Archyvų paslaptys

Vidgrių kap. 94 įkapės. Lietuvos nacionalinis muziejus. Kęstutis Stoškus

Skalvių palikimas Tauragės apylinkėse: Greižėnai, Kreivėnai, Vidgiriai

• Darius KINIULIS
• Prieš 16 valandų

Tęsiame pasakojimą apie netoli Tauragės esančius senovės kapinynus, kuriuos paliko skalviai. Kas jie tokie buvo, „Tauragės žinių“ skaitytojai gali sužinoti skaitydami pirmąjį šios serijos straipsnį.

Greižėnų kapinynas
200 m į šiaurę nuo Oplankio yra kapinynas, kurį dar 1897–1898 m. tyrė baltų proistorės tyrinėtojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, Lietuvių mokslo draugijos garbės narys Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922). Tuokart jis rado 16 griautinių ir 1-ą degintinį kapą. Rastas įkapes: ietigalius, kovos peilį, storagales apyrankes, lankines ilgakojes seges, antkakles, gintaro karolius bei dirbinius mokslininkas datavo IV–VII a. Radiniai perduoti Karaliaučiaus muziejui ir per karą tikriausiai sunaikinti.

1990–1991 m. vykusių tyrimų metu tyrėjas Arvydas Asadauskas (1964–2014) rado dar vieną, 18-ajį moters kapą. Viršugalvyje rastas vėrinys, susidedantis iš sidabrinio kibirėlio formos kabučio ir emalės bei gintaro karolių. Vėrinį užbaigė sidabrinis dviejų dalių kūgio formos kabutis. Moters kaklą puošė vėrinys iš alavuotų įvijų ir mėlyno stiklo karoliukų ir žalvarinė sidabruota žieduotoji antkaklė su kilpele ir kabliuku. Krūtinės srityje rastos 2 žalvarinės lankinės segės trikampėmis kojelėmis. Rankas puošė 2 žalvarinės storagalės apyrankės. Segių užkabos prilituotos prie kojelių, greičiausiai naudojant alavą arba nenustatytos kilmės klijus. Dauglaukio, Vidgirių kapinynuose aptiktuose radiniuose taip pat pastebėta litavimo technologija.

Prie kai kurių kapų rastos akmenų konstrukcijos, kurios galėjo žymėti kapo vietą arba buvo kapo sudėtinė dalis. Netoli jo atidengta keturiolika 100 cm skersmens laužaviečių. Jos sudarė vieningą sistemą, o keliose aptikta lipdytinės keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi šukių. Vienoje – paukščių kaulų ir bebro dantų, kitoje – akmeninis galąstuvas. A. Asadauskas darė prielaidą, kad laužavietės yra ankstyvesnės už kapinyną.[1]

Oplankio senovės gyvenvietė
Tauragės krašto muziejuje eksponuojamas ietigalis ir kiauraraštė segė, abu metalo ieškikliu atsitiktinai rasti 1997 m. archeologo Valdemaro Šimėno. 1998 m. Eugenijaus Jovaišos vykdytų žvalgymų metu surastas emalio karolis. Jis raudonas, su mėlynomis akutėmis. Tyrimų apimtis buvo per maža, tad mokslininkai nesiryžo tvirtinti, jog greta dabartinio Oplankio tikrai būta senesnės gyvenvietės, o gal net dar vieno kapinyno. Radiniai rasti ant kalvos, piečiau Oplankio dvaro, palei pagrindinį kelią, ir datuoti I–III a. Muziejuje saugomas ir Oplankyje rastas įmovinis kirvis bei žiedas, tačiau ataskaitoje jie neminimi. Galbūt jie rasti kitoje kaimo vietoje arba vėliau.[2]

Aukštvilkių kapinynas
Apie šį kapinyną, deja, išlikę labai nedaug duomenų. 1927 m. rastas VII–VIII a. kario su žirgu kapas, daug žalvarinių (minimos kryžinės segės) ir geležinių dirbinių, gintaro karolių. Radiniai neišliko. Griaučiai buvę apjuosti akmenų ratu.[3]

Šiandien jis nesaugomas ir tiksli vieta nežinoma. Minima, kad Aukštvilkiuose, į šiaurės vakarus nuo kaimo, senoje žvyrduobėje atkasti masiniai, be jokios tvarkos suverstų žmonių kaulai. Jonas Bicka ir vietiniai nutarė, kad tai XVIII a. maro metu mirusiųjų liekanos. Pasak jo, tą vietą žmonės anksčiau smerties kalnu vadino. Iš šių žinių darytina išvada, kad kapinynas jau tada buvo gerokai apardytas ir vietiniams žinomas.[4]

Tauragės krašto muziejuje saugoma 2020 m. perduota pasaginė segė su žalčių galvomis, rasta Aukštvilkiuose. Pagal pateikėjo nurodytas koordinates, ji rasta visai šalia sunaikinto kapinyno.

Kreivėnų kapinynas
Už 1,5 km į vakarus nuo šiandieninio Kreivėnų kaimo, jau Pagėgių savivaldybėje, yra V–XII a. datuotas Kreivėnų kapinynas. Iš viso ten aptikti net 76 kapai, o radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kadangi kapinynas, kaip ir daugelis, buvo daug metų ariamas, ten mėtėsi radiniai. Iš dirvos Valdemaras Šimėnas, tyręs kapinyną 1987 ir 1996–1998 m., surinko dviašmenių kalavijų, kovos peilių, ietigalių, žąslų, lankinių ilgakojų, žieduotųjų, aguoninių, plokštelinių, pasaginių segių, apyrankių kanopiniais galais, žalvarinių karolių ir pakabučių, vytinių antkaklių fragmentų ir kitko.

Kapinyne laidota keliais aukštais. Seniausi V–VIII a. griautiniai kapai koncentravosi vakarinėje kapinyno dalyje. 1-ajame vaiko kape rasta lankinė ilgakojė segė, apyrankė su iškilia trikampe briauna, du įvijiniai žiedai, gintarinis karolis ir įvijėlė. Ant žiedų išliko užsikonservavusios beržo tošies. VI a. moterų kapuose rasta kibirėlio formos kabučių apgalviui. Aiški to meto vyrų ir moterų kapų priešinga orientacija. Vyrai laidoti galva į šiaurę, šiaurės rytus, o moterys – į pietus, pietryčius. Įkapės panašios į kiek ankstyvesnio Vidgirių kapinyno palaidojimus, tačiau kuklesnės. Ypač turtingi VII–VIII a. moterų kapai. Išskirtinės kaulinės žalvariu puoštos šukos iš 18-ojo kapo. Rastas net jų žalvarinis dėklas. Moters galvūgalyje rastas žalvarinis smeigtukas, ant kaklo – vytinė antkaklė, ant krūtinės gulėjo dvi ilgakojės masyvios segės, ant rankų užmautos dvi apyrankės kanopiniais galais. Ant pirštų ir kaip pridėtinės įkapės surasti net septyni įvijiniai žiedai. Įdėtas ir peilis, žalvarinis ir mėlyno stiklo karolis, dailūs kvarcinis ir gintarinis verpstukai. 19-asis moters kapas labai panašus, tik jo galvūgalis suardytas. Prie liemens rastas sudėtingas iš stačiakampių plokštelių sudarytas papuošalas.[5]

Nuo VIII a. pradėta mirusiuosius deginti. Įkapės juose išdėstomos anatomine tvarka, kaip ir griautiniame kape, tačiau dirbiniai nesiskyrė nuo ankstyvesnių kapų. Dažnai aptikta su žirgu susijusių įkapių ar pati žirgo auka. Vėlesni IX–X a. degintiniai kapai – didelėse ovaliose negiliose duobėse, įkapės buvo sulaužomos. Vėlyviausi X–XII a. kapai įrengti nedidelėse duobutėse. Degintiniai kaulai, išrinkti iš laužo, supilti į krūvelę ir apdėti sulaužytomis įkapėmis.[6]

Tauragės krašto muziejuje eksponuojamos dvi pasaginės segės kanopiniais ir gyvuliniais galais, rastos netoli šio kapinyno.

Vidgirių kapinynas
Pagėgių savivaldybėje, už 1,9 km nuo Lauksargių seniūnijos ribos, yra archeologijos mokslui puikiai žinomas išskirtinis Vidgirių kapinynas. Jį 1986–1988, 1994, 1996–1998 m. tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Dalis radinių nukeliavo į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, dalis – į Lietuvos nacionalinį muziejų. Rasti 63 kapai, datuoti V a. pab.–VI a. Vienos duobės pailgos, kitos apvalios – nevienalaikės. Kai kurių vyrų kapų duobės ovalios arba su iš žemės suformuotais laipteliais. Šie kapai patys turtingiausi ir juose rasti dirbiniai – visi sidabriniai bei sidabru puošti. Kai kuriuose kapuose pastebėtos medinių karstų žymės. Šiaurinėje kapinyno dalyje daugiau laidoti vaikai. Moterys ir vaikai daugiausia laidoti priešingomis kryptimis. Daugiausia kapų orientuota pietų-šiaurės kryptimi, nemažai šiaurės-vakarų kryptimi, šiek tiek – pietvakarių kryptimi. Vyrai ir berniukai – į šiaurę, šiaurės vakarus, moterys ir mergaitės – į pietus, pietryčius. Nustatyta, kad kai kurie kapai perdengia vieni kitus, tačiau chronologinis skirtumas labai nedidelis. Dauguma kapų neturtingi, su mažai įkapių, tačiau aptikti turtingųjų kapai suteikė daug įdomios ir net naujos medžiagos Lietuvos archeologijos mokslui. Vyrų kapuose vyrauja ginklai ir raitelio įkapės. Tai ietigaliai, kovos peiliai, durklai, pentinai. Iš papuošalų pasitaiko geležinės segės, žalvariniai įvijiniai žiedai ir gintaro karolių apvaros. Turtingesnių būta moterų kapų. Rasta apeiginių duobių.

Dalyje moterų kapų rasta įspūdingų gintarinių papuošalų. 11-ajame kape aptiktas karolių vėrinys, suvertas iš penkių dvigubo nupjauto kūgio formos karolių. Galvos ir kaklo papuošalų savitumu bei gintaro karolių kiekiu išsiskiria 21-asis moters kapas. Ant galvos mirusiajai, matyt, buvo užmauta audeklo kepuraitė su nedidele žalvarine įvija viršugalvyje, ant kurios uždėtas apgalvis, susidedantis iš trijų eilių ant virvutės suvertų žalvarinių įvijų ir vieno gintaro karoliuko. Panaši į apgalvį ir kaklą puošusi apvara. Ji taip pat susideda iš žalvarinių įvijėlių, mažų mėlyno stiklo, gintaro ir rusvos spalvos ornamentuotų geltona emale karoliukų. Mirusiosios krūtinę puošė dvi ilgakojės segės, o ant krūtinės sudėtas rankas, kaip ir daugelyje kitų moterų kapų, puošė dvi žalvarinės storagalės užkeistais galais apyrankės bei įvijiniai žiedai. Viename delne gulėjo verpstuko formos gintaras[7], o kitame rastas vėrinys, suvertas iš 66 tekintų Basonijos tipo karolių. 22-ajame kape – karolių vėrinys, suvertas iš 18 dvigubo nupjauto kūgio ir tekintų Basonijos tipo karolių. Taip pat kapinyne rastas cilindro formos gintarinis verpstukas.[8] 31-ajame kape aptiktas sveikas puodukas. Jis 8,5 cm aukščio ir 8,3 cm skersmens ties peteliais, kurie labai profiliuoti. Puodelį puošia dvi simetriškos gnaibytų stulpelių grupės.[9] 34-ajame kape mirusiosios delne rasta 15-os karolių gintarinė apvara, ant piršto – įvijinis žiedas. 44-ajame moters kape rastas gražus ritinio formos verpstukas, puoštas taškučiais, zigzago ir lenktomis linijomis.[10] 48-ajame kape rasta sidabrinė antkaklė, sidabro cilindriukų apgalvis, pora segių žvaigždine kojele, pora žalvarinių storagalių apyrankių. Jame buvo ir retesnių radinių: įvijinis žiedas praplatinta vidurine dalimi, mėlyno stiklo karolių apvara ir beržo tošies dėžutė, į kurią sudėtos papildomos įkapės: žiedeliai, karoliukai, įvijėlės. Paskutinis surastas kapas kiek atokiau nuo kitų gali būti šiek tiek ankstyvesnis, nes jame rasta antkaklė su kilpele ir kabliuku galuose, dvi storagalės apyrankės, geležinė ilgakojė segė ir gintaro karolių apvara.[11]

Nedažnas radinys – žirgų įkapės. 23-iajame, 32-ajame, 33-iajame, 36-ajame, 380-ajame kapuose rasti dvinariai žąslai, o 39-ajame – dar ir su grandimis galuose ir prilipusiais žirgo dantimis, ten vyras palaidotas su dviem žirgų galvomis, padėtomis kairėje pusėje ant specialaus laiptelio.[12] 23-asis ir 30-asis kapai taipogi su dviem žirgų galvomis, o 26-asis vyro kapas – su viena žirgo galva. 23-čiojo kapo žirgo karčiai puošti gintaro karoliais. Šiame kape rastas peilis buvo prikabintas prie puošnios, sidabro kūgeliais ir stačiakampe paauksuota plokštele puoštos perpetės, kurios kabutis – su sidabrine masyvia vietomis paauksuota tūta. Perpetė buvo segama geležine ovaline sagtimi. Šiame kape būta ir daugiau sidabrinių papuošalų: antkaklė užkeistais galais, ilgakojė lankinė segė, storagalė apyrankė, įvijinis tordiruotas žiedas, žalvarinė ilgakojė lankinė segė bei įvijinis žiedas. 23-čiajame ir 26-ajame kapuose prie mirusiųjų kojų rasti žalvariniai pentinai su sidabro ir žalvario plokštelėmis puoštais dirželiais bei sagtelėmis.[13] 32-ajame ir 33-čiajame kapuose rasti nebūdingi baltų kraštuose H formos žąslai, o minėtame 32-ajame – dar ir vienintelis kapinyne vienašmenio kalavijo fragmentas. Šis kapas išsiskyrė turtingumu. Be žirgo aukos, H formos žąslų, dviejų ietigalių ir kalavijo, jame aptikti dar du kovos peiliai, žalsvas stiklo karolis, sidabrinė paauksuota gyvuliniu ornamentu puošta segė, dvi žalvarinės ilgakojės segės su lieta užkaba, geležinis diržo apkalas ir sidabrinė ovalo formos diržo sagtis. Su žirgu susijusi įkapė – dalgiai. Jie rasti 33-iajame ir 39-ajame kapuose. 33-iajame vyras palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio, ten dar buvo įdėta sidabrinė tordiruota antkaklė, sidabrinė ir dvi ilgakojės segės, trys įvijiniai žiedai bei geležinė diržo sagtelė. 36-ajame vyro kape rastas pentinas su profiliuotu kūgio formos spygliu. Vyras buvo palaidotas su dviem žirgų galvomis, padėtomis kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. Rastas ir įvijinis apyuodegis su užsikonservavusiais uodegos šeriais viduje. Kapinyne rasta nemažai ietigalių, kovos peilių.[14]

Itin įspūdingos ir dažnai Lietuvos archeologijai įvairiuose leidiniuose iliustruoti naudojamos dvi lankinės segės. 2-ojo vyro kapo segės kojelė užbaigta gyvūno galvute, o liemenėlis ir kojelė dekoruoti C pavidalo riestėmis. Vyras palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. 30-ajame vyro kape rasta zoomorfinė lankinė segė, dekoruota Salino I stiliaus varianto ornamentika. Vyras taip pat palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. Šiame kape taip pat rastos keturios kiek kuklesnės ir įprastesnės lankinės segės ilga kojele, lieta užkaba, masyvi antkaklė suvytais galais, su kilpele ir kabliuku, apyrankė storėjančiais galais, 24 pagaliukai profiliuotomis galvutėmis. Išsilaikė net ąžuolinio karsto liekanos.[15] Atrodo, kad tokiame pačiame karste palaidotas ir 23-iojo kapo vyras. Su 30-ajame kape palaidotu vyru giminystės ryšiais tikriausiai susijusi moteris iš 29-ojo kapo. Mirusiajai ant galvos uždėtas sidabrinių cilindriukų, užpildytų vašku, apgalvis, pakaušio srityje – geležinis virbo formos galvos apdangalo smeigtukas, puoštas mėlyno stiklo karoliukų kabučiu, ant kaklo – sidabrinė priekyje dvigubu lankeliu antkaklė, ant krūtinės – 2 sidabrinės storagalės apyrankės ir 2 įvijiniai žiedai, prie juostos – nedidelis peiliukas.[16]

Vienintelis kapinyne degintinis 24-asis kapas rastas 200×120 cm dydžio duobėje. Sudeginti kauliukai švarūs, supilti į 25 cm skersmens krūvelę vakariniame kapo duobės pakraštyje. Prie jos gulėjo, matyt, į audinį suvyniotos trys žalvarinės ilgakojės segės bei žalvarinių įvijų ir gintaro karolių apvara. Kitos vyrui būdingos įkapės išdėstytos anatomine tvarka: du ietigaliai prie „galvūgalio“, kovos peilis ir geležinė diržo dagtis „ant juosmens“, o į kapą įdėta žirgo galva su dvinariais žąslais nasruose.[17]

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[1] Asadauskas A., Greižėnų plokštinis kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 m., t. 1, Vilnius, 1992, p. 86–89;
[2] Žvalgomųjų tyrimų aprašymas saugomas Tauragės krašto muziejuje;
[3] Auksztwilkiai. Senowės Kareiwio Kapas // Naujas Tilžės Keleiwis, 1927-03-16;
[4] Lukoševičienė B., Mažrimas E., Mockienė I., Mažosios Lietuvos atspindžiai Tauragės krašte. Jonas Bicka, Šiauliai, 2013, p. 42;
[5] Šimėnas V., Kreivėnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 m., Vilnius, 1998, p. 214–215;
[6] Šimėnas V., Kreivėnų kapinyno tyrinėjimai 1998 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2001, p. 276–278;
[7] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 100–101;
[8] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 316–317;
[9] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 100;
[10] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 381;
[11] Šimėnas V., Vidgirių kapinyno tyrinėjimai 1996–1997 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 m., Vilnius, 1998, p. 217–219;
[12] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 338–339;
[13] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 102;
[14] Šimėnas V., Vidgirių kapinyno tyrinėjimai 1994 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 m., Vilnius, 1996, p. 124–127;
[15] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 345–346;
[16] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 102;
[17] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 101;