Regione

Romoje skamba Girdiškės bažnyčios istorija

• Daiva Bartkienė
• Prieš 18 valandų

Pirmąjį rugpjūčio sekmadienį katalikai iškil­mingai mini Šv. Marijos Snieginės atlaidus – Švč. Mergelės Marijos (Didžiosios) bazilikos Romoje pašventinimo metines. Popiežiškoje bazilikoje ekskursijas vedanti lietuvė gidė Nerija Marciukaitė Romos svečiams visada pamini ir Girdiškės Švč. Marijos Snieginės bažnyčią. Ne tik dėl to, kad abi šias šventoves sieja legenda apie vasarą iškritusį sniegą – iš Girdiškės kilusi Nerijos mama, čia į Snieginės atlaidus kasmet suvažiuoja Lietuvoje gyvenantys gidės artimieji, o šiemet pasitaikė proga atvykti ir jai pačiai.

Išvyko pažinti pasaulio

Nemaža dalis Romoje pabuvojusių lietuvių susipažįsta su žemaite Nerija, kuri viską žino apie šventųjų miestą ir gali ne valandas, o ištisas dienas pasakoti apie krikščionybės išta­kas bei bažnyčiose sukauptus kultūros ir meno lobius. Nerija Romoje gyvena nuo 1994-ųjų.

Prieš tai, baigusi Vilniaus universitetą, mokytojavo Tel­šiuose ir svajojo pamatyti pla­tų­jį pasaulį. Vartus į jį Nerijai atvėrė anglų kalba, kurią ji universitete išmoko taip gerai, kad mažuosius telšiškius galėjo mokyti ne tik istorijos, bet ir užsienio kalbos.

Nerijos mama Antanina Daukšaitė gimė Girdiškėje, ta­čiau anksti išvyko gyventi į Kelmę. Ištekėjusi už kelių in­žinieriaus, persikėlė į Telšius, kur ir užaugino dukterį. Ne­prik­lausomybės pradžioje už­sienis traukė daugelį jaunų žmo­nių, tik ne visi turėjo galimybių išvažiuoti. Nerijai padėjo Romoje dirbusi draugė – tai leido įgyvendinti seniai kirbėjusią svajonę išmokti italų kalbą. Dabar jau patyrusi gidė pripažįsta, kad nebuvo lengva apsispręsti, baugino nežino­mybė, tačiau mamos paskatinimas „Važiuok, vaikeli, ką čia tuose Telšiuose veiksi“, įkvėpė drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Tačiau gide N. Marciukaitė, vos nuvykusi į Italiją, netapo – sunkiai adaptavosi, jautėsi vie­niša, mat italai nekalba ang­liškai, o ji nemokėjo itališkai. Bet grįžti į Lietuvą sutrukdė įsi­liepsnojusi meilė.

Nusprendė dirbti pagal profesiją

Lietuvai tapus Europos Są­jungos nare ir plačiai atsivėrus Europos valstybių sienoms, į Amžinuoju miestu vadinamą Romą pradėjo plūsti lietuviai. Autobusais atvykstantiems ekskursantams iš pradžių mies­tą parodydavo kelionių vadovai, bet netrukus jie pradėjo ieškoti vietinių gidų. Tuo prieš kelis dešimtmečius už­siimdavo vienintelė žurna­lis­tė Laima Pangonytė, po kurio laiko gide tapo ir Nerijos draugė Giedrė. Kartą ji su vyru turėjo išvykti į Portugaliją ir paprašė Nerijos ją pavaduoti – priimti 50 žmonių iš Lietuvos ekskursiją.

„Sako, tu studijavai istoriją, gali papasakoti apie Romą. Man plaukai pasišiaušė – ką galiu papasakoti, jei atsimenu tik kada Koliziejus pastatytas. Giedrė mane padrąsino: jei turi istorijos supratimą, pasiskaityk ir prisiminsi. Pasiruošiau ir visas keturias valandas vienu atsikvėpimu išpoškinau. Ekskursijoje dalyvavusios sos­tinės bibliotekininkės pasidžiaugė daug sužinojusios, joms patiko mano ekskursija, o man patiko ją vesti“, – neslepia N. Marciukaitė.

Be to, padėjo ir tai, jog, studijuodama Vilniaus universitete, Nerija buvo pasirinkusi gido specializaciją, tad, daugėjant atvyks­tančių iš Lie­tuvos, apsisprendė dirb­ti pagal profesiją. Nors turėjo gi­do pažymėjimą, reikėjo dar daug mokytis, lankyti specializuotus kursus. Nuolatine gide Romoje Nerija dirba nuo 2008 m., bet sako, jog mokytis tenka ir dabar – istorija nuolat pateikia siurp­rizų.

Per pandemiją, kai turizmas sustojo, su lietuvėmis gidė­mis Raimonda Bojažinskytė ir Egle Skulskyte Nerija susibūrė į grupę „Romos gidžių trio“. Tada visos trys rengė nemo­kamas virtualias ekskursijas po­ gražiausio pasaulio mies­to istorinį centrą, Vatikaną ir Koliziejų. Pasibaigus pandemijai, lietuvės suprato, kad dirb­ti kartu yra daug smagiau ir naudingiau nei konkuruoti, nes gali viena kitą pakeisti ir pasiūlyti pažinti ne tik Romos miesto centrą.

Krinta balti žiedlapiai

N. Marciukaitė sako, kad net tikri italai prisipažįsta neži­nantys visų Romą gaubiančių paslapčių, ir juokauja, jog ant 7 kalvų pastatytai Romai perprasti reikia 7 gyvenimų. Gido darbas, pasak Nerijos, ypatingai įdomus, intensyvus, kupinas atradimų, todėl niekada neatsibosta. Tačiau labiausiai jai patinka vesti lietuvius į Didžiąja Švč. Mergelės Marijos baziliką (Santa Maria Maggiore), kuri dar vadinama ir Marijos Snieginės bažnyčia. Ši bazilika yra seniausia ir didingiausia Dievo Gimdytojos garbei skirta šventovė Vakarų krikščionybės pasaulyje, liudijanti Dievo tautos nesibaigiančią meilę bei prisirišimą prie Mergelės Marijos.

Šilalėje tikriausiai nerastume žmogaus, nežinančio legendos apie Marijos Snieginės bazilikos pastatymą. Tą istori­ją tūkstančius kartų yra pasakojusi ir N. Marciukaitė: 358 metais, tvankią rugpjūčio 4-osios­ naktį, bevaikių sutuok­tinių porai sapne pasirodžiusi Die­vo Motina paprašė toje vietoje, kur vidury vasaros iškris sniegas, pastatyti šventovę. Legenda sako, jog rytą pabudusi Roma išvydo nuostabų vaizdą – sniegą ant Eskvilino kalvos. Bet nuostabiausia buvo tai, kad sniego pusnys buvo bažnyčios formos.

Sniegas Romoje, vasarą kankinamoje karščių, išties buvo stebuklas, tad pora palaikė tai ženklu ir paaukojo pinigų bažnyčios statybai. Po dvejų metų pastatyta bažnyčia tapo svarbiausia Dievo Motinos šven­tove Romoje. Kadangi ją pašventino popiežius Libe­ri­jus, ji pavadinta bazilika Libe­riana. Tačiau septintajame am­žiuje ją imta vadinti Didžiąja Švč. Marijos bazilika (Basilica Maria Maggiore). Ji yra viena iš keturių pagrindinių Romos popiežiškųjų bazilikų ir viena iš septynių piligrimams būtinų aplankyti šventovių, kurių šventosios durys plačiai atveriamos Jubiliejiniais metais.

Bazilika tokia turtinga ir graži, kad jos grožio apstulbintas iš Lietuvos atvykęs kunigas nusprendė taip pavadinti Girdiškėje stovinčią šventovę – per titulinius Švč. Mergelės Ma­rijos Snieginės atlaidus ir šioje bažnyčioje krenta sniegas. Tik ne tikras, kaip kažkada Romoje, o popierinis...

Lietuvių mėgstamiausia šventovė

Nerija sako, kad šiemet į Romą atvykstantys lietuviai vi­sada pirmiausia pageidauja pamatyti šitą Dievo Motinos šventovę. Žmonės tiki, jog čia saugomas Dievo Motinos su kūdikiu atvaizdas turi nepaprastų galių – prie šios ikonos patys romiečiai meldžia sveikatos ir gerovės. Ją ypatingai vertino ir popiežius Pran­ciškus, prieš visas apaštališkas keliones atvykdavęs į baziliką pasimelsti. Šią vietą jis pasirinko ir savo amžinajam poilsiui.

Stebuklingosios Dievo Moti­nos su kūdikiu ikonos kopija yra ir Šiluvos bazilikoje – tai dar viena Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos są­saja su Lie­tuva.

Romoje, centriniame bazi­likos altoriuje, sidabrinėje urnoje, saugoma didžiausia­ tikinčiųjų relikvija – penki ėdžių, kuriose gulėjo kū­dikė­lis Jėzus, gabalėliai. Lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas Ne­rijai užtikrino, jog šį fak­tą patvirtino tyrimus atlikę moks­lininkai.

„Didžioji Švč. Mergelės Ma­rijos bazilika yra nepapras­tai graži ir turtinga, jos lubos iš gryno aukso, bet mums, lie­tuviams, didžiausias čia esantis turtas yra kardinolas Ro­landas, popiežiaus Leono pas­kirtas šios bazilikos arkikunigu. Jis yra pirmasis lietuvis, gavęs tokias svarbias pareigas popiežiškoje bazilikoje. Niekada joks lietuvis nebuvo popiežiškosios bazilikos vy­­riausiuoju arkikunigu, bazi­li­kos vadovu“, – tikina N. Mar­ciu­kaitė.

Bet smagiausia, pasak Ne­rijos, šioje bazilikoje melstis per Snieginės šventę, kai lubose prasiveria durelės ir ant žmonių galvų pasipila balti lyg sniegas rožių žiedlapiai. Vakare prie bazilikos susirinkę žmonės gėrisi krintantį sniegą imituojančiu lazerių šou.

Būti šioje bazilikoje ir neparagauti sniego ledų – didžiau­sias nesusipratimas, todėl, pasak Nerijos, dėl to tikrai verta grįžti į Romą. Pardavinėti tokius ledus prie bazilikos esančioje suvenyrų krautuvėlėje irgi buvo kardinolo R. Makricko idėja. Pasirodo, ir popiežius Pranciškus šių ledų valgė, labai juos išgyrė. Bet ledais prie bazilikos prekiaujama tik vasarą, kai tvyro lietuviams sunkiai pakeliami karščiai – tuo laiku turistų Amžinajame mieste smarkiai sumažėja, ir pati Nerija vyksta į Lietuvą aplankyti artimųjų.

Grįžti į Telšius N. Marciukaitė stengiasi liepą, kad rugpjūčio pradžioje galėtų su mama ap­silankyti jos gimtojoje Gir­diškėje, pabūti su čia gyvenan­čiais artimaisiais ir būtinai nuvykti į Švč. Mergelės Marijos Snieginės atlaidus. Ne visada pasiseka tą padaryti, bet šie­met Nerija vėl buvo Girdiškėje, tarp savo artimųjų, ir džiaugėsi nuo bažnyčios lubų krintančiu sniegeliu...

„Šilalės artojas"

Nerija Marciukaitė