Aktualijos

Trys vyrai, kuriems būti „tėveliu“ yra smagiausias darbas pasaulyje

• Margarita RIMKUTĖ
• Vakar

„Vos gimus dukrai mano ikšioliniai tikslai pradėjo atrodyti tokie mažareikšmiai. Dabar kiekviename žingsyje galvoju ne vien apie save, bet ir savo vaiką. Kas bus jei aš kažką ten pasakysiu vienaip, jei kažką padarysiu antraip, kaip jai tai atrodys? Aš net greičio viršyti nenoriu, pagalvoju, kas bus jeigu aš nebeparvažiuosiu? – taip apie pokyčius savo gyvenime atsiradus dukrai pasakojo vienas iš tėčių. Šiandien minima Tėvo diena. Ta proga „Tauragės žinios“ pakalbino tris tauragiškius tėčius. Visi jie turi vieną bendrą panašumą: itin stiprų ryšį su savo atžalomis.

„Norėjau, kad kas paspaustų pauzę“

Visiems puikiai pažįstamas Arūnas Vladička, sveikos gyvensenos propaguotojas ir treneris, tėčiu tapo prieš su du puse metų. Jis itin ryškiai prisimena dieną kai gimė dukra.

– Kadangi po gimimo ketinau pasiimti išeiginių, tai stengiausi kaip galima daugiau darbų atlikti prieš. Tai buvo gana varginančios dienos. Pamenu, grįžau po darbų penktadienį, snustelėjau porą valandų ir prasidėjo gimdymas: nubėgo vandenys, išvažiavome į ligoninę. Prasidėjo dvylikos valandų maratonas – gimdymas buvo sudėtingas. Kai dukra pagaliau išvydo šį pasaulį prisėdau ir jaučiu, kad nebesuprantu, nei kur esu, nei kas esu, ką čia dabar toliau daryti. Įdėjo man vaikutį į vežimėlį, vežu koridoriumi į palatą, galvoju, „kaip būtų gerai, kad kas nors dabar paspaustų pauzę ir aš galėčiau grįžti namo išsimaudyti po dušu, gerai išsimiegoti ir kitomis akimis pažiūrėti į tai, kas ką tik čia įvyko“. Nu bet va, niekas tos pauzės nepaspaudė, parvažiavome į palatą, paėmiau dukrą į rankas, pakeičiau pirmąjį vystyklą. Viskas atrodė taip keista, tas žmogutis – toks mažas, trapus. Atėjo seselė, paragino pasidėti vaikutį ant krūtinės. Taip kartu akimirkai ir nusnūdome. Prabudus mąstymas ėmė aiškėti: viskas pasikeitė – niekas gyvenime tos pauzės nebepaspaus, – pasakojo Arūnas.

Žygiai su dukra

Pasak jo, dukros Ugnės gimimas buvo tarsi lūžio taškas jo gyvenime, po kurio keitėsi vertybės.

– Praėjus keletui dienų po gimimo pradėjau apgalvoti savo gyvenimo tikslus. Ką aš veikiu, daug dalykų pradėjo atrodyti vaikški, savanaudiški. Naujai atrasta tėvystė kėlė emocijas, prisidėjo ir nuovargis. Pirmosios savaitės, mėnesiai nebuvo lengvi, dukrytė buvo nerami, porą savaičių nedirbau, buvau kartu su mama ir vaiku, turėjau laiko viską apmąstyti. Tuo pačiu buvo ir labai smagu: viskas įgavo prasmę. Jeigu susumuoti gyvenimą iki tol ir po to (po gimimo), aš nežinau ką aš veikiau ir dėl ko aš gyvenau. Dabar kiekviename žingsyje galvoju ne vien apie save, bet ir savo vaiką. Kas bus jei aš kažką ten pasakysiu vienaip, jei kažką padarysiu antraip, kaip jai tai atrodys? Aš net greičio viršyti nenoriu, pagalvoju, kas bus jeigu aš nebeparvažiuosiu? Pasidariau visai kitoks, – apie aplankiusius pokyčius pasakojo tėtis.

Kadangi mažylė buvo nerami, norėdamas mamai leisti pailsėti Arūnas su Ugne išeidavo pasivaikščioti. Įsidėdavo kūdikį į nešioklę ir leisdavosi į žygius po mišką. Dabar Ugnei – dveji metai, keturi mėnesiai. Vaikščiojimas gamtoje yra jos ir tėčio pagrindinė pramoga.

– Gyvename Kunigiškiuose greta miško, pro mus teka Šešuvis. Išvaikčiotas mūsų paupys, aplankyti skardžiai, išbraidžioti aplink esantys miškai. Kai Ugnė buvo visai mažytė nešdavausi ją nešioklėje, ką nors dainuodavau, dabar ji jau vaikšto pati. Einam ir ieškom nuotykių: kalančių genių, miegančių briedžių, apžiūrime šernų išknistas vietas. Vaikšto ji susikaupusi, kokią lazdikę jai nulaužiu, su ta lazdike lapus kilnoja, klausosi mano pasakojimų. Tai smagiausias mūsų laikas, – pasakojo tėtis.

Visi darbai – kartu

Artimą ryšį su savo vaiku sukurti pavyko ir keturmečio Ajaus tėčiui Mindaugui Vasiliauskui. Lomių miestelyje šeima gyvena privačiame name, tad darbų netrūksta. Tėčiui atliekant darbus visuomet lydi Ajukas. Ne šiaip sau lydi, bet ir padeda. Ir nors, kaip juokdamasis sako Mindaugas, darbai vyksta penkis kartus lėčiau, tėvas niekuomet neatsisako savo sūnaus pagalbos.

– Moka naudotis suktuku, suka varžtus. Mama stebėdama labai nerimauja, įrankis gi sunkus. Pirmą kartą juo naudojosi, kai surinkinėjome čiuožyklą, sūnus buvo gal dviejų. Kartu gaminome inkilą, moka naudotis pjūkliuku. Nupirkome jam žaislinius įrankius – jis jų nemėgsta, bet ką padarysi... Jis dar per mažas kai kuriems darbams. Kai aš pjaunu žolę, reikia būtinai ir jam pjauti kartu, tai jis netoliese stumia savo žaislinę žoliapjovę. Pjaunu trimeriu – ir jis nori pjauti. Keičiu padangas, tupi žiūri, prašo leisti padėti. Duodu įrankį, suka varžtus. Prisuka visus, aš tik suvaržau, – pasakojo tėtis.

Tėvystės atostogos

Draugužiai jau kartu yra rinkę šiltnamį, gamino smėlio dėžę, iškasė priekabą žvyro. Žiemą su tėčiu kartu veža malkas. Turi savo karutį, pritaikytą jo ūgiui, tėtis veža krūvą malkų, Ajukas – dvi, tris, bet vis tiek dirba. Mindaugas pripažįsta, jog Ajus jį išmokė kantrybės – matydamas, jog vaikas nori dirbti, jis prisitaiko prie keturmečio darbo tempo, kartu jie kalbasi, aiškinasi, kaip darbas turi būti atliktas.

Na, o su pirmaisiais kantrybės išbandymais Mindaugas susidūrė iš kart po Ajaus gimimo. Jis su Ajaus mama Gintare sutarė, kad vaiko priežiūros atostogų eis ne ji, o jis. Tad praėjus keturiems mėnesiams po gimimo su kūdikiu namuose liko tėtis.

– Sunkiausia buvo – vaiko pilvo diegliukai. Ramindavau jį sūpuodamas ant pripučiamo kamuolio. Eidavome į lauką pasivaikščioti, užsukdavome pas mamą į darbą. Patirties vaikų auginime turėjau nes augau su jaunesnėmis seserimis. Kodėl mes su žmona nutarėme, kad aš turėčiau eiti tėvystės atostogų? Nebepamenu. Ko gero to nebekartotume, – linksmai pasakojo tėtis.

Mindaugą, kaip straipsnio vertą tėtį šių eilučių autorei rekomendavo Lomių gyventojai. Kaimynai teigė ne kartą matę sūnų ir tėtį besidarbuojant drauge. Labiausiai jiems įsiminė Ajaus vaikiškas karutis ir šio mažo vyruko užsispyrimas dirbant darbus.

Artimi vaikystėje, artimi ir suaugus

Trečiojo aprašomo tėčio Arūno Betingio vaikai jau užaugę ir turi savo vaikų, tačiau ryšys tiek tarp atžalų, tiek tarp tėvų su vaikais yra stiprus. Labai gerai Arūnas sutaria su dukra Rūta. Nėra dienos, kad dukra su tėvu nesusirašytų žinutėmis, o atsiskyrus ilgesniam laikui – nesusiskambintų.

– Atvykstu į darbą, žiūriu, jau Rūtelė parašiusi, „tėti, kaip tu ar jau atvykai? Kaip jautiesi?“. Va buvau išvykęs į kelionę, tai mudu susiskambinome vaizdo skambučiu, aprodžiau viešbučio kambarį, ji pasakojo, kas gero namuose. Toks ryšys tarp mūsų yra jau nuo vaikystės. Visur vykdavome kartu, kartu apsipirkti, darbus dirbti, šventes švęsti. Ir dabar, pavyzdžiui, šauna į galvą: „na, kur, važiuojam, gal į degalinę kavos, tėti? Važiuojam“. Kiek visko kartu patirta! Visokių staigmenų surengia. Grįžtu po kelionės: žiūriu kiemas trinkelėmis nuklotas – suorganizavo darbus, viskuo pasirūpino. Pamenu man sukakus penkiasdešimt suruošė šventę, sukvietė gimines, užsakė muzikantus, maistą, man liko tik pasirodyti. Va dabar artėjant tievo dienai jau ji dūzgia planavime, kaip bitutė, jau ji ruošia staigmeną. Mūsų visa šeima tokia, esame artimi ir laimingi, – pasakojo A. Betingis.

A. Betingis – ne tik tėvas, bet ir senelis, su anūkais ryšys taip pat glaudus. Šeimos lanko vieni kitus, šventes mini kartu.

Kaip teigė vienas straipsnyje aprašomų tėčių, vienas didžiausių džiaugsmų tapus tėvu buvo galimybė pasaulį pamatyti naujai – vaiko akimis. Taip pat vyrams itin didelę prasmę suteikė poreikis pasirūpinti savo atžalomis. Neužmirštamas emocijas visiems žurnalistės kalbintiems tėvams kėlė pats vaiko gimimas bei po jo užplūdusios mintys. Tokios stiprios, jog net priverčiančios saugiau vairuoti kelyje, nes namuose jų laukia vieni svarbiausių žmogučių pasaulyje – jų vaikai.