Archyvų paslaptys

Tauragės rajono savivaldybės nuotrauka

Rūsiai po Jovarų mokyklos stadionu?

• Darius Kiniulis
• Sausio 14, 2025

Projektas, kuris pagražins Tauragę

Penktoji vidurinė mokykla – dabar „Jovarų“ pagrindinė mokykla pradėta statyti 1978 m. rugpjūčio 1 d., o vaikus mokytis įsileido jau po metų – 1979 m. spalį. Tuo pačiu metu įrengtas ir stadionas, kuris buvo tiems laikams tinkamas. Tačiau nuo tada jame beveik niekas neatnaujinta ir 2024-uosius stadionas pasitiko skurdžios išvaizdos, inventoriaus, nelabai tinkamas sportui. Laimei, prasidėjo rekonstrukcija, pakeisianti stadiono, o vėliau ir mokyklos vaizdą neatpažįstamai. Kaip skelbė savivaldybės administracija, 2024 m. rugpjūčio 2 d. su UAB „Stamela“ pasirašyta sutartis dėl „Jovarų“ pagrindinės mokyklos stadiono rekonstravimo darbų. Šios sutarties vertė – 943 737 Eur. Iš jų 904 425 Eur. finansuojami ES lėšomis, likusi dalis apmokama iš savivaldybės biudžeto. Darbų atlikimo terminas – 14 mėnesių. Stadione bus įrengti suoliukai, šiukšliadėžės, vandens kolonėlė, lauko šachmatų danga ir figūros (šis faktas – įdomus sutapimas ir toliau skaitykite – kodėl?!), vaikų žaidimų įrenginiai, futbolo vartai, krepšinio aikštė, bėgimo takai, žiūrovų tribūnos, lauko teniso aikštė, paplūdimio tinklinio aikštė, lauko treniruoklių komplektas, šuolio į tolį sektorius, aptvėrimai bei sutvarkyta ir apželdinta aplinka.

Rūsys po stadionu

Vyriausieji tauragiškiai prisimins, kad mokykla ir stadionas imti statyti ne tuščioje vietoje, tad vieną dieną gautas skambutis iš įmonės, atliekančios stadiono rekonstrukciją, atstovo nustebino, ir kartu nelabai. Po stadionu dar esama buvusio objekto liekanų. Atvykome kartu su Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus specialistu Viktoru Klepikovu. Stadiono pietinėje dalyje, kažkur ties buvusiu bėgimo taku, darbininkai atidengė skliautuoto raudonplyčio rūsio fragmentą. Skaitytojų vaizduotę iškart skubu nuraminti, nes skliautas mažytis, ertmė siaura ir matyt atliko drėgnos vietovės drenažo funkciją. Aplink taip pat mėtėsi daugybė plytgalių. Nedidelis likęs fragmentas buvo modifikuotas jau sovietmečiu, atvedant į jį betoninį vamzdį. Tad iš pirmo žvilgsnio intriguojantis atradimas ne toks jau ir sensacingas – senoji Tauragė tik priminė apie save. Dėl pilnai neišardytų pamatų stadione kai kuriose vietose buvo įdubusi žemė, kuli kėlė sportinių traumų riziką. Bet apie viską iš eilės.

Trumpa mokyklos istorija

Grįžkime prie mokyklos darbo pradžios. Mokiniai ir mokytojai rado 40 naujų kabinetų, sporto ir aktų sales, valgyklą, biblioteką, aikštyną. Pirmuosius 1979–1980 mokslo metus šioje mokykloje pradėjo 46 pedagogai, mokėsi 1053 mokiniai. Pirmuoju mokyklos direktoriumi tapo Valentinas Pocevičius, kuris vadovavo iki 1984 m. Nuo 1984 iki 1988 m. – Algirdas Medeikis. 1988 m. direktoriumi tapo Eugenijus Šaltis, o nuo 1993 m. – Algimantas Kaminskis, mokyklai vadovavęs labai ilgai. 2022 m. direktore tapo Janina Pukelienė. Nuo 1998–1999 mokslo metų sėkmingai į mokyklos bendruomenę integruojami kitakalbiai mokinai. Nemaža dalis grįžtančių į Lietuvą tėvų vaikų sunkiai kalba lietuviškai, todėl šioje mokykloje nuo 2016 m. įsteigta išlyginamoji klasė. Mokykla kurį laiką teigiamu žodžiu dažnai minėta dėl nuo karo 2022 m. pabėgusių ukrainiečių integravimo.

Lentpjūvė-malūnas „Progress“

Taigi, mokykla skaičiuoja 46 veiklos metus. Tačiau kas ten buvo prieš tai? Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais didžiulį sklypą įsigijo du verslininkai Elijas Baikovičius ir Hiršas Gitkinas. Atsiverčiu 1939 m. Lietuvos telefonų knygą ir matau, kad Tauragėje adresu Laisvės g. 23 įregistruota lentpjūvė „Progress“. Telefono numeris: 53. Vyrai įrengė lentpjūvę su motoriniu malūnu dar 1934 m. Abu jie buvo stambūs medienos pirkliai. Hiršas Gitkinas, kartu su kita bendrasavininke, turėjo dar vieną motorinį malūną ir lentpjūvę prie tilto (išlikęs, šalia „Jysk“). Elijas Baikovičius su žmona buhaltere Fruma Tauragėje dar turėjo viešbutį. Susilaukė dviejų vaikų: Hario (Arje Leibo) ir Jakovo. Elijas įgijo verslo vadybos, malūnininko mokslus. Buvo Europos mastu labai garsus šachmatininkas. Jo tėvas Leiba – irgi stambus miško verslininkas, didele dalimi rūpinosi ir finansavo Tauragės sinagogos statybą 1857 m. Šeimos turėjo namus Kaune ir Tauragėje.

Jovaruose įkurtos lentpjūvės valda, atrodo, sutapo su šiandieniniu mokyklos sklypu. Tai liudija 1941, 1944, 1945 m. vokiečių darytos žvalgybinės fotografijos iš oro. Deja, po okupacijos sovietų valdžia 1940 m. greit nacionalizavo didesnes įmones, įskaitant ir „Progress“ lentpjūvę. Atrodo, kad karo metais, lentpjūvė veikė toliau ir nebuvo labai nukentėjusi. Laimei, prieš griaunant, padarytos kelios nuotraukos iš kurių dvi saugomos Tauragės krašto muziejuje. Tai buvo fachverkinės architektūros (mediniais tašais sutvirtintų karkasinių sienų) gamybinės paskirties pastatai. Pokario dešimtmečiais motorinis malūnas veikė toliau, kol nebelikus poreikio pastatai nugriauti, sklypas užlygintas ruošiantis statyti mokyklą. Beje, prie pat mokyklos yra Malūno ir Progreso gatvės, tiesiogiai menančios šį objektą. Negaliu patvirtinti, bet spėju, kad šios gatvės taip pavadintos Sąjūdžio laikais, masiškai keičiant gatvių pavadinimams ir istorijai svarbias vietas įamžinti stengiantis Tauragės kraštotyrininkams.

Stambus verslininkas ir šachmatai

Kokie savininkų likimai? Abu buvo žydai, tad likimas nepagailėjo. Hiršas Gitkinas 1941 m., greit po Vokietijos įsiveržimo nušautas Tauragėje. Apie jo šeimos likimą nepavyko rasti žinių. Elijas Baikovičius su šeima tuomet išgyveno, nes iki puolimo jau buvo persikėlę į Kauną. Tačiau ir ten greit buvo suvaryti į getą. Apie jo gyvenimą plačiai rašė Alvidas Jancevičius straipsnyje, pasirodžiusiame „Tauragės kurjerio“ 2021 m. gruodžio 7 d. numeryje. Elijas, laimei, buvo išsaugojęs kvietimą dalyvauti 1936 m. Vokietijos šachmatų olimpiadoje, todėl geto prižiūrėtojas Wilhelm Göcke kviesdavo jį žaisti šachmatais. Šis dokumentas ir pažintis labai prisidėjo, kad jo šeima nebuvo išsiųsta į mirties stovyklas. Kadangi Tauragės apylinkių kaimuose turėjo daug pažinčių, ryžosi šeimą slapčia išsiųsti iš geto. Deja, jo senyva mama Perla buvo per daug pasiligojusi ir gete pasiliko, vėliau nužudyta.

1943 m. spalio 29 d. žmonai Frumai su vaikais pavyko iš geto ištrūkti, Elijui įpjovus skylę tvoroje. Istorija labai šiurpi ir paini, būta daug slapstymosi vietų, itin pavojingų situacijų Kaune. Tačiau galiausiai mama ir vaikai atskirais keliais atsidūrė Kasbarynų kaime prie Tauragės pas Leoną Vaišvilą. Pats Elijas gete dar gyveno 5 savaites, vėliau slapčia pasitraukė ir prisijungė prie sovietų partizanų. Sulaukęs sovietų fronto, šis greit išgirdo, kad likusiems gyviems žydams draudžiama išvykti į užsienį. Tada jam ir šeimai pavyko gauti padirbtus Lenkijos piliečių dokumentus ir per Lenkiją atsidurti Vokietijoje, Feldafinge netoli Miuncheno. 1948 m. šeima persikėlė į Kanadą, Monrealį, kur jau nuo 1938 m. gyveno Elijo brolis Benas. Ten taip pat įsitraukė į šachmatininkų varžybas. Mirė 1976 m. balandžio 16-ąją.

Kas toliau?

Koks liekanų po stadionu likimas? Mano nuomone, griuvėsiai nėra vertingi. Statyba vėlyva, tikriausiai 1934 m. Tauragės senamiestis nėra saugomas kaip Kultūros paveldo vertybė. Archeologiniai tyrimai nesaugomose senamiesčiuose ir jei mūrai naujesni nei XVIII a. nėra reikalingi. Visgi Tauragės žinių redakciją mero patarėja Soneta Blankaitė informavo, kad kol kas Kultūros paveldo departamento specialistas nurodė nevykdyti darbų tik pamatų (ar tunelių) atkasimo vietoje ir atlikti architektūrinius tyrimus, kad būtų įvertinta, ar šie statiniai yra saugotini (turi vertingųjų savybių). Tik po šių tyrimų būtų sprendimas, ar reikia ir archeologinių tyrimų.

Tikėkimės, kad smulkių architektūrinių tyrimų pakaks, rekonstrukcijos darbai nesustos ir jau greitai jovariškiai bei visi tauragiškiai turės dar vieną pavyzdingai sutvarkytą stadioną. Palinkėčiau mokyklos bendruomenei pagalvoti, kaip įamžinti lentpjūvės-malūno „Progress“ istoriją ir, žinoma, garsųjį Europos šachmatininką Eliją Baikovičių. Galbūt tai galėtų būti informacinis stendas ir šachmato figūrėlės formos skulptūra?

Tauragės rajono savivaldybės ir Tauragės krašto muziejaus nuotraukos