Asmenybės

Feisbuko paskyros Lietuvos ambasada Belgijoje ir Liuksemburgui nuotraukos

Pedagogę už piniginę premiją labiau džiugina bendrystė

• Margarita RIMKUTĖ
• Prieš 5 valandas

Neseniai „Tauragės žiniose“ skelbėme apie tauragiškės Audronės Anulienės pasiekimą – lietuvių kalbos ir filosofijos mokytoja įvertinta 2024-ųjų lituanistinio švietimo premija. Pedagogė jau devinti metai dirba Briuselyje esančioje Briuselio Europos II mokykloje. Paprašėme jos papasakoti, kuo ypatingas darbas su diplomatų vaikais, ir kas atperka triūsą dirbant toli nuo gimtinės.

Vaikų Briuselio mokyklose daugėja

Kraštiečiai A. Anulienę žino, kaip buvusią Tauragės suaugusiųjų mokymo centro mokytoją, moteris taip pat dirbo „Versmės“ gimnazijoje. Prieš beveik devynerius metus ji laimėjo darbo konkursą ir išvyko į Briuselį, kur moko tarnybą atliekančių diplomatų vaikus. Iš įvairių šalių dirbti atvykstantys tarnautojai į Belgiją atsikrausto kartu su savo šeimomis, o jų atžalos lanko čia esančias, specialiai jiems skirtas, mokyklas, kurių Briuselyje – keturios.

Briuselio II Europos mokykloje Lietuvių kalbos sekcijoje dirbančiai A. Anulienei tenka dirbti su 6-12 klasių mokiniais. Viso – 200 vaikų ir paauglių. Minėtose ugdymo įstaigose jaunimas dažniausiai mokosi tris mokslo metus, nes tokiam laikotarpiui yra sudaromi diplomatinių tarnybų darbo kontraktai.

– Yra ir ilgesnių kontraktų, yra diplomatų, kurie pastoviai čia gyvena ir dirba. Briuselyje yra keturios mokyklos, lietuvių sekcija yra antrojoje mokykloje. Juokaudami ją vadiname Mažąja Lietuva. Tai didžiulė mokykla talpinanti virš 3000 vaikų. Ugdymo įstaiga yra perkrauta. Vyko net svarstymai, kad gal būt reikėtų dar vienos mokyklos. Matyt politikų šeimos jaunėja, tad vaikų daugėja. Lietuvių sekcijoje dirba 15 mokytojų, – „Tauragės žinioms“ pasakojo pedagogė.

Pradinis ugdymas čia vyksta 1-5 klasėse, vidurinis – nuo 6. Paskutinės, 11 ir 12 klasės – Europos bakalauriato klasės, mokiniai mokomi pagal Europos sąjungos bakalauriato programą, kuri nežymiai skiriasi nuo Tarptautinio bakalauriato programos. Lietuvių kalbos egzaminą besimokantieji pagal šią programą laiko sudėtingesnį, iš trijų dalių.

– Mokydami atsižvelgiame į Lietuvoje galiojančias ugdymo programas, nes kai kurie vaikai gi grįžta į Lietuvą ir mokymąsi tęsia savo šalyje. Taip, tikimės, jie grįžę patirs mažiau streso. Kartais tie patys diplomatai vėl laimi darbo konkursus ir grįžta į Briuselį. Nutinka taip, kad tenka mokyti tuos vaikus dar mažus, o vėliau – jau ūgtelėjusius, sugrįžusius į aukštesnes klases, – pasakojo A. Anulienė.

Pasakoja ir apie Lietuvos istoriją

Pagrindiniai dalykai, matematika, biologija, chemija, filosofija mokomi gimtąją kalba, antrąja (anglų ar prancūzų) – istorija, geografija, menai, sportas. Vaikai gali mokytis net keletą kalbų pasirinktinai. Vyresnių klasių mokiniai, kaip ir Lietuvoje, gali rinktis bendrąjį arba išplėstinį kursą. Matematiką gali mokytis trimis lygiais. Pasirinkusieji sustiprintą kursą mokiniai per savaitę turi net 8 matematikos pamokas.

A. Anulienė moko lietuvių kalbos ir filosofijos.

– Lietuvių kalbos turi, daugiausia, keturias pamokas. Norėtųsi daugiau. Čia augantys vaikai nesimoko Lietuvos istorijos. Jiems yra sunku suprasti literatūros tekstus, nes nežinomas istorinis kontekstas. Todėl į lietuvių kalbos pamokas integruoju ir Lietuvos istoriją. Tai nėra vien dėl patriotiškumo, tiesiog to būtina norint suprasti lietuvių literatūrą. Integruoju ir į filosofiją. Jaunam, laisvėje augusiam žmogui, tas praeities peripetijas suprasti nėra taip paprasta. Tenka paaiškinti apie partizanus, knygnešius, – pasakojo mokytoja.

„Esu teisingame kelyje“

Lituanistinio švietimo mokytojo premija A. Anulienei bus įteikta Lietuvoje teikiant Lietuvos metų mokytojų premijas. Šiemet į šį apdovanojimą kandidatavo 6 lituanistinio švietimo mokytojai iš JAV, JK, Lenkijos ir Norvegijos.

Lituanistinio švietimo mokytojo (dėstytojo) premija įsteigta Vyriausybės nutarimu 2016 m. Ji konkurso būdu skiriama asmenims už lituanistinio švietimo nuopelnus, mokinių, studentų pasiekimus.

– Esu dėkinga savo kolegoms, mane šiai premijai pasiūlė Lietuvių sekcijos mokytojai ir Lietuvių kalbos draugija. Esu tikra, kad ir kiti kandidatai buvo daug nuveikę dėl lietuvybės puoselėjimo lituanistinio švietimo srityje. Smagu: va dirbu, o kažkas pastebi, vertina tai, ką darau, dėkoja. Tai tarsi savotiškas pasitikrinimas, jog esu teisingame kelyje. Tai labai įkvepia, – įvertinimu džiaugėsi A. Anulienė.

Lietuvių kalbos ji moko ne tik vaikus lankančius Lietuvių kalbos sekciją, bet po pamokų savanoriškai moko ir kitus vaikus iš keliakalbių šeimų, rengia juos lietuvių kalbos mokėjimo lygio egzaminui.

Kasmet drauge su kitais mokytojais organizuoja valstybinių švenčių minėjimo renginius, į kuriuos įtraukiama ne tik lietuvių, bet ir visos mokyklos bendruomenė, tėvai.

Bendradarbiaudama su Lietuvos ambasada, švietimo atašė, Belgijos lietuvių bendruomenės atstovais, įvedė kasmetinę tradiciją – Mokslo ir žinių šventę Lietuvos ambasadoje: čia mažiausieji ir vyriausieji mokiniai atlieka meninę programą. Ambasadoje vyksta ir daug kitų renginių, kurių iniciatorė ar aktyvi dalyvė dažnai būna mokytoja Audronė ir jos mokiniai.

Ne tik mokytoja, bet ir studentė

Savaitgalį, kai žurnalistė kalbėjosi su A. Anuliene, pedagogė buvo ką tik išklausiusi paskaitas. Ji Vilniaus universitete nuotoliu studijuoja Prancūzų filologiją. Tai speciali programa persikvalifikuojantiems mokytojams.

Klausiame pedagogės, kada ji ilsisi ir ką mėgsta veikti laisvalaikiu?

– Audronės po darbo nėra. Ji ištisiniame darbiniame procese, nebent miega, – pusiau juokais sako pedagogė. – Metai įtempti, daug darbo. Pamokos pasibaigia 16.10 val., tenka taisyti vyresnių klausių mokinių rašto darbus. Grįžus namo jungiu kompiuterį, tena klausyti paskaitų, kurios vyksta kasdien po vieną-dvi, šeštadieniais – dar daugiau.

Atsikvepia nebent retų sugrįžimų į gimtąją Tauragę metu. Ir tų nėra daug. Pedagogė kasmet prie bendro stalo su šeima sėda per Kalėdas. Gimtinėje jos laukia Batakių seniūnijoje gyvenanti mama, susitinkama su dukromis.

– Taip pat jos atvyksta pas mane į Briuselį. Aplanko ir buvę mokiniai. Pernai lankėsi Raimundas Kavaliauskas. Atvežė instaliaciją-medinį žynį. Taip pat viešėjo Akvilina Krasauskaitė, Agnė Albrechtaitė. Buvo ir kolegų: mokytojų, dėstytojų, – į klausimą ar pasiilgsta namų atsakė pedagogė.

Džiaugiasi mokinių pasiekimais

Kas džiugina beveik laisvalaikio neturinčią pedagogę jos darbe? Ji atsako: mokinių pasiekimai.

– Norisi, kad jie ne tik mokytųsi, bet ir sukurtų ką nors autentiško. Raginu dalyvauti konkursuose: vertimų, rašinių. Pernai dalyvavo Lietuvoje vykusiame „Kalbų kengūra” konkurse. Mokiniai pelnė auksinių kengūrų apdovanojimus ir lietuvių, ir anglų, ir prancūzų kalbos konkursuose. Druskininkuose vyko lietuvių kalbos olimpiada, mūsų mergaitė olimpiadą laimėjo, o ji čia (Belgijoje) yra užaugusi. Kalba sklandžia lietuvių kalba ir taip kūrybingai, gražiai. Man labiausiai patinka augančio žmogaus kūryba, brandesnė mintis: ar tai būtų filologiniai darbai, ar filosofijos pranšimai, rašiniai, ar kokia mažų vaikučių sakmių knygelė. Vaikų darbai man teikia dvasios nušviesėjimą, malonumą, – kalbėjo A. Anulienė.

Kaip sako pedagogė, skaitant kai kuriuos rašinius net ašara ištrykšta, verčia didžiuotis, kad mokinys išmoko savo jautrumą reikšti kūryboje.

Lietuvių kalbos mokytojai tenka sulaukti ir jau suaugusių auklėtinių žinučių, išgirsti gerą žodį ar prisiminimą iš kadaise vykusių pamokų.

Nors pedagogė save ir Briuselyje dirbančius kolegas iš Lietuvos juokais vadina tremtiniais, tačiau, anot jos, nesvarbu kur gyveni ar dirbi, – visur džiugina ir guodžia tie patys dalykai: dėmesys vienas kitam, kūryba ir bendrystė.