Asmenybės

Juozo Petkevičiaus nuotrauka 

Tauragie nieka nie

• Renata KARVELIS
• Rugpjūčio 11, 2021

Poetės, muziejininkės-etnografės Renatos Karvelis komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ ir buvo spausdintas portale LRT.LT

Po renginio muziejaus lankytoja kalba. Kaip gaila, sako ji, kad tiek mažai žmonių atėjo, aš draugėm sakiau, einam kartu, bet jos eilinį sykį padejuoja, kad „Tauragie nieka nie“. Tokių arba panašių žodžių kartais vis nugirstu. Dažnai atrodo, kad patys tauragiškiai itin susirūpinę, kur tuo metu yra likę miestiečiai, kodėl nesirenka vakaro praleisti kultūriniame renginyje – juk pasiūla ir įvairovė vis gausėja.

Žinau, kur yra tauragiškiai. Ogi, labdarynuose! Taip, pamenu savo nuostabą, ištikusią prieš porą metų dėvėtų rūbų parduotuvėje. Įėjusi į vienos jų vidų, sustingau iš nuostabos. Per pietų pertrauką ankštoje parduotuvės patalpoje tarp perpildytų rūbų pakabų dūzgė įvairiausi žmonės. Ir vyrai, ir moterys, ir jauni, ir seni, ir, regis, mažai turintys, ir, atrodo, pasiturinčios ponios.

Iš susikaupusių jų veidų aiškiai matėsi, kad naujo asortimento atvežimo diena buvo lauktas dalykas mieste. Narstydama tarp pakabų, slapta dirstelėdavau į žmones. Spėliodavau, ką jie dirba, kokie jų interesai, ką reiktų padaryti, kad jie ateitų į mano organizuojamą renginį. Visi veidai buvo nauji ir nematyti, nes etatinius muziejaus renginių lankytojus jau atpažįstu.

Kaip tik šįmet Lietuvos kultūros taryba pristatė tyrimą „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“, kuriame suklasifikavo regioninius kultūros paslaugų poreikius. Tauragės regionui prilipdyta nauja etiketė – čia mažiausiai dalyvaujančių ir linkusių dalyvauti kultūrinėse veiklose. Tik 31 proc., lyginant su Lietuvos vidurkiu, t. y. 45 proc.

KOG instituto tyrimų ir įžvalgų vadovė Rūta Matulaitienė, parengusi ataskaitą, detalizuoja, kad Tauragės regiono gyventojai patys nedalyvauja kultūroje ir turi mažesnį ratą kartu einančių į kultūros renginius žmonių, todėl neturi su kuo jų aptarti ir pasidalyti įspūdžiais. Kitas reikšmingas akcentas – kad kultūros Tauragės krašto gyventojų gyvenime tiesiog yra mažiau, nes taip jiems įprasta nuo mažų dienų. Tokį toną, anot pranešėjos, uždavė nepalankus kultūrinis kontekstas. Net 42 proc. Tauragės regiono gyventojų užaugo nepalankiame kultūriniame kontekste – tai yra didžiausias rodiklis Lietuvoje (vidurkis – 27 proc.).

Tauragės regiono kultūrinė padėtis tampa unikali visos Lietuvos atžvilgiu, mat kitas tyrimas irgi sufleruoja panašias tendencijas. Šių metų kovo 26 d. Lietuvos kultūros taryba kartu su Nacionaline kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija ir Ateities visuomenės institutu virtualiai pristatė tyrimo „Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimas“ rezultatus. Remiantis šiuo tyrimu, Tauragės regionas – tai mažiausiai menininkų turintis regionas Lietuvoje. Menotyrininkė, prodiuserė, Kultūros ir meno tarybos prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos narė Goda Giedraitytė diskusijos metu reflektavo ir iškėlė klausimą apie Tauragę ir kaip jaučiasi kūrėjai, kaip jie gyvena mažuose miestuose.

Galiu atsakyti, mat pati atlikau etnologinį tyrimą. Vytauto Didžiojo universitete šįmet apgyniau magistro darbą pavadinimu „Šiuolaikinių menininkų tapatybė: Tauragės atvejis“ (vadovė doc. dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė), tyrimo objektas – Tauragės menininkai. Metodas – pokalbiai pagal iš anksto paruoštą klausimyną.

Menininko sąvoka nėra iki galo apmąstyta. Istorinis kontekstas menininko terminą siejo su skirtingomis laikmečio diktuojamomis reikšmėmis. Savo darbe naudojau tokią menininko sąvoką: „Menininkas – tai kuriantis asmuo, kuriam esminis poreikis yra kūryba, kuris savo meniniuose sprendimuose remiasi autentiškumo paieškomis, kuris yra meno lauko dalyvis.“

Tauragė kaip geografinė vieta tyrime menininkus sieja visų pirma kaip kultūrinė erdvė, kurioje jie vienaip ar kitaip reiškiasi (organizuoja kūrybinius vakarus, renginius, eksponuoja parodas ir kt.). Vieni jų čia šiuo metu gyvena, kiti jų yra iš čia kilę ir grįžta, kad periodiškai dalyvautų kultūrinėje veikloje. Visi tyrime dalyvavę menininkai 2019–2020 metų laikotarpiu yra pristatę savo kūrybą Tauragėje. Per interviu menininkai nurodydavo kitus Tauragėje kuriančius asmenis, taip, naudojant sniego gniūžtės principą, palaipsniui prasiplėtė pateikėjų ratas.

Apibendrinant galima sakyti, kad Tauragės menininkams neretai trūksta tradiciškai suvokiamo išorinio patvirtinimo, kuris paliudytų apie jų turimą menininko statusą. Tokiu išoriniu patvirtinimu gali būti pinigai, gaunami už kūrybą, meninės veiklos dominavimas dienotvarkėje, pozityviai vertinami, aiškūs kūrybos rezultatai. Tauragės mieste dėmesys menininkams yra labiau fragmentiškas ir proginis nei sistemingas ir nuolatinis. Vien tik honorarai nelemia buvimo ar nebuvimo menininku. Tie pateikėjai, kurie jaučiasi realizavę save, atradę savo kūrybinę išraišką, skyrę tam pakankamai laiko, investavę į savo kvalifikaciją, – jie nebesvarsto, ar yra menininkai, jiems jau nereikia išorinio patvirtinimo. Didžioji dalis jų savo karjerą sėkmingai vysto nacionaliniu lygiu. Tačiau aiškiai matyti, kad dalis pateikėjų yra nenurimstantys ieškotojai. Jie aktyviai ar pasyviai siekia save įtvirtinti kaip menininkus, pirmiausia – psichologiniu lygmeniu, nes norėtų save išreikšti kūrybinėje veikloje ir (ar) iš meninės veiklos išgyventi.

Tauragė kaip namų vieta jauki jauniems menininkams. Čia jie sulaukia labai daug palaikymo ugdymo ir kultūros įstaigose. Tiesa, išvykus iš Tauragės, panašu, reikia iš naujo išsikovoti savo pozicijas, o tai kelia vidinę įtampą, nes menininkų rinka didžiuosiuose Lietuvos miestuose perpildyta.

Nors savo tyrime nekėliau uždavinio ieškoti priežastinių ryšių, vis dėlto kalbant su Tauragės menininkais išryškėja nepalankiai organizuojamos Lietuvos kultūros politikos problemos, ypač periferijos atžvilgiu, komplikuotas pats Tauragės istorinis kontekstas. Tai daugiakultūris kraštas, per pasaulinius karus du kartus netekęs didžiosios dalies paveldo objektų, papildomą įtampą visuomenėje kelia pasienio gyvenimo aktualijos, jaučiamas ilgalaikis galios pozicijoje esančių asmenybių poveikis, pramoninio miesto tapatybė ir kitos aplinkybės veikia čia gyvenančius menininkus.

Pateikėjai įvardija, kad paprastai menininkams turėtų būti būdingi aukšti moraliniai ir dvasiniai idealai, svajingumas, introvertiškumas, susikoncentravimas į savo vidų, tačiau Tauragės miesto kultūrinis kontekstas veikia priešingai. Idealų čia nedaug. Mokyklos lankymas kartais tik formalumas, nes tikroji mokykla yra gyvenimas. Žmonės nuo jaunų dienų pasienio teritorijoje žinojo, kaip gyventi, kokios strategijos pasiteisina. Ankstesnės kartos matė knygnešių ir kontrabandininkų, o dabar jaunoji karta artimoje aplinkoje mato verslaujančių žmonių, vyrų, važinėjančių Tauragės gatvėmis naujausių modelių automobiliais „kaip Niujorke“.

Menininkas gyvena ir kuria anaiptol ne išgrynintoje erdvėje. Visuomenės gyvenimas turi jam įtakos, mat kiekvieno menininko kūryboje, valdomoje pasąmonės ir instinktų, girdimas kultūrinės aplinkos balsas. Greta meniškų galima išskirti ir „nemeniškas“ savybes, kurios išsiugdo augant Tauragės mieste. Šio krašto menininkai dažnai pasižymi pragmatiniu požiūriu į savo kūrybą. „Kas greitesnis – tas gudresnis“ jausena, persmelkusi visas gyvenimo sritis, ugdo Tauragės menininko tapatybėje drąsą veikti, drąsą rizikuoti, išnaudoti pasitaikiusias galimybes. Jie geba lanksčiai reaguoti į rinkos pokyčius. Šie menininkai yra labiau linkę prisiimti atsakomybę už savo meninės veiklos rezultatus ir pasisekimą. Vienas tyrime dalyvavęs menininkas akcentuoja, kad novatorišką požiūrį į kūrybos pritaikymą verslui išugdė jame būtent Tauragės miesto atmosfera.

Tačiau ne visus tokia konkurencinga aplinka veikia teigiamai. Vyresni tyrime dalyvavę Tauragės menininkai savo meniškumą yra linkę slėpti nuo visuomenės. Dalis jų sąmoningai yra nutrynę savo išskirtinumą. Kitas menininkas pasakojo, kad atsikraustęs į Tauragę prieš keliolika metų turėjo ilgus plaukus, tačiau juos buvo priverstas nusikirpti, nes buvimas menininku tuomet buvo suvokiamas kaip silpno žmogaus bruožas. Pasitaiko, kad menininkai niekam nesipasakoja, kad jie kuria, neafišuoja, nereklamuoja savo meninių gabumų. Kaip teigė tyrime dalyvavęs kitas pateikėjas, žmonės tikisi, kad menininkas kurs veltui, neprašydamas honoraro. Nemokamų paslaugų kultūra vis dar gaji.

Tauragės menininkai stebi miesto kultūrinį gyvenimą ir (ar) jame dalyvauja. Tiesa, dalis jų tikslingai renkasi profesionalaus meno renginius arba savo buvimu palaiko pažįstamų kultūrines iniciatyvas. Iš tiesų, tauragiškiai menininkai vienas kito Tauragėje nepažįsta. Jiems sunkiai pavyko identifikuoti kultūros lauko autoritetus. Dešimties metų amžiaus skirtumas reiškia, kad žmonės jau užaugo skirtinguose miestuose. Jei kalbame apie iš Tauragės išvykusius menininkus, buvusios pažintys palaipsniui išblėsta. Tačiau sugrįžę jie siekia savo kūryba daryti pozityvią įtaką miesto kultūriniam gyvenimui, o tai žavu.

Tyrimo metu pavyko sužinoti, kad vienas menininkas iki šiol organizuoja privačius renginius Tauragėje. Šią veiklą jis pradėjo dar būdamas mokinys, o dabar kartais grįžta miestan, kad suorganizuotų vakarėlį. Renginiai yra uždari ir tik su kvietimais, mat norima, kad susirinktų tikslinė auditorija. Pateikėjas mini, kad jau pasimokė iš savo patirties ir jokių „marozų“ neįsileidžia.

Nuasmenintas pasyvus dalyvavimas masiniame renginyje neužpildo skurdžių kultūrinių patirčių stokos, apie kurią sufleruoja šiųmetinis Lietuvos kultūros tarybos tyrimas. Kultūros paslaugos turi būti įtraukios. Racionalu, jei kiti tolygios kultūrinės raidos įgyvendinimo Tauragės apskrityje prioritetai galėtų būti skiriami kultūrinei edukacijai, dalyvaujamajai kultūrai ir vietos kultūrinio potencialo auginimui, menininkų įveiklinimui. Štai todėl savo veikloje aš matau prasmę net ir tada, jei į renginį nesusirenka masės. Saujelė motyvuotų dalyvių tampa „mikroinfluenceriais“, pirmiausia – savo artimųjų rate.

Atlaisvinant šių metų pavasarinį karantiną man skambina etatinė muziejaus renginių lankytoja. Sako, kad nesijungia į mano virtualius renginius, kad tas ekranas – ne taip, kaip gyvas buvimas, kad pavargo, kad labai laukia, kada galėsime iš tikro susitikti. Ir tarp kitko, sako, ji, toj parduotuvėj ant kampo yra toks sijonas, nueik, pasižiūrėk, man atrodo, kad tau tiks, paskambinau, nes labai labai norėjau pasakyti. Ir kiekvieną kartą, kai atsitiktinai susitinkam kokioj gatvėj, mudvi aptariam būsimus arba praėjusius renginius ir, žinoma, pakalbam apie sijonus. Dabar vienas toks labdarynas persikėlė arčiau josios namų, tai nebežinau tiksliai, kada į Tauragę atveža naują asortimentą.