždėti pentinai, sutvirtinti sagtelėmis, o apranga gausi papuošalų – karolių vėrinys, antkaklė, penkios segės (masyvios lankinės žieduotosios segės lenkta kojele ir žvaigždine kojele), įvijiniai žiedai. Išskirtinis šiame kape kariškas atributas – perpetė (romėniško balteus sekinys), kuri kartu su diržu sudarė prestižinę kario ekipuotę IV–V a.[12] 15-ajame vyro kape, tikriausiai suardytame dar senovėje, irgi rastas žirgas su sidabru puošta perpete ir žieduotąja sege.[13] 50-ajame kape rasta žirgo galva su dvinariais žąslais dantyse.[14]

Unikalus yra II a. antrosios pusės 16-ajame vyro kape rastas signetinis žiedas su apskrita akute, kurioje įkomponuotas meandro tipo kampuotas motyvas, išryškintas raudonu emaliu. Baltiškoje medžiagoje kol kas daugiau tokių nėra žinoma. Be to, tai pirmasis emaliu dekoruotas radinys, rastas Nemuno žemupyje.[15] Šiame kape rastos ir dvi gerai išsilaikiusios lankinės segės (labai profiliuota paplatintu plokščiu liemenėliu bei siauru liemenėliu, su dviem ornamentuotais laipteliais), įmovinis kirvis su medinio koto likučiais, įtveriamasis peilis tiesia nugarėle ir įmovinis ietigalis trumpa siaura karklo lapo formos plunksna.[16]

Dar verta paminėti profiliuotą ornamentuotą lankinę segę plačiu liemenėliu iš 19-ojo vyro kapo. 14-ajame moters kape rastas iš įvijėlių padarytas apgalvis, didelis ritės formos žalvarinis karolis, stipriai profiliuota ir akinė segės, dvi apyrankės. Galima paminėti 13-ajame kape rastą kibirėlio formos kaklo pakabučių apvarą.

Vėlyvesni V–VI a. kapai dažniau orientuoti šiaurės-pietų kryptimi. Šių vyrų kapų duobės kiek gilesnės. Moterys paguldytos priešinga kryptimi.[17] Duobę užpildančioje žemėje pasitaikė pavienių akmenų ir keramikos šukių. Vėlesni karstai jau tik lentiniai. Retų radinių rasta 7-ajame kape. Be žieduotųjų segių, labai smulkių gintarinių karolių kaklo apvaros jame rasta segė plokščia kojele su pakraščiuose pritvirtintu ranteliu. Unikali ir apyrankė išplotais galais.[18]

Pats gausiausias ir su puošniausiomis įkapėmis yra 33-iasis moters kapas. Jame buvo smeigtukas ištęsto rombo formos galvute galvos apdangalui susegti, dvi lankinės ilgakojės segės ranteliais puoštu liemenėliu ir kojele, su pusapvalėmis ornamentuotomis buoželėmis įvijos galuose, dvi ornamentuotos apyrankės užkeistais platėjančiais kanopiniais galais, įvijinis žiedas. Taip pat kutas, sudarytas iš ant odos juostelės suvertų trylikos įvijėlių, trijų įvijinių žiedų, statinaitės formos, dvigubo ir keturių viengubų daugiakampių karolių bei trijų karolių-žiedų. Vėrinys, suvertas iš žalvarinės įvijėlės, gintarinio dvigubo nupjauto kūgio formos ir juodo stiklo formos karolių. Dar vienas vėrinys, suvertas iš trijų baltai melsvo, žalio ir juodo stiklo ritinio ir statinaitės formos karolių. Įtveriamasis peilis tiesia nugarėle, su medinės rankenos likučiais, yla su medinės įkotės likučiais, verpstukas iš kvarco bei viena keramikos šukė.[19] 34-ajame vyro kape rastas ietigalis, vienašmenis kalavijas be skersinio ir didelė lankinė ilgakojė segė.[20]

Labai gražūs du kryžiniai smeigtukai iš 9-ojo moters kapo su sidabriniais pusapvaliais kūgeliais bei žiedeliais kryžmos galuose bei viduryje. Viena adata nulūžusi.[21] Kape rasta ir kryžinė segė su mėlyno stiklo akute, kaip ir 4-ajame kape.[22] Vaikų ir paauglių kapai su negausiomis įkapėmis. 25-ajame moters kape rasta įvijinė apyrankė ir įvijinis žiedas, kaklą puošė antkaklė su plokštele ir kabliuku galuose gintarinė apvara su žalvarinėmis įvijėlėmis ir kibirėlio formos pakabučiu. Ant krūtinės buvo segė žvaigždine kojele. Moterų ir paauglių kapuose rasta geležinių lazdelinių smeigtukų, gintaro karolių, ilgakojė lankinė segė lieta siaura užkaba, įvijinių žiedų, yla. Vyrams beveik visais atvejais buvo dedamos ietys ir po vieną gintaro karolį ant krūtinės – amuletą. Apardytame 27-ajame vyro kape išliko gintaro karolių apvara, dalgis, įmovinis kirvis, keturios geležinės ovalo formos diržų sagtys, geležinis pentinas, trys įvijiniai žiedai, du gintaro amuletai, titnago skeltė. Daugumos vyrų ir moterų kapai neturtingi, su mažai įkapių arba beveik be jų.[23]

Paminėjimo verta 35-asis kapas, kuriame virš karsto buvo įdėtas, spėjama, luotas. Viena iš dviejų antkaklių, rastų 40-ajame moters kape, – unikali Lietuvos archeologinėje medžiagoje. Ji taip pat žieduotoji ir primena dėželines antkakles, o galai puošti prilituotais rantytais strypeliais su rutuliukais tarp jų. Stilistiškai ji panaši į 7-ojo kapo apyrankę ir segę. Atrodo, kad Barzūnų apylinkėse gyveno meistras, labai mėgęs puošti dirbinius žiedeliais ir įvaldęs savitą gamybos technologiją. Pavyko rasti ir du degintinius kapus. 37-asis kapas įrengtas nedidelėje duobutėje. Likusių degintų kaulų nedaug, jie įsimaišę tarp šukių. Matyt, urna ritualo metu buvo sudaužyta. Ji prastai išdegta, grublėtu paviršiumi. Įdomu, kad 43-asis kapas dvigubas: griautinis kapas palaidotas giliau už degintinį, tačiau kapai vienalaikiai, tik įrengti naudojant skirtingas tradicijas. Urna irgi sudaužyta.[24]

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[1] Jovaiša E., Kapai ir žmonės, Vilnius, 2020;
[2] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 227–228;
[3] Banytė-Rowell R., Laidosena: bendruomenių pasaulėžiūros ir socialinės raidos atspindžiai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 117–119;
[4] Almonaitis V., Almonaitienė J., Šiaurės Skalva, Kaunas, 2015, p. 13–15;
[5] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 225–226;
[6] Ten pat, p. 228;
[7] Jovaiša E., Kapai ir žmonės, Vilnius, 2020, p. 199–263;
[8] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001, Vilnius, 2002, p. 124–129;
[9] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 273–274;
[10] Banytė-Rowell R., Laidosena: bendruomenių pasaulėžiūros ir socialinės raidos atspindžiai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 88–89;
[11] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000, Vilnius, 2002, p. 103–104;
[12] Banytė-Rowell R., Laidosena: ginklai ir ginkluotė // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 161;
[13] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 275;
[14] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001, Vilnius, 2002, p. 125;
[15] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 227;
[16] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 355;
[17] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 m., Vilnius, 2002, p. 125;
[18] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 317;
[19] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 326–327;
[20] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 m., Vilnius, 2002, p. 104;
[21] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 378;
[22] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 275;
[23] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 m., Vilnius, 2002, p. 103–104;
[24] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 m., Vilnius, 2002, p. 125–129;