Algimanto AMBROZOS nuotr.
Minint Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 500 metų sukaktį, šie metai Lietuvoje paskelbti Paprūsės metais. Paprūsės nėra Lietuvos regionų žemėlapyje, nors jai priskiriama didžiausia teritorija – nuo Vištyčio iki Kretingos, kur daugybę amžių gyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. O pradėjus plačiau kalbėti apie šį regioną, pasigirdo teiginių, jog Paprūsei, pasirodo, priskiriama ir Šilalė bei Kvėdarna.
Jūros upė – siena su Prūsija
Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad po Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas nusilpo ir 1525 m. transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos paskutinis didysis magistras, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su dauguma ordino brolių perėjo į liuteronybę ir 1525 m. Krokuvoje davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) valdovui Žygimantui Senajam. Nuo to laiko prasidėjo įvairiapusiai ryšiai tarp LDK ir Prūsijos kunigaikštysčių. Paprūse vadinama tarp Prūsijos ir LDK, vėliau Sūduvos ir Žemaitijos buvusi pasienio teritorija, susidariusi po 1422 m. sudarytos Melno taikos sutarties. Išskiriami trys jos regionai: Sūduvos Paprūsė, Žemaitijos Paprūsė ir Mažoji Lietuva.
Didžiojoje Paprūsės dalyje dar galima rasti Vokietijai būdingos architektūros bažnyčių, dvarų bei kitų pastatų, susimaišiusios lietuvių, prūsų ir vokiečių kultūros pėdsakų. Tai liudija ir XX a. pradžioje Didžiojoje Lietuvoje gyvenusių vokiečių, prie kurių buvo priskirti lietuvininkai bei kitų tautybių evangelikai liuteronai, skaičius – Tauragės apylinkėse jie, pasak istorinių šaltinių, sudarė net penktadalį tuometės visuomenės.
Apie tai, kad 13 a. užkariavęs Prūsiją, Kryžiuočių ordinas 1283 m. pradėjo nuolatinį karą prieš LDK, rašė mūsų kraštą išsamiai ištyrinėję istorikai Junona ir Vytenis Almonaičiai. Siekdama atremti nuo Prūsijos daugiausiai vandens keliais besiveržiančius kryžiuočius, Lietuvos valstybė įrengė gynybines pilių sistemas palei Nemuną ir palei Jūros upę. Svarbiausia jos dalis – Gedimino pilis, manoma, stovėjo ant Padievaičio piliakalnio. Nuo 14 a. pradžios šioje tvirtovėje rezidavo kunigaikščio Vytenio brolis Gediminas, 1316 m. tapęs Lietuvos valdovu. 1329 m. Gedimino pilį užėmė Vokiečių ordino ir Čekijos karalystės kariuomenė. LDK karas su Vokiečių ordinu truko iki Melno taikos sutarties, po kurios Jūra tapo pasienio upe.
„Metuose 1807 / Kas Prūsijoje dėjosi, / Ši vieta girdėjo“.
Pasibaigus karams su Vokiečių ordinu, pradėta apgyvendinti pilių saugotas Lietuvos ir Prūsijos pasienio sritis. Žemaitijoje jos siekė 60, Užnemunėje – apie 150 kilometrų. Sūduviai, žemaičiai vykdavo į Mažąją Lietuvą, o į mūsų kraštus atsikraustydavo žmonės iš Prūsijos. Pasienyje kūrėsi amatų centrai, buvo statomi lietuvininkams būdingi trobesiai, prigijo prūsiški žodžiai ir prūsiški valgiai. Iš kitų Didžiosios Lietuvos regionų prūsai išsiskyrė darbštumu, išsilavinimu, ūkine ir kultūrine pažanga.
Nors Šilalė ir toliau nuo Jūros upės, kuria ėjo siena su Prūsija, šią šalį krėtusių karų ir taikos sutarčių atgarsiai mūsų kraštą pasiekdavo nuolat. Geriausias įrodymas – Dionizo Poškos faktas, aprašytas idilėje „Mano darželis“. Po Napoleono karų Prūsijoje 1806 m., kai Prancūzija, Prūsija ir Rusija ant plausto Nemuno upėje pasirašė Tilžės sutartį, D. Poška rašė: „Treti metai, kai aš didį išgąstį turėjau, / Su troba ir aš patsai draugystėj drebėjau. / Dėl atminties ant klevo tie metai padėti, / Kiekvienas gali anuos tais žodžiais regėti: „Metuose 1807 / Kas Prūsijoje dėjosi, / Ši vieta girdėjo“. D. Poška rašė ir apie tai, kad 1812 m. rudenį jo dvarelį nusiaubė besitraukianti Napoleono kariuomenė: ,,…tūkstančiai prūsų kariuomenės užplūdo mano namus. Komendantas mandagiai paprašė, kad kareiviams duočiau po taurelę ,,šnapso”. Liepiau duoti nors ir po dvi, bet jie, užkandžio ieškodami, kamarą, ledainę ir svirną patys atplėšė, visokias ūkio atsargas paėmė, taip pat arklius iš arklidės, karves bei jaučius ir avis iš ganyklos, ir ne tik dvaro, bet ir kaimo gyventojų pagrobė ir niekuo dėto gyventojo ūkį sugriovė”.
Gyvos čia ir istorijos apie spaudos draudimo laikotarpiu lietuvišką spaudą gabenusį aklą knygnešį Petrą Kavaliauską. Paauglystėje raupais susirgęs ir apakęs žmogus pasižymėjo nepaprasta drąsa, nes tikėjo, jog aklo elgetos caro žandarai neįtars nešant per sieną draudžiamas knygas. Pagrindinis ir artimiausias kelias parsivežti knygų žemaičiams buvo į Tilžę ir Bitėnus, kur veikė Martyno Jankaus spaustuvė. Gvalduose knygnešys slėpė knygas krosnyje, dar viena slėptuvė buvo po klevu prie kelio. Žmonės noriai pirkdavo draudžiamas lietuviškas knygas ir niekas jo neskundė caro valdžios statytiniams. Knygnešių bei jiems talkinusių gyventojų Šilalės krašte buvo ir daugiau. Girdiškėje pasakojama, kad pas vietinį gyventoją Žukauską caro žandarai rado 103 lietuviškas knygeles, už tai skyrė baudą – žmogui teko atsisveikinti su paskutine karve.
Žvilgsnis į Tilžės bažnyčių bokštus
Dalis atvykėlių iš Mažosios Lietuvos išlaikė liuteronų tikėjimą, todėl Paprūsei priskiriamoje teritorijoje susikūrė daug evangelikų liuteronų parapijų Kretingoje, Žemaičių Naumiestyje, Tauragėje, Švėkšnoje ir kt. Šilalė yra viena pirmųjų vietovių, kur buvo pradėtas skelbti liuteroniškas tikėjimas. 1525 – 1527 m. iš Batakių kilęs katalikų kunigas Jonas Tartilavičius Batakietis čia skelbė evangeliškus pamokslus, skleidė reformacijos idėjas Žemaitijoje. Dėl persekiojimo jis pabėgo į Karaliaučių, kur 1531 m. kunigaikštis Albrechtas jį paskyrė Karaliaučiaus lietuvių evangelikų parapijos kunigu.
Daug kartų degusi Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčia vis būdavo atstatoma. 1941 m. birželio 24 d. bažnyčia vėl sudegė, parapijos centras persikėlė į Obelyną, Juliaus ir Marės Gėrkių sodybą, kur pamaldos vyko iki pat 1991-ųjų, kol Šilalės parapijiečiai vėl atstatė savo bažnyčią.
Šilalės liuteronų parapijai minint 200 metų jubiliejų, 2006-aisias Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos nutarimu Šilalės bažnyčiai suteiktas J. Tartilavičiaus Batakiečio vardas.
1840 m. sudarytas Šilalės evangelikų liuteronų parapijos narių sąrašas rodo, kad dauguma jų buvo kilę iš Karaliaučiaus, Gumbinės, Darkiemio, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, tik nedidelę dalį sudarė žemaičiai evangelikai, kurie liuteronų tikėjimą priėmė reformacijos laikais. Ne tik Šilalės evangelikų liuteronų kilmė, Jūros upe ėjusi siena su Prūsija, nuo kurios Šilalė ne per toliausiai nutolusi, leidžia daryti prielaidą, jog Prūsija neabejotinai turėjo įtakos mūsų krašto gyvenimui. Senieji Upynos apylinkių gyventojai iki šiol pasakoja, kad anksčiau giedrą dieną nuo Svystkalnio regyklos, iškilusios virš jūros lygio kiek daugiau nei 163 metrus ir vadinamos Kalvotosios Žemaitijos kepurės kraštu, matyti Tilžės ir Ragainės bažnyčių bokštai. Prūsijos link vedė ir šio krašto žmonių keliai į mokslą ar ieškant didesnio uždarbio. Per šį kraštą ėjo ir kontrabandos kelias, kuriuo buvo vežamos ne tik lietuviškos maldaknygės ir elementoriai. Net ir nepriklausomos Lietuvos laikais į šalį buvo uždrausta įvežti užsienietiškus vaisius ir vaistus, bet aplinkinių apylinkių gyventojai paršelius gydė anodija, o ją ant cukraus mėgo lašinti ir kaip raminamuosius vartoti ir aplink Šilalę gyvenantys žmonės. Pasakojama, kad nuo anodijos ir kildavo vaizdiniai, vadinami baltais arkliais.
Siejo tik kultūriniai kontaktai
Vis dėlto Vakarų Lietuvos istoriją tyrinėjantis Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada Šilalės krašto Paprūsei priskirti nelinkęs. Istoriko įsitikinimu, galima kalbėti tik apie mūsų kraštą su Paprūse siejusius kultūrinius kontaktus.
„Sunku nusakyti, kas yra ta Paprūsė. Suvalkijoje, Jurbarke nekyla abejonių dėl Prūsijos įtakos to meto gyvenimui. Net Žemaičių Naumiestyje tai buvo natūralūs procesai, nes giminės keisdavo gyvenimo vietą, pervažiuodavo iš Žemaitijos į Prūsiją, vėliau tapusią Klaipėdos kraštu, ir atvirkščiai – iš Užnemunės persikeldavo į Žemaičių Naumiestį. Iki šiol ten yra žmonių, praktikuojančių liuteronų tikėjimą“, – „Šilalės artojui“ sakė profesorius.
Bet 19 a. evangelikų liuteronų bažnyčia, vokiškai vadinama „kirke“, atsiranda ir Telšiuose, tai ir Telšiai, pasak profesoriaus, tokiu atveju galėtų būti laikomi Paprūse.
„Kontrabanda, Prūsijoje vadinama „šmugeliu“, yra pasienio regionui įprasti ekonominiai kontaktai. Toks verslas buvo aktualus ne tik mūsų pusei, bet ir Prūsijos gyventojams. Bet ir knygnešiai neatsirado savaime. Organizuoti pasipriešinimą lietuviškos spaudos draudimui 19 a. buvo pavesta Varnių vyskupui Motiejui Valančiui. Jis surado žmones, kurie spausdino lietuvišką literatūrą, užsiėmė literatūros gabenimu ir leidinių platinimo tinklo formavimu“, – teigė istorijos ir archeologijos instituto profesorius V. Vaivada.
Anot istoriko, nėra tyrinėta, kaip vyko imigracijos į rytines Lietuvos teritorijas procesas. Lietuvoje trūko specialistų, gali būti, jog dėl to iš Prūsijos į mūsų kraštą kėlėsi vaistininkai, gydytojai, prekeiviai, kurie mažuose miesteliuose rasdavo vietą savo verslui.
„Bet reikėtų labai atidžiai tirti, kad suprastume, koks šios migracijos kontekstas – ar tai vyko savaime, bendradarbiaujant paribyje, ar tai buvo Prūsijos valstybės skatinimas užimti naujas teritorijas ir skleisti tam tikrą ideologiją“, – svarstė istorikas.
Nors Paprūsės terminas nėra naujas, apie abiejuose pusėse Prūsijos – Lietuvos sienos gyvenančių žmonių bendradarbiavimą kalbama nuolat, profesorius V. Vaivada įsitikinęs, kad nereikėtų jo pernelyg sureikšminti. Daug svarbiau išsaugoti nuo seno susiformavusį etninį savitumą, nes vienintelis dalykas, siejantis mus su Klaipėdos kraštu, yra pietvakarių Žemaitiją per čia atvykusius gyventi žmones pasiekę kultūriniai kontaktai.
Balandžio 1-oji – tai diena, kai daugelis leidžia sau pajuokauti. Tačiau yra vietų, kur pokštai net ir tokią dieną nepriimtini. Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeris 112 – viena jų. Kiekvienas skambutis čia gali reikšti realų pavojų, o melagingi skambučiai užima telefono linijas ir gali lemti skaudžias pasekmes
Policijos pareigūnai, užtikrindami eismo saugumą ir mažindami eismo įvykių skaičių, balandžio mėnesį Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnaujamoje teritorijoje vykdys šias prevencines priemones: Balandžio 1 – 4 d. važiavimo per sankryžas, šviesoforo signalų paisymo, važiavimo per geležinkelių pervažos k
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) parengė teisės aktų projektus, kaip būtų galima tobulinti antrąją pensijų kaupimo pakopą ir teikia juos visuomenei svarstyti. Pataisomis siekiama didinti sistemos patrauklumą ir lankstumą, užtikrinti savanorišką dalyvių įsitraukimą ir įgyvendinti Konstitucinio teismo nutarimą, numatant galimybe
Gydytojos, tremtinės Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros" – vienas reikšmingiausių Rytų ir Vidurio Europos literatūros kūrinių. Į šešioliką kalbų ir verstas ir plačiai pasaulyje žinomas kūrinys – vienas ryškiausių sovietinių represijų liudijimų, lietuvių atm
Tauragės rajono savivaldybės administracija ir UAB „Šilutės polderiai“ pasirašė sutartį dėl Tauragės rajono savivaldybės Gaurės seniūnijos privažiuojamojo kelio prie Lukšiškių nuo kelio 147 Tauragė–Pašventys remonto darbų. Vadovaujantis 2025 m. vasario 5 d. Tauragės rajono savivaldybės tarybos s
Tauragės rajono savivaldybės administracija (kodas 188737457), kurios buveinė Tauragėje, Respublikos g. 2, skelbia statinių (kioskų) Tauragėje, Spaustuvės g. 1, elektroninius nuomos aukcionus. Kiekvienas statinys (kioskas) išnuomojamas 5 metų terminui (su galimybe pratęsti nuomos sutartį iki 10 metų). Numatytas veiklos pobūdis kiekviename st
Pareigūnai ieško į Švediją dirbti išvykusio ir be žinios dingusio Martyno Rupainio, gim. 1989 m. Nuo 2025 m. kovo mėn. su minėtu vyru susisiekti nėra galimybės. Vyras apie 180 cm ūgio, tamsiai rudų trumpų plaukų. Galinčių suteikti tyrimui vertingos informacijos, prašome pranešti Tauragės apskrities vyriausi
Dirbtinė oda baldams yra puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško patvaraus, lengvai prižiūrimo ir estetiškai patrauklaus sprendimo savo namams ar biurui. Tačiau rinkoje siūlomas labai platus šios medžiagos asortimentas – nuo pigios ir trumpalaikės iki aukščiausios kokybės, sunkiai atskiriamos nuo natūralios odos. Ka
Šiandien vis daugiau žmonių ieško sprendimų, kaip ne tik apsaugoti savo turtą, bet ir gyventi patogiau. Vienas iš tokių sprendimų — stumdomų kiemo vartų automatika. Tai ne tik patogumas, bet ir saugumo garantas, kurį galima pritaikyti tiek privačiuose namuose, tiek komerciniuose objektuose. Automatizuoti slenkami vartai
Orapūtės – tai universali įranga, plačiai naudojama tiek buityje, tiek pramonėje. Jos dažnai tampa nepakeičiamu komponentu nuotekų valymo sistemose, tačiau panaudojimo spektras tuo nesibaigia – orapūtės pasitarnauja aeruojant tvenkinius, akvariumus, baseinus ar netgi gamybos procesuose maisto, medicinos ir chemijos srityse. Tačiau kaip
Sodo bei daržo įrankiai padeda lengviau nudirbti įvairius daržo darbus. Be jų sunkiai įsivaizduotume daržo sodinimo, auginimo ir derliaus nuėmimo sezoną. Tinkami įrankiai pasitarnauja daugeliu atvejų. Tačiau, kartais pavasarį pravėrę pašiūrės duris, galime nemaloniai nustebti, radę surūdijusius sodo įrankius arba pradėję jais darbuotis pajus
Nusprendėte palikti Lietuvą gyvenimui Jungtinėje Karalystėje? Šiame kelyje gali kilti įvairiausių teisinių iššūkių. Juk Jungtinei Karalystei pasitraukus iš „Brexit“, ženkliai sumažėjo laisvo judėjimo galimybės, taip pat kito imigracijos, darbo, socialinių garantijų sistema. Gera žinia: patyrę lietuvių advokat