Aktualijos

Paribių Lietuvos adresas: 200 km nuo Vilniaus

• Daiva BARTKIENĖ
• Birželio 30, 2025

Per du dešimtmečius Lietuva tapo šimtaprocentine europietiška šalimi, tačiau vos už kelių šimtų kilometrų nuo sostinės, kurioje sukoncentruotas valstybės valdymas, mokslas ir verslas su gerai apmokamomis darbo vietomis, europietiškos kultūros šalis vis labiau panašėja į skurdžią pensininkų ir pašalpų gavėjų provinciją, kurioje garbinami eiliniuose rinkimuose pažadus dalinantys politikos marginalai ir svarstoma, ar Žemė tikrai gali būti apvali.

Auga pajamų nelygybė

„Nepaisant mažo šalies dydžio, regioniniai pajamų, našumo ir nedarbo skirtumai yra ne tik vieni didžiausių tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių, tačiau ir toliau didėja. Ekonominis augimas sutelktas keliuose didžiuosiuose miestuose ir kurortuose prie Baltijos jūros, o daugelis kaimo ir periferinių vietovių stagnuoja ir emigracija dažnai yra vienintelis būdas išvengti skurdo.“ Taip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pradeda 2020 metų Lietuvos socialinę ir ekonominę apžvalgą.

Praėjus penkeriems metams nuo tokios išvados paskelbimo niekas nepasikeitė. Pajamų atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos vis labiau didėja ir jau siekia kone 500 eurų. Šių metų pradžioje sostinės gyventojai vidutiniškai uždirbo 1732 eurus „į rankas“, tuo tarpu kitų regionų gyventojai per mėnesį vidutiniškai uždirbo 1280 eurų. Nesumažėjo ir pajamų nelygybė: “Sodra” suskaičiavo, kad 20 proc. mažiausiai (650 eurų) ir 20 proc. daugiausiai (3171 euras) uždirbančių pajamos skyrėsi 5 kartus.

Tačiau Lietuvoje yra regionų, kur vidutinis atlyginimas dar mažesnis. Tauragės apskrities gyventojai už darbą per mėnesį vidutiniškai gauna 1221 eurą, Marijampolės – 1178 eurus, Alytaus – tik 1166 eurus. Bet didžiojoje dalyje smuklių prekybos ir aptarnavimo įmonių dažniausiai žadamas tik minimalus atlyginimas, nes darbuotojų, ypač nekvalifikuotų, pasirinkimas vis dar yra labai didelis.

Girdėdami apie gerokai didesnes sostinės gyventojų paimamas, žmonės negali suprasti, kodėl jie už tą patį darbą gauna mažiau, nors pastarųjų metų infliacijos šokas žmonių perkamąją galią paveikė vienodai visoje Lietuvoje.

Neteko trečdalio gyventojų

Lietuvos nacionalinės regioninės politikos tikslas – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą. Tiek patvirtinti Nacionalinės regioninės politikos prioritetai iki 2030 m., tiek „Baltoji knyga“ numato, kad žmonėms turi būti sudarytos palankios sąlygos gyventi ne tik didmiesčiuose, todėl viešosios paslaugos būtų lengvai pasiekiamos kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Vis dėlto Lietuvos socialinių mokslų centro atlikti tyrimai parodė, kad teritorinė nelygybė pradėjo formuotis nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išlieka iki pat šių dienų.

Pramonės įmonių žlugimas rajonų centruose, kolūkių ir tarybinių ūkių sunaikinimas daugelį žmonių paliko be darbo, nebematė perspektyvų savo gyvenamosiose vietovėse, todėl ieškojo galimybių emituoti į užsienį arba po studijų likti gyventi didžiuosiuose šalies miestuose. Rajonų centruose ir kaimo vietovėse liko vyresnio amžiaus, mažiau mobilūs, sunkiau prie naujų ekonominių sąlygų prisitaikantys gyventojai. Aukštas nedarbo lygis nulėmė jų mažus atlyginimus.

Nuo 2001 metų Lietuva prarado per 17 proc. gyventojų, tačiau pakraščių regionai nukentėjo kur kas labiau. Tauragės regiono savivaldybės vidutiniškai neteko 33 proc. gyventojų, beveik po 30 proc. gyventojų neteko Marijampolės ir Alytaus regionų savivaldybės. Kai kuriose šių regionų savivaldybėse liko tiek gyventojų, kiek didžiųjų miestų seniūnijose, ar net dar mažiau.

Pavyzdžiui, Pagėgiai per pastarąjį ketvirtį amžiaus neteko net 42 proc. gyventojų, Lazdijų ir Varėnos savivaldybės neteko maždaug po 37 proc., o Šilalės – 35 proc. gyventojų. Blogiausia, kad kasmet jų dar labiau sumažėja. Pernai Šilalės savivaldybė neteko 1,56 proc., Jurbarko – 1,14 proc., Pagėgių – maždaug 1 proc. gyventojų. Mažėjant gyventojų, mažėja ir paslaugų - kaimo vietovėse jau sunaikinta didžioji dalis gyventojams reikalingos infrastruktūros.

Skurdas – nacionalinio saugumo problema

Europos Sąjunga Lietuvos regionams iki 2029 metų skiria per 1,6 mlrd. eurų investicijų. Milžiniški pinigai keičia Lietuvos veidą, bet ne žmonių gyvenimus, nes milijardai eurų, kuriuos Europos Sąjunga skiria regionų problemoms spręsti, o vietinė valdžia investuoja į takelių trinkelizaciją ir apžvalgos bokštus virš pušų viršūnių, nenaikina socialinės atskirties pagimdytos kultūrinės atskirties. Dėl to pirmiausia kaltas valstybės pakraščių regionuose įsišaknijęs skurdas, iš kurio išsiveržti pavyksta labai nedaugeliui.

2021 – 2030 metų regionų plėtros programoje nurodoma, kad Tauragės regione skurdo riziką ir socialinę atskirtį patiria 34,4 proc. gyventojų. Toks pat ir dar netgi didesnis – 36,4 proc. skurdo ir socialinės atskirties lygis yra ir Marijampolės apskrityje. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, Lietuvoje skursta apie 20 proc. gyventojų, todėl valstybės tikslas pasienio regionuose iki 2030 metų sumažinti skurdą iki maždaug 22 proc. neatrodo ambicingas.

Nutolę regionai, kuriuose gyvenimo lygis smarkiai skiriasi nuo didmiesčių, kuo toliau, tuo labiau tampa ne ekonomine, o politine problema. Ekonomiškai apleistų regionų gyventojai neturi pakankamai pajamų kasdieniams poreikiams, jiems nepasiekiamas geras švietimas, dėl nuolat optimizuojamos švietimo, sveikatos priežiūros, viešojo transporto infrastruktūros jie jaučiasi pamiršti, kaupia nuoskaudas, kurios diktuoja sprendimus rinkimuose. Daugiausia balsų politinė partija „Nemuno aušta“ 2024 metų Seimo rinkimuose surinko būtent Tauragės ir Klaipėdos apskričių rinkimų apygardose.

Tačiau dar svarbiau, kad menkas didelės dalies gyventojų išsilavinimas ir kritinio mąstymo stoka sudaro sąlygas sklisti priešiškai propagandai ir kelia grėsmę valstybės, kurioje gyvename, saugumui. Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros vedėja, profesorė dr. Daiva Skučienės 2024 metų pabaigoje atliktas tyrimas „Lietuvos socialinės ir gynybos politikų sankirtos: socialiai pažeidžiamų grupių atsparumas hibridinėms grėsmėms“ parodė, kad gyventojų socioekonominis saugumas ir lūkesčiai yra pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys pasitikėjimą valstybe, taip pat kad gynybai skiriamų prioritetų į šešėlį nustumtas socialinės apsaugos finansavimo klausimas ir su tuo susiję galimybės mažinti šalies gyventojų skurdą bei socialinę skirtį kelia grėsmę nacionaliniam saugumui šalies viduje.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.