Kultūra

Tauragės meno mokyklos archyvo nuotrauka

Tauragės meno mokykla šiemet paminėjo muzikos mokyklos įkūrimo 70-metį

• Eugenijus ŠALTIS
• Gruodžio 6, 2024

Šių metų rugsėjo 1-ąją duris atvėrė atsinaujinusios Tauragės meno mokyklos muzikinis korpusas. Į naujus mokslo metus žengiančiuosius čia pasitiko moderni koncertų salė, garso įrašų studija ir didesnės bei patogesnės mokymosi erdvės. Pritaikius pastatą žmonių su negalia poreikiams, jis tapo prieinamas visiems, todėl meno mokyklos erdvėmis nuo šiol kviečiami naudotis visi gyventojai.

Praėjus vos mėnesiui, spalio 1 dieną, buvo paminėtas Tauragės muzikos mokyklos (2020 metais, susijungus moksleivių kūrybos centrui ir muzikos mokyklai, atsirado Tauragės meno mokykla) gražus jubiliejus – 70-metis. Ji kaip tik ir buvo įkurta 1954 m. spalio 1 dieną. Šia proga vyko gražus renginys, koncertas, į kurį Meno mokyklos direktorė Jolanta Kazlauskienė pakvietė buvusius mokinius, mokytojus, taip pat savo įžvalgomis, atsiminimais pasidalinti du žurnalistus – buvusį šios mokyklos akordeono klasės mokinį Alvidą Jancevičių iš Vilniaus ir porą metų šioje mokykloje mokytoju dirbusį tauragiškį Eugenijų Šaltį. Čia ir pateikiame Eugenijaus Šalčio prisiminimus ir įžvalgas apie tai, kokią reikšmę Tauragės kultūrai turėjo ir tebeturi Tauragės muzikos (dabar meno) mokykla.

Įžvalgos ir prisiminimai

Šiandien, tokio gražaus ir solidaus jubiliejaus proga nekalbėsiu apie konkrečią istoriją, laimėtus konkursus, diplomus, premijas, bet prisiminsiu betarpiškai iš savo patirties, 50 metų pragyvenus Tauragėje, kokį vaidmenį muzikos mokykla suvaidino bendrame Tauragės kultūros kontekste juolab, kad ne tik porą metų teko dirbti muzikos mokykloje ir pavaduoti solfedžio mokytoją Ireną Sadauskienę, išėjusią laukti pirmagimės ir ją auginti, bet nemažai metų praleisti darbuojantis kultūros srityje, kai dirbau Kultūros skyriaus vedėju tuometiniame Tauragės vykdomajame komitete, vėliau Tauragės apskrities viršininko administracijoje, laikraščiuose „Tauragiškių balsas“ ir „Tauragės kurjeris“, kur kuravau kultūros reikalus.

Be Tauragės muzikos mokyklos mokytojų ir mokinių būtų sunkiai įsivaizduojamas Tauragės muzikinis gyvenimas. Pirmoji pažintis su šia mokykla man buvo asmeniškai turbūt jau pirmaisiais metais, dirbant Tauragės 2-ojoje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir muzikos mokytoju. Prisimenu, kad subūriau vaikų chorą pradžioj (spaliukų tuo metu vadinamą) ir po pusmečio atvyko paklausyti Liudas Andrulis, man jau žinomas iš kalbų apie jį, o jo tėvo, kompozitoriaus Domo Andrulio dainą buvome dainavę choro studijoje, studijuojant Klaipėdoas muzikos fakultete. Ta daina vadinosi „Pušies šakelė“. Taigi Liudas išklausė, nedaugžodžiavo, sako, nėr ko norėti, unisonas yra, tai ir gerai. Vėliau su Liudu Andruliu, unikaliu žmogumi, keliai suvedė kiek artimiau. Kaip jau garbusis žurnalistas ir Tauragės praeities žinovas Alvidas Jancevičius rašė „Tauragės kurjeryje“, Liudas Andrulis į duetą „supiršo“ ir mus su dabar jau garbės piliečiu Romualdu Eiču. Pradėjome dainuoti ansamblio „Jūra“ kapeloje. Ir taip scenoje kaip duetas išbuvome apie 30 metų. Pirmąjį kūrinį Liudas pasiūlė I. Dunajevskio, iš operetės „Linksmasis vėjas“. Mokiausi iš vinilinės senoviškos plokštelės per vasarą atostogaudamas tekstą ir antrojo balso partiją: „dili dili dili dili, dili.... ir t.t.“

Jūros kapeloje tuo metu grojo nepamainoma akordeonininkė Kristina Vaičekauskienė (buvusi ilgametė muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja), kontrabosu – Vidmantas Ališauskas (buvęs mokyklos direktorius), visada JŪROS kapela tiesiog nebūtų galėjusi gyvuoti be muzikos mokyklos mokytojų. Čia smuikais daug metų grojo Audronė Batutienė, Vaiva Bartušienė, Laima Rudminienė, Lijana Bagdonienė, Audrė Sanijevienė, Gitana Venskaitienė, nuo pat pradžių, atrodo, birbyne, vėliau trimitu grojo Alfonsas Sadauskas, paskui Robertas Kazlauskas, klarnetininkai Petras Bursteika ir Saulius Bernotas buvo kapelos vadovai. Saulius ypatingai ilgą laiko tarpą vadovavo kapelai. Daugybę metų grojo akordeonininkės Zofija Bernotienė, Danutė Karbauskienė, Laima Dumbauskienė vėliau Tomas Altaravičius. O ansamblį įkūrė taip pat muzikos mokyklos mokytoja Nijolė Jautakienė, daug metų jo vadovu dirbo ir muzikos mokykloje dirbęs Zenonas Komskis (gal 14 metų vadovavo) Man dirbant kultūros skyriaus vedėju, ansambliui pradėjo vadovauti ( aš jį ir priėmiau į šį darbą) Tauragės garbės pilietis Jonas Jankauskas ir lygiai 10 metų išbuvo vadovu. „Jūros“ chorui kūrybingai vadovavo žinomos chorvedės Genovaitė Červinskienė ir Danutė Petraitienė. Tuo laikotarpiu buvo sukurtas kanklininkių ansambliukas, kuriam vadovavo Laima Rudminienė. Be muzikos mokyklos mokytojų jau greitai 70- metį minėsiantis ansamblis JŪRA tikrai nebūtų galėjęs egzistuoti. Manau, kad ir dabar taip yra.

Kaip neprisiminsi kelionių į Gruziją, į Zestafonį traukiniais ir lėktuvais, kur daugybė nuotykių ir įspūdžių dar šiandien gyvi. Gal kas mažai bežino, kad į Gruziją teko važiuoti ir su visai nedidele grupele. Į kažkokį jubiliejų važiavo tuo metu aštuntokas, dabar puikus pianistas ir pedagogas Gintaras Bartušis, kanklininkė Loreta Paulauskaitė, mokytoja Laima Rudminienė ir aš. Tąkart gražiai atstovavom Tauragę ne tik Zestafonio mieste, bet ir Tbilisyje. Žinoma, negalima užmiršti ir pirmųjų kelionių į Vokietiją, Jono Jankausko indėlį į šias keliones, keliones į Italiją, Karaliaučiaus kraštą, Latviją, Maskvą, koncertus visoje Lietuvoje, dalyvavimus respublikinėse dainų šventėse ir kitur. Atsimenu, kad ir ansamblio chore dainuodavo Gema Karalienė, Albina Šaltienė, Sigutė Pumputienė (beje, ji gerai atlieka ir atstovės spaudai funkcijas), gal dar kas nors...

Tauragės chorai - muzikos mokytojų rankose

Tauragės chorų veikloje pirmieji taip pat buvo muzikos mokyklos mokytojai chorvedžiai. Čia didelis indėlis Danutės Petraitienės. Ji vadovavo, jei neklystu, ne tik JŪROS chorui, bet ir vadinamųjų „Skaičiukų“ gamyklos mišriam chorui, vėliau, jau nepriklausomybės laikais subūrė vyrų chorą MINTAUJA ir du dešimtmečius jam vadovavo. Jos pastangų dėka atsirado ir vyrų chorų festivalis Tauragėje. Labai puikus festivalis, gyvavęs ar 9 , ar 10 metų. Ir kaip gaila, kad jis jau užgeso, nebėra, o buvo vienintelis toks festivalis Lietuvoje. Buvusio muzikos mokyklos direktoriaus Jono Samoškos indėlis taip pat čia didelis. Aš jau nekalbu apie muzikos mokyklos chorus, kuriuos visoms dainų šventėms – rajoninėms, zoninėms, moksleivių, respublikinėms – paruošdavo ir paruošia Genovaitė Červinskienė ir Danutė Petraitienė. Nevalia pamiršti , kad Tauragėje nuolat veikė keletas mišrių chorų – Mėsos kombinato, SMEG, Keramikos, Mokytojų – ir trys moterų chorai – Daržovių kombinato, medicinos darbuotojų ir Taurų paukštyno. Moterų chorams , kurių jau seniai nebėra, vadovavo Romualdas Eičas, chirurgas ir muzikas, kurį laiką dirbęs Tauragės muzikos mokykloje Vytautas Ambroza ir Danutė Norgailienė, muzikos mokslus pradėjus kaip tik Tauragės muzikos mokykloje. O jiems reikėdavo profesionalių akompaniatorių. Ir čia gelbėdavo pianistai iš muzikos mokyklos. Beje, mokytojų chorą įkūrė Liudas Andrulis. Repeticijos vykdavo ir šioje vietoje (muzikos mokykloje dabartinėje), bet čia buvo tuomet dar senasis mokytojų gimnazijos pastatas. Vėliau chorui vadovavimą perėmė Danutė Petraitienė, Zenonas Komskis.

Dūdos

Tauragės kraštas nuo seno garsėjo savo dūdų orkestrais. Nė viena didesnė šventė dar nuo tarybinių laikų nepraeidavo be muzikos mokyklos orkestro. Čia didžiuliai nuopelnai tenka Alfonsui Sadauskui, legendiniam mokytojui ir orkestro vadovui, išugdžiusiam ne vieną puikų savo mokinį. Didelį įnašą į miesto muzikinę kultūrą įnešė Virginijus Bartušis, Robertas Kazlauskas ( prisiminkime jo puikų SMEG orkestrą), tradicijas dabar sėkmingai tęsia Tadas Geštautas.

Pianistai...

Kultūros darbe nuolat reikėjo profesionalių muzikantų, labai reikėdavo akompaniatorių, dalyvaujant vokalinių kolektyvų konkursuose, koncertuose visuomenei Tauragėje. Čia puikiai darbavosi pianistės Gema Karalienė, Nina Zurlienė, Aurelija Butkutė, Gintaras Bartušis, Elena Ratkevičienė, Irena Sadauskienė, Jolanta Valskienė turbūt ir kiti.

...ir ne tik

Kiek gražių darbų yra padaręs Algirdas Petraitis su Genovaite Urmonaite, dabar ir Saulius Bernotas savo literatūrines-muzikines kompozicijas rodė ne vieną dešimtį kartų visoje Lietuvoje. Nedideliuose, kameriniuose renginiuose bibliotekoje, knygų pristatymuose juos labai pagyvina, padaro įtaigesniais ir meniškesniais mokytojų ir mokinių dalyvavimas juose. Niekada neatsisako dalyvauti literatūriniuose renginiuose, vietiniuose ir respublikiniuose, Saulis Bernotas, Tomas Altaravičius, Jurgita Stažienė, Algirdas Petraitis, Aušra Petraitienė, Elena Ratkevičienė, Alina Dambrauskienė ir kiti mokytojai, jų mokiniai.

LMO

Labai gražiai atrodo ir tai yra įrodymas, kad be muzikos mokyklos būtų labai nyku Tauragėje, susikūręs prie kultūros centro lengvosios muzikos orkestrui (LMO). Čia jau reikia profesionalių muzikantų, ir jie atsirado. Iš muzikos mokyklos, iš kur gi kitur jų paimsi. Gal tik vieną kitą, o pagrindą sudaro muzikos pedagogai – profesionalūs, atsakingi, stropūs, rodantys tame pačiame orkestre gerą pavyzdį savo mokiniams.

Pikantiški prisiminimai

Apie muzikos mokyklos indėlį į Tauragės kultūros arimus būtų tikrai galima daug kalbėti ir daug ką prisiminti, nes tikrai mokyklos įnašas į bendrą kultūros aruodą yra milžiniškas. Bet... norisi prisiminti ir tokius epizodus, kurie dabar, o ir tada, kelia šypseną, juoką, žadina teigiamas emocijas.

Šviesaus atminimo klarnetininkas, mūsų sūnaus su Albina Šaltiene (ilgamete muzikos mokyklos mokytoja) Andriaus mokytojas, rengėsi studijuoti aukštojoje mokykloje, bet labai bijojo lietuvių kalbos rašinio. Toks egzaminas buvo privalomas stojant studijuoti ir neakivaizdiniu būdu. Jis žinojo, kad su rašyba ir skyryba jam ne kažkas. Teko Petrą ruošti šiam egzaminui gana intensyviai. Jis buvo geras mokinys ir egzaminą išlaikė, baigė sėkmingai studijas Klaipėdos menų fakultete. O paskui, pučiamųjų skyriuje susėdę jo klasėje (tame namelyje, kur neseniai dar buvo butų ūkio valdyba), gerokai įstojimo faktą paminėjome. Kadangi šalia veikė kavinė „Jaunystė“, tai Petras ten į bufetą keliavo ne vieną kartą parnešti tauriųjų gėrimų. Tokie laikai buvo.

Ar kas bepamena, kad Liudas Andrulis puikiai nusimanė radijo technikoje, mokėjo sutaisyti sugedusius televizorius, sukonstruoti garso aparatūrą. Jis senojoje muzikos mokykloje, kur buvo žydų pradinė mokykla prieš karą, o dabar remontuojama prokuratūra, buvo įtaisęs radijo taškus informacijos reikalu. Tačiau jie galėjo dirbti ir kaip pasiklausymo aparatūra. Tai jis ir pasiklausydavo mokytojų, ką jie veikia per pamokas. Tokiu išradimu buvo susidomėjęs ir tuometinis sovietinis saugumas, Liudas dėl to nukentėjo, gavo palikti direktoriaus postą. Beje, visos tos vadinamos „gavarylkos“, laidinis radijas taip pat saugumui tarnavo pasiklausymui, šnipinėjimui žmonių.

Kartą mes su Eiču ir kapela repetavom kažkokią dainą, Liudas Andrulis vadovavo kapelai. Neįstojam laiku vieną kartą, antrą kartą. Prieina prie mūsų solistų Andrulis susinervinęs ir sako: „Nu, vyrai, galų gale, pasiimkit skaitliukus į rankas, suskaičiuokit iki keturių ir įstosit“.

Ateina Liudas Andrulis pas mus į svečius atsineša alaus . Atsineša ir idėją. Sako, tu rašai eilėraščius, valdai plunksną – kuriam operetę, Tu, sako, parašai libretą, aš kuriu muziką. Sako, kitaip nepraeisim niekur, reikia kurti kolūkine tematika, tik kolūkine. Išgėrėm alų, sutarėm. Buvau pradėjęs kurti libretą, planą buvau susidaręs jau, siužetą apgalvojęs kolūkinį, bet su tautiškais akcentais ryškiais. Vėliau Liudas manęs nebejudino tuo klausimu, taip ir pasiliko. Gerai, kad nesukūrėm, kur šiais laikais būtume dėję apie kolūkį....operetę. Aš net neabejoju, kad muziką jis tikrai būtų sukūręs, nes tam talento ir žinių turėjo užtektinai, ir kaip kompozitorius buvo žinomas, jo kūriniai buvo atliekami ir respublikinėje dainų šventėje, o mes su Eiču mielai traukdavome jo dainą „Plaukia Nemunėlis“. Jos motyvą, kaip šaukinį, Antanui Naraškevičiui buvau pasiūlęs pradedant Tauragės televizijos laidas. Ir šitas muzikinis akcentas (beje jį buvo įrašęs mokytojas ir fleitininkas Alius Laurinavičius), ilgai eteryje skambėjo.

Dar prisimenu įdomų faktą, kaip mus su Jonu Samoška, paskirtuoju muzikos mokyklos direktoriumi, tuometinė valdžia siuntė į Palangą ir į Klaipėdą, kad pažiūrėtume, kaip atrodo mokykla, nes tokio tipo panaši mokykla buvo jau pastatyta Palangoje. Tai buvo gal kokie 1983 metai. Nuvažiavom, susitikom su architektais, apžiūrėjom mokyklą Palangoje, parvažiavom ir sakom – tinka, reikia tokios mokyklos Tauragei. Tada valdžia priėmė sprendimą nugriauti mokytojų seminariją ir pastatyti naują mokyklą. Nežinau, ar gerai, kad nugriovė istorinį pastatą, bet faktas buvo toks.

Beje, rekomenduoju niekada nepamiršti, kad šioje vietoje kur dabar mes esame, stovėjo mokytojų seminarija. Čia buvo paruošta keletas šimtų mokytojų atvaduotam Klaipėdos kraštui, suvokietėjusiam, ir reikėjo labai lietuvių mokytojų. Čia dirbo ir Juozapas Gudavičius, garsus muzikas, kapelmeisteris, dainos „Kur giria žaliuoja“ autorius, Lietuvos kariuomenės orkestro kūrėjas. Dirbo Abelis Klenickis, Antanas Ilčiukas, Petras Jonikas kalbininkas ir kiti.

Liudo Andrulio frazę, pasakytą kažkada, dabar ir aš dažnai naudoju – iš muzikanto viską gali padaryti, bet ne iš kiekvieno padarysi muzikantą. Muzikos mokyklos buvę mokiniai ne būtinai tapo garsiais muzikais, bet ir inžinieriais, gydytojais, mokytojais, darbininkais, gerais žmonėmis, o muzikos mokykloje įgautos žinios tikrai dar nė vienam nesutrukdė. Priešingai – tik padėjo. Sveikindamas su pasauline muzikos diena ir su gražių muzikos mokyklos jubiliejumi, konstatuoju, kad muzikos mokykla Tauragės ir Lietuvos kultūroje išvarė labai gilią vagą ir tai yra nenuginčijamas faktas. Taip ir toliau!

Šitas pasakojimas nepretenduoja į kažkokį istorinį referatą ar pan. Tai yra subjektyvus mano pasiknaisiojimas po atmintį. 50 metų dirbus darbą kultūros, žurnalistikos, švietimo baruose būta ypatingai daug įvykių, ypač atkovojus nepriklausomybę, arba prisimenant tarybinius laikus ir kaip tuometinė valdžia mokėjo išnaudoti meno, kultūros žmones propagandos tikslais… bet didžioji dauguma tai suprato ir turėjo dvigubus standartus: duoklę valdžiai ir duoklę žmonėms, tautai, lietuvybei, tikėjimui…

Tauragės meno mokyklos nuotraukose iš archyvo – šių metų Tauragės muzikos mokyklos įkūrimo 70-mečio paminėjimo akimirkos.

Tauragės meno mokyklos archyvo nuotraukos