Aktualijos

Tauragės „Maistas“: istorija, dar gyva tauragiškių atmintyje

• „Tauragės žinių“ inform.
• Gegužės 20, 2022

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vyravo nuomonė, kad žemės ūkio pagrindas yra gyvulininkystė. Tačiau norint vystyti verslą ir organizuoti eksportą vien tik užauginti produkcijos nepakako, ją reikėjo ir tinkamai paruošti. Todėl 1923 m. Kaune įkurta akcinė bendrovė „Maistas“ greitai tapo viena reikšmingiausių įmonių Lietuvoje. Tarpukariu šios bendrovės bekonai sudarydavo apie ketvirtį viso Lietuvos eksporto. Kadangi verslas klostėsi gerai, nuspręsta fabrikų tinklą išplėsti į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius ir Tauragę. Tauragės „Maisto“ fabrikas, pastatytas 1932 m., stipriai prisidėjo prie miesto modernizavimo ir ekonomikos augimo. Ši gigantiška tapusi įmonė pasiekė tokius gamybos mastus, kokių dar šiandien nepasiekia dauguma panašių bendrovių.

Tauragės „Maisto“ veikla

Naujai pastatytas fabrikas greitai tapo vienu svarbiausių mėsos eksportuotojų į Angliją. Tačiau tai įvyko ne iš karto. Vietiniams ūkininkams, vežusiems į skerdyklą kiaules, reikėjo keisti tam tikrus įpročius. Pavyzdžiui, vakarų inteligentija buvo kur kas išrankesnė – norėta, kad kiaulienos šoninė turėtų ne bet kokį, o atitinkamą riebalų sluoksnį. Tam anksčiau lietuvių augintos nutukintos, riebios kiaulės netiko. Todėl Tauragėje griežtai tikrintas atvežamų kiaulių svoris – jis negalėjo būti nė kilogramu didesnis ar mažesnis nei nustatyta. Pasitaikydavo, kad fabrikas negalėjo priimti visų atvežamų kiaulių, tad darbuotojai tyčia stengdavosi rasti kokio nors broko, kad galėtų ūkininkus išsiųsti atgal. Tvarka ir taip buvo griežta – prieita iki tokio lygio, kad ūkininkai prieš atveždami kiaules į skerdyklą jas nuprausdavo.

Bendrovė užsiėmė ne vien bekono paruošimu – turėjo savo elektrinę, kuria aprūpindavo miestiečius elektros energija. Ji turėjo ir pirmąsias Tauragėje moterų rankinio ir vyrų futbolo komandas. Šiais laikais keistai skambėtų mintis, kad pramonė rūpinosi miesto kultūrine veikla, dažnas „Maisto“ darbuotojas dalyvavo šokių, choro grupėse, šalia gamyklos buvo pastatytos sporto aikštelės, veikė skaitykla. Verta pabrėžti, tokios veiklos buvo skatinamos, o sovietmečiu kultūrinė sklaida, nors kartais ideologinė, ne tik nenutrūko, bet ir peraugo į vadinamą socialistinį lenktyniavimą tarp vietos įmonių ir kitų miestų.

Garsioji „Maisto“ byla

Pagrindinė akcinės bendrovės „Maistas“ akcininkė buvo valstybė. Ji ne tik ėmė savo pelno dalį, bet ir padengdavo patiriamus nuostolius. Tuo pasinaudoję kai kurie bendrovės vadovai Tauragėje pradėjo vieną didžiausių aferų tarpukario Lietuvoje.

Kadangi Lietuvoje mėsa buvo kur kas pigesnė nei Tilžėje, mėsos parduotuvės pasienyje tapo itin paklausios. Tokią parduotuvę Panemunėje atidarė Petras ir Konstancija Lapėnai. Tame nebūtų nieko keisto, tačiau Petro Lapėno brolis Jonas Lapėnas buvo generalinis akcinės bendrovės „Maistas“ direktorius. Jo nurodymu Tauragės „Maistas“ ne tik pusvelčiui parduodavo produkciją Panemunės Lapėnams, bet ir tyčia brokuodavo savąją, kad ją būtų lengviau išvežti. Kadangi tai buvo valstybinė įmonė, visus nuostolius kompensuodavo mokesčių mokėtojai. Anot liudininkų, Konstancija Lapėnienė taip įsismagino, kad pati vykdavo į Tauragę atsirinkti mėsos gaminių. Kai pasikeitęs Tauragės „Maisto“ direktorius nenorėjo leisti Lapėnienei savivaliauti, ji jam atkirto, kad direktorius yra ne jis, o jos brolis. Tad po K. Lapėnienės skambučio Tauragės „Maisto“ direktorius buvo išsiųstas dirbti į Kauną paprasčiausiu parduotuvių prižiūrėtoju.

Tokie išsišokimai galiausiai neliko nepastebėti valstybės. Atlikus valstybinę reviziją Lapėnų sąmokslas išaiškėjo ir byla nukeliavo į teismą. Nors verdiktas buvo gana griežtas, apeliacinis teismas bylą vilkino keletą metų. Generalinis direktorius bausmės nesulaukė, o kiti prie korupcijos prisidėję dalyviai atsipirko kur kas kuklesnėmis nei numatyta vienerių ir trejų metų kalėjimo bausmėmis. Nuteistas buvęs Tauragės AB „Maistas“direktorius Antanas Pranculis apskritai gailėjosi susiviliojęs dirbti Tauragėje ir yra pavadinęs ją „intrigų ir šmeižtų miestu, pilnu kontrabandininkų“.

Tauragės mėsos kombinatas sovietmečiu

Okupavus Lietuvą akcinė bendrovė „Maistas“ buvo pervadinta „Mėsos kombinatu“. Tai ironiškai atitiko įstaigos pavadinimą, nes anų laikų žargonu „kombinuoti“ reikšdavo „vogti“. Norėtųsi pabrėžti, kad žodis „vagystė“ gal ir nėra visiškai tikslus. Tarpukariu Tauragės „Maistas“ didelę dalį produkcijos eksportuodavo, tačiau jos užtektinai likdavo ir vietos rinkai. Sovietmečiu okupantai įmonę dar labiau išplėtė, tačiau lietuviams skanesnis gardėsis nebuvo numatytas. Oficialiai beveik visa mėsa buvo vežama į Rusiją, o lietuviams likdavo kiaulių odos, uodegos ir įvairios atliekos, o ir norint jų įsigyti reikėdavo laukti ilgose eilėse prie parduotuvės. Tad jei „maistiečiai“ būtų elgęsi sąžiningai, mėsos kiekis vietos rinkoje būtų buvęs kur kas kuklesnis.

Valdžia nebyliai toleravo

Produkcijos išsinešimas buvo masinis reiškinys, į kurį buvo įtraukiami beveik visi darbuotojai. Valdžia iki tam tikro lygio tai nebyliai toleravo, nes baudžiamosios atsakomybės sulaukti galėjai, jei nešulio vertė siekė daugiau nei 50 rublių, o tai prilygo maždaug 20 kg kiaulienos nugarinės. Buvo nusistovėjusios nerašytos taisyklės, kad jei kišenėje turėsi įsidėjęs kažko nedaug arba jei reikės ilgiau padirbėti, „sargai netikrins“. Sunku nuspėti, kiek visko buvo išsinešta, bet kadangi žinome, kad panašūs procesai vyko kituose miestuose, tai galime palyginti – pvz., 1973 m. Vilniaus mėsos kombinate trūko daugiau nei 11 tonų mėsos arba 0,12 proc. per metus pagaminamos produkcijos.

Išsinešdavo net kepurėje

Mėsos išsinešimas paprastai nebuvo individualus, nes visą trūkumą greit būtų užfiksavę kiti atsakingi darbuotojai. Negana to, veikiant individualiai sargai nesunkiai galėdavo tokį žmogų sučiupti – už tai grėsė atleidimas iš darbo. Tad norint skaniau pavalgyti reikėjo gerai sutarti su visais ir „kombinuoti“ kolektyviai.

Svarbus elementas buvo statistikos klastojimas. Nesudarius produkcijos pertekliaus darbininkams neleista savivaliauti, šiai situacijai apibrėžti naudotas žargonas – „karantinas“. Egzistavo tam tikri darbuotojai, kurie sekdavo pagaminimo rodiklius ir kitiems darbuotojams „uždegdavo žalią šviesą“. Kad mėsos liktų daugiau, buvo klastojami kvitai: apskaičiuojamos kur kas didesnės šlapimo pūslės, žarnos ar kiti išmetami organai, tada lengviau susidarydavo mėsos perviršis, kurį galėdavai išsinešti.

Klastojimas vyko ir pačios produkcijos sąskaita. Pvz., dešrų drėgmingumas turėjo sudaryti tam tikrą procentą. Jei darbuotojas jį šiek tiek padidindavo, paprastas vartotojas to greičiausiai net nepajusdavo, tačiau darbuotojui mėsos atlikdavo ganėtinai daug. Vienas žmogus to padaryti negalėjo, nes laborantas, patikrinęs tokias dešras, galėjo jas grąžinti atgal. Tad su laborantu reikėjo susitarti. Laborantas savo ruožtu taip pat turėjo susitarti su kitais, mat dešras gavusi įmonė galėjo jas per tam tikrą laiką grąžinti.

Produkcijos išsinešimo būdai skyrėsi. Pagrindinė nešančiojo slėptuvė – jo paties kūnas ir drabužiai. Amžininkai prisimena: „Dešrų „šliosus“ žiemą kišdavome už bato aulų, o vasarą po ilgomis kelnėmis prisirišdavome prie kojų blauzdų. Kišdavome į rankoves ir dar daug kur, [...] po marškiniais už diržo, stipriai suverždavome ir įtraukę pilvą bandydavome prasmukti pro sargybą. [...] Kai su tokiais krūviais ir šviežiai rūkytais produktais išeidavome iš kombinato, tai gatvėse, ypač vakarais, iš paskos sekdavo katės ir šunys“.

Įdomiai naudotasi kepurėmis. Paėmę kiaulienos sprandinę, darbuotojai ją apipjaustydavo, padarydavo apvalų didelio blyno formos gabalą, kurį sutalpindavo į kepurę. Jei staigiau su tokia kepure pajudėtum ar pasilenktum, visas nešulys galėjo nukristi žemėn. Kadangi sargų nebuvo daug, vienas jokio nešulio neturintis darbuotojas tyčia elgdavosi įtartinai, kad sargas jį išsivestų. Tada kiti darbuotojai galėjo lengvai praeiti pro postą.

Nieko neišsinešti buvo neįmanoma jau vien dėl to, kad toks darbuotojas taptų „balta varna“ ir būtų apšauktas skundiku. Prisimenama, kad vienam darbuotojui atsisakius tai daryti, jo elgesys ėmė kelti įtarimą. Bandyta priminti, kaip čia reikia elgtis. Senbuviams tai buvo rutininė veikla, morališkai visi jautėsi be priekaištų. Keletą kartų jam atsisakius to darbuotojo spintelėje buvo pakištas lašinių paltis ir iškviestas apsauginis.

Verta pabrėžti, kad produkcijos išsinešimas sovietmečiu vyko visose srityse, ypač ten, kur prekės buvo deficitinės. Pustuštės lentynos parduotuvėse lėmė, kad darbuotojai stengėsi pagriebti viską, prie ko gali prieiti.

„Tauragės maistas“ Nepriklausomybės laikais

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pakeitusi pavadinimą akcinė bendrovė „Tauragės Maistas“ patyrė didžiulių iššūkių. Sovietmečiu išaugusios įmonės dažnai nebuvo pritaikytos mažesnei gamybai. Nors pagaminti mėsos gaminių įmonė galėjo daug, naujos rinkos sąlygomis sudėtinga buvo ką nors parduoti. Rusija, apimta ekonominės krizės, iš Tauragės nieko nebepirko, nes jai viskas buvo per brangu, o Vakaruose mėsos rinkos buvo jau užimtos. Lietuvos įmonės sunkiai kovojo dėl teisės gauti sertifikatus ką nors apskritai parduoti Europoje.

Nepaisydamas to, „Tauragės Maistas“ pakeitė pobūdį, iš didžiulės įmonės transformavosi į vidutinę, pardavė dalį erdvių ir ėmėsi itin kokybiškų rūkytų dešrų gamybos. Akcinė bendrovė ne kartą buvo apdovanota Lietuvos metų gaminio titulu. Daug dėmesio skirta vietiniams Tauragės ūkininkams, stengtasi pirkti produkciją tik iš jų ir griežtai atsisakyta įsivežti pigios užsienietiškos skerdienos.

Nors 2017 m. akcinė bendrovė „Tauragės Maistas“ buvo uždaryta, jos prekinį ženklą yra įsigijusi garsioji Utenos įmonė „Biovela“, todėl „Tauragės Maisto“ pakuočių dar ir dabar galima pamatyti parduotuvėse.

Imantas Tamošauskas, Tauragės krašto muziejaus istorikas-etnografas