Kultūra

Benjaminas Pocius kelia Lietuvos trispalvę Kovo 11 dienos rytą. 2021 m., Autorius Juozas Petkevičius

TKM „Santaka“ – laisvės bendraamžiai: 35 metai istorijų 

• Eglė ČERVINSKAITĖ, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė
• Kovo 10, 2025

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ šiemet švenčia kartu su nepriklausoma Lietuva – 35-erius Laisvės ir kūrimosi metus. 1990-ieji – ne tik šiuolaikinės Valstybės, bet ir modernios atminties saugojimo tradicijos Tauragėje pradžia. 35-eri metai valstybės istorijoje – neilgas laiko tarpas, tačiau niekas nepaneigs Lietuvos sėkmės istorijos – transformacijos į modernią pilietinę visuomenę, gebančią pastovėti ir už save, ir už karo draskomą kaimynę Ukrainą. Daugiau nei pusmetį, pradėdami nuo Kovo 11-osios, keliausime iki rugsėjo 1-osios, Muziejaus įkūrimo dienos, apmąstydami, kaip sekasi mums „įmuziejinti“ šiuolaikinį žmogų, tauragiškį, Tauragę.

Ar reikia XXI a. muziejaus?

Nuo Atgimimo nemažai vandens nutekėjo Tauragėje, miestas transformavosi, pasikeitė ir viešos erdvės, ir žmonių mentalitetas, užaugo nauja – Nepriklausomos Lietuvos karta. Ar 35-eri metai daug muziejaus istorijoje? Žiūrint, su kuo lyginsime. Tauragėje viešo muziejaus iki 1990-ųjų taip ir nebuvo įkurta, neskaitant kraštotyrininkų bei mokytojų iniciatyvų tarpukariu bei sovietmečiu, dažniausiai vietiniu, įstaigų bei mokyklų vidaus lygmeniu. Sovietmečiu, nuo 1964 m. Pilyje politechnikume veikė ideologinis muziejus, įkurtas dviejuose Pilies bokštuose, tačiau modernios muziejininkystės pradmenų ten žvalgytis nesinori.

1990-ųjų spalio 28 d. pirmasis ką tik įkurto Tauragės „Santakos“ muziejaus direktorius Česlovas Vaupšas „Tauragiškių balse“ rašė: „Šią vasarą Politechnikumas išsikėlė i naujus rūmus. Rodos, išsipildys tauragiškių kultūrininkų lūkesčiai – pastato ansamblį paversti tuo, kuo ir turėtų būti – kultūros Židiniu. Gal net pagrindinę patalpų dalį derėjo atiduoti muziejui (muziejus tuomet kūrėsi nedideliame plote, buvusio politechnikumo korpuse nuo ligoninės pusės, II aukšte. Šiuo metu čia – TKM „Santaka“ administracijos darbuotojų kabinetai, – aut. past.). Muziejus tik kuriamas. Tai kruopštus ir ne vienų metų darbas.“ Po muziejaus įkūrimo dažnai apie jį rašiusių metraštininkų Vytauto Čiapo, Eugenijaus Šalčio, „svarbiu kultūros židiniu muziejus buvo įvardijamas daugelyje straipsnių“.

Praėjusį savaitgalį praūžusioje Knygų mugėje Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuris šįmet švenčia 170 m. nuo jo ištakomis laikomo Vilniaus senienų muziejaus įkūrimo, buvau pakviesta į diskusiją „Istorija, istorijos ir žmonės“. Pokalbio potekstė formuluota provokatyviai: „ar reikia XXI a. muziejaus?“, o diskusijos moderatorius, istorikas Norbertas Černiauskas ją dar aštrino suponuodamas, ar muziejus nesąs tik praeities reliktas ir, paprastai tariant, nebeaktuali senienų kaupykla.

Drauge su diskusijos pašnekovėmis, Lietuvos nacionalinio muziejaus generaline direktore dr. Rūta Kačkute ir Palangos gintaro muziejaus direktore dr. Sigita Bogužaite-Talačkiene, manau, įrodėme, jog šiuolaikinis muziejus ne tik reikalingas, bet būtinas šiuolaikiniam žmogui, patiriančiam informacinės globalios tikrovės iššūkius. Muziejaus misija ne tik išlieka aktuali – saugoti atminties artefaktus, bet tampa vis platesnė – istorijas aktualizuoti, suprantamai perteikti šiuolaikiniam žmogui. Muziejus neša atsakomybę įgalinti visuomenę mąstyti kritiškai, puoselėti istorinę atmintį ir išlaikyti vertybinį stuburą kintančio pasaulio akivaizdoje. Be to, šiandien muziejai įsitraukia į jaunosios kartos ugdymą, tautinį identitetą padeda formuoti piliečiams nuo mažų dienų. Tad su „dulkes nuo eksponatų valančio“ muziejininko stereotipu mums nebe pakeliui.

Trūkinėjantis atminties audinys

Užpernai Muziejaus jau 7-erius metus rengiamame festivalyje KVADRATU ieškojome tauragiškio tapatybės kodo, diskusijos „į tą pačią Jūrą neįbrisi du kartus“ metu su dr. Nerija Putinaite kėlėme klausimus, koks yra tauragiškio „amžius“, kiek kartų siekia mūsų šaknys? Siekiant atsakymo į šiuos klausimus, Tauragės muziejininkams dar teks padirbėti. Muziejaus rinkiniai, nors juose jau per 20 tūkst. eksponatų, vis dar nepasakoja vientiso pasakojimo apie Tauragės visuomenės raidą bei istoriją. Daryčiau prielaidą, jog tai – modernios muziejininkystės tradicijos nebuvimo XX a. Tauragėje pasekmės.

Akivaizdu, kad nepuoselėjama atmintis trūkinėja, tampa fragmentuota, sunku atsekti istorinę tapatybę, ryšius tarp žmonių, vietų, istorinių įvykių, rasti jungiančius kontekstus, juos susieti.

Muziejininkystės tradicijas Tauragėje galima atsekti nuo tarpukario. Jas kūrė ir palaikė mokytojų bendruomenė – 1923 m. Tauragėje buvo įkurta mokytojų seminarija, šio istorinio fenomeno šimtmetį mininčią parodą „Tauragės mokytojų seminarijai – 100“ vis dar galite aplankyti Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos ekspozicijoje.

Praėjusią savaitę išėjo naujas atminties laukui reikšmingas Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos papildytas leidinys „Tauragės mokytojų seminarija 1923–1942 (1944)“, kuriame, be kita ko, publikuota nemažai nuotraukų iš Muziejaus fondų. Knygoje cituojamas žymaus Tauragės krašto kalbininko Petro Joniko straipsnis seminarijos Žurnale „Mūsų darbai“ (Nr. 1, 1925 m.):

„Istorijos mokytojo J. Vilkaičio rūpesčiu muziejėlis įsikūrė 1923 m. pabaigoj (spalio mėn..). Mokytojo raginami, mokiniai per ta laika prinešė įvairių dalykėlių. Turtingiausias muziejėlio skyrius yra senoves literatūros ir numizmatikos. Yra knygų, pažymėtų 1779 m. data. Muziejėlis turi ir „Auszros“ 1–10 Nr. (17–288 psl.) (1883 m.). Daugiausia yra senųjų lietuviškų maldaknygių ir šiaip draudžiamojo laiko brošiūrėlių. Iš akmens ir metalo išdirbinių yra akmens kirvukų (perkūno kulkų), metalinių žiedų, orderių ir kt. Iš medžio dalykėlių yra šventųjų stovylėlių, medinių klumpių, šaukštų ir kt. Muziejėlin renkamos fotografijos iš vietos ir apylinkės gyvenimo, taip pat ir šiandieninė istorines vertes literatūra.

Įdomus ir svarbus dalykai, kurie yra muziejėly, tai mokinių istorijos rašto darbai (su kritikomis). Čia yra ir labai įdomių dalykų, kaip „Napoleono paminklas Požerūnuose 1812–1912“, „Stačiatikių cerkvės Tauragėje istorija“, „Tauragės liuteronų bažnyčia“, Tauragės katalikų kapinės“ ir kt.“ (Tauragės rajono B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka, Atminties lobynas 3, „Tauragės mokytojų seminarija 1923–1942 (1944)“)

1924 m. Tauragės pilyje įsteigta Tauragės aukštesnioji komercijos mokykla, laikoma dabartinės Tauragės M. Mažvydo progimnazijos ištakomis. Knygoje rašoma, jog į komercijos mokyklos muziejų buvo perduoti Dionizo Poškos Baublių eksponatai, kurie karo metu tiesiog dingo.

Kaip rašoma E. Davidonienės ir E. Mažrimo bei Vidos Kazakevičienės sudarytoje knygelėje (2000 m.) „Iš Tauragės rajono kraštotyros sąjūdžio istorijos (1962–1990)“, sovietmečiu Tauragėje kraštotyrinę veiklą iš esmės vykdė tik rajono kraštotyros draugija, kuri veikė ir visoje Lietuvoje, (suburta 1962 m.,). Ir nors kai kur šalyje kraštotyros draugijų iniciatyva buvo kuriami kraštotyros muziejai, Tauragės rajone toks neatsirado iki pat Atgimimo. Aktyviai veikė ir mokyklinės kraštotyros sąjūdis, kurį organizavo mokytojai. Mokyklų muziejai (literatūroje minimas stiprus I-osios vidurinės mokyklos, Tauragės M. Mažvydo progimnazijos muziejus).

Švenčiame 35 metus istorijų

Tad 1990-aisias, didžiulių permainų metais, kai, anot muziejininkės Viliutės Ružinskaitės, „buvo ne muziejų kūrimosi metas – Sausio13-oji, blokada, žmonėms rūpėjo išlikti, važinėjant svetimos kariuomenės tankams“, vietos kultūrininkų sumanumo dėka, pavyko surinkti nedidelį fondą iš organizacijų, mokyklų vadovų, pavienių asmenų. Per pirmuosius metus buvo surinkta 1000 eksponatų, 1992 m. atidaryta pirmoji – etnografijos ekspozicija. Pirmoji paroda – Juzefos Bružienės tapybos darbų – buvo atidaryta 1991 m. rudenį.

Minėdami 35-uosius veiklos metus, šiemet kviesime bendraamžius ateiti į muziejų nemokamai. Rinksime Tauragiškių istorijas. Kalbinime muziejininkus. Diskutuosime ir švęsime.

O pradedame nuo Kovo 11-osios fotografijų konkurso: pasidalinkite, kaip Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną minite Jūs. Teko pasidaryti įdomią asmenukę dalyvaujant renginyje? Sukūrėte išskirtinę meninę instaliaciją? O gal turite savo draugų, šeimos ar kolektyvo šventimo tradicijų? Kviečiame dalintis savo laisvės šventimo akimirkomis, tradicijomis, iniciatyvomis ir dalyvauti foto istorijų konkurse. Daugiau informacijos – muziejaus svetainėje.