Regione

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prūsijos kultūros įtaka sklido iki Šilalės ir dar toliau

• Daiva BARTKIENĖ
• Kovo 31, 2025

Minint Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 500 metų sukaktį, šie metai Lietuvoje paskelb­ti Paprūsės metais. Paprūsės nėra Lietuvos regionų žemėlapyje, nors jai priskiriama didžiausia teritorija – nuo Vištyčio iki Kretingos, kur daugybę amžių gyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. O pradėjus plačiau kalbėti apie šį regioną, pasigirdo teiginių, jog Paprūsei, pasirodo, priskiriama ir Šilalė bei Kvėdarna.

Jūros upė – siena su Prūsija

Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad po Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas nusilpo ir 1525 m. transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos pas­kutinis didysis magistras, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su dauguma ordino brolių perėjo į liuteronybę ir 1525 m. Krokuvoje davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) valdovui Žygimantui Senajam. Nuo to laiko prasidėjo įvairiapusiai ryšiai tarp LDK ir Prūsijos kunigaikštysčių. Paprūse vadinama tarp Prūsijos ir LDK, vėliau Sūduvos ir Žemaitijos buvusi pasienio teritorija, susidariusi po 1422 m. sudarytos Melno taikos sutarties. Išskiriami trys jos regionai: Sū­duvos Paprūsė, Žemaitijos Paprūsė ir Mažoji Lietuva.

Didžiojoje Paprūsės dalyje dar galima rasti Vokietijai būdingos architektūros bažnyčių, dvarų bei kitų pastatų, susimaišiusios lietuvių, prūsų ir vokiečių kultūros pėdsakų. Tai liudija ir XX a. pradžioje Didžiojoje Lietuvoje gyvenusių vokiečių, prie kurių buvo priskirti lietuvininkai bei kitų tautybių evangelikai liuteronai, skaičius – Tauragės apylinkėse jie, pasak istorinių šaltinių, sudarė net penktadalį tuometės visuomenės.

Apie tai, kad 13 a. užkariavęs Prūsiją, Kryžiuočių ordinas 1283 m. pradė­jo nuolatinį karą prieš LDK, rašė mūsų kraštą išsamiai ištyrinėję istori­kai Junona ir Vytenis Almonaičiai. Siekdama atremti nuo Prūsijos daugiausiai vandens keliais besiveržiančius kryžiuočius, Lietuvos valstybė įren­gė gynybines pilių sistemas palei Nemuną ir palei Jūros upę. Svarbiausia jos dalis – Gedimino pilis, manoma, stovėjo ant Padievaičio piliakalnio. Nuo 14 a. pradžios šioje tvirtovėje rezidavo kunigaikščio Vytenio brolis Gediminas, 1316 m. tapęs Lietuvos valdovu. 1329 m. Gedimino pilį užėmė Vokiečių ordino ir Čekijos karalystės kariuomenė. LDK karas su Vokiečių ordinu truko iki Melno taikos sutarties, po kurios Jūra tapo pasienio upe.

„Metuose 1807 / Kas Prūsijoje dėjosi, / Ši vieta girdėjo“.

Pasibaigus karams su Vokiečių ordinu, pradėta apgyvendinti pilių saugotas Lietuvos ir Prūsijos pasienio sritis. Žemaitijoje jos siekė 60, Užnemunėje – apie 150 kilometrų. Sūduviai, žemaičiai vykdavo į Mažąją Lietuvą, o į mūsų kraštus atsikraustydavo žmonės iš Prūsijos. Pasienyje kūrėsi amatų centrai, buvo statomi lietuvininkams būdingi trobesiai, prigijo prūsiški žodžiai ir prūsiški valgiai. Iš kitų Didžiosios Lietuvos regionų prūsai išsiskyrė darbštumu, išsilavinimu, ūkine ir kultūrine pažanga.

Nors Šilalė ir toliau nuo Jūros upės, kuria ėjo siena su Prūsija, šią šalį krėtusių karų ir taikos sutarčių atgarsiai mūsų kraštą pasiekdavo nuolat. Geriausias įrodymas – Dionizo Poškos faktas, aprašytas idilėje „Mano darželis“. Po Napoleono karų Prūsijoje 1806 m., kai Prancūzija, Prūsija ir Ru­sija ant plausto Nemuno upėje pasirašė Tilžės sutartį, D. Poška rašė: „Treti metai, kai aš didį išgąstį turėjau, / Su troba ir aš patsai draugystėj drebėjau. / Dėl atminties ant klevo tie metai padėti, / Kiekvienas gali anuos tais žodžiais regėti: „Metuose 1807 / Kas Prūsijoje dėjosi, / Ši vieta girdėjo“.­ D. Poška rašė ir apie tai, kad 1812 m. rudenį jo dvarelį nusiaubė besitraukianti Napoleono kariuomenė: ,,…tūkstančiai prūsų kariuomenės užplūdo mano namus. Komendantas mandagiai paprašė, kad kareiviams duočiau po taurelę ,,šnapso”. Liepiau duoti nors ir po dvi, bet jie, užkandžio ieškodami, kamarą, ledainę ir svirną patys atplėšė, visokias ūkio atsargas paėmė, taip pat arklius iš arklidės, karves bei jaučius ir avis iš ganyklos, ir ne tik dvaro, bet ir kaimo gyventojų pagrobė ir niekuo dėto gyventojo ūkį sugriovė”.

Gyvos čia ir istorijos apie spaudos­ draudimo laikotarpiu lietuvišką spaudą gabenusį aklą knygnešį Petrą Ka­valiauską. Paauglystėje raupais susirgęs ir apakęs žmogus pasižymėjo nepaprasta drąsa, nes tikėjo, jog aklo elgetos caro žandarai neįtars nešant per sieną draudžiamas knygas. Pagrindinis ir artimiausias kelias parsivežti knygų žemaičiams buvo į Tilžę ir Bitėnus, kur veikė Marty­no Jankaus spaus­tu­vė. Gvalduose knyg­nešys slėpė knygas krosnyje, dar viena slėptuvė buvo po klevu prie kelio. Žmonės noriai pirkdavo draudžiamas lie­tuviškas knygas ir niekas jo neskundė caro valdžios statytiniams. Knygnešių bei jiems talki­nusių gyvento­jų Šilalės kraš­te buvo ir daugiau. Gir­diškėje pasakojama, kad­ pas vietinį gyventoją Žukauską caro žandarai rado 103 lietuviškas knygeles, už tai skyrė baudą – žmogui teko atsisveikinti su paskutine karve.

Žvilgsnis į Tilžės bažnyčių bokštus

Dalis atvykėlių iš Ma­žosios Lietuvos išlaikė­ liuteronų tikėjimą, todėl Pa­prūsei priskiriamoje teritorijoje susikūrė daug evangelikų liuteronų parapijų­ Kretingoje, Žemaičių Nau­miestyje, Tau­ragėje, Švėkš­noje ir kt. Šilalė yra viena pirmųjų vietovių, kur buvo pradėtas skelbti liuteroniškas tikėjimas. 1525 – 1527 m. iš Batakių kilęs katalikų kunigas Jonas Tartilavičius Batakietis čia skelbė evangeliškus pamokslus, skleidė reformacijos idėjas Žemaitijoje. Dėl persekiojimo jis pabėgo į Karaliaučių, kur 1531 m. kunigaikštis Albrechtas jį paskyrė Karaliaučiaus lietuvių evangelikų parapijos kunigu.

Daug kartų degusi Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčia vis būdavo atstatoma. 1941 m. birželio 24 d. bažnyčia vėl sudegė, parapijos centras persikėlė į Obelyną, Juliaus ir Marės Gėrkių sodybą, kur pamaldos vyko iki pat 1991-ųjų, kol Šilalės parapijiečiai vėl atstatė savo bažnyčią.

Šilalės liuteronų parapijai minint 200 metų jubiliejų, 2006-aisias Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos nutarimu Šilalės bažnyčiai suteiktas J. Tartilavičiaus Batakiečio vardas.

1840 m. sudarytas Šilalės evangelikų liuteronų parapijos narių sąrašas rodo, kad dauguma jų buvo kilę iš Karaliaučiaus, Gumbinės, Darkiemio, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, tik nedidelę dalį sudarė žemaičiai evangelikai, kurie liuteronų tikėjimą priėmė reformacijos laikais. Ne tik Šilalės evangelikų liuteronų kilmė, Jūros upe ėjusi siena su Prūsija, nuo kurios Šilalė ne per toliausiai nutolusi, leidžia daryti prielaidą, jog Prūsija neabejotinai turėjo įtakos mūsų krašto gyvenimui. Senieji Upynos apylinkių gyventojai iki šiol pasakoja, kad anksčiau giedrą dieną nuo Svystkalnio regyklos, iškilusios virš jūros lygio kiek daugiau nei 163 metrus ir vadinamos Kalvotosios Žemaitijos kepurės kraštu, matyti Tilžės ir Ragainės bažnyčių bokštai. Prūsijos link vedė ir šio krašto žmonių keliai į mokslą ar ieškant didesnio uždarbio. Per šį kraštą ėjo ir kontrabandos kelias, kuriuo buvo vežamos ne tik lietuviškos maldaknygės ir elementoriai. Net ir nepriklausomos Lietuvos laikais į šalį buvo uždrausta įvežti užsienietiškus vaisius ir vaistus, bet aplinkinių apylinkių gyventojai paršelius gydė anodija, o ją ant cuk­raus mėgo lašinti ir kaip ramina­muosius vartoti ir aplink Ši­lalę gyvenantys žmonės. Pa­sakojama, kad nuo anodijos ir kildavo vaizdiniai, vadinami baltais arkliais.

Siejo tik kultūriniai kontaktai

Vis dėlto Vakarų Lie­tu­­vos istoriją tyrinėjantis­ Klaipėdos universiteto­ Bal­tijos regiono istorijos ir ar­cheologijos instituto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada Šilalės krašto Paprūsei priskirti nelinkęs. Istoriko įsitikinimu, galima kalbėti tik apie mūsų kraštą su Paprūse siejusius kultūrinius kontaktus.

„Sunku nusakyti, kas yra ta Paprūsė. Suvalkijoje, Jurbarke nekyla abejonių­ dėl Prūsijos įtakos to meto gyvenimui. Net Žemaičių Naumiestyje tai buvo natūralūs procesai, nes giminės keisdavo gyvenimo vietą, pervažiuodavo iš Žemaitijos į Prūsiją, vėliau tapusią Klaipėdos kraštu, ir atvirkščiai – iš Užnemunės persikeldavo į Žemaičių Naumiestį. Iki šiol ten yra žmonių, praktikuojančių liuteronų tikėjimą“, – „Šilalės artojui“ sakė profesorius.

Bet 19 a. evangelikų liuteronų bažnyčia, vokiškai vadinama „kirke“, atsiranda ir Tel­šiuose, tai ir Telšiai, pasak profesoriaus, tokiu atveju galėtų būti laikomi Paprūse.

„Kontrabanda, Prūsijoje vadinama „šmugeliu“, yra pasienio regionui įprasti ekonominiai kontaktai. Toks verslas buvo aktualus ne tik mūsų pusei, bet ir Prūsijos gyventojams. Bet ir knygnešiai neatsirado savaime. Organizuoti pasipriešinimą lietuviškos spau­dos draudimui 19 a. bu­vo pavesta Varnių vyskupui Motiejui Valančiui. Jis surado žmones, kurie spausdino lietuvišką literatūrą, užsiėmė literatūros gabenimu ir leidinių platinimo tinklo formavimu“, – teigė istorijos ir archeologijos instituto profesorius V. Vaivada.

Anot istoriko, nėra tyrinėta, kaip vyko imigracijos į rytines Lietuvos teritorijas procesas. Lietuvoje trūko specialistų, gali būti, jog dėl to iš Prūsijos į mūsų kraštą kėlėsi vaistininkai, gydytojai, prekeiviai, kurie mažuose miesteliuose rasdavo vietą savo verslui.

„Bet reikėtų labai atidžiai tirti, kad suprastume, koks šios migracijos kontekstas – ar tai vyko savaime, bend­radarbiaujant paribyje, ar tai buvo Prūsijos valstybės skatinimas užimti­ naujas teritorijas ir skleisti tam tikrą ideologiją“, – svarstė istorikas.

Nors Paprūsės terminas nėra naujas­, apie abiejuose pusėse Prūsijos –­ Lietuvos sienos gyvenančių žmonių bendradarbiavimą kalbama nuolat, profesorius­ V. Vaivada įsitikinęs, kad nereikėtų jo pernelyg sureikšminti. Daug svarbiau išsaugoti nuo seno susiformavusį etninį savitumą, nes vienintelis dalykas, siejantis mus su Klaipėdos kraštu, yra pietvakarių Žemaitiją per čia atvykusius gyventi žmones pasiekę kultūriniai kontaktai.