Regione

Sutarto interviu su ukrainiečių kariu nebebus...

• Eldoradas Butrimas
• Rugsėjo 14, 2025

„Atsiprašau, neatsakysiu į gimtadienio sveikinimus, žu­vo mano sūnus Janas“, – prieš kelias dienas socialiniame tinkle „Facebooke” parašė karo veteranas iš Sumų Olehas Litvinovičius. Šis įrašas pritrenkė, nes kaip tik buvau pradėjęs rašyti straipsnį apie šiuos žmones, iškilius patrio­tus, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) palikuonis. Su 37-erių Janu Litvinu susipažinau maždaug prieš pusmetį Sumuose. Mieste, kuris yra vos 40 kilometrų nuo Rusijos sienos, tuo metu situacija buvo labai įtempta, okupantams po penkis mėnesius užsitęsusių mūšių pavyko ukrainiečių karius išstumti iš Rusijos Kursko srities, o keršydami už kontrpuolimą, jie negailestingai ėmė bombarduoti Sumus ir veržtis į šį miestą.

Padažnėjus bombardavimams, Sumuose kilo nemaža panika, sklido įvairūs gandai, dalis žmonių ėmė bėgti iš miesto. J. Litviną ėmiau apie tai klausinėti, tačiau jis tada sakė, jog dėl užimamų atsakingų parei­gų negali nieko konkretaus pasakoti. Bet pažadėjo išsamų pokalbį po pusmečio. Ir užsiminė, kad jo tėvas irgi turi įdomią karo patirtį. Po keleto dienų padariau interviu su Jano tėvu Olegu, o su pačiu Janu planavome susitikti rugsėjį. Deja, nebeteks – užpraėjusį ketvirtadienį jis žuvo...

Niekada nepamiršiu susitikimo su Olegu. Nors paskambinus tartis dėl interviu jis sakė, jog su žurnalistais nebendrauja, bet patikino, jog atvykėliui iš Vilniaus padarys išimtį. Tuo labiau, kad ir jo pavardė liudi­ja, jog protėviai turėjo sąsajų su Lietuva. Ukrainoje pavardės Litvinenko, Litvin yra gana dažnos, o istorikai tvirtina, kad jos išlikusios nuo kunigaikščių laikų kažkuriam iš protėvių atvykus iš LDK.

„Tik vakar grįžau iš savo dalinio Konstantynivkoje, Donecko srityje, tad Sumuose jaučiuosi keistai, matydamas gausybę žmonių gatvėse ir kavinėse, nes ten pertraukos tarp bombardavimų tęsiasi ne ilgiau kaip 10 minučių, gyvenama visai kitomis nuotaikomis“, – kavinėje pokalbį pradėjo Olegas.

Jis kalbėjo lėtai, prieš atsakydamas į klausimą, kiek pamąstydavo. Lėti buvo ir jo judesiai, nes kare patyrė daugybę sužeidimų: neteko vienos akies, kita mato tik 50 proc., nutraukti dešinės rankos raumenys, o abi kojos sužalotos taip, kad sunkiai paeina.

„Kare Dievas manęs pasigailėjo, rimtų sužeidimų nepatyriau, vien kontūzijas. Jos nebuvo labai stiprios, tačiau viršininkai nusprendė, jog man per sunku tęsti tarnybą, tą patvirtino ir karinio komisariato medikai. Be to, po penkių mėnesių man sukaks 60 metų, būsiu privalomai demobilizuotas“, – pasakojo veteranas.

Visus sužeidimus vyriškis pa­tyrė dar 2015 m. Donecko aerodromo prieigose. Sumuose Olegas buvo pirmas asmuo, savo noru 2014-aisiais prisijungęs prie kariuomenės kovos su Rusija, todėl dalinyje jam suteikė „Savanorio“ šaukinį.

„Rusijos įsiveržimas prasidėjo Kryme, o po to jie ėmė gvelbtis ir Donecko, ir Luhansko regionus. Iš pradžių pasirodė pranešimai apie karines mašinas be numerių ir „žalius žmogeliukus“ be antpečių Kryme. Kai 2014 m. kovo 3-iąją tie „žmogeliukai“ užgrobė Bachčisarajaus miestą, kitą dieną į kuprinę susimečiau daiktus ir nuėjau į karinį komisariatą, nes supratau, kad jie kartoja Gruzijos scenarijų, o mano pareiga yra padėti kariuomenei. Patekau į 91-ąjį Ochtyrkos išminuotojų pulką, už drąsą, gelbėjant Debalceve, Donecko regione, apsuptus mūsų karius, buvau apdovanotas medaliu“, – prisiminė karys.

Medalį Olegas gavo už dalyvavimą rizikingoje operacijoje, kai sausio mėnesį specialia šarvuota technika naktimis gabeno iš apsupimo karius per Luhansko upelį. Debalcevo apsupimas ukrainiečiams tapo labai skausmingu, spėjama, jog, traukiantis iš miesto, žuvo apie tūkstantį karių, o per bombardavimus gyvybių neteko apie pusę tūkstančio civilių. Lemtingus sužeidimus Olegas patyrė Vodiane, kaimelyje netoli Donecko aerodromo. Jo dalinys buvo pasiųstas užminuoti teritoriją prie kito kaimo, kad rusų kareiviai negalėtų prasiveržti prie aerouosto, kurio gynėjai ukrainiečiai buvo praminti legendiniais kiborgais. Pusę pirmos nakties į nedidelį pastatą, kuriame Olegas su bendražygiais buvo dislokuoti, atskriejo trylika mino­svaidžio sviedinių... Ligoninėse jam teko praleisti 14 mėnesių, vyras buvo pripažintas netinkamu tęsti tarnybą.

„Esu darboholikas, gulėdamas po operacijų mąsčiau, kuo galiu būti naudingas tėvynei. Nors tuo metu vyko Minsko taikos derybos, pagalvojau, kad Maskva ateityje vis vien mus puls, tad tam reikia ruoštis, patriotiškai auklėti jaunimą, kad, kilus karui, jis turėtų ryžto ginti šalį“, – pasakojo veteranas.

Išrašytas iš ligoninės, Olegas ėmė kurti muziejų, į kurį paprašė bendražygių atvežti ekipuotės, ginklų, šaudmenų, minų. Be to, iš savo paties, bendražygių bei internete paskleistų karo nuotraukų ir video įrašų sukūrė 18 minučių trukmės filmą, kuriame kovą su okupantais įamžino chronologine tvarka, pradedant Maidano revoliucija. Gavęs policijos leidimą ginkluotės kaupimui muziejui bei Švietimo skyriaus pritarimą rodyti sukurtą filmą paaugliams, Olegas pasibeldė į mokyklas, siūlydamas surengti pamoką „Kelias į pat­riotizmą“ bei muziejaus pa­rodą. Susilaukus sėk­mės pirmoje mokykloje kitos pačios ėmė prašyti atvykti, ir Olegas tokias pamokas bei parodas surengė aštuoniolikoje mokyk­lų.

„Atvykdavau į mokyklą penkiolikai dienų, nes tiek laiko užtrunka visoms klasėms pravesti po pamoką. Ne kartą pasitaikė, jog, rodant filmą, moksleiviai atpažindavo savo tėvus ar giminaičius, keletą kartų net apsiverkė, nes pamatė kare žuvusius artimuosius. Pamokos pabaigoje leisdavau vaikams pasimatuoti karinę aprangą, apžiūrėti gink­lus.

Olego projektu susidomėjo Gynybos ministerija, straipsnis „Interaktyvus muziejus keliauja po Sumus“ sulaukė daug pagyrimų. Tai veteraną paskatino neakivaizdžiai studijuoti universitete pedagogiką, o diplominiam darbui jis parašė vadovėlį apie tai, kaip įsirengti stovyklavietę ir išgyventi gamtos prieglobstyje, patiems susirandant maisto. Vadovėlis pa­sklido po visą Ukrainą, o Olegas inicijavo 12–17 m. moksleiviams vasaros stovyklas pagal jo programą.

2022 m. vasario 24-ąją Mask­vai pradėjus plataus masto karą, iš Sumų pasitraukė Uk­rainos kariai, tačiau miesto ginti stojo savanoriai. Vienas iš jų buvo Olego sūnus Janas, su draugais išlaužę karinio komisariato sandėlį ir išdalinę gink­lus gynėjams. Nuošalyje neliko ir Olegas, kuris, kilus karui, gulėjo Sumų ligoninėje. Jis prikalbino kelis palatos draugus ir suorganizavo ligoninės gynybą, kitų veteranų padedamas prikalbino vieną kepyklą atnaujinti darbą ir tiekti duoną badaujantiems ligoniams. Dalį duonos pasiimdavo sūnus Janas, kuris ją išvežiodavo į kont­rolės postus gynėjams.

„Po mėnesio, kai nuo Sumų priešas buvo nustumtas, paprašiau, jog sūnus priimtų į savo dalinį. Kadangi visi mane vadino Jano tėvu, prilipo šaukinys „Tėvas“. Kurį laiką tarnavome kartu, aš buvau minosvaidininku, o jis užsiėmė svarbesniais reikalais. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, man teko kariauti Charkive, Slovianske, Torecke, Konstantynivkoje. Iš viso kare praleidau penkis metus ir vieną mėnesį“, – sakė Olegas.

Apie jo sūnų tada plačiau nekalbėjome, bet Olego paklausiau, ar nesigaili, kad nesielgė taip, kaip dauguma vyrų Sumuose, kurie nėjo kariauti, o baikščiai sėdėjo namuose ar bėgo į saugesnius regionus, „susiveikė“ ligas, kad nereiktų kariauti ir netapo ne­įgaliais, kaip jis.

„Nesigailiu nieko. Tai buvo mano pareiga. Krymo ginti išėjau, nes tai yra vienas gražiausių mūsų šalies kampelių, o 2022 m. jaučiau, jog privalau kovoti dėl saugios savo anūko, Jano pirmagimio, ateities. Jei priešas vėl įsiveržtų į Sumus, nesėdėčiau rankų sudėjęs, prisijungčiau prie gynėjų“, – kalbėjo Olegas.

Pasiteiravus, ką patartų Rusijos įsiveržimo prisibijančiai Lietuvai, Olegas patarė didelį dėmesį skirti pa­t­riotiniam jaunimo auklėjimui.

„Turint savo pašonėje tokį agresyvų kaimyną, nei Ukraina, nei Lietuva niekada nebus visiškai saugios, tad privalome šalies gynybai ruoštis visi. Kita vertus, įsitikinau, kad jei žmogus neturi savyje patriotizmo jausmo, beviltiška jam pasakoti apie pareigą ginti tėvynę – toks asmuo ieškos visokių būdų, kaip to išvengti“, – apgailestavo Ukrainos gynėjas.

Olegas prasitarė, jog Sumuose žada kurti naują muziejų, skirtą įamžinti tautiečių did­vyriškumui bei pagerbti visus kare žuvusius miesto gyventojus.

Atsisveikinus pavymui žiūrėjau į nueinantį Olegą, kuris sunkiai krypavo, vilkdamas vieną koją, prie šono prispaudęs beveik nejudančią dešinę ranką, beveik nematydamas viena akimi. Kilo mintis pasivyti ir pasiūlyti pavėžėti kelis šimtus metrų iki jo mašinos, bet jaučiau, kad atsisakys. Kaip atsisakė būti prilaikomas lipant stačiais laiptais...

Kare tenka sutikti įvairių ukrainiečių, dalį jų įsimenu kaip kovingumo simbolius. Olegas yra vienas iš jų. Spėju, toks buvo ir Janas, su kuriuo, deja, atidėtas interviu nebe­įvyks. Ilsėkis ramybėje, didvyri, tokių kaip tu dėka Ukraina atsilaiko šiame kare prieš gerokai gausesnį priešą. Ir nepralaimės, kol bus tokių sūnų ir tokių tėvų.

„Šilalės artojas"