Asmenybės

Renaldas Šileris: „Be senelio indėlio Lietuvos badmintonas atrodytų kitaip“

• Mindaugas LAURINAITIS
• Vasario 16, 2022

Tauragėje neseniai surengtas šviesaus atminimo trenerio Jono Šilerio atminimo taurės turnyras. Jau metai, kaip šio badmintono Tauragėje pradininko, įspūdingą patirtį sukaipusio šios sporto šakos puoselėtojo nebėra. Praūžus turnyrui pasikalbėjome su Renaldu Šileriu – Jono Šilerio anūku. „Daug apdovanojimų jis gavo ne tik aikštelėje, daugumą atsiimti lydėdavau ir aš, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus“, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Renaldas.

Prisiminimai apie senelį

Renaldas sako, kad artėjant turnyrui ir per patį turnyrą daug žmonių dalijosi prisiminimais apie Joną Šilerį, bet pačiam Renaldui buvo sunku išskirti vieną ar kitą prisiminimą – jų tiek daug.

– Galvojau, kad galbūt dar ne laikas, viskas per daug šviežia, per daug skirtingų minčių ir emocijų, – prisipažįsta pašnekovas.

Tačiau gerai permąstęs prisiminimus ir sulaukęs mūsų klausimo – koks Jonas Šileris buvo kaip treneris, sportininkas, senelis, žmogus, – Renaldas sako, kad jo senelis buvo labai rūpestingas, atsakingas, kuklus, ganėtinai griežtas.

– Bet visada teisingas. Itin mėgstantis punktualumą. Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad turėjo ir puikų humoro jausmą, kur kartais išgirdus vieną ar kitą jo pasakytą juokelį, tiek pačiam, tiek kitiems akių nebūdavo kur dėti, – juokiasi pašnekovas.

Renaldas pasakoja, kad Jonas Šileris buvo aukštos kvalifikacijos, moralės ir žmogiškųjų vertybių kupinas treneris, kuris savo auklėtinius mokė ne tik sportinės technikos, mokė žymiai daugiau.

– Jis puikiai mokėjo sudėlioti mums visiems pas jį sportavusiems vaikams, kokios savybės gyvenime yra svarbiausios ir kuriomis turėtumėme vadovautis. Jis visada mokė siekti tikslų dedant visas pastangas, mokė pagarbos kiekvienoje situacijoje (nesvarbu, ar treniruotėje, ar mokykloje, ar pralaimėjus svarbiausią gyvenime mačą), skiepijo idėją, kad itin daug priklauso nuo mūsų pačių, – kaip trenerį Joną Šilerį prisimena jo anūkas.

Prisiminimuose iškyla Joninės, kurių šventė vykdavo pas senelį sode.

Apdovanotas treneris

Jonas Šileris buvo įvertintas ne tik kaip sportininkas, treneris, bet ir kaip asmenybė. Jis buvo žurnalistas, susidomėjo badmintonu ir ėmė jį populiarinti Tauragėje dar aštuntajame dešimtmetyje. 1996 m. įkūrė asociaciją badmintono klubą „Volanas“, buvo ilgametis klubo prezidentas. Sporto paslaptimis dalijosi su jaunimu iki pat paskutinių dienų.

Trenerio auklėtiniai ne vienas žaidė Lietuvos badmintono rinktinėje, tarptautinėse varžybose atstovavo Lietuvai. Jo treniruoti auklėtiniai tapo Lietuvos jaunimo ir vyresnių amžiaus grupių čempionais: Rimas Lavrukaitis, Antanas Mizgiris, Akvilė Stapušaitytė, Povilas Bartušis ir daugelis kitų. Pekino ir Londono olimpietės Akvilės Stapušaitytės pirmasis treneris – Jonas Šileris.

2013 m. pelnė Metų sporto žmogus titulą Tauragės metų žmogaus rinkimuose. 2018 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė 70-mečio proga J. Šilerį, kaip olimpiniam sąjūdžiui nusipelniusį žmogų, apdovanojo prizu „Citius. Altius. Fortius“.

– Ne paslaptis, kad senelis labai daug apdovanojimų yra gavęs ne tik badmintono aikštelėje, o dauguma šių apdovanojimų atsiimti lydėdavau jį ir aš kartu, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus ir pastangas, – sako Renaldas. – Taip pat norėtųsi išskirti jo posakį, kurį jis sakydavo visą gyvenimą, kiek pamenu, ir jau girdėjau tai ne iš vieno jį pažinojusio žmogaus – „sunku treniruotėse, lengva varžybose“. Manau, kad gerai pagalvojus, šiuo posakiu galime vadovautis kiekvienas ir tikrai ne tik sporte.

Padėjo pamatus

Jonas Šileris – vienas iš badmintono pradininkų Tauragėje, padėjęs pamatus šio sporto bendruomenei. Jo įkurtas klubas „Volanas“ pernai atšventė 25-metį. Pradėtą veiklą tęsia stipri bendruomenė, jaunimą ir vyresnius treniruoja du jauni, bet jau patyrę treneriai – Dovydas Razas ir Ugnė Sakalauskaitė. Renaldas sako, kad senelis paliko puikius pamatus šiai sporto šakai plėtoti.

– Dauguma žmonių badmintono bendruomenėje jau ir dabar tęsia senelio pradėtus darbus, toliau veda badmintono treniruotes, organizuoja turnyrus, stovyklas, plečia „Volano“ klubo veiklą. Nereikėtų pamiršti ir to, kad šiuo metu jau ne vienas senelio auklėtinis pats yra treneris ne tik Tauragės badmintono klube, bet ir kituose, didžiausiuose Vilniaus ir Kauno badmintono klubuose. Manau, kad be senelio indėlio Lietuvos badmintonas šiuo metu atrodytų visai kitaip, – sako Renaldas.

Jaunimas ir sportas

Vis dėlto sudominti jaunimą sportu, ne tik badmintonu, darosi vis sunkiau. Sporto bendruomenė tikina, kad tai iš dalies ir pačių tėvų indėlio trūkumas. Renaldas sako, kad priežasčių daug ir įvairių. Jo nuomone, kiekviena auganti karta vis kitokia. Tačiau daug kas priklauso ir nuo pasirinkimų, kurių šiuolaikinis jaunimas turi žymiai daugiau nei prieš dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt metų.

– Manyčiau, kad vaikai turi daugiau pasirinkimų, tėvai taip pat supranta, kad ne kiekvienu atveju reikia dėti visas pastangas, kad jų vaikas būtų geriausias mokykloje ar sporte. Vaikai dabar turi daugiau laisvės, kas iš vienos pusės yra gerai, bet iš kitos pusės laisvė gali stabdyti progresą, tobulėjimą, – mano Renaldas.

– Pamenu, kad man dar mokantis mokykloje ir sportuojant itin konkuruodavome tarpusavyje, visą laiką stengdavomės būti geriausiais, todėl žinodavai, kad jeigu patingėsi ir praleisi treniruotę ar nenubėgsi kroso, kurį treneris liepė nubėgti, varžovas bus stipresnis. Mes dėdami visas pastangas, stengdavomės, kad taip neatsitiktų, jog kažkas pasistengtų labiau už tave (juokiasi, – aut. pastaba). Manau, kad šiuo metu trūksta to konkurencingumo tarp vaikų, noro būti geresniais, dabar į sportą žiūrima laisviau, „paprasčiau“, – sako pašnekovas.

Sportininko nuomone, tėvų indėlis taip pat svarbus.

– Manyčiau, kad tėvų pareiga yra pirmiausia supažindinti su sportu, o vėliau prisidėti skatinant, motyvuojant ir palaikant vaikus, kadangi treneriui vienam tai padaryti yra labai sunku. Žinoma, nekalbu apie vertimą sportuoti ar užsiimti kitokia veikla, tačiau, manau, kad tėvai turėtų aktyviai dalyvauti vaikų pasirinkimuose ir, kai reikia, juos paskatinti bei palaikyti, – įsitikinęs sportininkas.

Daug asmeninių savybių

Badmintoną žaisti Renaldas pradėjo būdamas penkerių ir žaidžia jau dvidešimt metų. Sako, šis sportas padėjo išsiugdyti daug asmeninių savybių, padedančių gyvenime.

– Manau, kad man asmeniškai išugdė itin stiprią discipliną, tikslų siekimą, norą būti geriausiu veikloje, kuria užsiimi. Itin stipriai pamėgau rungtyniauti ir atrodo, kad tas persiduoda ir kitose srityse. Norisi pažymėti, kad sportas yra labai techniškas, ne kontaktinis, juo užsiimant turi būti itin atsidavęs, susikaupęs, susifokusavęs, – vardina pašnekovas. – Nežinau, ar pastebite, bet nevalingai pažymiu psichologinius pliusus, kuriuos šis sportas formuoja. Manau, kad tai ir yra svarbiausia, ką šis sportas duoda. Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad šis sportas yra labai fiziškas, aktyvus, staigus ir greitas, tad itin stiprina visą kūną, ištvermę, reakciją.

Sportuoja aktyviai

Jau kurį laiką Renaldas dirba advokato padėjėju, badmintonas, sako, labiau hobis. Prie to prisidėjo ir senelio mirtis. Pats žaidimas kelia labai daug prisiminimų.

– Netekus senelio buvo laikotarpis, kai norėjosi atsiriboti nuo šios veiklos, matyt, tuo metu buvo per sunku ja užsiimti, kėlė per daug prisiminimų. Pastaruoju metu pradėjau kartais treniruotis pats bei vesti treniruotes norintiems patobulėti Vilniuje, – pasakoja Renaldas. – Jaučiu, kad noras žaisti vėl pradeda stiprėti, pradėjau daugiau dalyvauti turnyruose. Taip pat nesinori nusileisti jaunesniems sportininkams, o tai skatina ir toliau palaikyti formą, tad jaučiu, kad badmintonas su laiku ir vėl pradės užimti didesnę vietą mano gyvenime, – neabejoja vaikinas.

Be badmintono ir advokato karjeros, Renaldas buvo susidomėjęs koviniu sportu – lankė Muay Thai ir bokso treniruotes. Šiuo metu vis dar užsuka pas kitą tauragiškį Robertą Liorančą į bokso treniruotes. Vasarą žaidžia tenisą. Žiemą išbandė slidinėjimą, kuris tampa nauju hobiu.

Renaldas „Tauragės žinių“ skaitytojams ir sporto bendruomenei siunčia linkėjimus.

– Norėčiau padėkoti už tai, kad pakalbinote ir visiems, kurie vienaip ar kitaip prisimena senelį. Mums, visiems artimiesiems, tai, kad galime prisidėti prisimenant jį, yra labai svarbu. Labai Jums ačiū.