Apie tuos įvykius negaliu kalbėti kaip objektyvus, šaltas tyrinėtojas. Tai, kas vyko tuo metu, – buvo mūsų gyvenimas. Ir nuo to, kaip viskas pasisuks, priklausė, kaip susiklostys mūsų tolesnis gyvenimo kelias. Normaliu laiku, normalioje šalyje paprasto žmogaus gyvenimas nelabai priklauso nuo visuomenės ir valstybės gyvenimo, tačiau tuo metu mes gyvenome nenormaliu laiku ir nenormalioje šalyje.
Buvo prabėgę jau penkiasdešimt metų, kai 1940-aisiais Lietuva prarado laisvę ir nepriklausomybę. Per tą laiką, kai vieni okupantai keitė kitus ir kai Lietuvos šimtai tūkstančiai žmonių buvo represuoti – nužudyti, įkalinti lageriuose ir ištremti į sunkiai pakeliamas klimatines sąlygas bei stokojo elementarių, žmogaus gyvybei palaikyti būtinų dalykų. Per tuos penkiasdešimt metų Lietuvos žmonės nesusitaikė su pavergimu. Kovos formos keitėsi: nuo pirmojo dešimtmečio po karo vykusio masinio ginkluoto pasipriešinimo iki disidentinės veiklos paskutiniais okupacijos metais. Tačiau daugumą mūsų visuomenės kaustė baimė – bijota tos, atrodė, nenugalimos sovietinės karinės mašinos, kuri tuo metu gąsdino ir visą Vakarų pasaulį.
Karščiausi 1991 m. sausio sovietinės agresijos įvykiai vyko savaitę – nuo sausio 8 dienos, antradienio, iki sausio 13-os dienos, sekmadienio. Visas tas dienas buvau Vilniuje ir savo akimis mačiau mūsų žmonių didvyriškumą ir sovietų brutalumą.
1988 m. birželio 3 dieną įkurtas Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis per šimtatūkstantinius mitingus, tautos simbolių susigražinimą, Baltijos kelią ir bendrystės su kitais mūsų žmonėmis atkūrimą, atvedė mūsų tautą į 1990 m. kovo 11 dienos apsisprendimą. Bet tai nebuvo laiminga pabaiga, o tik sunkaus kuriančio darbo pradžia. Dar pasaulyje nebuvo patirties, kaip išeiti iš sovietinės ,,kreivų veidrodžių karalystės“ ir sukurti normalią, modernią valstybę. Šiame kelyje už savo nugarų jautėme Sibiro šalčiu alsuojančią Sovietų sąjungos pamėklę. Ji suprato, kad mūsų laisvė yra jos galas. Todėl nuo pirmosios mūsų apsisprendimo gyventi laisvai dienos susidūrėme su sovietinės galybės konvulsijomis.
Sovietinė kariuomenė nežabotai siautėjo visą 1990 m. pavasarį, užimdama įvairių įstaigų pastatus, jų darbuotojus, jeigu nesutikdavo tarnauti sovietinei valdžiai, išvarydama į nežinią. Kai šitai nepadėjo mūsų žmonių išgąsdinti, 1990 m. balandžio mėnesį buvo pradėta ekonominė Lietuvos blokada. Tai dar labiau sutelkė mūsų žmones – taikūs žmonės saugojo pastatus nuo sovietinių kareivių, o mūsų įmonės pramoko gyventi artėjančios rinkos sąlygomis. Sovietų valdžia, suvokusi, kad Lietuvos žmonių lengvai neįveiks, pradėjo planuoti plataus masto puolimą, kurį realizavo 1991 m. sausį.
Todėl mes laisvi. Jau daugiau kaip trisdešimt metų.
Antrasis 1990 m. Lietuvos valstybės pusmetis buvo įvardintas kaip frustracija. Tai tam tikras liūdesys susidūrus su realios tikrovės dideliais iššūkiais. Atkurtos Lietuvos valstybės nepripažino demokratinės vakarų valstybės, nes mūsų šalyje dar paraleliai veikė ir okupacinės sovietinės valstybės struktūros, tebestovėjo sovietinės ginkluotosios pajėgos. Ir mūsų šalies politiniame gyvenime atsirado skirtingų Lietuvos valstybės vizijų, pradėjo kurtis skirtingos politinės kryptys. Sovietiniai autoritetai nusprendė, kad Lietuvos nepriklausomybė ,,išsikvėpė“ ir reikia nedaug pastangų, kad būtų sugrįžta prie senos ,,tvarkos.“
Karščiausi 1991 m. sausio sovietinės agresijos įvykiai vyko savaitę – nuo sausio 8 dienos, antradienio, iki sausio 13-os dienos, sekmadienio. Visas tas dienas buvau Vilniuje ir savo akimis mačiau mūsų žmonių didvyriškumą ir sovietų brutalumą.
Detaliai neaprašinėsiu tų įvykių, tik pasakysiu, kad per tas dienas dingo mūsų žmones kaustę baimės likučiai. Žmonės stojo už laisvę, rizikuodami savo sveikata ir gyvybėmis, nes suprato – be laisvos Lietuvos nebus ir normalaus jų pačių gyvenimo. Žinojome, kad pralaimėję liksime vergijoje. Štai kodėl, pamatę mūsų žmonių pasišventimą, nužudę keturiolika, sužeidę kelis šimtus žmonių, sovietiniai vadovai sustojo. Nepuolė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, nes ten galėjo žūti tūkstančiai už laisvę pasiryžusių pasiaukoti žmonių. Ir tada atėjo mūsų pergalė. Ji buvo skaudi. Palaidoję 1991 metų Sausio 13-osios Medininkų žudynių aukas, ištvėrę 1991 metų rugpjūčio pučą, Lietuvos žmonės stojo kurti naujo nepriklausomo gyvenimo. O didvalstybė Sovietų sąjunga nusibaigė dar tais pačiais 1991 metais.
Dalyvaujant Sąjūdyje, matant žmones, kurie buvo praėję Sibiro sniegynus ir lagerius, kildavo klausimas, kaip pasirodysime mes. Vyresnės kartos atstovai šiek tiek rezervuotai žiūrėdavo į mus – 60-ųjų kartą, kuri nebuvo mačiusi prieškario nepriklausomos valstybės ir pokario laisvės kovų bei auklėta tik sovietinės mokyklos.
1988–1990 m. Sąjūdis ir didieji 1991-ųjų metų įvykiai suformavo mano kartos identitetą. Dauguma tais metais žuvusiųjų buvo mūsų kartos žmonės. Jie buvo ten, kur manė turintys būti, nes tikėjo, kad gyvenimas be laisvės nevertas gyvenimo.
Todėl mes laisvi. Jau daugiau kaip trisdešimt metų.
Raimondas Matemaitis, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas
Praėjusį rudenį tauragiškė Laura Jūdvytytė Pasaulio kurčiųjų buriavimo čempionate iškovojo bronzos medalį. Nors čempionate varžytasi ir komandinėse rungtyse, sėkmė aplankė burlaivį valdant vienai. Ir nors, regis pripažinimas galėtų būti pakankamas atlygis už sunkų darbą, Laurai norisi daugiau: ji nori, kad daugiau jaunų, kurtumą turin
Įgyvendinant projektą „Užsienio kilmės Lietuvos gyventojų integracijos procesų koordinavimo plėtra Lietuvos Respublikos savivaldybėse“, kurį vykdo Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su partneriais VŠĮ Diversity Development Group ir 16 Lietuvos savivaldybių, tarp kurių
Naudoto automobilio pardavimas Lietuvoje gali būti sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik mechaninių žinių, bet ir strateginio požiūrio į rinkodarą. Lietuvos naudotų automobilių rinka yra viena iš aktyviausių Baltijos regione, todėl norint gauti geriausią kainą, būtina pasirūpinti ne tik transporto priemonės technine būkle, bet ir jos pa
Šiaulietė, Lietuvos skautijos skautė Ieva pasakoja, kad paskutiniai keli metai mokykloje atneša daugiau spaudimo: kyla nerimas dėl egzaminų, karjeros pasirinkimų. Tačiau Ieva pastebi, kad ne vieną jauną žmogų mokykloje atitenkantis mokymosi krūvis ne motyvuoja, o atvirkščiai – verčia pasiduoti: „Dauguma jaunų žmonių
Vakar Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su Virginija Rimkuviene – mokytoja, žurnaliste, rašytoja, ilgamete leidinių „Ieva“, „Cosmopolitan“ ir „Moteris“ redaktore bei straipsnių autore. V. Rimkuvienė yra parašiusi keturias knygas, o naujausia i&sc
Gegužės 22 dieną Lietuvoje jau šeštą kartą prasidės „DUOday“ iniciatyva. „DUOday“ – diena, kai įmonės bei organizacijos visame pasaulyje kviečia žmones su negalia išbandyti naujas profesijas bei darbo roles. Šiais metais iniciatyva vyks mažiausiai 17-oje Lietuvos miestų. Per pusę šimt
Kovo 17 dieną Tauragėje startavo VšĮ „Eko maistas“, kuri nuo šiol užtikrins kokybišką ir ekologišką maitinimą ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikams. Sprendimas įkurti šią įstaigą priimtas reaguojant į vis dažnesnius nusiskundimus dėl anksčiau tiekto maisto kokybės ugdymo įstaigose. Į klausimus atsako Ta
Viešųjų paslaugų perdavimas nevyriausybinėms organizacijoms, bendruomenėms ir socialiniams verslams yra vienas iš Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ numatytų krypčių. Tačiau šioje srityje savivaldybėms vis dar kyla nemažai iššūkių. Juos įveikti padeda Inovacijų agentūros įgyvendinama
Ir vėl pavasaris... Ir vėl alergijos... I Vaikų alergologė gydytoja Regina MačiulienėIr vėl pavasaris... Ir vėl alergijos... Pasikartokim, kaip kasmet, kaip elgtis, ką daryti, ko nedaryti, kad geriau jaustųsi alergiški žiedadulkėms? - Alergiją gan dažnai „nurašome“ kaip peršalimo liga. Kokie simptomai, kaip atskirt
Pagerbdami tauragiškio aktoriaus, režisieriaus, rašytojo Kęstučio Macijausko atminimą, kviečiame klausytis pokalbio su bendražygiu Eugenijumi Šalčiu ir Klaipėdos dramos teatro vadovu Tomu Juočiu. https://open.spotify.com/episode/6qgdanao4GHORQSffHLDGy Kalbino Arūnas Graželiūnas.