Archyvų paslaptys

Lauksargių geležinkelio stotis iki 1914 m.

Senųjų Lauksargių verslai ir paštas amžių sandūroje

• Darius Kiniulis
• Lapkričio 4, 2024

Lauksargių reikšmės augimas

Daugiau nei 500 metų Mažoji Lietuva, patekusi į Rytų Prūsijos teritoriją, vystėsi visiškai kitaip nei likusi Lietuva. Labai neišsiplečiant ir koncentruojantis tik į Lauksargius – tai buvo liuteroniškas, gerokai suvokietėjęs, vakarietiškesnis, turtingesnis ir labiau išsilavinęs kraštas nei likęs dabartinis Tauragės rajonas. Lauksargiai (vok. Laugszargen) – oficialiai kaimas, nors pagal reikšmę norisi vadinti miesteliu. Vardo kilmė, matyt, kilo nuo skalvių dievybės Lauksargio – dirbamų laukų saugotojo. Istorikas Vytenis Almonaitis pastebėjo, kad mūsų krašte kunigavęs Martynas Mažvydas 1547 m. išleistoje pirmojoje lietuviškoje knygoje rašė, jog tebėra žmonių, kurie „išpažįsta stabmeldystę“ ir „dėl pasėlių garbina Lauksargą“. J. Bicka prisimena, kad vokiečiai buvo susigalvoję savo aiškinimą: pavadinimas kilęs dėl to, kad vietiniai saugodavo laukus nuo derliaus vogti per sieną eidavusių žemaičių.[1] Seniausias žinomas kaimo paminėjimas, V. Almonaičio teigimu, žinomas iš 1665 m. Ragainės apskrities žemėlapio.[2] XIX a. pirmojoje pusėje Lauksargius sudarė tik 16 beveik vienodo didumo ūkių, kurių sodybos, išsidėsčiusios arti viena kitos, sudarė pailgą keturkampį. Į pietvakarius buvo Traksėdžiai (vok. Trackseeden), susidarę iš 10 sodybų ir vieno kerdžiaus namelio. Namai buvo sustatyti tankiai ir apgyvendinti didesniu šeimų skaičiumi, nes jaunieji susituokę ilgai pasilikdavo tėvų namuose. 1785 m. tai buvo Įsruties apskrities Šereitlaukio valsčiaus karališkasis valstiečių kaimas su 11 ugniakurų, priklausęs Vilkyškių parapijai. 1894 m. sujungtas su Lauksargiais.[3] XIX a. pr. didžiuliam įtakingam Šereitlaukio dvaro domenų valsčiui priskirta visa Vilkyškių parapija su mums aktualiais kaimais: Gilandžių, Oplankio, Ginčaičių, Šilinių, Greižėnų, Kalėnų, Gilandviršių, Meldiklaukių, Lauksargių, Traksėdžių, Aukštvilkių, Žilučių, Svirintų, Kregždėnų, Nemeilų, Kamščių, Griežpelkių ir Šakių.

Kaip rašė Mažosios Lietuvos kaimų tyrėjas Martynas Purvinas, trumpiau nei šimtmetį gyvavusi Prūsijos administracinė teritorinė struktūra XIX a. pr. jau vertinta kaip pasenusi. Prūsijos valstybei patiriant krizę reformatorių grupelė ėmėsi iš pagrindų pertvarkyti valstybės gyvenimą. Tada išsirutuliojo apskrities (Kreis), kaip ne itin didelio teritorinio vieneto, koncepcija. Ieškota žemesnio lygio administracinių teritorinių vienetų, diskutuota dėl jų išdėstymo. 1808 m. Gumbinėje pradėjo veikti Karališkoji Prūsų Lietuvos vyriausybė (Königlich Preussich-Litauische Regierung), kuri ėmėsi svarbių žygių. 1812–1820 m. išpardavinėti (privatizuoti) buvę karališkieji domenų valsčiai, įskaitant ir minėtą Šereitlaukio.[4]

Amatininkai ir verslininkai

Lauksargių, kaip ir Tauragės, iškilimas buvo nulemtas 1832 m., kai iš Tilžės–Tauragės plentas nutiestas per Lauksargius, 1904 m. juos iš Pagėgių pasiekė ir geležinkelis. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo ten veikė vokiečių pastatyta muitinė, per miestelį knygnešiai gabeno lietuviškas knygas, kontrabandininkai – pigius prūsiškus audeklus ir ypač stipriąją anodiją (eterio ir spirito mišinį). Besiformuojančiame miestelyje noriai kūrėsi ateiviai vokiečiai, 1905 m. jie šiame kaime sudarė net 91,2% gyventojų (447 iš 600). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lauksargiuose jau gyveno 680 gyventojų. Dirbo 4 kalviai, aptarnavę pravažiuojančiuosius: Max Engelhardt (prekiavo dviračiais ir turėjo mechanikos dirbtuves), O. Sauff, E. Žemaitaitis (Szameitat), E. Vaišvilas (Woischwill). Veikė L. Feinstein, Schereschewsky bei Gülkien lentpjūvės su skiedrų gamyklėlėmis. Statybines medžiagas pardavinėjo Gitkin, o Franz Schilling buvo statybos rangovas. Kaip gi be karčemų-parduotuvių: L. Balčiuvaičio, Ida Bruning, Julius Feinstein, Richard Küchlich, Albert Kiel. Buvo 2 bitininkai: Emulaitis (Emulat) ir R. Siebert, kepėjas Theodor Friedrich, 2 staliai: W. Hess ir F. Pečiulaitis (Petschulat), 2 siuvėjai: F. Lingaitis (Lingat) ir K. Rosenbaum, o kubilius F. Mildenberger tikriausiai gamino prekybos tarą, pavyzdžiui, sviesto statinaites. Veikė 2 vėjo malūnai: Behrend ir K. Johw. Ana Kropaitienė užsiėmė sviesto ir taukų prekyba, Max Gutmann prekiavo audiniais. Vežimų ratus dirbo F. Pletaitis (Pleteit). Dvarininkas Pranas Mertinas (Franz Mertins) turėjo sūrinę. Tada Lauksargiai buvo prekybos ir amatų centras, dauguma verslų laikėsi iš prekybos per sieną. Veikė Raudonojo kryžiaus tarnyba.[5]

Paštas

Paštas Lauksargiuose įkurtas tik nutiesus naują plentą iki valstybių sienos 1832 m. Pašto gabenimui vežimais būdavo samdomi nuolatiniai paštininkai. Toks arklinis paštas buvo ir Lauksargiuose, priklausė dvaro savininkui Samuel Habedanck. Pirmasis pašto viršininkas buvo Schumacher. Paštui vežioti jis turėjo 12 samdomų vyrų ir atitinkamą skaičių arklių ir vežimų. Kadangi plentu vyko susisiekimas tarp Rusijos ir Vokietijos sostinių Peterburgo ir Berlyno, dažnai paštui vežti tekdavo papildomai samdyti kaimyninius ūkininkus. Veždavo laiškus, siuntinius ir žmones. Tam būdavo specialūs vežimai: brikos arba dengti vežimai. Lauksargių paštas veždavo iki artimiausio taško – Tauragės ir Tilžės, kur savo krovinį perduodavo kitiems. Dvare įsikūręs paštas vadintas Posthalterei – pašto sustojimo punktu. Dvare paštui greit pritrūko vietos, todėl savininkas statė atskirą namą. Greit paaiškėjo, kad ten per daug drėgna, todėl įstaiga perkelta į mokyklą. Ten pašto vedėju tapo mokytojas Slasel. Tačiau tėvai pasiskundė, kad dėl jo dvigubų pareigų nukenčia vaikų mokslai, dažnai jie būdavo paliekami vieni be priežiūros. Todėl pašto agentūra 1895 m. iškelta pas Blochą, agentūros vedėju paskyrus Vasiulį. Po to vedėju tapo Kunce. 1904 m. iki Lauksargių atvestas geležinkelis ir paštas būdavo pristatomas iš Tilžės traukiniu dukart per dieną. Paštą tuomet aptarnavo vedėjas ir du laiškininkai. 1916 m. pašto agentūra perkelta į Grigaičio namus. Tuomet agentūros vedėju dirbo Sandau. Patalpos nebuvo tinkamos, todėl 1918 m. paštas vėl perkeltas į valdiškus namus, kur veikė ir tarpukariu.

Lietuvos valdymo laikais agentūros vedėju nuo 1923-12-29 iki 1932-07-01 tarnavo Kruopaitis. Po to iki 1937-03-01 – Bišovas. Nuo 1937-05-20 iki 1938-02-18 tarnavo P. Malonė, o jį perkėlus į Smalininkus[6] nuo 1938-03-01 iki aneksijos – Mikas Pėteraitis. Tuo metu Lauksargių agentūroje dirbo 4 laiškininkai, kurie aptarnavo 12 kaimų su 1800 gyventojų.[7]
Per Lauksargius važiuodavo ir ciesoriai (karaliai, carai). Pasakojama, kad vieną kartą, kai reikėję vežti rusų carą, ar dėl to, kad nebuvo laisvų vežikų, ar iš pagarbos aukštam keleiviui vežęs pats dvarininkas. Jis taip skubėjęs, taip varęs arklius, kad vienas jų kritęs negyvas vos į artimiausią tašką atvažiavus. Caras klausęs pono: „Už tavo greitą gerą paslaugą aš norėčiau atsilyginti. Sakyk, ko pageidautum, aš tavo prašymą išpildysiu.“ Dvarininkas pagalvojęs ir atsakęs: „Aš norėčiau į Jūsų Didenybės valstybę per sieną eiti bet kokiu laiku ir nekratomas.“ Caras su tokiu prašymu sutikęs ir davęs nuolatinį leidimą pereiti Rusijos sieną kada tik norės, ir niekas jo pereinamame punkte nekratydavo.[8] Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pašto skyriuje jau buvo telegrafas, telefonas.[9]

Dabartinėje seniūnijoje veikė dar kelios pašto agentūros. Kamščiuose ji įsteigta tik per kaimą nutiesus geležinkelį 1904 m. Agentūros vedėju paskirtas Schwav iš Vidgirių. Greitai pas Anskį Gailių vedėju paskirtas Seelekinder. Kadangi Kamščiuose nebuvo kur gyventi paštininkams, netoli geležinkelio stoties pastatytas valdiškas namas, kur galėjo apsigyventi du laiškininkai. Vedėju tada paskirtas iš Vokietijos gilumos atsiųstas tarnybą baigęs žandaras Drenk. 1911 m. tarnyba perkelta pas ūkininką Stašaitį, kurio sūnus tuomet buvo laiškininkas, o agentūros vedėju paskirta moteris Borchert, o jai mirus – sesuo Koch.

1924 m. paštas perkeltas į valdišką namą, kuriame išbuvo visą tarpukarį. 1926–1927 m. vadovavo Šulmistraitytė, bet jai persikėlus į Piktupėnus vedėju paskirtas Dovas Butkeraitis iš Naustubrių, kuris vadovu dirbo visą likusį laiką iki aneksijos. Šis asmuo 1934 m. gruodžio 10 d. dar buvo Klaipėdos krašto direktorijos paskirtas Lauksargių valsčiaus viršaičiu ir juo išbuvo lygiai metus. Tarpukario Lietuvoje šioje agentūroje dirbo 4 laiškininkai, aptarnavę 11 kaimų su 2000 gyventojų.[10]

Pašto operacijų apimtims didėjant aptarnaujami rajonai ėmė darytis per dideli, todėl 1906 m. dar viena įrengta Gilandviršiuose pas ūkininką Dumaitį, kuris tapo ir agentūros vedėju. 1922 m., jam mirus, vedėju paskirtas Endrius Brožaitis, kuris, Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos ir agentūrą likvidavus, perkeltas dirbti į Lauksargius.

Kontrabanda

Vietos gyventojai gerai žinojo pasienio vietas, sargybinių kelius. Dažnai einantys per sieną turėjo pažįstamų pasieniečių, kurie praleisdavo netikrinę. Už neteisėtą perėjimą per sieną rusų pasieniečiams (parubežiniams) reikėjo brangiai mokėti, o kartais užtekdavo lašinių. Sienos pažeidėjai įvairiai gudraudavo. Žiemą būdavo sunkiau. Kartais kareiviai pagal pėdas sniege atsivydavo perėjusį sieną. Tačiau pasienio gyventojai rasdavo įvairių būdų, kaip neteisėtai pereiti sieną, mat už įnešamas prekes iš Vokietijos reikėjo mokėti mokestį. Vietiniai gyventojai uždarbiaudavo net tik gabendami ir parduodami kontrabandines prekes, bet ir už atskirą mokestį pervesdavo per sieną atvykusius iš kitur. Jei žmonės ateidavo iš toliau, prašydavo, kad pasienio gyventojai pervestų per sieną. Pasienio kaimuose buvo vedlių, kurie už atlygį tai padarydavo. Už pervedimą paimdavo rublį, pusantro. Kaimo vedliai už atlygį susitardavo su rusų pasieniečiais. Dažnai tai buvo jauni vyrai, bėgę į Ameriką uždarbiauti arba nuo šaukimo į Rusijos armiją.
Nors pasienio žemaičiai juokaudavo, kad per sieną eidavo tik tie, kurie mažai darbo turėdavo, daugumai vietinių gyventojų tai buvo papildomos pajamos, o neretai – ir verslas. Į Vokietiją eidavo daugiausia ties Požerūnais, mat kitapus sienos – Lauksargių bažnytkaimis. Kitapus sienos buvo sustyguota visa kontrabandinių prekių mainų sistema. Lietuvos kontrabandininkai iš anksto pasakydavo, kokių prekių jiems reikia. Lauksargių prekybininkai, žinodami, kokių prekių reikia lietuviams, jų parsinešdavo iš Tilžės. Iš Lietuvos nešė linus, sėmenis, veršių odas ir kitus žemės ūkio produktus. Dieną juos nusigabendavo į Meldikviršius (ten patogi vieta, siena ėjo Jūros upe), o naktį ties Lauksargiais pergabendavo per sieną. Grįždami į Lietuvą atsinešdavo anodijos, spirito, medžiagų, cukraus, druskos, bovelnos (medvilnės). Dažnai žydai prekybininkai samdydavo nešėjus, kad jie parneštų reikiamų prekių. Tada beveik už dvigubą kainą parduodavę Tauragėje. Žibalą iš Lauksargių veždavo ant šlipkučių (rogučių) pasistatę medinį kubilą. Veždavo bendrai, paskui dalindavosi visas kaimas.

Reikiamos prekės iš Tilžės, Ragainės masiškai gabentos į vadinamąją Kruopaitikės parduotuvę prie bažnyčios. Iš Lauksargių jas slapta gabendavo į Lietuvą. Didžiąją dalį užsakydavo Tauragės žydai prekybininkai, kurie už prekes mokėdavo du kartus brangiau, o jau Lietuvoje parduodavo du kartus brangiau nei pirkdavo. Pasakojama, kad kartą užsakius toną druskos šmugelninkai ją per naktį iš Lauksargių per Jūros upę pergabeno į Lietuvą, nes tada ji buvusi labai brangi. Užrašytas Emos Peliudaitės (g. 1912) iš Griežpelkių prisiminimas: „Ėjau per rubežių, parubežinis sako: „Vokiškas paltas“. Sakau, kad Pagėgiuose pirkau, gerai, kad turėjau parduotuvės kvitą. Jei būčiau neturėjusi to dokumento, būtų paėmę mano paltą.“[11]
Kaip prisimena vietiniai gyventojai, vokiečių pasieniečiai beveik nesikišdavo į prekybinius reikalus. Tik rusų kareiviai gaudydavo perėjusius per sieną. Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai buvo okupavę Lietuvą ir frontas nuslinko į rytus, vokiečiai vis tiek saugojo buvusią Vokietijos–Rusijos sieną, neleido nešti prekių iš Lietuvos. Kas gaudavo leidimą, galėjo eiti į Vokietiją dirbti.[12]

Knygnešys Vincas Jonikas ties Lauksargiais pereidavęs Rusijos–Vokietijos sieną. Daugiausia nešdavęs maldaknyges, mišiolus, uždraustą literatūrą. Pažinojo Jurgį Bielinį. Parnešdavo ir medvilnės, vilnos. Beveik viską dviguba kaina parduodavo Tauragės žydams. Gabenimas buvo pavojingas, nes galėjo ištremti į Sibirą arba nušauti. O iš Lietuvos nešė linus, sėmenis. Dieną juos nusigabendavo ties Meldikviršiais, o naktį pernešdavo per sieną.[13] Kai kas jau turėjo ne tik žibalines lempas, bet ir primusus, kūrenamus denatūruotu spiritu, kurie švietė dar ryškiau. Šiuos taip pat parsinešdavo iš Vokietijos.[14]