Archyvų paslaptys

Henrietės ir Oskaro Lipke vestuvės, sutuokė kunigas Kaufmann, 1933m. Tauragės krašto muziejaus „Santaka" archyvas

Tauragės krašto tautinės mažumos

• Darius Kiniulis
• Rugsėjo 27, 2025

Šių dienų Tauragės miestas ir rajonas yra labai homogeniškas. Daugumą sudaro lietuviai, o iš jų daugelis save laiko pietų žemaičiais. Tačiau taip buvo ne visada. Iki pat XVIII a. galime kalbėti apie itin lietuvišką kraštą, kurį dažniausiai valdė atvykę didikų paskirti vietininkai, kalbėję vokiškai, kartais lenkiškai. 1653 m. miestelis galėjo turėti apie 200 gyventojų. Gyveno 5 žydų ir 1 vokiečių šeima. Šie prekiavo grūdais, paukščiais, daržovėmis, raguočiais. Prekes gabeno į Tilžę ir Karaliaučių. Mieste gyveno vaitas ir dvaro įgaliotas jį tvarkė. Inventoriuje minima, kad veiklūs vokiečiai, pirkliai škotai, geri amatininkai, statybininkai ir mūrininkai buvo atleisti nuo dvaro prievolių.

Labai žmonių populiaciją ir kartais tautinę sudėtį keitė maro epidemijos, kurių istorikai priskaičiuoja apie 22. Maras kildavo dėl nepakankamos higienos ir po nederlingų metų gyvenimas pusbadžiu, nustekendavusiu organizmą. Nederlingi metai ištikdavo ne tik dėl oro sąlygų, tačiau ir dėl karų. Nuo 1700 m. Abiejų Tautų Respubliką niokojo Šiaurės karas, o 1706–1708 m. kaimyninėje Prūsijoje užderėjo tik labai skurdūs derliai, vėliau 1708–1709 m. žiema sunaikino pasėlius – žmonės pradėjo badauti ir valgyti net šunis, kates. Vasarą buvo sausros, o rudenį derliaus beveik neliko. Maras prasidėjo 1708 m. Prūsijos Mozūrijoje. Šiaurės karo metu kariuomenės plėšdavo maisto išteklius, o nualinusios vieną teritoriją jos eidavo į kitą. Daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 m. ligos protrūkis, kuris visiškai pasibaigė tik 1717 m. Anuomet išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Liko apleisti kaimai. Kadangi žmonės nespėdavo lavonų palaidoti, jie tiesiog gulėdavo namuose, gatvėse. Mėnesį nebuvo leidžiama įeiti į mirusiojo trobą, dažniausiai apleisti namai bijant užkrato buvo sudeginami.

Vokiečiai

Pagal 1778 m. inventorių Tauragės dvaro valdoje (apie pusė dabartinio rajono) jau gyveno 120 vokiečių šeimų. Tai daugiausia buvo atvykėliai iš dabartinės Austrijos, priversti išsižadėti liuteroniško tikėjimo ir grįžti į katalikybę arba išvykti. Taip sutapo, kad tokie žmonės kviesti į po maro likusią pustuštę Rytų Prūsiją. Įsikūrimas svetimame krašte buvo gerokai sunkesnis nei žadėta, todėl kai kas bandė keltis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o ypač į nemažą Tauragės dvaro valdą, kuri visą XVIII a. priklausė Prūsijos valdovams. Į Tauragę kėlėsi amatininkai, pirkliai, tačiau daugiausia žemdirbiai. Vokiškos pavardės ir šiais laikais išduoda, kad toks laikotarpis tikrai buvo.

Žinodami šiuos istorinius vingius, galime plačiau pažvelgti į Tauragės pasienio gyventojų išskirtinumus. Nors Tauragės dvaro valda priklausė Lietuvos valstybei iki pat 1795 m., tačiau XVII a. pr. ir nuo 1690 iki 1793 m. ją valdė Prūsijos valdovai – kurfiurstai. Jie skirdavo Tauragės valdytojus, buvo įvesta vokiška administracija, nors formaliai tai ir liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija. Kai kuriuose žemėlapiuose Tauragė net vaizduojama Prūsijos dalimi.

Tai reiškė ir didelį pasienio gyventojų tarpusavio maišymąsi, judėjimą. Kai iš Zalcburgo kėlėsi naujakuriai, daug jų apsistojo būtent Tauragės apylinkėse. Ne tik dėl naujakurių, bet ir labai glaudžių ryšių su Prūsijos karalyste, labai išplito evangelikų liuteronų tikėjimas. Kai kurie Tauragės krašto kaimai buvo vien liuteroniški. Kunigai, baigę mokslus Karaliaučiaus universitete, aptarnaudavo parapijas abiejose sienos pusėse. Nors prieš ir po Antrojo pasaulinio karo išvyko, buvo ištremti ir žuvo daug senųjų vokiškos kilmės krašto gyventojų, iki pat šių dienų Tauragės apylinkėse yra daugybė giminių, nešiojančių vokiškos kilmės pavardes. Pavyzdžiui, Dikmonai (Diekmann), Albrechtai (Albrecht), Beitneriai (Beutner), Betingiai (Beitig), Fetingiai (Fetting), Treikleriai (Treichler) ir šimtai kitų. To nerasime jokiame kitame Lietuvos regione. Žinoma, nereikia manyti, kad vien vokiškos kilmės asmenys buvo liuteronai. Daugybė lietuvių šeimų kažkuriame istorijos etape katalikų tikėjimą išmainė į liuteronų. Iki XX a. mišrios santuokos tarp abiejų konfesijų asmenų buvo labai retos, todėl liuteronybė plito per bažnyčią ir dvarų ponams liepiant. Tauragės krašto skirtingų konfesijų pasienio gyventojai gerai sutarė, nors, natūralu, kad dėl skirtingų tradicijų, įskaitant žydus, vieni kitus mėgdavo pašiepti. Yra užfiksuota ir smurto atvejų. Vienus vadino „vokietukais“, „prūsais“, kitus „žemaičiais“, tačiau su paniekos gaidele. Vieni apie kitus kurdavo daineles, ypač vaikai. Tačiau kasdienis sugyvenimas visgi rodė, kad pašaipos nėra pavojingos.

Iš esmės visi Tauragės vokiečiai buvo liuteronai. Akmeninės bažnyčios statyba 1840 m. rūpinosi Teodoras Sakersdorfas. Atkūrus Lietuvos valstybę, visiems girdėtas kunigas Augustas Vymeris, pats būdamas vokiečių tautybės, tačiau puikiai mokėdamas lietuvių kalbą, dėjo daug pastangų, kad gerokai suvokietėjusi Tauragės liuteronų bendruomenė išlaikytų ir puoselėtų lietuviškas pamaldas. Ina Steponaitytė knygoje „Tauragės krašto švietėjas Augustas Vymeris“ (2009) rašo, kad 1911 m. parapijai priklausė 5000 lietuvių ir 2500 vokiečių. Taip iki pat 1941-ųjų, kai į Vokietiją išsikėlė dauguma vokiečių, atskiros pamaldos vykdavo lietuvių ir vokiečių kalbomis. Visgi atrodo, kad Hitleriui perėmus valdžią Vokietijoje, Tauragėje vokiečių šovinistinės nuotaikos lietuvių atžvilgiu gerokai paaštrėjo.

Kalbant apie vokiečius, nevalia užmiršti metodistų. Šių tikslas buvo kuo labiau įsigilinti į Biblijos tekstus, susilaikyti nuo prabangos, linksmybių bei sistemingai badauti savo dvasingumo labui. Palyginus nedaug Lietuvos vietovių turėjo metodistų bendruomenes, tačiau tarp jų – ir Tauragė, kurioje oficialiai bendruomenė įsikūrė 1923 m. Didžiąją dalį tikinčiųjų sudarė vokiečių kilmės gyventojai, net 92 %. Ne veltui statybos vieta pasirinkta Vokiečių g. (vėliau pervardinta į Prezidento Smetonos, dabar Prezidento). Iki 1941 m. metodistų bažnyčia leido periodinį leidinį „Krikščionystės sargas“, literatūrą apie tikėjimą, buvo įsteigę blaivybės draugiją, veikusią visos šalies mastu, užsiėmė kultūrine bei kita veikla. Parapijos kunigais buvo: Alfredas Hiūnas (Hühn), Emilis Bliūmas (Blium), Ričardas Lupas (Lupp), Artūras Leifertas ir kiti. 1941 m. dėl repatriacijos į Vokietiją Lietuvą paliko daugelis kunigų bei vokiečių kilmės parapijiečių, o 1944 m. įsigalėjus sovietų valdžiai, užsidarė ir likusios metodistų bendruomenės. Bažnyčia paversta laidojimo namais, o 1978 m. nugriauta, jų vietoje pastatant naujus laidojimo namus „Rimtija“. Metodistų bažnyčia Lietuvoje savo veiklą atnaujino 1995 m.

Tarpukariu Tauragėje daug kas buvo įstoję į Lietuvos vokiečių kultūrinę sąjungą. Vieną pažymėjimą saugo ir Tauragės krašto muziejus. Pokariu sunaikintos senosios liuteronų kapinės, uždarytos ir planuotos sunaikinti miesto kapinės. Laimei, to neišdrįsta padaryti ir iki šiol dar likę keletas senų metalinių kryžių su vokiškais užrašais.

Lauksargių vokiečiai

Atskiro aprašymo reikalauja šiandieninė Lauksargių seniūnija, kuri šimtmečius iki 1923 m. nebuvo Lietuvos dalimi. Istorija persipina, tačiau geresniam suvokimui ją būtina pakartoti. Nors iš pradžių atsikėlusių vokiečių šiose žemėse buvo labai nedaug, tačiau jie buvo kilmingi šių žemių pavergėjai ir todėl turėjo daug teisių, žemių ir turto valdytojai. Situacija iš esmės pasikeitė po jau aprašyto Didžiojo maro XVIII a. pr., kai išmirė ištisi lietuviškai kalbantys kaimai. Apytuščius plotus apgyvendinti, Prūsijos karaliaus įsakymu, prievarta buvo atsiųsti vokiškai kalbantys naujakuriai, daugiausia iš Zalcburgo regiono (Austrija), propagavę evangelikų liuteronų tikėjimą ir todėl patyrę didžiulį pavojų iš jų tėvynainių katalikų. Jiems čia atsikėlus, su valdžios pagalba, vokiečių kalba palaipsniui ėmė vis labiau užgožti lietuvių kalbą. Iš pradžių lėtai, o XIX a. viduryje nutautėjimo procesas tapo itin spartus. Daugybė vokiečiais save laikiusių žmonių nešiojo lietuviškos kilmės pavardes. Įdomu kartais paspėlioti, kaip istorija būtų pasisukusi, jei minėtasis maras nebūtų taip išretinęs lietuvininkų.

Krašto istorijoje būta nemažai žmonių likimus smarkiai pakeitusių karų, tačiau XX a. pr. kataklizmams negalėjo prilygti jokios iki tol buvusios nelaimės. Pirmasis pasaulinis karas pareikalavo daugybės gyvybių abiejose sienos pusėse. Labai nedaug kas žino apie didžiulius Gumbinės ir Stalupėnų mūšius, kur priešiškose Vokietijos ir Rusijos imperijų kariuomenėse kovėsi beveik vien lietuviai, apie kraujo klanus ties Lauksargiais. Mūšiai pareikalavo daugybės aukų, bet istorija parodė, kad strateginės reikšmės jie neturėjo. Tokių pavyzdžių rastume ir XIX a. pr. Napoleono karuose. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės galutinai sunaikino šimtmečius įprastą tvarką. Daugybė senųjų pasienio gyventojų buvo išnaikinti, priversti išsikelti.

Vokietijos Rytų Prūsija 1945 m. buvo ištrinta iš žemėlapio ir padalinta. Pietinė didžioji dalis atiteko Lenkijai (dabar Varmės Mozūrų vaivadija), vidurinė dalis kaip karo grobis su didžiausiu miestu Karaliaučium atiteko Rusijai, o šiaurinė mažiausioji – Klaipėdos kraštas – grąžintas Lietuvai. Pastarasis jai priklausė 16 metų po Klaipėdos krašto sujungimo 1923 m. Šiame krašte buvo trys apskritys, gyvavusios iki 1950 m.: Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių. Pastarojoje buvo Lauksargių apylinkės, prie žemaitiško Tauragės rajono prijungtos tik 1962 m.

Vokietijai pralaimint Antrąjį pasaulinį karą, sovietinei armijai užėmus buvusį Klaipėdos kraštą jis buvo apytuštis – beveik be gyventojų. Pagėgių apskrities Vykdomojo komiteto pirmininkas Kazlauskas pranešime Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojui M. Šumauskui 1944 m. gruodžio 3 d. nurodė: “Tauragės apskr. valstiečiai veža likusius baldus, javus, šieną sau. [...] nedidelės žmonių grupelės [...] valo daržoves netoli Lauksargių.”

Palaipsniui dalis gyventojų, ypač lietuvininkų, grįžo į savo namus, tikėdamiesi karui pasibaigus mėginti gyventi ramų gyvenimą. Kaip jie klydo. Tuomet į ištuštėjusius ūkius kėlėsi žmonės iš artimųjų Lietuvos apskričių bei rusakalbiai iš SSRS gilumos. Iki 1945 m. rugsėjo 15 d. vien iš Tauragės apskr. atkelti 2244 naujakuriai (iš kitų mažiau).ii Jiems buvo duodami ūkiai su pasėliais ir esamu inventoriumi, likusiu po karių ir vagių plėšimų. Tokie naujakuriai kartais nebepriimdavo net grįžusių tikrųjų namo šeimininkų. Privalu akcentuoti, kad tik dalis senųjų gyventojų buvo tikri vokiečiai, dauguma – suvokietėję lietuviai arba kalbėję abiem kalbomis.

Žydai

1765 m. Tauragėje gyveno tik 22 žydai. 1797 m. inventoriuje nurodyti 8 žydų kiemai. XIX a. miestui sparčiai augant ir esant svarbiame prekybos kelyje čia atsikėlė daugybė žydų šeimų. Šiandien sunku įsivaizduoti žydišką miestą, pilną sinagogų, mokyklų, parduotuvių, kurios priklausė šios bendruomenės nariams. Praėjo 84 metai be mūsų kaimynų, kurie buvo lietuvių draugai, simpatijos, verslo partneriai, Lietuvos kariai, tarnautojai, piliečiai. Galėjo būti kitaip, tačiau beprotybę sukėlęs Adolfas Hitleris paskui save prievarta ir savanoriškai baisius nusikaltimus daryti nusitempė milijonus žmonių. Tarp jų buvo ir lietuvių. Vieni žydams padėjo: maitino, slėpė, klastojo dokumentus, taip rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe. Tačiau maža grupelė „baltaraiščių“ vyrukų tiesiogine prasme šaudė savo kaimynus. Dar kiti stebėjo, girdėjo šūvius, bet nieko nedarė. Lengva apkaltinti pasyvumu, tačiau ką darytume mes, jeigu vėl prasidėtų žudynės, pavyzdžiui, turtiniu arba tautiniu pagrindu? Pasyviai stebėtume, kaip tyčiojamasi iš mūsų kaimynų, draugų, šeimos, ar visgi pasipriešintume, nebijodami būti sunaikinti patys? Istorija liudija, kad žmonių beprotybė ir žiaurumas niekur nedingo. Kai centrinė valdžia regione praranda kontrolę ir ateina svetima, žiaurumo protrūkių galime tikėtis bet kur.

1939 m. surašymo duomenimis, Tauragėje gyveno apie 15 000 gyventojų, o iš jų – apie 4000 žydų. 1970 m. gyventojų buvo 19500, o iš jų 14 žydų… O kur dar kitos žydų bendruomenės tuometinėje Tauragės apskrityje: Žemaičių Naumiestyje, Švėkšnoje, Skaudvilėje, Batakiuose, iš dalies Šilalėje, Pajūryje, Vainute.

Iki didžiosios tragedijos, žydai Tauragės mieste turėjo net keturias sinagogas, iš kurių dvi pagrindinės buvo mūrinės. Apie jas žinome truputį daugiau ir jos stovėjo dabartinio M. Mažvydo progimnazijos stadiono vietoje. Apie likusias dvi medines žinių itin maža. Jos galėjo stovėti kažkur naujojo Tauragės ligoninės korpuso arba viešbučio aplinkoje. V. Kudirkos g. pradžioje (minėtoje ligoninės kiemo teritorijoje) prieš karą stovėjo ištisas žydų namų kvartalas, o pati gatvė susijungdavo su Jūros g. Tik 1974 m. pastačius naująjį ligoninės korpusą, V. Kudirkos g. buvo atkirsta. Kažkur ten veikė chederas – religinė pradinė mokykla, žydų gimnazija, stovėjo nemažai privačių žydų namų. Sunkumų identifikuojant kelia tai, kad žydai religiniame gyvenime buvo uždari, o kitataučiai nelabai susigaudydavo, kur iš tikrųjų sinagogos, kur religinės mokyklos, o kur du viename. Vaikų darželis veikė Dariaus ir Girėno al. bei Šilalės g. sankirtoje. Vytauto g. 55, dabartiniame prokuratūros pastate veikė žydų pradinė Tarbut mokykla. Priešais evangelikų liuteronų bažnyčią buvo didelė turgaus aikštė, iš kraštų taip pat apstatyta namais, daugiausia irgi priklausiusiais žydų šeimoms. Antrame aukšte buvo gyvenama, o pirmame – vykdoma prekyba. Eilinėmis dienomis parduotuvių durys būdavo lankytojams atvertos nuo gatvės pusės (Vytauto bei jau neegzistuojančios Kęstučio g.), o turgaus dienomis – į turgaus aikštės pusę. Vytauto, Bažnyčių, Respublikos, Vasario 16-osios, Dariaus ir Girėno al. taip pat buvo gausiai apstatytos žydams priklausančiais privačiais puošniais namais. Kai kurie jų atlaikė karą, sovietmetį, kapitalizmą ir gražiai atnaujinti stovi iki šiol. Šilalės g. veikė dviaukštė mūrinė Tarbut progimnazija. Jos tiksli stovėjimo vieta kol kas nežinoma. Jovaruose veikė žydų kapinės.

Tada ir dabar galime stebėtis žydų susitelkimu padedant savo gentainiams. Mokyklos ir kitos organizacijos buvo nuolat remiamos išvykėlių į kitas šalis, ypatingai JAV ir Pietų Afrikos Respublikos (PAR). Skurdesniems vaikams buvo parūpinami batai, maitinimas, rūbai. Tarpukario Lietuvos Respublikos valdžios žydams sudarytos sąlygos buvo geros, nors po 1926 m. perversmo į valdžią atėjus A. Smetonai kai kurios privilegijos ir panaikintos.

Europoje kaistant politinei aplinkai, dėl Vokietijos įtakos daugėjo antisemitizmo apraiškų ir kitose valstybėse. Tauragėje gyveno nemažai vokiečių šeimų, o greta – vokiškas Klaipėdos kraštas, todėl apsižodžiavimo arba kaltinimų nebūtais dalykais pasitaikydavo. Ramų gyvenimą nutraukė Klaipėdos krašto aneksija, kai per keliolika valandų žydai ir susipratę lietuviai turėjo skubiai palikti Vokietijos užgrobtą teritoriją, antraip jų būtų laukusi liūdna lemtis. Daug žydų šeimų tada atsikėlė į greta esančią Tauragę. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kad ir kaip nuskriausta ir nuvilta lenkų, Lietuva priėmė gausius pabėgėlius iš užpultos Lenkijos, nors tai reikalavo gausių biudžeto išlaidų. Tada atvyko daug Lenkijos žydų, kurie daugiausia apsistojo Vilniaus krašte, Kaune ir Šiauliuose, tačiau dalis jų atvyko ir į Tauragę.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, buvo uždaromos žydų mokyklos, nacionalizuojamas turtas. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusi tremtis, kurios metu vežti turtingiausi, labiausiai išsilavinę valstybės tarnautojai, verslininkai. Tąkart iš Tauragės ištremta 17 žydų šeimų, iš viso 58 žmonės. Tremtis buvo itin atšiauri, tačiau didesnei daliai pavyko išgyventi, kadangi žydų bendruomenės JAV siuntė maisto siuntinius tremtiniams. Sunki dalia virto išsigelbėjimu nuo užtikrintos mirties Holokausto metu.

Atviro antisemitizmo sovietmečiu lyg ir nebuvo, tačiau šis skatintas subtilesniais būdais. Gajūs prieškariniai mitai buvo sveikintini, architektūrinis ir rašytinis paveldas naikinamas, kapai taip pat, o žudynių vietos pažymėtos lentelėmis su žuvusiais „tarybiniais piliečiais“, neminint tautybių. Apie paveldą nekalbėta.

Tauragė buvo ypač sugriauta, todėl čia negalime kalbėti apie tikslingai pokariu sugriautus pastatus arba sandėliais paverstas sinagogas, kaip įvyko daugelyje kitų miestų ir miestelių. Mieste buvo daug sugriautų puošnių pastatų, apie kurių atstatymą, žinoma, nebuvo kalbos. Tauragėje atmintis naikinta subtiliau: išvalius griuvėsius, statyti nauji pastatai, naikintos gatvės. Galbūt tai sutapimas, gal nežinojimas, bet aš manau, kad tai buvo daroma tikslingai. 1965 m. Didžiosios ir mažosios sinagogų vietoje išdygo I-osios vidurinės mokyklos stadionas (dabar M. Mažvydo progimnazijos), o Žemaitės g. perkirsta (dabar Žemaitės g., M. Mažvydo al. ir Bažnyčių g.), viena pagrindinių žydų apgyventų gatvių – Kęstučio taip pat iš dalies sunaikinta, paverčiant parku (dabar jos likusios atkarpos vadinamos Spaustuvės ir M. Mažvydo g. vardais). Jovaruose iki 1951 m. sunaikinti ir statyboms panaudoti visi žydų kapinių antkapiai, o 1970 m. baigti dalyti sklypai namams statyti (Sporto, Taikos g.). Liko tik namelis laidojimo apeigoms. Perstatyta nemaža dalis centre esančių, žydams priklausiusių privačių namų. Atminimo lenta, gatvės pavadinimu nebuvo pagerbtas nė vienas to nusipelnęs žydų tautybės asmuo.

Griuvus sovietinei santvarkai, atsivėrė naujos galimybės permąstyti, įamžinti žydų paveldą, megzti pažintis, užrašinėti prisiminimus. 1991 m. atvyko pirmieji tauragiškiai žydai, išgyvenę karą. Viena jų grupė viską filmavo. Toji medžiaga neseniai paviešinta Youtube platformoje ir yra itin vertingas šaltinis. Daugiausia žydų įamžinimo klausimu nuveikė nenuilstantis Tauragės praeities tyrinėtojas Edmundas Mažrimas (1954–2019). Vienas jo darbų (kartu su Jonu Lioranču) – knygos „Po lemties ženklu“ (2007) parengimas ir išleidimas, kurioje surinkta visa tuo metu jam žinoma medžiaga apie Tauragės žydus.

Neužstatytame žydų kapinių kamputyje išdygo kuklus paminklas, primenantis kur esame ir ant ko pasistatėme namus. Buvo ir nepatenkintų, kam ši praeitis primenama. Gražiai sutvarkyta žydų žudynių vieta Visbutuose, o kraštietis, išeivis Vokietijoje Julius Radtkė (1935-2019) sukūrė prasmingą metalinį menoros paminklą. Įspūdingą memorialą Holokausto aukoms, turint galvoje ribotas statybines medžiagas ir finansines galimybes, Antšunijų žudynių vietoje 1991 m. sukūrė Antanas Bagdonas (1928–2015) kartu su Vytautu Balčyčiu.

Vėliau pasirodydavo straipsniai su naujais krašto žydų istorijos tyrimais. Paminėtini dviejų dalių E. Mažrimo straipsniai apie Batakių getą (2018), Alvido Jancevičiaus straipsnių ciklas apie istorines asmenybes, tarp kurių ir žydai, kilę iš Tauragės ir pasiekę profesinių aukštumų Izraelyje, JAV, PAR ir net Kinijoje (2016–2021). Ypač vertingi Egidijaus Gaidausko užrašyti ilgametės Tauragės vaikų gydytojos Felicijos Rimkutės prisiminimai apie jos vaikystę ir paauglystę Batakiuose bei draugystę su žydėmis draugėmis ir kaip staiga visa tai buvo žiauriai nutraukta („Apie Batakių žydus“ žurnale „Būdas“, 2020, Nr. 2). Knygoje „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ (2011) gan išsamiai aprašytas žydų turto likimas Tauragės apskrityje. Būta ir daugiau pavienių asmenybių paminėjimų bei aprašymų.

Europos paveldo dienų metu kai kuriais metais E. Mažrimo iniciatyva būdavo surengiamos teminės ekskursijos, primenančios apie žydišką palikimą. 2019 m. muziejus „Kultūros muitinės“ renginių ciklo metu, o 2021 m. kultūros centras siūlė paragauti kulinarinio paveldo. Tų metų rugsėjo 29 d. Kultūros paveldo tarnybos darbuotojų Svetlanos Jašinskienės bei Aidos Ašmonaitės iniciatyva ant Tauragės apylinkės prokuratūros pastato atidengta atminimo lenta su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis: „Šiame name 1921–1941 metais veikė žydų „Tarbut“ pradinė mokykla“. 2023 m. prie M. Mažvydo progimnazijos stadiono įamžintas dviejų Tauragės sinagogų atminimas.

Rusai

Šios tautybės žmonės tyrėjų aprašyti mažiau. Jų nemažai gyventa Tauragės mieste XIX a. antroje pusėje iki pat 1915-ųjų. Daugiausia tai buvo Rusijos imperijos valstybinių įstaigų tarnautojai: muitininkai, pasienio brigados karininkai, paštininkai, teisėjai, mokytojai. Dauguma jų evakavosi į Rusijos gilumą 1914 m. pabaigoje ir į Tauragę daugiau negrįžo. Žinomos kai kurių jų pavardės, tačiau apibendrinus žinome gan nedaug. Tauragės dvaras iki Pirmojo pasaulinio karo apie šimtmetį priklausė rusų Vasilčikovų šeimai.

Dauguma rusų buvo stačiatikiai. Atkūrus Lietuvos Respubliką, 1925 m. pasistengta nugriauti cerkvę, išdygusią prieš keletą dešimtmečių bei laikytą ilgos okupacijos ir priespaudos simboliu, o jos vietoje pastatyti Šaulių sąjungos rūmai (dabar Kultūros). Valdžia paskyrė naują plotą greta miesto kapinių, kur negausi likusi 300–400 žmonių stačiatikių bendruomenė 1936 m. pasistatė naują mažytę cerkvę. Ši 1989 m. beveik visiškai perstatyta. Statyba rūpinosi klebonas vienuolis Agafangelas (Fiodorovas), o nuo 1934 m. – Joanas Semionovas.

Atskiro paminėjo nusipelno rusų Šamšurų šeima, kurios nuotraukų ir dokumentų archyvą turi Tauragės krašto muziejus. Tai nuotraukos, laiškai, atvirukai, kvitai, vekseliai. Emilijonas Šamšura Tauragėje apsigyveno XIX a. Jis tarnavo kariuomenėje, Tauragės pasienio brigadoje vyresniuoju raštininku. Po Pirmojo pasaulinio karo E. Šamšura dirbo Tauragės miškų urėdijoje. Du jo sūnūs tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vienas jų, Georgijus (Jurgis) – Tauragėje. Šeima įsigijo žemės Sutkų kaime, ūkininkavo, vėliau dirbo kolūkyje. Deja, nei Georgijus, nei seserys neturėjo palikuonių, tad šeimos istorijos tęstinumas nutrūko. Yra unikalių nuotraukų, kuriose įamžinti E. Šamšuros bendradarbiai kariškiai, saugoję imperijos sienas – generolai, kazokai, jų žmonos ir vaikai. Nemažai dokumentų apie Tauragės miškų urėdiją. E. Šamšura ir jo sūnus Georgijus ilgus metus buvo stačiatikių religinės bendruomenės administratoriai (ne dvasininkai). Antai 1941 m. kvitų knygelė liudija, kad nors prasidėjo karas, stačiatikių bažnyčia veikė, litus keitė rubliai ir reichsmarkės, o pagrindinis bažnyčios pajamų šaltinis buvo prekyba žvakėmis. Tai buvo viena iš nedaugelio senųjų rusų šeimų, likusių gyventi Tauragėje po Rusijos imperijos subyrėjimo.

Sovietmečiu Tauragės dvare – karinio miestelio daugiabučiuose apsigyveno daug rusų karininkų šeimų. Rusai apsigyveno ir pačiame mieste. Po nepriklausomybės atkūrimo, dauguma jų išvyko, tačiau dalis liko, o jų atžalos sulietuvėjo.

Adakavo rusai

Po 1863 m. sukilimo palaipsniui vyko rusų atkėlimas į Lietuvą. Adakave vieni jų pirko valdas, kita buvo atitremti. Adakavas buvo vadinamas rusų miesteliu, nes šie sudarė daugumą, bet buvo mažytis, nesiekęs net 100 gyventojų. Vėliau jų daugėjo ir 1937 m. suskaičiuota 215 sentikių. Kai kurios šeimos išpažino tradicinę stačiatikybę, tačiau dauguma buvo atitremti sentikiai į iš sukilėlių atimtą dvaro žemę.

Sentikiai yra religinė bendruomenė, nepripažįstanti XVII a. rusų stačiatikių bažnyčioje įvykdytų pertvarkų. Tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, liturgines knygas bei apeigas, aštuongalį kryžių. Taigi, šie žmonės Adakave turėjo medinę cerkvę, kapines. 1948 m. sentikiams neleista įregistruoti religinės bendruomenės, 1950 m. sovietinė Skaudvilės valdžia uždraudė cerkvėje melstis. Nenaudojama ši neaiškiomis aplinkybėmis sudegė ir galutinai nuardyta 1965 m. Daug vietos rusų žuvo kare, o likę kėlėsi į Skaudvilę ir kitus didesnius miestus, sulietuvėjo. Dabar Adakave rusų palikuonių likę nedaug. Bendruomenę knygoje „Gyvenimas greta“ aprašė E. Mažrimas (2009).

Ukrainiečiai

Naujausia tautinė mažuma, susidariusi Tauragėje. Galime neabejoti, carinės Rusijos laikais į Tauragę tarnauti atvykdavo ir ukrainiečių tautybės specialistai. Sovietmečiu miestas naujais namais tapo nemažai grupelei ukrainiečių, tačiau jie, būdami ilgus dešimtmečius rusų užguitos tautos dalimi, labai išreikštos tapatybės miesto gyvenime nerodė. Ukrainiečių vėl pradėjo daugėti nuo 2015 m., prasidėjus karui Ukrainos rytuose. Lietuvoje pragyvenimo lygis nuolat gerėjo, o Ukraina susidūrė su didesniais sunkumais, tad žmonės, ieškodami geresnio ir ramesnio gyvenimo ieškojo darbo čia. Daugiausia tai vyrai, tolimųjų reisų vairuotojai, atsivežę savo šeimas. Situacija ypač pasikeitė prasidėjus plačiai Rusijos invazijai į Ukrainą 2022 m. pradžioje. Jau įsitvirtinę Tauragėje ukrainiečiai pasikvietė savo šeimas, gimines, taip po daugelio metų padidindami tuštėjančio miesto gyventojų skaičių. Tais metais kalbinti ukrainiečiai kalbėjo apie planus burtis į draugiją. Veikia Ukrainiečių moterų klubas, o rajone priskaičiuojama apie 500 ukrainiečių, kadangi dalis vėliau išvyko į kitas vietoves.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.