Aktualijos

Autorės nuotraukos

Reportažas iš maršrutinio autobuso: vaikams paerzinti vairuotoją – malonumas

• Margarita RIMKUTĖ
• Vasario 18, 2025

Su žiniasklaida susisiekęs Tauragės maršrutinio autobuso vairuotojas sunerimęs: kaip bendrauti su jaunimu, mat suaugusiojo žodis mažai jiems ką reiškia. Per gatvę eidami nesidairo, naudoja išmanųjį, davus pastabą nesiklauso, o paprašius nuskanuoti keleivio kortelę dar pasišaipo. Kita vertus, ką čia stebėtis: kol vyras po pamokų išvežioja vaikus, už lengvųjų automobilių vairo sėdintys tėveliai – taip pat ne patys pavyzdingiausi kelių eismo taisyklių paisytojai.

Apie tai, kaip autobuso stotelėse, gatvėje ar autobuse elgiasi vaikai papasakojo su „Tauragės žinių“ redakcija susisiekęs autobuso vairuotojas (vardas, pavardė redakcijai žinomi).

– Eina per gatvę, nesidairo, dažnai man privažiuojant stotelę net akių nepakelia, sulindęs į telefoną stovi, nepastebi autobuso. Nežinai: lips ar nelips. Vieni autobusais važiuoja turėdami mokinio pažymėjimus, kiti keleivio korteles. Tų kortelių įlipę net nenuskanuoja. Ką jau kalbėti apie mandagumą, kas yra „laba diena net nežino“, – pasakojo vairuotojas.

Ir nors keletą mėnesių autobuso vairuotoju dirbantis vyras gali pasirodyti idealistas ir į kai kuriuos jo pastebėjimus norėtųsi numoti ranka teigiant esą vaikai lieka vaikais, tačiau kita vertus nejaugi reikalavimas laikytis saugaus elgesio yra lazdos perlenkimas? Žurnalistė leidosi į kelionę su vairuotoju, kad savo akimis išvystų, kaip vis dėl elgiasi tie vaikai.

Maršrutinio autobuso „Jovarai-Mikrorajonas“ kelionė prasidėjo mikrorajone esančioje apsisukimo aikštelėje.

Kaip žinoma visiems laikiusiems vairavimo egzaminą, autobusas mieste turi pirmumą kitų automobilių atžvilgiu ir jį išsukant iš autobuso aikštelės privalu praleisti. Paaiškinkite tai šešiems to nepadariusiems vairuotojams, kurie pro posūkį rodantį autobusą praskuodė nesudvejodami. Autobusui įsilieti į Gedimino gatvės eismą pavyko tik, kaip vairuotojas sako, „naglai“ lendant: į gatvę kišus“ priekį kiti vairuotojai buvo priversti sustoti ir praleisti. Kitaip būtų atsitrenkę.

– Ypač kelių eismo taisyklių nepaiso automobilių su prancūžiškais numeriais vairuotojai. Jiems tai visur pirmiems galima. Ir jie visuomet skuba. Jau jie tai niekada nepraleis. Užkišinėja dažnai. Pavyzdžiui, artėji prie sankryžos, matai, – žalias dega, – ir likus kokiai dvidešimt metrų, jis pyst – ir užlenda priešais autobusą. Tada kaip tik įsižiebia oranžinis ar raudonas šviesoforo signalas ir šis stabdo, aš – taip pat „ant stabdžių“. Laimei, keleiviai kantrūs, nieko nesako, – žurnalistei pasakojo autobuso vairuotojas.

Jo pastebėjimas, kad paaugliai niekuomet nesisveikina pasitvirtino: keturiose skirtingose stotelėse įlipusios merginos į vyro „laba diena“ neatsakė tuo pačiu. Viena dar prieš sustojant autobusui pažvelgė vairuotojui į akis – tai įprasta prieš sutinkant žmogų su kuriuo esi priverstas turėti kontaktą, žvilgsniu įvertini kito asmens nuotaiką, supranti ar esi pastebėtas. Ir nors autobuso durims prasivėrus vairuotojas sveikinosi, paauglė kaip tik nudelbė akis, sutelkė dėmesį į telefoną. Atrodė, kad vaiką trikdo priverstinis kontaktas. Ar tai jaunosios kartos bruožas?

Ties posūkiu į Laisvės gatvę per gatvę ėjęs dešimtmetis nė galvos nepasuko įsitikint, ar prie pėsčiųjų perėjos artėja automobilis.

Jei pervažiavus miestą autobusas buvo pustuštis, priartėjus prie Jovarų mokyklos greit užsipildė. Tiesa, paskubomis lipantys į autobusą vaikai tik kas trečias turėjo keleivio kortelę.

– Laba diena. Na, vaikai, sveikinamės, – paragino autobuso vairuotojas.

– Ką daryti, kad aš nemoku? – garsiai riktelėjo pro vairuotoją praeidamas vienas trylikamečių, o jo draugai sukrizeno susižavėję jų lyderio akiplėšiškumu.

Tiesa, į vairuotojo pasisveikinimą atsakė ketverios mergaitės. Iš trisdešimties vaikų pulkelio.

Kelionė atgal į miestą buvo nuspalvina vaikų šurmuliu. Viena paauglių greta žurnalistės prisėdo tik paraginta. Matėsi, kad vaikai vengia kontakto, nežino kaip elgtis viešumoje. Nejau jų tėvai su jais apie tai nekalba? Visi skaitantys šias eilutes žinome atsakymą: greičiausiai retas kuris po darbo apskritai paklausia vaiko, kaip praėjo diena. Ir nors savo kolegoms darbe skundžiasi, kad jų vaikai „sulindę į kompiuterius“, tyliai džiaugiasi, kad atžalos jų netrukdo ir leidžia pailsėti po darbo. Toks yra informacinio amžiaus šeimos laisvalaikio paveikslas.

Dar nepasiekus Dariaus ir Girėno gatvės autobuse vis pasigirsdavo garsus kažkieno ištariamas „ameno“. Tarsi kas bandytų niūniuoti melodiją ir „nukąstų žodžius“. Suaugusieji keleiviai susižvalgė, o vaikai šurmuliavo toliau. Trečią kartą „ameno“ buvo dar garsesnis ir tapo aišku, kad jis sklinda iš autobuso garsiakalbių. Kažkuris vaikų (greičiausia „bluetooth“ ryšiu) prisijungė prie elektrinės transporto priemonės garsiakalbių ir leido savo telefone esančios medijos garsus.

– Ar norite sustosiu? – piktai pagrasė vairuotojas.

– Taip, noriu, va ten, – pamaniusi, kad čia jos klausia sutrikusi skubiai išbėrė priekyje stovinti moterytė.

– Ausis visiems nusukinėsiu, – tarsi negirdėdamas pastarosios neklaužadas barė vairuotojas.

Vaikai, žinoma, nekreipė dėmesio, šurmuliavo toliau. Ir nė vienas neišdavė, kieno rankose valdomas telefonas transliavo garsą į garsiakalbius.

Pravažiavus autobusų stotį išlipo didžioji dalis vaikų. Keletas pasuko per gatvę link „Lidl“, kiti – šaligatviu namo. Tiesa, viena mergaitė atsisveikino: prieš išlipdama ji pasisuko veidu į vairuotojo pusę, išbėrė „viso gero“ ir stryktelėjo iš autobuso.

Grįžęs į apsisukimo stotelę ties Žalgirių mikrorajonu vairuotojas apgailestavo, kad žurnalistei neteko išvysti daugiau išdaigų: pasak jo, šios kelionės metu vaikai buvo ramūs.