Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – žymiausias kultūros paminklas Adakave
- Raimonda ALYSIENĖ
- Lapkričio 8, 2023
Žymiausias kultūros paminklas Adakave, kaip teigia istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai knygoje „Pietų Karšuva“, – Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1793 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių ir Adakavo dvaro sodybos komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia valstybės saugomi ir į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2003 m.
Pastatė vietinis dvarininkas
Kaip 2007 m. išleistos kolektyvinės monografijos „Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“ dalyje „Adakavo Šv. Jono bažnyčia“ rašo Dalia Klajumienė, „iki mūsų dienų išlikusio puikios medinės architektūros Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir šalia stovinčios varpinės ansamblio architektūros formos, išlikę dailės paminklai iškalbingai liudija daugiau nei 200 metų istoriją, juose atsispindi įvairūs puošybos periodai, perstatymai, remontai, puoselėtos maldingumo tradicijos. Neblogai išsilaikiusių archyvinių dokumentų įrašai leidžia rekonstruoti prarastus elementus“.
Ansamblis pastatytas vietinio dvarininko, Ariogalos tijūno, Nemakščių ir Lopaičių seniūno Jono Adakausko fundacija. Kaip knygoje „Pietų Karšuva“ rašo istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai, iš pradžių Adakavo bažnytėlė buvusi tik filija, tačiau 1803 m. tas pats J. Adakauskas bažnyčiai dovanojo 3 tūkst. rublių ir daugiau nei valaką žemės. Tai leido Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui įkurti Adakavo parapiją. Tas pats vyskupas 1809 m. birželio 24 d., tai yra bažnyčios šventojo globėjo šv. Jono Krikštytojo dieną, šventovę konsekravo. Prie bažnyčios J. Adakausko rūpesčiu buvo pastatyta ir nedidelė prieglauda, vadinamoji špitolė.
Šiaulių „Aušros“ muziejus, inventorinis numeris ŠAM Poz. Nr. 441/III-1. Autorius Peliksas Bugailiškis, 1938 m.
Nuo pastatymo iki mūsų dienų, nors bažnyčia ir buvo ne kartą tvarkyta ir remontuota, jos struktūra nedaug tepakito. Kaip teigia D. Klajumienė, 1804 m. inventoriuje pateiktas statinio apibūdinimas atitinka ir šių dienų vaizdą: „[Bažnyčia] pailgos formos, 12 sieksnių ilgio, 6 sieksnių pločio. Pastatyta iš pušies medžio. Su nedidele koplyčia iš vienos ir zakristija iš kitos pusės. Ant mūryto pamato. Priekinis fasadas apkaltas obliuotomis lentomis, [turi] laužytą karnizą. Ant kurio [fasado] Apvaizdos akis pavaizduota. Virš fasado nemažas trijų tarpsnių su karnizais bokštas. Visos briaunos metalo skarda apkaltos. Su dideliu kryžiumi ant jo ir varpeliu (signaturka) viduje“. Paprasta ir monumentali Adakavo bažnyčios architektūra reprezentuoja liaudiškų Žemaičių bažnyčių statybų tradiciją. Jai, kaip ir kitoms XVIII a. šventovėms, būdingos kresnos ir masyvios proporcijos, fasadų kompozicijoje dominuoja aukštas dvišlaitis stogas.
2007 m. išleistame straipsnyje D. Klajumienė rašo, kad nepakito ir šalia bažnyčios stovinčios varpinės architektūra. Statinys medinis, dvitarpsnis, su plačia karnizo juosta tarp tarpsnių, dengtas keturšlaičiu stogeliu. Jo išorinės sienos apkaltos lentomis, o stogelio centre kylantis neaukštas bokštelis užbaigtas metaliniu kryžiumi. 1804 m. dokumente rašoma, kad varpinėje tuomet buvę trys Karaliaučiuje lieti varpai: vienas didelis ir du mažesni. Vietiniai žmonės liudija, kad dabar varpinėje tėra tik vienas šv. Jono vardu pavadintas varpas. 2006 m. mokslinės ekspedicijos metu tyrinėtojams nepavyko jo apžiūrėti, tad, neturėdami daugiau duomenų, jie negalėjo patvirtinti, kad tai vienas iš senųjų, XVIII a. pabaigoje lietų varpų.
Vidaus puošyba ne kartą keista
Skirtingai nuo vientisos, XVIII a. pabaigos statybos tradiciją atspindinčios bažnyčios išorės, kaip teigia autorė, šventovės vidaus puošyba buvo ne kartą keista, todėl turi tiek XVIII a. pabaigos, tiek ir XIX a. ar XX a. pirmosios pusės dekoro elementų.
Tik pastatytoje bažnyčioje minima buvus keturis altorius: trys presbiterijoje, o ketvirtas – koplyčioje. Visų trijų presbiterijoje įkomponuotų altorių puošyba buvo iliuziškai nutapyti ant drobės pagal vėlyvojo baroko madą. Ant tapytų architektūrinę altoriaus kompoziciją vaizduojančių struktūrų buvo pritvirtinti aliejinės tapybos šventųjų paveikslai. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje buvo titulinis šv. Jono Krikštytojo paveikslas, antrajame pavaizduota Apvaizdos akis. Antrasis, Evangelijos pusės, altorius buvo skirtas šv. Antanui su to paties titulo paveikslu pirmajame tarpsnyje. Antrajame tarpsnyje – nedidelis Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos paveikslėlis. Laiškų pusėje įkomponuotas trečiasis altorius turėjo šv. Stanislovo ir šv. arkangelo Mykolo paveikslus. Koplyčios altorius XIX a. pradžios dokumente aprašomas kaip paprastas, senovinio stalių ir drožėjų darbo. Jo centre buvo pakabintas sakykla.
Be didžiųjų altorių, šventovėje buvo procesijose naudojamas nedidelis nešiojamas altorėlis, kurio dekorą sudarė drožiniais įrėminti šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos paveikslai. Prie dešinės šoninės sienos pastatyta pakabinamo tipo sakykla su ažūriniu, drožiniais ir skulptūra puoštu stogeliu. Kaip tvirtina 1804 m. inventorius, į sakyklą buvo lipama mediniais laipteliais iš zakristijos. Prie šoninių sienų buvo pastatyta po vieną klausyklą, o bažnyčios centrinę erdvę užpildė dvi eilės suolų. Vargonų chore stovėję nauji Karaliaučiuje padirbti nedideli 7 balsų vargonėliai, vadinami pozityvu. Tarp 1804 ir 1821 m. buvo įsigyta keletas naujų skulptūrų, nes 1821 m. dokumente atsiranda žinutė apie didelę drožtą Nukryžiuotojo skulptūrą bažnyčios prieangyje (bobinčiuje) ir procesijų kryžių su Nukryžiuotuoju, laikomą prie didžiojo altoriaus. Tuo pat laikotarpiu įsigyta ir krikštykla, kuri dokumente apibūdinta kaip esanti „subtilaus drožėjų darbo“. Bažnyčios vidaus sienos XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje, derinant prie iliuziškai ant drobės tapytų altorių, greičiausiai taip pat buvo išdažytos iliuziškai imituojant įvairias architektūros detales: karnizus, braukas ir kt. Nors dokumentuose užsimenama tik apie „įvairiaspalvį išdažymą“, tačiau vargonų chore išlikęs nedidelis senosios polichromijos fragmentas patvirtina sienas buvus spalvingas ir iliuziškai daugiaplanes.
Pirmuosius žymesnius bažnyčios vidaus puošybos keitimus, kaip rašo D. Klajumienė, galima pastebėti lyginant 1821 ir 1826 m. vizitacijų aktus. Šie dokumentai liudija, kad tarp 1821 ir 1826 m. vietoj koplyčią puošusio seno vienatarpsnio drožėjų darbo Šv. Onos altoriaus buvo pastatytas naujas paprastas staliaus darbo, tačiau dviejų tarpsnių akcentas. Pirmajame tarpsnyje įkomponuotas Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, o antrajame – šv. Onos paveikslas.
Didžiausios pertvarkos
Didžiausios pertvarkos Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ansamblyje buvo vykdomos apie 1876–1880 m. Tada buvo tvarkoma bažnyčia, šventorius apjuostas akmenų mūro tvora ir pastatyti išraiškingi neobarokinės formos baltai tinkuoti vartai. Pagrindinių vartų centrinė dalis akcentuota kaltiniu ornamentuotu kryžiumi, kurio stiebe pritvirtinta 1880 m. data, manytina, žyminti darbų pabaigą. 1886 ir 1893 m. dokumentuose užfiksuota, kad minimu laikotarpiu buvo naujai perstatomi ir klebonijos ūkiniai pastatai, 1878 m. ant mūrinio pamato perstatyta špitolė. Iki mūsų dienų išlikęs buvusios prieglaudos (špitolės) pastatas, kaip yra pastebėjęs V. Almonaitis, reprezentuoja žemaitiškos liaudies architektūros bruožus: masyvias proporcijas, pusvalmį stogą, vertikalų fasadų apkalimą lentomis, specifinį langų ritmą.
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
XIX a. pabaigos dokumentuose neužfiksuota, tačiau žvelgiant į šiandieninį Adakavo bažnyčios interjerą akivaizdu, kad apie XIX a. aštuntąjį dešimtmetį buvo pastatyti naujieji, mūsų dienas pasiekę altoriai. Jie pakeitė buvusius iliuziškai tapytus ant drobės ir koplyčioje stovėjusį medinį altorių. Nors istorikai Almonaičiai juos įvardija kaip baroko stiliaus, pasak D. Klajumienės, iš tiesų jų architektūrinėje struktūroje tėra tik vėlesnis įvairių stilių – baroko, klasicizmo – elementų imitavimas. Tokie altoriai plito XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. Tačiau naujai pastatytame keturių altorių ansamblyje priderinti kai kurie senųjų altorių elementai: paveikslai, drožybos detalės.
XIX a. aštuntajame dešimtmetyje bažnyčioje statant naujuosius altorius, tikriausiai buvo nutapyti šv. Antano, šv. Stanislovo ir šv. Jurgio paveikslai.
Literatūroje apie Adakavo bažnyčią taip pat nurodoma, kad šventovė buvo dar kartą atnaujinama 1911 m. [Misius K, Šinkūnas R., 1993, p. 419]. Tada iš Italijos bažnytinių dirbtuvių buvo įgytos ir šiandien bažnyčioje esančios medinės reljefinės Kryžiaus kelio stotys. Tuo pat metu, taip pat greičiausiai Italijoje, nupirktos Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūros, puošiančios didžiojo altoriaus ir koplyčios altoriaus pirmuosius tarpsnius. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvoje buvo ypač vertinami Italijos ir Prancūzijos bažnytinių dirbtuvių gaminiai. Apie 1911 m. galėjo atsirasti ir dvi Nukryžiuotojo skulptūros, kurios dabar yra priebažnytyje ant piliorių. Skulptūros neabejotinai yra išdrožtos vietos meistrų XX a. pradžioje. Tokie išraiškingų neogotikinių formų drožiniai Lietuvos bažnyčiose plito nuo XIX a. pabaigos ir buvo madingi net iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio.
Vargonai
Adakavo bažnyčios vargonai, kaip teigiama interneto svetainėje www.vargonai.lt, sukurti apie 1770–1780 metus. Remiantis instrumento tyrimais ir analogais spėjama, kad tai – Adamo Gottlobo Casparini dirbtuvių meistrų kūrinys. Vargonai yra labiau saloniniai nei bažnytiniai, todėl spėjama, kad jie anksčiau galėjo stovėti netolimame dvare. Iki šių dienų vargonai išliko beveik autentiški, išskyrus dumples: jas 1986 m. restauravimo metu pagamino Vilniaus vargonų dirbtuvė. 2010 m. Adakavo vargonus restauravo vokiečių meistro Kristiano Wegscheiderio firma.
Dailės paminklų išliko ne tik Adakavo bažnyčioje, bet ir šventoriuje. Netoli varpinės stovi medinis koplytstulpis su stiebe įrėžta 1883 m. data, kuri tikriausiai žymi jo pastatymo laiką. Koplytstulpį tradiciškai sudaro laužyto silueto tašytas stiebas, ant jo pritvirtinta keturkampė su medinėmis skulptūrėlėmis koplytėlė, užsibaigianti ornamentuotu metaliniu kryželiu. Šventoriuje palaidotas altaristas Kazimieras Viršila (1913–1981).
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
Daugiau naujienų
- Prieš 13 valandų
G&G Sindikatas I Didžiojo Piršto Teorija
- Prieš 14 valandų
Nacionalinis miškasodis! Švęskime atkurtos laisvės 35-metį sodindami miškus ateities
Valstybinių miškų urėdija kviečia gamtai neabejingus piliečius į „Nacionalinį miškasodį“ – kasmetinę medžių sodinimo šventę, rengiamą visuose 25-iuose urėdijos regioniniuose padaliniuose balandžio 12 d. Šiemet miškasodis kviečia švęsti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-metį, tad kur o&
- Vakar
Didelės sugerties sauskelnės-kelnaitės, sergant demencija tinkamos ir dienai, ir nakčiai
Jei demencija sergantis asmuo nelaiko šlapimo, gali būti sudėtinga palaikyti higieną ir komfortą, taip pat parinkti tinkamas higienos priemones. Žmogus, kuriam dėl demencijos sutrikusi orientacija, gali nesuprasti tradicinių sauskelnių naudojimo principo ir atsisakyti jas dėvėti. Sauskelnės-kelnaitės dėvimos kaip įprasti apatiniai drabužiai,
- Vakar
Magistralinio kelio A12 žiedinės sankryžos įrengimo darbų apžvalga
Magistralinio kelio A12 žiedinės sankryžos įrengimo darbai vis dar neužbaigti – dėl iškilusių nenumatytų priežasčių jie buvo du kartus sustabdyti, o šiuo metu jų negalima užbaigti, nes asfaltavimo darbams reikiamas asfaltas pradedamas gaminti tik nuo balandžio mėnesio vidurio ir anksčiau nėra galimybės jo gauti. Asfaltbetonio ba
- Vakar
Atmintinė gyventojams: kaip paruošti rūsį priedangai
Kodėl tai svarbu? Gyvenamųjų namų rūsių paruošimas priedangai yra itin svarbus dėl kelių pagrindinių priežasčių: Visų pirma, tai suteikia greitą ir prieinamą apsaugą. Savivaldybės parinktų priedangų skaičius yra ribotas, o kritinėje situacijoje gali nebūti pakankamai laiko jas pasiekti. Turint iš anksto paruoštą rūsį, gyven
- Vakar
Veiklą pradėjo jaunimo politikos ambasadorius iš Tauragės
Veiklą pradėjo jaunimo politikos ambasadorius iš Tauragės. Jaunimo politikos ambasadoriai – tai aktyvūs jauni žmonės, kurie savo savivaldybėse skatina bendraamžių įsitraukimą į jaunimo politiką. Jie prisideda prie nacionalinės ir tarptautinės jaunimo politikos įgyvendinimo, domisi priimamais sprendimais, jaunimui skirtomis galimybėmis
- Vakar
Tauragės apskrities policija užkirto kelią neteisėtai tabako prekybai
Kovo 25 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai tikrindami gautą informaciją apie neteisėtai laikomas cigaretes, atliko kratą vyro, gimusio 1952 m., gyvenamosiose patalpose, esančiose Klaipėdos mieste. Kratos metu rasta ir paimta 1 964 pakelių cigarečių nepaž
- Vakar
A diviziono aštuntfinalio poros: kas labiausiai gali nustebinti ir kur mažiausiai intrigos?
Pasibaigus „Nostra.lt-RKL“ reguliariajam sezonui, keturios komandos iškeliavo ruoštis „Lyderių taurei“ ir prisijungimui ketvirtifinalio etape, o likęs aštuonetas jau šią savaitę stos į kovą savo aštuntfinalio porose Tauragės „Tauragė“ (17/13, 6 vieta) vs Prienų „Tikodenta
- Vakar
Austėjos Šidlauskaitės knygos „Gimę jausti“ pristatymas – jausmų ir mokslinių įžvalgų sintezė
Kovo 25 d. Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje įvyko jaunos moters, gamtos fotografės ir tekstų rašytojos Austėjos Šidlauskaitės knygos „Gimę jausti“ pristatymas. Knyga, parašyta atviro dienoraščio forma, atveria gilų ir jautrų pasakojimą apie tai, kaip priimti savo jautrią prigimt
- Vakar
Rankininkės iškovojo kelialapį į U19 čempionato finalinį ketvertą
Tauragiškės, rankininkės įveikė Pasvalio SM ir iškovojo kelialapį į Lietuvos merginų rankinio U19 čempionato finalinį ketvertą Kovo 25 d., savo aikštelėje, Inetos Laugalienės treniruojamos rankininkės iškovojo svarbią pergalę ir užsitikrino kelialapį į Lietuvos jaunimo rankinio U19 čempionato finalinį ketvertą. Merginos
- Vakar
Mokinių kovos dėl aplinkosaugos žinių – „Mini Žalioji olimpiada“
Kovo 19 d. Tauragės bendruomenių namuose įvyko regioninis mokyklų aplinkosaugos konkursas „Mini Žalioji olimpiada“, skirtas Žemės dienai ir Tauragės rajono Garbės piliečio, aplinkosaugininko R. Barščiausko jubiliejui paminėti. Renginyje savo jėgas išbandė 14 komandų iš Tauragės miesto ir rajono mokykl
- Vakar
Ir mes galime!
Šiandien netyla diskusijos apie įtraukųjį ugdymą, jo pliusus ir minusus. Mes, Tauragės rajono „Karšuvos“ mokyklos specialieji pedagogai, daug nediskutuojame, o tiesiog dirbame, kad mūsų vaikams su skirtingais poreikiais ir galimybėmis būtų gera, – gera visomis prasmėmis: saugia aplinka, pasitikėjimu, naujais įs